Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-282/2009

2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 15 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str., M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Iš M. J. S. V. priteita 14136,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš M. J. V. V. priteisti 14136,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš M. J. D. V. priteisti 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

S. V., V. V. ieškiniai dėl išlaikymo priteisimo bei D. V. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo netenkinti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 28 d. apie 11.25 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį ,,Audi A4”, tranzitiniai numeriai (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 196 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas šalutiniu keliu prie sankryžos, įvažiavo į ją ir nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui ,,Toyota Celica”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko transporto priemonės susidūrė, nuo smūgio besisukantis automobilis ,,Audi A4”, tranzitiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kliudė šalikele ėjusią pėsčiąją K. V., tai yra įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pėsčioji K. V..

Skunde teigiama, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareikštus prašymus, nepasinaudojo jam suteikta teise atlikti bet kokį proceso veiksmą, vadovaujantis LR BPK 287 str.

Skunde taip pat nurodoma, jog, atsisakius tenkinti prašymą atlikti parodymų patikrinimą su ,,Toyota Celica“ vairuotoju R. V. bei R. K., nebuvo nustatyta, ar konkrečiu atveju visi trys eismo dalyviai laikėsi nustatytų eismo taisyklių normų, liko neišaiškinta, kur ir kurioje vietoje ėjo nukentėjusioji K. V. (kelkraščiu ar važiuojamąja (duomenys neskelbtini) gatvės dalimi), nes užduotyje yra nurodyta, jog K. V. ėjo šalikele, o R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusioji stovėjo prie važiuojamosios dalies.

Skunde taip pat nurodoma, kad siekiant patikrinti liudytojų, įtariamųjų versijas apie įvykio situaciją, nebuvo daromas eksperimentas, nors to buvo prašoma tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. yra blanketinė norma ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, nustatinėjant šių taisyklių pažeidimą, minėtame straipsnyje numatytus padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir padarinių. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis, įrodymus įvertino nepažeisdamas BK 20 str. nuostatų ir teisingai nustatė, jog M. J. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai pripažino apeliantą kaltu pagal BK 281 str. 5 d.

Nuteistasis skundu iš esmės neneigia sukėlęs autoįvykį, tačiau, menkindamas savo kaltę, pateikia savitą įrodymų vertinimą ir teigia, kad apylinkės teismas nesiėmė visų Baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių visapusiškai ištirti įrodymus. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, būtent, dėl minėtos priežasties M. J. prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, nes, apelianto teigimu, pastarasis atsisakė tenkinti pareikštus prašymus, nepadarė eksperimento. Iš tikrųjų, BPK 287 str. teismui numato teisę, bet ne pareigą bylos nagrinėjimo metu atlikti bet kokį proceso veiksmą ir nesuponuoja teismo pareigos tenkinti visus proceso dalyvių prašymus. Baudžiamasis procesas grindžiamas įrodymų liečiamumo, proceso ekonomiškumo principais, kurie tiesiogiai susiję su baudžiamojo proceso uždaviniais – greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta pareiga, tiriant nusikalstamą veiką ar nagrinėjant bylą teisme, atlikti visus galimus proceso veiksmus (pvz. atlikti parodymų patikrinimą su visais liudytojais ar būtinai padaryti eksperimentą ir kt.), todėl teisminėje proceso stadijoje dėl įrodymų pakankamumo ir papildomų proceso veiksmų atlikimo sprendžia teismas.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apylinkės teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymus skirti pakartotinę ekspertizę, iškviesti liudytoją R. K. ir atlikti eksperimentą (t. 3, b. l. 17), tačiau tai nėra pagrindas, kaip nurodo apeliantas, bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui, nes BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 str. ir 225 str. nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metru sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės. Byloje nėra duomenų apie galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą (BPK 58 str.), nušalinimo teismui nereiškė nei nuteistasis, nei jo gynėjas (t. 2, b. l. 141-144; 175-177; 197-199; t. 3, b. l. 15-17; 20-24), teismingumo taisyklės pažeistos nebuvo, o duomenų apie apelianto psichikos ligą byloje taip pat nėra. Taigi, nuteistojo prašymas, perduoti teismui bylą nagrinėti iš naujo – nepagrįstas.

Nuteistasis savo skunde nepagrįstai teigia, kad teismui netenkinus prašymų atlikti parodymų patikrinimą su liudytojais R. V. ir R. K., liko nenustatyta, ar visi trys eismo dalyviai laikėsi nustatytų KET reikalavimų. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė, kokius KET punktus galimai pažeidė eismo įvykio dalyviai – liudytojas R. V. ir žuvusioji K. V., tačiau iš skundo turinio matyti, kad apeliuojama į automobilio, kurį vairavo R. V., važiavimo greitį ir K. V. buvimo vietą įvykio metu.

Iš tikrųjų byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kokiu greičiu važiavo liudytojas R. V., todėl specialistas E. Grigelis, atlikdamas tyrimą rėmėsi liudytojo R. V. parodymais, kad jis važiavo 45-50 km/h greičiu. R. V. parodymus, kad jis važiuodamas pagrindiniu keliu, artėdamas prie sankryžos, neviršijo gyvenvietėse leistino 50 km/h (KET 174 p.) greičio, patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai R. V. (t. 2, b. l. 176) ir R. L. (t. 2, b. l. 176), kurie, būdami policijos pareigūnais, įvykio dieną, 130 m atstumu nuo įvykio vietos (t. 1, b. l. 136-140; 144-148) (duomenys neskelbtini) gatvėje matavo važiuojančių transporto priemonių greitį ir stabdė automobilius, viršijusius gyvenvietėse leistiną greitį. Ir pats R. V. tvirtino (t. 2, b. l. 197-198), kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve matė policininkus, matuojančius greitį, o liudytojai R. V. ir R. L. kategoriškai nurodė, kad, jei automobilis ,,Toyota Celica“, kurį vairavo R. V., būtų viršijęs greitį, jie būtų jį sustabdę. Duomenų apie tokį faktą byloje nėra. Taigi, nuteistojo teisiamajame posėdyje išsakytos versijos, kad automobilis ,,Toyota Celica“ atvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve dideliu greičiu ir trenkėsi į jo vairuojamą automobilį (t. 2, b. l. 142), nepatvirtina aptarti duomenys. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad R. V. viršijo leistiną greitį ar kitaip pažeidė KET reikalavimus, todėl specialisto padarytos išvados su sąlyga, jog R. V. vairuojamas automobilis ,,Toyota Celica“ važiavo maksimaliu gyvenvietėse leistinu greičiu (45-50 km/h), kolegijai nekelia abejonių.

Nėra pagrindo netikėti liudytojo R. V. parodymais dėl atstumo (10-12 metrų), kuriam likus jis pastebėjo į sankryžą iš šalutinio kelio netikėtai įvažiavusį nuteistojo vairuojamą automobilį (t. 2, b. l. 197-198). Apeliantas teisiamajame posėdyje aiškino, jog pradėjus važiuoti į sankryžą, automobilio ,,Toyota Celica“ nematė, tik pajuto smūgį į automobilio dešinį galinį ratą, nuo ko automobilis sukosi ir nutrenkė pėsčiąją K. V. (t. 2, b. l. 142), nors liudytojas P. M. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad po įvykio nuteistasis jam sakė, kad ,,...galvojo, jog spės pravažiuoti“ (t. 2, b. l. 143). Kaip buvo minėta ankščiau, byloje nėra duomenų, kad R. V. vairuojamas automobilis būtų viršijęs leistiną greitį (50 km/h), vadinasi ,,Toyota Celica“ automobilis negalėjo netikėtai, staiga atsirasti (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje ir atsitrenkti į M. J. vairuojamą automobilį, o tai, kad apeliantas nespėjo pravažiuoti sankryžos, įrodo tik vieną – jog atstumas tarp (duomenys neskelbtini) gatve važiavusio automobilio ,,Toyota Celica“ ir į sankryžą įvažiavusio M. J. vairuojamo automobilio buvo nedidelis – mažesnis už tą (25-29 metrus), kuriam esant, R. V. dar būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti savo automobilį ir išvengti susidūrimo su apelianto vairuojamu automobiliu.

Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti (t. 1, b. l. 4-6; 15-25), kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kurioje įvyko autoįvykis, šalia kelio važiuojamosios dalies yra kelkraštis, kuriuo, nesant šaligatvių ar pėsčiųjų takų, privalo eiti pėstieji (KET 81 p.). Pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu teigė nematęs pėsčiosios K. V. (t. 2, b. l. 142-143), tačiau liudytojas R. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje vienodai nurodė, kad nukentėjusioji K. V. ėjo (duomenys neskelbtini) gatve dešinės pusės kelkraščiu t. y. prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, link (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos (t. 1, b. l. 44-45; t. 2, b. l. 197-198). Konkrečiu atveju M. J. veikos kvalifikavimui ir jo baudžiamajai atsakomybei įtakos neturi, ar žuvusioji K. V. stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraštyje, ar juo ėjo. Faktas tas, kad K. V., būdama (duomenys neskelbtini) gatvės dešinės pusės kelkraštyje, nepažeidė KET 81, 82 punktų reikalavimų.

Tyrimą atlikęs specialistas E. Grigelis, apklaustas teisiamajame posėdyje nurodė, kad nepriklausomai nuo to, ar M. J. vairuojamas automobilis prieš įvažiuodamas į sankryžą buvo sustojęs, ar nesustodamas įvažiavo į pagrindinį kelią, ar (duomenys neskelbtini) gatvėje stovėjo koks automobilis, ką reikėtų nustatyti jei būtų daromas eksperimentas, išvados dėl autoįvykio priežasties nebūtų kitokios, nes bet kuriuo atveju nuteistasis turėjo duoti pirmumą tam, kuris važiuoja pagrindiniu keliu, konkrečiu atveju liudytojo R. V. vairuojamam automobiliui ,,Toyota Celica“ (t. 3, b. l. 15-16).

Kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad nebuvo pagrindo skirti atlikti autotechninę ekspertizę, atlikti kitus proceso veiksmus, nes atliktas specialisto tyrimas (t. 1, b. l. 184-186) ir bylos duomenys visumoje sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, leidžiančią pakankamai atkurti, įvertinti įvykio situaciją ir daryti išvadą, kad ne liudytojo R. V. ar nukentėjusiosios K. V., o M. J. veiksmai buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti ir BK 281 str. 5 d. numatytoms pasekmėms – žmogaus žūčiai, atsirasti.

Apeliantas, argumentuodamas tuo, kad civilinė atsakomybė dėl neturtinės žalos negali būti neribojama, teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai priteisė atlyginti neturtinę žalą ir žuvusiosios seseriai D. V..

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. V. byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 62; 63). BPK 44 str., reglamentuojančiame asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nurodyta, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tokiu būdu nukentėjusioji D. V. teisėtai pasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurį išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Dėl M. J. nusikalstamų veiksmų žuvo nukentėjusiosios D. V. sesuo K. V..

Nuteistasis skunde teigia, kad D. V. nepalaikė artimų ryšių su žuvusia seserimi. Tokie apelianto argumentai visiškai nepagrįsti. Apie glaudžius D. V. ir žuvusiosios sesers ryšius parodė nukentėjusioji S. V. teisiamojo posėdžio metu, paaiškindama, kad įvykio metu jos dukra D. V. gyveno kartu su ja, bet ne užsienyje, kaip apeliaciniame skunde nurodė apeliantas. K. V. gyveno Bubiuose, tačiau dažnai ateidavo pas juos, rūpindavosi, padėdavo. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad ir įvykio dieną K. V. buvo atėjusi pas savo seserį D. V. (t. 3, b. l. 144). Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat aišku, kad apie įvykį pirmiausia sužinojo D. V., kuri apie nelaimę pranešė kitiems šeimos nariams. Pažymėtina ir tai, kad neturint specialių žinių, o turint tik elementarią gyvenimišką patirtį, galima atsakingai teigti, kad netikėta žinia apie šeimos nario sužalojimą, artimo žmogaus netektis, patirtas stresas ir kiti neigiami faktoriai dėl to – žmogaus sveikatą įtakoja negatyviai. Be to byloje yra duomenų, kad po įvykio D. V. lankėsi pas psichologę dėl psichotraumos, jai buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas ir skirtas medikamentinis gydymas (t. 1, b. l. 120-121).

Taigi, kolegija neabejoja, kad dėl tragiškos sesers K. V. žūties, nukentėjusioji D. V. patyrė didelį stresą, dvasinį sukrėtimą bei išgyvenimus, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. – į žuvusiosios ir nukentėjusiųjų bendravimo intensyvumą ir pobūdį, į žalą padariusio asmens kaltę, į neatstatomas pasekmes, į kaltininko M. J. asmenybę (yra jauno amžiaus, mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, nedirba, savo pajamų neturi, po įvykio lankėsi ligoninėje ir teiravosi dėl žuvusiosios sveikatos, kas jį charakterizuoja teigiamai), ir priteisė D. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, atitinkantį sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

Tokiu būdu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, ir jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.