Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą dėl sutarties registravimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė reikalavimą, pagrįsdamas iš esmės pareiškime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas su A. P. 1997-03-05 sudarė notarine tvarka sutartį, kurios pagrindu A. P. pardavė (duomenys neskelbtini). 648-oji Garažų Statybos ir Eksploatavimo Bendrija „Aidas“ raštu patvirtino, kad pareiškėjas nuo 1997 moka mokesčius už pirmiau nurodytą garažą. Remiantis registro išrašu, A. P. yra miręs, o jo žmona raštu patvirtino, jog žino apie garažo pardavimo sandorį, neturi pretenzijų į garažą. Remiantis testamentų registro išrašu, A. P. palikimo niekas nepriėmė.

1964 m. CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (CK 255 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ ,, Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialui, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2009).

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Šioje byloje teismas daro išvadą kad nors sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 straipsnis), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: A. P. siekė parduoti, o pareiškėjas – pirkti nekilnojamąjį turtą; turtas perduotas įgijėjui, kurį jis priėmė ir atvirai tebevaldo, sandoris patvirtintas notarės. Sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas, kuris buvo priimtas po sandorio sudarymo ir įsigaliojo 2001-07-01, nenumato termino sutartims registruoti, teismas daro išvadą, kad teisingiausia ir protingiausia yra atnaujinti pareiškėjai praleistą terminą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti (LR CPK 178 str., CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškimą patenkinti.

Atnaujinti pareiškėjui H. A. praleistą įstatymo nustatytą terminą įregistruoti VĮ Registrų centre 1997-03-05 sutartį tarp H. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) patvirtintą Trakų rajono Notarų biuro notarės D. Uldukienės, registro Nr. 514, kuria A. P. pardavė H. A. (duomenys neskelbtini)

Nutartis neskundžiama.