Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

nustatė:

proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (78-79 b. l.). Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu, o pareiškėjas – atskirai pateiktu prašymu prašė nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (12, 45 b. l.).

Pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, nurodyto dydžio neturtinė žala atsirado 1996-1998 metais (toliau – ir ginčo laikotarpis) laikant jį netinkamomis ir nežmoniškomis sąlygomis Kupiškio rajono policijos komisariato (toliau - Kupiškio rajono PK areštinė) ir Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėse (toliau – Rokiškio rajono PK areštinė). V. S. teigė, kad jį laikant tokiomis sąlygomis policijos įstaigų areštinėse, buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis. Pareiškėjas teigė, kad būdamas nurodytose areštinėse netinkamomis ir nežmoniškomis sąlygomis, teismo salėje laikomas su antrankiais, patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo sužalota jo sveikata, pažeminta garbė ir orumas (2-5 b. l.).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimais prašė pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjas Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Panevėžio AVPK nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nurodė, kad policijos įstaigos areštinių dokumentai yra saugomi trejus metus, todėl Panevėžio AVPK negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimą Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse, nes 1996-1998 m. areštuotų asmenų žurnalai ir kiti to laikotarpio areštinės dokumentai buvo nustatyta tvarka sunaikinti. Panevėžio AVPK, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi praėjus daugiau nei 17-19 metų, prašė taikyti ieškinio senatį (11-12, 53-54 b. l.).

Pareiškėjo V. S. skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 1996-1998 metų laikotarpiu galimai atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Teisinius žalos atlyginimo santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. Iki 2001 m. liepos 1 d. teisinius santykius dėl atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso 485 straipsnis (1983-11-30 įsako Nr. X-5387, 1994-05-17 įstatymo Nr. I-459, 1997-10-21 įstatymo Nr. VIII-465 redakcija). Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais, numatytais šio kodekso 483, 484 straipsniuose (1 dalis). Civilinio kodekso 485 straipsnio 2 dalis nurodė, kad be turtinės žalos šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala, kurios dydį kiekvienu atveju nuo trijų šimtų iki penkių tūkstančių litų nustato teismas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, priimto 2000 m. liepos 18 d., 47 straipsnio „Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus normų taikymas“ 2 dalis nustatė, kad CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

Atsižvelgus į V. S. skunde nurodytą aplinkybę, kad jam neturtinė žala buvo padaryta laikant jį Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse 1996-1998 metais, daroma išvada, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso normos, t. y. šio kodekso 485 straipsnio „Atsakomybė už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje“, 483 straipsnio „ Bendrieji atsakomybės už žalos padarymą pagrindai“ (1983-11-30 įsako Nr. X-5387, 1994-05-17 įstatymo Nr. I-459, 1996-07-10 įstatymo Nr. I-1459 redakcija), 484 straipsnio „Organizacijos atsakomybė už žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės“ nuostatos.

Pareiškėjo V. S. teigimu, jis prašomą priteisti neturtinę žalą patyrė, kai 1996 - 1998 m. laikotarpiu buvo laikomas Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nustatytus kamerų plotui, sanitarinio mazgo, miegamųjų vietų, ventiliacijos sistemų įrengimui, sanitarinėms ir higienos sąlygoms, konvojavimo taisyklėms. Pareiškėjas nurodytiems teiginiams pagrįsti prie skundo įrodymų nepateikė. Teismas, siekdamas patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą, visus turimus duomenis apie 1996 - 1998 metais Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių sąlygas ir juos patvirtinančius dokumentus įpareigojo pateikti Panevėžio AVPK (8-9, 40-41 b. l.). Panevėžio AVPK nurodė, kad negali pateikti duomenų apie V. S. buvimą Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse 1996-1998 metais, kadangi šio laikotarpio areštinių dokumentai buvo sunaikinti, pasibaigus jų saugojimo laikui, ir pateikė šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus (16-39 b. l.). Panevėžio AVPK pateikė Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių pastatų inventorines žinias, planus, vidaus plotų eksplikacijas, Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK įgaliotų policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus apie areštinių įrengimą ir būklę (14-15, 55, 56-59, 61-71 b. l.).

Ginčo laikotarpiu policijos įstaigų areštinių įrengimą ir eksploatavimą reglamentavo higienos norma HN 37-1997 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1997-01-16 įsakymu Nr. 39, ir pakeitusi higienos normą HN 37-1993 „Areštinių ir skirstymo punktų įrengimo bei eksploatavimo taisykles“. HN 37-1997 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ nustatė, kad areštinė turi būti prijungta prie inžinierinių tinklų ir komunikacijų, patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos (7.1 punktas); patalpų natūralus ir dirbtinis apšvietimas, patalpų mikroklimatas ir triukšmo lygis turi atitikti higieninius reikalavimus (7.3 punktas); vienam asmeniui nustatyta 5 m² ploto norma (4 lentelės 1 punktas); asmenys, kuriems kardomąją priemone parinktas suėmimas, laikomi bendrose kamerose, skirtose ne daugiau kaip 4 asmenims, arba vienutėse, tualetai atskiriami nuo bendros patalpos 1,2 m aukščio pertvara (7.7 punktas).

Byloje pateiktų dokumentų duomenys patvirtina, kad Rokiškio rajono PK 1994 m. pabaigoje buvo įrengta nauja areštinė, kuri pradėjo veikti nuo 1995 m. vasario mėnesio. Pastato vidaus plotų eksplikacijos duomenys patvirtina, kad Rokiškio rajono PK areštinėje mažiausias kameros plotas buvo 4,30 m² (rūsyje esanti kamera R-1), didžiausias - 19,80 m² (II aukšte esanti kamera R-14), areštinės kamerose įrengti tualetai, praustuvės, langai, areštinės patalpose buvo įrengti dušai (14, 63-71 b. l.). Kupiškio rajono PK areštinė įrengta 1992 m. pastatytame Kupiškio rajono PK pastate, areštinėje buvo įrengtos 5 kameros, kuriose buvo tualetai, langai. Panevėžio AVPK nurodė, kad Kupiškio rajono PK areštinė nuo 2009-07-01 uždaryta, remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 5-V- 473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009–2015 metų programos patvirtinimo“. Pagal 1992-09-18 ir 198-10-09 atliktų inventorizacijų duomenis, užfiksuotus pastato patalpų planuose ir Pastato inventorinėse žiniose (56, 57-59, 61-62 b. l.), Kupiškio rajono PK areštinės kamerų plotai yra nuo 8,01 m² (R-25) iki 13,15 m² ( R-24). Kupiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininkas tarnybiniame pranešime nurodė, kad areštinės kamerose buvo įrengtas vandentiekis, dirbtinis ir natūralus apšvietimas, priverstinė ventiliacija, pastatytos lovos ir spintelės (55 b. l.). Rokiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas tarnybiniame pranešime nurodė, kad šios policijos įstaigos areštinės kamerose buvo įrengti tualetai, praustuvės, lovos (14 b. l.). Atsižvelgus į tai, kad Panevėžio AVPK pateikė nustatyta tvarka atliktų pastatų inventorizacijos dokumentus, teismas neturi pagrindo abejoti šių rašytinių įrodymų duomenimis apie areštinių kamerų plotą ir jų įrengimą.

Rokiškio rajono PK 2003-05-19 parengtas Naikinti atrinktų bylų (dokumentų) aktas Nr. R7-1/33 patvirtina, kad, pasibaigus dokumentų saugojimo terminui, buvo atrinkti naikinti 1994-1999 m. Areštuotųjų registracijos žurnalai, 1995-1999 m. Asmenų, areštuotų administracine tvarka, registracijos žurnalai, 1995-1999 m. Medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalai, 1999 m. Areštuotųjų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalai, 1996-1997 m. Tikrintojų pastabų ir pasiūlymų žurnalas (16-24 b. l.). Parengto 2012-05-08 Kupiškio rajono policijos komisariato dokumentų naikinimo akto Nr. 50-IL-679 duomenimis, pasibaigus dokumentų saugojimo terminui, buvo atrinkti naikinti šios policijos įstaigoje saugoti dokumentai: 1998-2000 m. Asmenų, laikomų areštinėje apskaitos knyga, 1994-1997 m. Nuteistų ir areštuotų asmenų išvedimo iš kamerų registracijos knyga, 1995-2001 m. Asmenų, areštuotų administracine tvarka, registracijos žurnalas, 1998-2002 m. Areštuotų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas, 2000-2004 m. Asmenų, laikomų areštinėje, registracijos žurnalas, 1992-1993 m. Areštinės darbo kontrolės žurnalas (25-39 b. l.). Teismas, remdamasis nurodytais duomenimis, daro išvadą, kad,

nesant išlikusių dokumentų apie Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių veiklą 1996-1998 metais, dėl objektyvių priežasčių negalima surinkti įrodymų, leidžiančių spręsti, kokiomis sąlygomis pareiškėjas 1996-1998 m. laikotarpiu buvo laikomas Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse.

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys apie Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių kameras ir jų įrengimą V. S. teiginių apie sanitarinio mazgo, vandens, miegamųjų vietų, langų, ventiliacijos nebuvimą Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių kamerose nepatvirtino.

Be to, pareiškėjas V. S. tvirtino, kad jam neturtinė žala buvo padaryta ir policijos pareigūnams teismo salėse laikant jį su antrankiais. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia neturtinės žalos atsiradimą iš šių policijos pareigūnų veikų, yra nekonkretūs ir abstraktaus pobūdžio. Kitokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie nurodytas aplinkybes pareiškėjas nepateikė. Policijos įstaigoms buvo priskirta funkcija užtikrinti asmenų lydėjimą į teismo posėdžius pagal teismo paraiškas. Ginčo laikotarpiu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 263 straipsnyje (1991-12-10 įstatymo Nr. I-2078, 1994-07-19 įstatymo Nr. I-551, 1994-11-17 įstatymo Nr. I-662 redakcija) įtvirtintos nuostatos nustatė, kad teisiamajam posėdžiui, kuriame nagrinėjama asmens baudžiamoji byla, vadovauja, posėdžio tvarką užtikrina pirmininkaujantis teisėjas. Tai reiškia, kad pirmininkaujantysis teisėjas sprendė, kokių priemonių turi būti imamasi tvarkai teismo posėdžio salėje palaikyti ir asmenų saugumui užtikrinti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog Rokiškio rajono PK ir Kupiškio rajono PK pareigūnai, vykdę policijos įstaigoms priskirtą funkciją užtikrinti asmenų lydėjimą į teismo posėdžius pagal teismo paraiškas, teismo salėse laikė jį su antrankiais, taip pažeisdami konvojavimą ir teismo posėdžio tvarkos užtikrinimą reglamentavusias teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje vertinama aplinkybė, jog pareiškėjas V. S., teigiantis, kad dėl nežmoniškų ir kankinančių laikymo Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse sąlygų 1996-1998 metais jam buvo padaryta 20 000 Eur neturtinė žala, skundą teismui padavė tik 2015 m. vasario 19 d., t. y. praėjus daugiau kaip 10 metų (7 b. l).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra suformavęs aiškinimą, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik civilinės teisės normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010 ir kt.). Teisės moksle ir teisminėje praktikoje ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Ieškinio senaties termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Tai reiškia, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą įstatymo nustatytą senaties terminą nesikreipė į teismą dėl pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo, priešinga teisinio santykio šalis turi pagrindą tikėtis, kad toks asmuo arba atsisako nuo savo teisių, arba nemano, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, priimto 2000 m. liepos 18 d., 10 straipsnis „Ieškinio senaties terminų taikymas“ nustatė, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo; iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą (1 dalis). Iki 2001-07-01 galiojusio Civilinio kodekso 84 straipsnio (1983-11-30 įsako Nr. X-5387, 1994-05-17 įstatymo Nr. I-459, 1998-06-11 įstatymo Nr. VIII-783 redakcija) 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 straipsnis (1994-05-17 įstatymo Nr. I-459 redakcija) nurodė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. S. neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK galimai neteisėtų veikų, atliktų 1996–1998 metais organizuojant ir vykdant areštinių veiklą, o skundą dėl žalos atlyginimo teismui padavė po daugiau kaip 10 metų nuo paskutinės dienos, kada galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsižvelgus į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad neigiamus padarinius jautė visą buvimo Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse laikotarpį, daroma išvada, kad pareiškėjas privalėjo suvokti, kad laikymas šių policijos įstaigų areštinėse pareiškėjui nepriimtinomis sąlygomis pažeidžia jo teises. Taigi, V. S., žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per ginčo laikotarpiu galiojusio Civilinio kodekso 84 straipsnio (1983-11-30 įsako Nr. X-5387, 1994-05-17 įstatymo Nr. I-459, 1998-06-11 įstatymo Nr. VIII-783 redakcija) 1 dalyje nustatytą terminą į teismą nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo 1998 m. pabaigos, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų ginti savo pažeistas teises.

Pagal galiojančiame CK įtvirtintas taisykles, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs (1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Iš esmės analogiškos ieškinio senaties taikymo taisyklės buvo suformuluotos ir iki 2001-07-01 galiojusiame CK 85 straipsnyje ( 1994-05-17 įstatymo Nr. I-459 redakcija). Remiantis nurodytomis teisės normų nuostatomis, daroma išvada, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui, esant šalies ( skolininko) reikalavimui taikyti ieškinio senatį, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Pareiškėjas nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino pareikšti reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo. Teismo vertinimu, nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Įvertinus pareiškėjo skunde ir kituose pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. S. neįvardijo priežasčių, kurios jam objektyviai sutrukdė ir neleido per nustatytą terminą kreiptis į teismą, siekiant apginti savo galimai pažeistas teises. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pareiškėjas V. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2015-02-19 padavė praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK, nurodęs, kad V. S. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš 17-19 metų senumo įvykių, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK ar šių policijos įstaigų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir 1996-1998 metais neužtikrino tinkamų pareiškėjo V. S. laikymo Kupiškio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse sąlygų, be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties, kurią taikyti prašo atsakovas, terminą. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjo V. S. reikalavimas priteisti 20 000 eurų turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.