Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja M. S. per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai (ABTĮ 37 str. 1 d.).

III.

Pareiškėja tvirtina, kad reikalavimas pašalinti skundo trūkumus buvo perteklinis. Mano, kad prašymas įpareigoti atlikti veiksmą negali būti trūkumų nustatymo ar skundo nepriėmimo nagrinėti priežastis, kadangi tiek teritorinio registratoriaus, tiek centrinio registratoriaus veiksmai susiję su tuo pačiu dalyku, o visi teritoriniai registratoriai yra pavaldūs centriniam administratoriui. Mano, kad nepagrįstas yra įpareigojimas pareiškėją, gimusią „(duomenys neskelbtini)“, sumokėti žyminį mokestį, kai yra skundžiamas ne sprendimas, o veiksmas. Teigia, kad teismas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad padavus skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka šalių procesinė padėtis nesikeičia, tačiau tuo pačiu reikalaudamas pakeisti šalių procesinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu konstatavus, kad jis neatitinka teisės aktų reikalavimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčijama nutartimi teismas konstatavo, kad pareiškėja nepašalino visų teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, t. y. nepareiškė reikalavimo dėl Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. cspr1-35 panaikinimo.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo nutartimi, nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė terminą trūkumams pašalinti.

Kaip jau minėta, teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti teismui VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą; tinkamai nurodyti administracinės bylos proceso šalis; sumokėti 21 Eur (dvidešimt vieno euro) dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui dokumentą, patvirtinantį žyminio mokesčio sumokėjimą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo. Pareiškėjai pasiūlyta reikšti reikalavimą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. vasario 22 d. sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėja, kad pateiktas skundas neapmokestintinas žyminiu mokesčiu. Šios kategorijos ginčas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nurodytų ginčų, kurie yra neapmokestinami žyminiu mokesčiu kategoriją, o tai reiškia, kad remiantis bendrąja ABTĮ 38 straipsnyje įtvirtinta taisykle, už skundą mokėtinas žyminis mokestis. Pareiškėjos amžius nėra ta aplinkybė, dėl kurios ji turėtų teisę nemokėti žyminio mokesčio. Įstatymas numato galimybę visiškai ar iš dalies atleisti pareiškėjus nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir ši galimybė yra susijusi su asmens turtine padėtimi, tačiau pareiškėja nebuvo pareiškusi prašymo atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl darytina išvada, kad teismas pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti žyminį mokestį.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo turinį, į pateiktą Centrinio registratoriaus ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo, pagrįstai pasiūlė pareiškėjai patikslinti reikalavimą ir patikslinti ginčo šalis, kadangi iš pateiktų duomenų buvo matyti, jog pareiškėja kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama buto, esančio „(duomenys neskelbtini)“ registro įraše įregistruoti atitinkamą žymą, tačiau teritorinis registratorius prašymo netenkino. Šis sprendimas buvo apskųstas centriniam registratoriui, kuris atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis administracinių teismų praktika, savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Šiuo atveju iš teismui pateiktų duomenų buvo akivaizdu, kad institucija pareiškėjai aktualiu klausimu yra priėmusi sprendimą, todėl teismas pagrįstai pasiūlė pareiškėjai ginčyti tokį pareiškėjos netenkinantį sprendimą.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja nepašalino skundo trūkumų. Kaip matyti, pareiškėja 2016 m. kovo 25 d. pateikė patikslintą skundą, atsakovu nurodydama valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – valstybės įmonę Registrų centrą, ir prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą. Pareiškėja pateikė duomenis, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio nuostatas teritorinis registratorius yra Centrinio registratoriaus įsteigtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo padalinys, veikiantis Centrinio registratoriaus nustatytoje teritorijoje (1 d.). Teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (2 d.). Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Prašymus įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima teritorinio registratoriaus įgalioti darbuotojai (2 d.). Išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti vieną iš šių sprendimų: 1) prašymą tenkinti – daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 2) prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 3) sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (3 d.). Pagal minėto įstatymo 30 straipsnį teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (1 d.), o Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (2 d.). Centrinis registratorius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų:1) palikti galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą; 2) panaikinti (visą ar iš dalies) teritorinio registratoriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3) pakeisti teritorinio registratoriaus sprendimą (32 str. 4 d.).

Įvertinus išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog teritorinių registratorių sprendimams apskųsti yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Tai ne kartą savo praktikoje yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-415/2010). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos nenustato išimtinio bylų dėl Centrinio registratoriaus sprendimų priskirtinumo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl, sprendžiant bylų dėl registratorių priimtų sprendimų priskirtinumo atitinkamiems apygardų administraciniams teismams klausimą, turi būti laikomasi taisyklės, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjami skundai tik dėl tų Centrinio registratoriaus priimtų sprendimų, kurie skundą paduodančiam asmeniui sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Tais atvejais, kai Centrinis registratorius išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo pareiškėjo skundo netenkina ar tenkina iš dalies ir pareiškėjas nesutinka su palikta galioti sprendimo dalimi, skundo į teismą dalyku laikomi sprendimai, sukeliantys pareiškėjui tiesiogines pasekmes, o atsakovais tokiose bylose yra teritoriniai registratoriai, ir šios bylos nagrinėtinos administraciniuose teismuose pagal šių teritorinių viešojo administravimo subjektų buveinės vietų paskirstymą teismams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-415/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu buto, esančio „(duomenys neskelbtini)“ registro įraše įregistruoti atitinkamą žymą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą. Pareiškėjai šį sprendimą apskundus VĮ Registrų centrui, t. y. Centriniam registratoriui, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo atmetė.

Įvertinus pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei byloje susiklosčiusias aplinkybes, matyti, jog nagrinėjamu atveju Centrinis registratorius išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo ir pareiškėjos skundo netenkino bei paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą, o pareiškėja de facto nesutinka su paliktu galioti teritorinio registratoriaus sprendimu. Todėl konstatuotina, kad skundo teismui dalyku laikomas sprendimas, sukeliantis pareiškėjai tiesiogines pasekmes, t. y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. sprendimas (duomenys neskelbtini), o atsakovu šioje byloje yra teritorinis registratorius – VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.

Pareiškėja byloje ir ginčija atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą. Be to, ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Taigi šiuo atveju atsakovu išlieka VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, o ne VĮ Registrų centras.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas dėl to, kad pareiškėja neskundžia centrinio registratoriaus sprendimo. Teismas netinkamai taikė ginčo teisnius santykius reglamentuojančiais teisės normas bei padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas pagal kompetenciją iš naujo perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 37 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjos M. S. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.