- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-04
- Bylos Nr.
- A-662-1284-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. (L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. (L.) skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos logistikos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. P. (L.) skundu (b. l. 3-7, I t.) ir patikslintais skundais (b. l. 89-92, 116-119, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) išmokėti 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją vietoje laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas).
Paaiškino, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja, tačiau, pažeidžiant Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punktą, tarnybinė uniforma jai nebuvo išduota. Pažymėjo, kad prašoma priteisti piniginė išmoka už tarnybinę uniformą kompensuotų išlaidas už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju taikytinos Civilinio kodekso bei Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus. Paaiškino, kad kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifika neigiamai įtakoja asmeninius drabužius. Teigė, kad 2007 m. gruodžio mėn. jai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2 242 Lt, dar neišduota būtinos uniformos dalis maždaug už 220 Lt. Konstatavo, kad kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą dydis sudaro 1 936,60 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus (b. l. 48-50, 67-68, 128-130, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad pareiškėjai turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas 3 metų senaties terminas, todėl jos reikalavimas sumokėti kompensaciją už daugiau kaip 3 metus negali būti tenkinamas. Nurodė, kad Nutarime įtvirtinta ne pareiga, o teisė vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoje uniformos kai kuriems pareigūnams. Konstatavo, kad Nutarimas tiesiogiai nesuteikia pareiškėjai teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis skirtas Vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigoms bei Vidaus reikalų ministerijai, kuriai buvo pavesta spręsti, kokiais atvejais galima mokėti kompensaciją, ir nustatyti konkrečias sąlygas, kurioms esant pareigūnams yra mokama kompensacija, ir šios kompensacijos mokėjimo tvarką. Pabrėžė, kad vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 Departamentas buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas. Kadangi finansavimas buvo nepakankamas, trūko lėšų, priėjo prie išvados, kad pareiškėjai kompensacija nemokėta pagrįstai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nesikreipė su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris priima sprendimą dėl prašymo tenkinimo. Paaiškino, kad aprūpinant policijos pareigūnus tarnybine uniforma prioritetas teikiamas viešosios policijos pareigūnams, kurie privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kurie vykdo neviešojo pobūdžio policijos funkcijas ir, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354, 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767, tarnybos metu dėvi civilius drabužius. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. A556-111/2008. Atsakovo manymu, pareiškėja turėjo vadovautis Darbo kodekso 246 straipsniu ir bendrais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse, tačiau ji nenurodė visų būtinų elementų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, be to, nurodomas kompensacijos dydis už neišduotą tarnybinę uniformą nepatvirtintas jokiais įrodymais ir rašytiniais duomenimis.
Atsakovas Lietuvos policijos logistikos centras (toliau – ir Centras) atsiliepimu į skundą (b. l. 50-52, II t.) pritarė Departamento argumentams, pateiktiems atsiliepimuose į pareiškėjos skundą, taip pat pabrėžė, kad Centras niekada neprivalėjo mokėti pareiškėjai piniginės kompensacijos už uniformą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 39-40, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas nėra policijos asignavimų valdytojas, disponuojantis biudžeto lėšomis, skirtomis pagal sąmatą policijos pareigūnų materialiniam aprūpinimui ir piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimui. Atkreipė dėmesį, kad Centrui pareiškėja nepateikė paraiškos dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos pareigūnams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A442-569/2009 pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį Nr. A502-287/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartį Nr. A442-569/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A556-580/2009 ir konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama: aprūpinant pareigūnus uniformomis; sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Nurodė Policijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad Policijos veiklos įstatyme normų dėl aprūpinimo uniformomis nebuvo ir nėra, tik buvo ir yra įtvirtinta, kad uniforma parodo pareigūno statusą, taip pat įtvirtintas reikalavimas, kad nevilkintis uniformos pareigūnas turi parodyti savo pažymėjimą. Nurodė Nutarimą, vidaus reikalų ministro 1994 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 157, 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 478, 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 690, Lietuvos policijos generalinio komisaro 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 397, kuriame, be kita ko, įsakyta Departamento Materialinio-techninio aprūpinimo tarnybai ir Finansų tarnybai, kol bus sureguliuotas uniforminės aprangos aprūpinimo finansavimas Departamente ir jam pavaldžiose įstaigose, policijos pareigūnams piniginių kompensacijų už aprangą nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams. Atkreipė dėmesį į Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad pareigūnų teisės į kompensaciją, numatytos tik poįstatyminiuose aktuose, išsaugojimą rodo ir tai, kad Nutarimas tebegalioja iki šiol, be to, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. gruodžio 12 d. priėmė įsakymą Nr. V-606 „Dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Pabrėžė, kad pareiškėjos skunde pateikti motyvai dėl netinkamo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. V-606 „Dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ paskelbimo neturi esminės reikšmės, kadangi šiame akte numatyta tik kitų teises suteikiančių aktų įgyvendinimo tvarka. Konstatavo, jog tam, kad būtų galima išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą teritorinių policijos įstaigų pareigūnams, turi būti įvykdytos šios sąlygos: pareigūnas turi priklausyti nustatytam padaliniui; pagal nustatytas normas jam turi būti išduodama nauja tarnybinė uniforma; pareigūno turimas tarnybinės uniformos komplektas turi būti tvarkingas ir tinkamas dėvėti; pareigūnas turi atsisakyti uniformos ir pageidauti kompensacijos; piniginių kompensacijų klausimus sprendžia vyriausieji asignavimų valdytojai, atsižvelgdami į turimas tuo tikslu skirtas lėšas ir neviršydami 80 procentų uniformos vertės; pareigūnas turi kreiptis su tarnybiniu prašymu, o policijos įstaigos viršininkas – parengti paraišką Centrui. Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas 2007 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 30-S-9632 Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinei sąjungai, be kita ko, nurodė, jog Centras nėra aprūpinęs Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnų naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie nėra įgiję teisės kreiptis su prašymais dėl piniginės kompensacijos ir paraiška dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą nebuvo ruošiama. Taip pat nustatė, jog Centras 2008 m. kovo 26 d. rašte Nr. 141-S-291, be kita ko, pranešė, jog Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas paraiškų dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo neteikė. Pažymėjo, kad atsisakyti naujos uniformos ir prašyti kompensacijos pareigūnas gali tada, kai uniforma jam yra skiriama. Priėjo prie išvados, kad jei dėl nepakankamo finansavimo pareigūnui uniformos niekas neskiria, tai ir atsisakyti uniformos bei prašyti kompensacijos pareigūnas neturi galimybių. Atkreipė dėmesį į Nutarimo preambulę ir konstatavo, kad kompensacijos yra numatomos tikslu išleisti mažiau pinigų vykdant pareigą aprūpinti policijos pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Dėl to numatyta sąlyga, jog tarnybinės uniformos turi būti tvarkingos ir tinkamos dėvėti. Tuo pasiekiami du tikslai – pareigūnas dėvi tvarkingą uniformą, o valstybė sutaupo nuo 20 procentų lėšų, skiriamų naujoms uniformoms pirkti. Priėjo prie išvados, kad ši kompensacija nėra kompensacija darbuotojui už savo drabužių dėvėjimą darbo metu ar papildoma paskatinimo išmoka. Pabrėžė, kad akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kurios pareiškėjai nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo. Kadangi nebuvo įvykdytos visos sąlygos, reikalingos kompensacijos mokėjimui, teismas konstatavo, kad pareiškėja teisės į kompensaciją neįgijo. Teigė, kad poįstatyminiai teisės aktai, siejantys kompensacijos mokėjimą su finansine padėtimi, nėra pripažinti prieštaraujančiais įstatymui, jų prieštaravimas nėra akivaizdus, teisė į kompensaciją už tarnybinę uniformą visada buvo reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiais teisės aktais, todėl priėjo prie išvados, kad įstatymas apskritai nenustatė sąlygų, kuriomis kompensacijos galėtų būti mokamos. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A556-580/2009. Pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde greta kompensacijos naudoja ir žalos sąvoką, tačiau prašoma priteisti suma paremta paskaičiavimu, kuris rodo, jog skundu buvo siekta kompensacijos, o ne žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį pareiškėjas gali pakeisti arba skundo pagrindą, arba dalyką, tačiau negali pakeisti abiejų vienu metu. Kadangi reikalavimai dėl kompensacijos ir dėl žalos atlyginimo yra visiškai skirtingi tiek pagrindu, tiek dalyku, tiek turinčiais pareigą į juos atsakyti asmenimis, tokį pakeitimą proceso eigoje teismas laikė negalimu ir nesprendė reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, o nei vienas iš šioje byloje įtrauktų atsakovų nėra pareiškėjos darbdavys.
III.
Pareiškėja S. P. (L.) apeliaciniu skundu (b. l. 84-85) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundus tenkinti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A63-295/2009, Nr. A556-580/2009, Nr. A442-569/2009 ir pažymi, kad administracinėje byloje esantys įrodymai, laiko tarpas tarp pirmą kartą ir paskutinį kartą gautų uniformų, leidžia daryti išvadą, jog nebuvo laikytasi įstatymų leidėjo įtvirtinto imperatyvo nustatytais terminais aprūpinti pareigūną uniforma. Pabrėžia, kad Departamentas, nereikalaudamas pakeisti atsakovo byloje, sutiko, jog yra atsakingas už uniformos neišdavimo pasekmes. Nurodo Civilinio kodekso 6.271 straipsnį ir konstatuoja, kad nagrinėjant bylą visos trys sąlygos buvo nustatytos, todėl atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės dėl lėšų trūkumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94-96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl Vidaus tarnybos statute įtvirtintos besąlygiškos teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma, o ne dėl besąlygiškos teisės į kompensaciją už uniformą. Konstatuoja, kad įstatyme įtvirtinta teisė į aprūpinimą tarnybine uniforma yra besąlygiška, o poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtinta teisė į kompensaciją už tarnybinę uniformą yra apsprendžiama tam tikromis sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nesikreipė į darbdavį dėl kompensacijos dėl aprangos nusidėvėjimu padarytos žalos. Sutinka, kad aprūpinimas uniformomis nebuvo pakankamas, tačiau pabrėžia, kad tai vyko ne dėl Departamento ar kitos policijos įstaigos veiksmų, o dėl valstybės nepakankamo finansavimo. Mano, kad dėl to atsakovu turi būti patraukta Lietuvos Respublika, o ne darbdavys, ar Departamentas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas nebuvo aiškiai suformuotas, todėl teismas pagrįstai nekeitė atsakovo ir pasiūlė dėl to apsispręsti pareiškėjai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas Lietuvos policijos logistikos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98-100) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia Departamento atsiliepimuose į skundus pirmosios instancijos teismui bei Departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo išmokėti piniginę kompensaciją vietoje nuo 1998 iki 2007 metų neišduotos tarnybinės uniformos pagrįstumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendime, kuriuo byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti, t. y. tam, kad nustatyti nesuteiktos socialinės garantijos apimtį, turi būti aiškinamasi, kada pagal nustatytas normas pareiškėjams turėjo būti išduoti uniformų komplektai ar atskiros jų dalys. Taip pat būtina nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje), kuriam pagal kompetenciją nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pavesta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, ir reikalui esant išspręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).
Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmų pasirengiant bylos nagrinėjimui ir pačio 2009 m. spalio 5 d. sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas anksčiau minėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime suformuluotų nurodymų neįvykdė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjant byloje kilusį ginčą pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statute (46 straipsnio 1 dalis) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodo, kad kadangi nebuvo įvykdytos visos sąlygos (pareigūnas turi priklausyti nustatytam padaliniui (1), pagal nustatytas normas jam turi būti išduodama nauja tarnybinė uniforma (2), pareigūno turimas tarnybinės uniformos komplektas turi būti tvarkingas ir tinkamas dėvėti (3), pareigūnas turi atsisakyti uniformos ir pageidauti kompensacijos (4), piniginių kompensacijų klausimus sprendžia vyriausieji asignavimų valdytojai, atsižvelgdami į turimas tuo tikslu skirtas lėšas ir neviršydami 80 procentų uniformos vertės (5) ir pareigūnas turi kreiptis su tarnybiniu prašymu, o policijos įstaigos viršininkas – parengti paraišką Logistikos centrui (6)), reikalingos kompensacijos mokėjimui, pareiškėja teisės į kompensaciją neįgijo. Šiuo atveju ne tik neaišku, nedetalizuota, kokios sąlygos nebuvo įvykdytos, bet vargu, ar šios pirmosios instancijos teismo aptartos sąlygos gali būti siejamos su teisės į kompensaciją kaip objektinės teisės įgijimu, nes tai yra tiesiog minėtos teisės (jau įgytos tam tikro teisės akto pagrindu) įgyvendinimo tvarka.
Pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendime teigiama, kad akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kuriuos pareiškėjams nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo, todėl tuo remiantis skundas dėl kompensacijos priteisimo atmestas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai nemotyvavo ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, todėl sprendimas naikintinas, o pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos S. P. (L.) apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.