- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-28
- Bylos Nr.
- 2A-1676-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02441-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius (pran.), Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- L. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4397-833/201 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jos šeima gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau ilgą laiką, t. y. nuo 1980 iki 1999 metų gyveno netinkamame gyventi ir privatizuoti bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtame bendrabutyje esančios patalpos buvo pripažintos avarinėmis ir netinkamomis gyventi, todėl ieškovė kreipėsi į valdžios institucijas, prašydama suteikti tinkamas gyventi ir privatizuoti patalpas. 1998-11-26, t. y. nustojus galioti Butų privatizacijos įstatymui, Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 2274V ieškovei buvo išnuomotas ginčo butas. 2001-03-23 ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybės butų fondu sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. 2002-01-24 ir 2003-01-02 ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama leisti jai įgyti nuosavybę į nuomojamą būstą, tačiau gaudavo atsakymą, kad galiojantys teisės aktai nenumato galimybės privatizuoti savivaldybės gyvenamųjų patalpų. Atsakovas vilkino laiką, o vėliau klaidino ieškovę, tokiu būdu išsaugodamas savo nuosavybę ir patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) ir patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu, ieškovė, laukdama tinkamo gyventi ir privatizuoti būsto, viena augindama tris nepilnamečius vaikus, dėl atsakovo veiksmų, jokios nuosavybės neįgijo. Dėl galimybės turėti normalias gyvenimo sąlygas nuosavame būste ieškovės šeima, kartu su šeimomis, kurioms teismas suteikė teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstus, ir su kuriomis kartu gyveno (duomenys neskelbtini) esančiame bendrabutyje, kreipėsi į kompetentingas institucijas. Ieškovė reikalavo išspręsti antisanitarinių sąlygų, avarinio pastato būklės klausimą, tačiau atsakingos institucijos tik patvirtindavo minėtas aplinkybes ir būtinybę vykdyti įsipareigojimus, t. y. suteikti gyventojams kitas gyvenamas patalpas. Tinkamos gyventi sąlygos atsakovei buvo suteiktos tik po beveik aštuonerių metų. Pažymėjo, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai yra pažeidinėjami nuo 1991 m. iki šios dienos.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė buto privatizavimo procedūros nebuvo pradėjusi. Ieškovei buvo ketinta suteikti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998-04-30 sprendimu, kuriuo buvo nuspręsta perkelti šeimas. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo suteiktas bendra tvarka pagal tuo metu galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įrašius ieškovę į eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis. Taigi, minėtas butas ieškovei buvo suteiktas bendra tvarka, o ne dėl to, kad ji buvo keldinama iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad ieškovė nuomos teisę į ginčo patalpas įgijo po 1997-12-31, Vilniaus m. valdybos 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 2274V „Dėl butų Tolminkiemio g. 19, Tolminkiemio g. 17 išnuomojimo“ pagrindu. Pripažinti ieškovę įgijus teisę į šių gyvenamųjų patalpų privatizavimą nėra pagrindo jau vien todėl, kad ji apskritai nebuvo subjektu, turinčiu teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi privatizavimo objekto nuomininke ieškovė tapo šio įstatymo galiojimo laikui jau pasibaigus. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, nepateikė jokių įrodymų, kad iki 1998-07-01, t. y. kol Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. 1998-11-26 Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 2274V aiškiai nurodyta, jog ginčo butą ieškovės šeimai nuspręsta išnuomoti. Ieškovė žinojo, kad būstas jai nuosavybės teise nepriklauso, o suteikiamas nuomos pagrindu. Teigė, kad nuo minėto Vilniaus miesto valdybos sprendimo priėmimo dienos ieškovei atsirado teisė į ieškinį dėl šių patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Todėl, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1998-11-26 ir jis yra praleistas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, pripažino ieškovei teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei priteisė ieškovei 1 135 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nebuvo pradėjusi privatizavimo procedūros, nes gyveno netinkamose gyventi gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš kurių buvo iškeldinta dėl pastato avaringumo ir kapitalinio remonto būtinumo. Naujai suteiktų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ieškovė privatizuoti negalėjo, nes tuo metu, kai šios patalpos jai buvo suteiktos, Butų privatizavimo įstatymas nebegaliojo. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas numato atvejus, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai jas privatizuoja nuomininkai, kurie iškeldinti iš patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas padarė išvadą, kad šio įstatymo pagrindu ieškovė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti šiuo metu nuomojamą ginčo patalpą, nes ji faktiškai buvo iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų, kurių nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą dėl to, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl savo būklės. Ieškovės gyvenimo sąlygos bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo nepakeliamos – šis faktas yra pripažintas ne tik įvairių institucijų raštais bet ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15103-833/2009. Teismas sprendė, kad ieškovei turi būti taikomi tokie patys socialiniai standartai, kaip ir kitiems iš minėto bendrabučio iškeldintiems gyventojams, kuriems pripažinta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamus būstus. Tačiau ieškovė šia teise negalėjo pasinaudoti dėl objektyvių, ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, kadangi galiojant Butų privatizavimo įstatymui gyveno avariniame, netinkamame gyventi name, o suteikus jai kitas, tinkamas gyvenimo patalpas, minėtas įstatymas jau nebegaliojo. Teismas sprendė, kad ieškovės atžvilgiu yra taikytina Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, leidžiant jai lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1998-11-26. Vilniaus miesto valdybos 1998-11-26 sprendime Nr. 2274V aiškiai nurodyta, jog ginčo butą ieškovės šeimai nuspręsta išnuomoti. Todėl, nuo šio momento ieškovė žinojo, kad būstas jai nuosavybės teise nepriklauso, o suteikiamas nuomos pagrindu. Būtent nuo šios datos atsakovei atsirado teisė į ieškinį dėl šių patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovės ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2011 m. kovo mėn., t. y. praėjus daugiau nei 12 metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, todėl laiko, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Taip pat, pažymėjo, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo pradėjusi buto privatizavimo procedūros, todėl subjektinės teisės į ginčo buto privatizavimą lengvatine tvarka neįgijo. Kadangi minėta subjektinė teisė ieškovės nebuvo įgyta, todėl negalėjo būti ir pažeista. Pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymas, apibrėždamas asmenis, turinčius teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, nurodė ne tik tai, kad pageidaujantys pasinaudoti šia teise turi pateikti pareiškimus savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, bet ir tai, kad tokius pareiškimus jie gali pateikti tik iki 1997-12-31. Tuo tarpu, ieškovė nuomos teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo po minėtos datos. Pabrėžė, kad dėl fakto, jog ieškovė nebuvo ginčo patalpų nuomininkė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, ginčo nekilo. Byloje pateikti įvairių institucijų bei pareigūnų susirašinėjimo su ieškove dokumentai, kuriuose nagrinėjama anksčiau ieškovės nuomoto buto būklė, siūlomos priemonės kaip pagerinti ieškovės gyvenimo sąlygas ir pan. negali būti laikomi oficialiais teisės aktais, įpareigojančiais atsakovę išnuomoti ieškovei kitą gyvenamąją patalpą, ar tuo labiau išnuomoti ją iki konkrečios datos. Taip pat, pažymėjo, kad ieškovė dėl tariamo atsakovo neveikimo pretenzijų neteikė. Taip pat, ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, todėl turėjo visas galimybes privatizuoti šį butą, tačiau ji šia savo teise nepasinaudojo. Atkreipė dėmesį į tai, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1998 m., t. y. nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Ieškovei šis butas buvo suteiktas bendra tvarka pagal tuo metu galiojusį Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, kadangi ieškovė buvo įrašyta į eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, apibrėžiantis atvejus kai nuomininkams suteikiama teisė privatizuoti butus lengvatine tvarka, nenumato atvejo, kad ši teisė nuomininkams gali būti suteikta dėl patalpų netinkamumo gyventi, o apibrėžia tik tuos atvejus, jei jų nuomoti butai buvo pripažinti avariniais. Akcentavo, jog sąvoka „patalpų netinkamumas gyventi“ negali būti prilyginama sąvokai „patalpų avarinė būklė“, nes patalpų pripažinimas avarinėmis yra tik vienas iš galimų patalpų netinkamumo gyventi nustatymo pagrindų, t. y. patalpos netinkamos gyventi gali būti ne tik dėl jų avarinės būklės, bet ir dėl sanitarinių, higieninių reikalavimų neatitikimo ir pan. Šiuo atveju, vadovaujantis minėto įstatymo nuostata, pagrindu privatizuoti butus lengvatine tvarka pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui yra tik šio įstatymo galiojimo metu nuomotų patalpų avarinė būklė, o ne jų netinkamumas gyventi kitais pagrindais. Remiantis tuo, ieškovės teisė privatizuoti jos šiuo metu nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jei jos anksčiau nuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtų pripažintas avariniu ir būtų įrodyta, jog tik dėl jo avarinės būklės ieškovė buvo iškeldinta iš nuomotų patalpų. Tam, kad ieškovės nuomotas butas būtų pripažintas avariniu, jis tokiu turėjo būti pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Pastato, kuriame buvo ieškovės nuomotas butas, avarinė būklė galėjo būti konstatuota tik specialiai sudarytos komisijos priimtame statinio avarinės būklės akte. Pažymėjo, jog byloje nėra pateiktas toks dokumentas, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovės nuomotas butas buvo pripažintas avariniu. Pabrėžė, kad jokie kiti subjektai nėra įgalioti konstatuoti avarinės statinio būklės, todėl byloje pateikti raštai, kuriuose teisės aktais neįgalioti subjektai (Vilkpėdės seniūnija, Valstybinis institutas „Vilniaus komprojektas“ ir kt.) konstatuoja atskirų statinio elementų avarinę būklę, negali būti teisiniu pagrindu statinį pripažinti avariniu. Taip pat, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15103-833/2009, kadangi minėtoje byloje dalyvavo visai kiti asmenys, tuo tarpu šis sprendimas ieškovei jokių teisinių pasekmių nesukelia ir jame nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais, todėl teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-15103-833/2009 negali turėti įtakos vertinant įrodymus ir sprendžiant ginčą tarp šalių šioje civilinėje byloje.
Atsiliepimas
Ieškovė L. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Vilniaus miesto savivaldybės 2003-01-16 rašto įteikimo atsakovei, kadangi iki minėto rašto gavimo ieškovė subjektyviai nesuvokė ir negalėjo suvokti apie jos teisės pažeidimą. Ieškovės suvokimą, kad būstas nuomojamas tik laikinai, t. y. iki privatizacijos, suformavo pats atsakovas, nuomos sutartyje nurodęs, kad „nuomos sutartis nutraukiama, įtraukus nuomojamą patalpą į privatizacijos programą“. Tuo tarpu, pati ieškovė visada siekė įgyti nuosavą gyvenamąjį būstą. Tačiau ieškovė buvo nuolat klaidinama atsakovo, šiam raštuose nurodant, jog privatizavimo norminiai aktai nenumato galimybės privatizuoti savivaldybių gyvenamųjų patalpų. Pažymėjo, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgijo teisę privatizuoti tinkamas gyventi patalpas, nes Vilniaus miesto valdybos 1998-04-30 sprendimu Nr. 830V buvo nuspręsta iškeldinti gyventojus, tame tarpe ir ieškovę iš netinkamų gyventi ir privatizuoti patalpų ((duomenys neskelbtini)). Ieškovė tuo metu atitiko ir dabar atitinka Butų privatizavimo įstatymo nustatytas sąlygas. Atsakovui pareikalavus, ieškovė bendru sutarimu išsikeldino ir atsisakė atsakovui priklausančių avarinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat visą laiką aktyviai reikalavo nevilkinti ginčo patalpų suteikimo. 1998-04-30 atsakovo sprendimu Nr. 830V buvo nuspręsta suteikti ieškovei tinkamą gyventi ir privatizuoti gyvenamą būstą, tačiau ieškovė kreiptis dėl privatizavimo negalėjo, nes formaliai nebuvo ginčo buto nuomininkė. Atsakovas ilgą laiką vilkino priimti atitinkamus sprendimus. Sprendimas dėl nuomos sutarties sudarymo buvo priimtas tik 1998-11-26, t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Nors ginčo patalpų nuomos sutartis sudaryta tik 1998-12-02, tačiau tinkama gyventi ir privatizuoti gyvenamoji patalpa ieškovei buvo suteikta dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Pažymėjo, jog ieškovė niekada neprašė, kad jai gyvenamos patalpos būtų išnuomotos. Atvirkščiai, ji visuose prašymuose nurodė, kad nori įsigyti gyvenamas patalpas, o stodama į eilę pasirinko paramos formą „1“, t. y. kredito gavimas lengvatinėmis sąlygomis butui pasistatyti arba nusipirkti. Taigi, ieškovė visą laiką siekė butą įsigyti. Šiuo atveju ieškovė Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgijo teisę į būsto privatizaciją, bet negalėjo jos realizuoti nes atsakovas nesilaikė valstybės prisiimtų įsipareigojimų ir ilgą laiką vilkino tinkamų gyventi ir privatizuoti patalpų suteikimą, nors buvo įpareigotas tai padaryti. Pažymėjo, kad atsakovui laiku neįvykdžius pareigos suteikti iškeldinamam gyventojui kitą gyvenamąją patalpą ir dėl atsakovo kaltės neįtraukus ieškovės į socialiai remtinų asmenų eilę, ieškovė negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą. Pabrėžė, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. paskirtis yra ne pratęsti Butų privatizavimo įstatymo galiojimą, bet apginti asmens subjektines teises, kurios buvo pažeistos galiojant šiam įstatymui. Būtent tai ieškovė ir siekia padaryti teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnio 1 dalis ir 185 straipsnis įtvirtina pirmosios instancijos teismo pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse tokios kategorijos bylose aiškinama, kad teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis gali būti pripažįstama nuomininkams, kurie Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ir tinkama forma išreiškė savo valią privatizuoti nuomojamas patalpas, t. y. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma suteikia galimybę apginti Butų privatizavimo įstatymo metu įgytas asmenų subjektines teises į nuomojamos patalpos privatizavimą, kurios buvo pažeistos, atsakovui atsisakius užbaigti pradėtą privatizavimo procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2004 V. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., ir pan.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė privatizuoti valstybinio ar visuomeninio fondo butą nėra absoliuti ir nesusijusi su asmeniu; tam kad ji būtų realizuota, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, butas turėtų būti privatizuojamas ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1997-12-31. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1966 metais. Pagal projektą ir tuometinę paskirtį tai buvo viengungių lovų tipo bendrabutis su bendromis virtuvėmis, san. mazgais, prausyklomis bei iki 1991 metų priklausė tuometiniam trestui „Vilniaus statyba“, kuris nepakankamai rūpinosi bendrabučio eksploatacija, gyventojų gyvenimo sąlygomis bei inžinierinių komunikacijų ir konstrukcijų būkle (b. l. 21 – 22, t. 1). 1991 metais bendrabutis Valstybės nutarimu buvo perduotas atsakovui (b. l. 40 – 41, t. 1). Ieškovė bei kiti minėto bendrabučio gyventojai daugelį kartų kreipėsi į įvairias institucijas, nurodydami, jog gyvenimo sąlygos bendrabutyje (duomenys neskelbtini), yra itin blogos – gyvenamasis plotas, skirtas vienam asmeniui, neatitinka įstatymų reikalavimų, patalpos yra avarinės būklės, sąlygos gyventi jame yra antisanitarinės ir nehigieniškos, nesutvarkyti inžinieriniai tinklai ir pan. (b. l. 18, 25 – 27, 29 – 37, 43, 60 – 61, 64 – 65, 66, 67, 68, 72, 74, 75 – 76, 77 – 78, 82 – 83, t. 1). Aiškinantis ieškovės bei kitų bendrabučio gyventojų raštuose nurodytas aplinkybes bei patalpų būklę buvo atlikta daugybė įvairių patikrinimų (b. l. 28, 44 – 49, 50 – 51, 56 – 57, 58 – 59, 69 – 71, t. 1).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-29 nutarimas Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“, nustatė draudimą įkeldinti į kambarių ir lovų tipo bendrabučius naujus gyventojus, jeigu kiekvienam bendrabučio gyventojui tenka mažau kaip 6 kv. m. gyvenamo ploto. Tuo tarpu, ieškovų Radzevičių 5 asmenų šeima gyveno (duomenys neskelbtini), kurių plotas sudarė 25 kv.m. (b. l. 87, t. 1). Be to, pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-25 nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punktas numatė, kad nuomininkams, kurie iškeldinami iš savivaldybėms, įmonėms ar organizacijoms priklausančio butų fondo gyvenamųjų patalpų tuo atveju, jeigu šios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas, taip pat pripažintos netinkamos gyventi, įstatymų nustatyta tvarka turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios tos gyvenamosios vietovės sąlygas, sanitarinius ir techninius reikalavimus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad daugelio institucijų minėtos patalpos buvo pripažintos netinkamos gyventi dėl jų esamos būklės (bloga šalto vandens tiekimo, vamzdynų, kanalizacijų, elektros tinklų būklė, statinio perdengimo būklė tik patenkinama, pastato langų rėmai supuvę, bendro naudojimo patalpų būklė nepatenkinama, inžinierinės komunikacijos yra avariniame stovyje, bendrabučio būklė yra antihigieniška, pastatui reikalingas kapitalinis remontas, pastato konstrukcijos yra avarinės būklės) (b. 44 – 49, 56 – 57). Atsižvelgiant į tai, ir buvo priimtas sprendimas ieškovę su šeima perkelti į gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė į šias patalpas perkelta nebuvo, o tik vėliau Vilniaus miesto valdybos 1998-11-26 sprendimu Nr. 2274V ieškovei buvo nuspręsta išnuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 93). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ją su šeima apgyvendinus minėtose patalpose, ji šias patalpas galės išsipirkti. Tačiau iki 1998-07-01 ieškovė dėl atsakovo veiksmų (ieškovės neperkėlė į tinkamas gyventi patalpas, nors į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovę nuspręsta perkelti 1998 metais, tačiau ji apskritai nebuvo perkelta į šias patalpas, o nuomos sutartis su ieškove dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sudaryta tik 1998-12-02, t. y. jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui) negalėjo įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės privatizuoti valstybei (savivaldybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė su šeima iškeldinta iš bendrabučio patalpų, kaip iš gyvenamųjų patalpų, ir jai suteikta kita gyvenamoji patalpa būtent dėl netinkamumo gyventi, o ne kitais pagrindais. Jei ieškovė būtų iškeldinta iš bendrabučio patalpų ir jiems suteikta gyvenamoji patalpa Vyriausybės 1994-04-25 nutarimo Nr.308 nustatytu terminu (iki 1998-01-01), tai ji būtų galėjusi realizuoti Butų privatizavimo įstatymo suteiktą jai teisę – lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn suteiktas gyvenamąsias patalpas. Taigi, dėl ne nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių ieškovė su šeima buvo iškeldinta ir jai kitos gyvenamosios patalpos buvo suteiktos tik pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui.
Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas numato atvejus, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai privatizuoja nuomininkai, kurie iškeldinti iš patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog šio įstatymo pagrindu ieškovė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti dabar nuomojamą gyvenamąją patalpą, negaliojant Butų privatizavimo įstatymui, nes ji yra iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų, kurių nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą dėl to, kad pastatas, kuriame yra tos patalpos, buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl savo būklės. Apelianto nurodomi argumentai, kad minėta įstatymo nuostata gali būti taikoma tik tada, kai bus nustatyta, jog pastatas buvo avarinės būklės, o Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas nenumato atvejo, kad ši teisė nuomininkams gali būti suteikta dėl patalpų netinkamumo gyventi, atmestini, nes aiškinant ir taikant šioje byloje Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d., CK 1. 5 str.). Minėta įstatymo norma numato patalpų privatizavimą, kai dabar nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra iškeldintas iš anksčiau nuomotų patalpų, kuriose jis negalėjo likti gyventi dėl svarbių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, ir dėl to jam nebuvo galima tų patalpų privatizuoti. Esant įvairių institucijų raštams, atsakymams bei išvadoms, iš kurių matyti, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), dėl savo itin blogos būklės, negalėjo būti privatizacijos objektu, o į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovė su šeima nebuvo įkeldinta ir nuomos sutartis su ieškove dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, t. y. tokiu būdu ieškovei buvo užkirstas kelias privatizuoti gyvenamąją patalpą. Atsakovui iki 1998-01-01 nesuteikus ieškovei kitų gyvenamųjų patalpų, kurias ji būtų galėjusi privatizuoti lengvatine tvarka, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra sąlygos, kurios leidžia taikyti minėtą įstatymo normą šioje byloje. Atsisakymas ginti ieškovės teisę dėl to, kad ieškovės nuomotas butas bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo pripažintas avariniu pagal Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1996-11-15 įsakymu Nr. 156 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį reglamentą STR 1.12.01:1996, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad patalpos (duomenys neskelbtini) buvo avarinės būklės. Be to, apelianto minimas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas „Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka“, STR1.12.01:1996, nustato statinio, jo dalies, konstrukcijų ir inžinerinės įrangos, be kurios negalimas pastato naudojimas, avarinės būklės atsiradimo priežasčių tyrimo, jų vertinimo kriterijus ir tvarką, tačiau ne gyvenamųjų patalpų avarinės būklės pripažinimą.
Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog ieškinio senaties terminas ieškovei skaičiuotinas nuo 1998 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto valdybos 1998-11-26 sprendime Nr. 2274V aiškiai nurodyta, jog ginčo butą ieškovės šeimai nuspręsta išnuomoti. Todėl, nuo šio momento ieškovė žinojo, kad būstas jai nuosavybės teise nepriklauso, o suteikiamas nuomos pagrindu. Būtent nuo šios datos atsakovei atsirado teisė į ieškinį dėl šių patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovės ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2011 m. kovo mėn., t. y. praėjus daugiau nei 12 metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, todėl laiko, jog ji yra praleistas ieškinio senaties terminas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai.
Ieškinio senaties termino tikslas yra užtikrinti teisinių santykių stabilumą, sudaryti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Šis terminas yra nustatytas abiejų šalių interesais. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas klaidingai ieškinio senaties pradžią sieja su Vilniaus miesto valdybos 1998-11-26 sprendimu Nr. 2274V, kuriame nurodyta, jog butą ieškovės šeimai nuspręsta išnuomoti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 1998-12-02 sudarytoje nuomos sutartyje buvo nurodyta, jog nuomos sutartis nutraukiama, įtraukus nuomojamą patalpą į privatizacijos programą (b. l. 181). Ieškovė teigia, kad šia nuostata atsakovas ją suklaidino ir ji manė, jog butas nuomojamas tik laikinai, t. y. iki jo privatizacijos. Su tokiais ieškovės teiginiais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Teismas pabrėžia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog net po Vilniaus miesto valdybos 1998-11-26 sprendimo priėmimo bei 1998-12-02 nuomos sutarties sudarymo, ieškovė nuolat teikė atsakovui prašymus dėl buto privatizavimo, kas suponuoja išvadą, jog ieškovė nesuvokė ir negalėjo suvokti apie daromą jos teisių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovė apie jos teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi Vilniaus miesto savivaldybės mero 2003-01-16 raštą dėl neprivatizuotų gyvenamųjų namų (butų) nuomos mokesčio ir jų privatizavimo, kuriame aiškiai nurodyta, jog šiuo metu teisės aktai nenumato galimybės privatizuoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas, be to, nurodyta, jog tiek privatizuotų, tiek nuomojamų patalpų mokesčiai yra skaičiuojami vienodomis sąlygomis, tačiau nuomininkai dar moka ir nuomos mokestį. Būtent nuo šio rašto gavimo ieškovė ir suprato apie daroma jos teisių pažeidimą, todėl nuo šio momento ieškovei ir skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia. Lietuvos Respublikos CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Tuo tarpu, ieškovė pirmosios instancijos teismui ieškinį dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo pateikė 2011-03-22 (b. l. 2, t. 1), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ji termino ieškiniui paduoti nepraleido.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo privatizuoti bendrabučio kambario, esančio (duomenys neskelbtini), nes bendrabučio pastatas buvo avarinės būklės, gyvenimo sąlygos jame buvo antisanitarinės ir nehigieniškos, o valstybei laiku neįvykdžius pareigos suteikti iškeldinamiems gyventojams kitą gyvenamąją patalpą, ji ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu ši ieškovės įgyta teisė gali būti ginama teismo tvarka, pripažįstant ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamas patalpas, remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme bei pateikė tokias išlaidas patvirtinantį įrodymą – 2012-01-10 pinigų priėmimo kvitą Nr. 646252.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (padėjėjo) darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Rekomendacijų 8.11. p. numatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA, arba 1 200 Lt (800 Lt x 1,5). Tuo tarpu, ieškovė prašė priteisti 2 000 Lt sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, t. y. netgi didesnę negu maksimalus rekomendacijose nustatytas priteistinas dydis. Sprendžiant tokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, būtina kompleksiškai įvertinti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios civilinės bylos apimtis nėra itin didelė, ta pati ieškovės atstovė – advokatė G. G. nuo pat teisminio proceso pradžios dalyvavo rengiant procesinius dokumentus, taip pat dalyvavo bylą nagrinėjant teisme, todėl jai nereikėjo vėl iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, be to, atsakovo teikiamame apeliaciniame skunde nebuvo keliamos itin sudėtingos naujos teisinės problemos, dėl kurių ieškovės atstovės sąnaudos galėjo žymiai išaugti, todėl atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, ieškovės atstovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 000 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė butų privatizavimo klausimą reglamentuojančias teisės normas, apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233), - 1 000 Lt (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi išlaidų.