- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-15
- Bylos Nr.
- A-146-1241-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- L. J.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinė) dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1. Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2009 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. TE-158 „Dėl L. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir 2009 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. TE-158) 1 punkto dalį, kad „ vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai 2009 m. balandžio 24 d. yra 18 metų 05 mėnesiai 13 dienų“, taip pat šio įsakymo 2.1 punktu nustatytą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinei (toliau – ir VSAT Šiaulių rinktinė, trečiasis suinteresuotas asmuo) pavedimą „išmokėti L. J. jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją“.
2. Įpareigoti atsakovą nustatyti jam šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir pavesti trečiajam suinteresuotam asmeniui išmokėti jam likusią dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos dalį - 9 536,35 Lt (neatskaičius mokesčių).
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1990 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. (atleidimo iš VSAT Šiaulių rinktinės Zarasų užkardos vado pareigų) jis buvo statutinis valstybės tarnautojas. Atsakovas 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. TE-158 atleido jį iš užimamų pareigų vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalis 4 punktu, kuris nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos komisijos ekspertizės komisijos išvadai. Šiame įsakyme nurodyta, kad vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2009 m. balandžio 24 d. yra 20 metų 11 mėnesių 5 dienos, o vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai 2009 m. balandžio 24 d. yra 18 metų 5 mėnesiai 13 dienų, pavedant VSAT Šiaulių rinktinės vadui išmokėti jam keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Pareiškėjas teigė, kad šio dydžio išeitinė kompensacija (iš viso 19 072,71 Lt) jam buvo išmokėta. Pareiškėjas nurodė manantis, kad 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. TE-158 atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad jo vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai 2009 m. balandžio 24 d. yra 18 metų 5 mėnesiai 13 dienų, todėl nurodymas išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas. Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Atsakovas jam pritaikė Statuto 57 straipsnio 1 dalį ir šio straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią kompensacijos didinimą du kartus. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti taikoma šio Statuto 57 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti išeitinės kompensacijos didinimą tris kartus. Vidaus tarnybos stažas buvo apskaičiuotas vadovaujantis Statuto 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Statute nėra nurodyta, kaip turi būti skaičiuojamas tarnybos stažas, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išeitines kompensacijas, numatytas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje. Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Tačiau ir šios teisė normos nenustato tarnybos stažo, reikalingo išeitinei kompensacijai gauti, apskaičiavimo tvarkos. Statuto 57 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas išeitinės kompensacijos didinimą sieja su tarnybos laiku, t.y. stažu ir vidaus tarnybos nepertraukiamumu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo vidaus tarnybos stažas nuo 1990 m. lapkričio 11 d. nebuvo pertrauktas, todėl skaičiuojant išeitinę kompensaciją turi būti nustatytas jo vidaus tarnybos stažas, o ne atsakovo nurodytas vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai (tokios sąvokos Statuto 5 straipsnio 2 dalyje išvardyti tesiės aktai nenumato). Pareiškėjas teigė turintis pagrindą manyti, kad atsakovas neteisingai taikė Statuto 37 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktų nuostatas dėl atitinkamų laikotarpių įskaitymo į vidaus tarnybos stažą. Pagal minėtas įstatymo nuostatas vieną tarnybos ar darbo diena Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento struktūriniuose padaliniuose nuo 1990 m. balandžio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., Valstybės saugumo departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sistemoje nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje nuo 1990 m. birželio 8 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. įskaitoma kaip trys tarnybos dienos; pareigūnams, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, ir asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje iki 1991 m. gruodžio 31 d., taip pat Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. gruodžio 2 d. ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnyboje nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d., – 80 procentų iki šio laiko turėto darbo stažo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad statutinio pareigūno pagal šį ir kitus įstatymus įgyta teisė į socialines garantijas turi būti taikoma visam tarnybos laikui, taigi ir baigianti tarnybą. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas prašė patenkinti visus jo skunde išdėstytus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 10-12) paaiškino, kad pareiškėjas į Rokiškio užkardos vyr. inžinieriaus – inspektoriaus pareigas buvo priimtas Krašto apsaugos departamento 1990 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 359 nuo 1990 m. lapkričio 11 d. Reorganizavus Krašto apsaugos ministeriją 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 628 Valstybės sienos apsaugos tarnyba perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant atitinkamus laikotarpius (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.). Atkreipė dėmesį, kad to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta kokia šio stažo paskirtis, t.y. nustatyti kasmetinių atostogų trukmę, suteikti galimybę įgyti kvalifikacinę kategoriją. Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, išeitinė kompensacija didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Atsakovo teigimu, iš šio straipsnio seka, jog įstatymų leidėjas numatė kompensacijos didinimą, atsižvelgiant į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautų metų skaičių, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą. Todėl pareiškėjui apskaičiuojant išeitinę kompensaciją ir buvo paskaičiuotas tarnybos laikas nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą datos iki atleidimo iš vidaus tarnybos datos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš VSAT Šiaulių rinktinės Zarasų užkardos vado pareigų atleistas VSAT vado 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. TE-158 „Dėl L. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos komisijos ekspertizės išvadai).
Pažymėjo, kad šiam ginčui aktuali Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, išeitinė kompensacija didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Rokiškio užkardos vyr. inžinieriaus – inspektoriaus pareigas priimtas Krašto apsaugos departamento 1990 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 539 nuo 1990 m. lapkričio 11 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad reorganizavus Krašto apsaugos ministeriją 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 628 Valstybės sienos apsaugos tarnyba perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion. Tokiu būdu, teismo vertinimu, atsakovas pareiškėjo nepertraukiamą stažą vidaus tarnyboje išeitinei kompensacijai gauti pagrįstai skaičiavo nuo 1990 m. lapkričio 11 d. iki jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, t.y., iki 2009 m. balandžio 24 dienos ir jis sudarė 18 metų 05 mėnesius 13 dienų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam išeitinė kompensacija turėtų būti išmokėta ir skaičiuojama atsižvelgiant į visą jo vidaus tarnybos stažą, kuris sudaro 20 metų 11 mėnesių 05 dienos. Rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą. Į vidaus tarnybos stažą įskaičiuojamas laikotarpis, kuriuo asmuo dirbo tam tikrose struktūrose. To paties straipsnio 2 ir 3 d. nustatyta, kokia šio stažo paskirtis – nustatyti kasmetinių atostogų trukmę, suteikti galimybę įgyti kvalifikacinę kategoriją bei priedui už vidaus tarnybos stažą gauti. Teismas pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje nurodyti laikotarpiai, kurie įskaitomi į pareigūnų vidaus tarnybos stažą pensijai gauti. Apibendrindamas minėtą teisinį reguliavimą teismas priėjo prie išvados, kad įstatymas numato, kokiam konkrečiai tikslui yra prilyginamas darbo stažas, turėtas iki tarnybos, tačiau įstatymo nenustatyta, kad darbo stažas, turėtas iki tarnybos, įskaitomas į ištarnautų metų skaičių, kuris reikalingas išeitinei kompensacijai gauti atleidus iš tarnybos. Pažymėjo, kad nei Statutas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas taip pat nenumato, kad į ištarnautus metus, apskaičiuojant išeitines kompensacijas, kurios išmokamos pareigūnams atleidžiant juos iš tarnybos, būtų įskaitomas ir kitas darbo laikas ne vidaus reikalų sistemoje, todėl pareiškėjui į ištarnautų metų skaičių išeitinei kompensacijai gauti turi būti įskaitytas tik tarnybos laikas – 18 metų 5 mėnesiai 13 dienų (nuo 1990 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 24 d.).
Teismas taip rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika administracinėse bylose Nr. 3A-118/2000 ir Nr. A7-144/2001, kuriose konstatuota, kad teisės aktai nenumato, jog stažas, turėtas iki vidaus tarnybos, įskaitomas į ištarnautų metų skaičių, kuris reikalingas išeitinei pašalpai gauti, atleidžiant iš tarnybos.
III.
Pareiškėjas L. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38-42), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje jo pateiktus papildomus paaiškinimus (b. l. 24-26), kuriuose jis keitė ir tikslino skundo dalyką ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnyje. Be to, teismas nevertino teismo posėdžio metu pateikto papildomo rašytinio įrodymo – Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 11SP-1637 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo L. J.“, kuriame nurodoma, kad jo ištarnautas laikas yra 21 metai 10 mėnesių 26 dienos.
2. Teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje jo išsakytus argumentus, kad Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąvoka „nepertraukiamai ištarnavusiems“ turi būti aiškinama kaip „turintiems nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą“. Atkreipė dėmesį, kad ir kiti statutai (Valstybės saugumo departamento, Tarnybos kalėjimų departamente, Specialiųjų tyrimų tarnybos) numato išeitinių išmokų atleidžiant iš tarnybos didinimą, atsižvelgiant į tarnybos stažą.
3. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti ne visi atvejai, kai naudojamas vidaus tarnybos stažo institutas ir įstatymų leidėjas savo valia gali nustatyti papildomus atvejus.
4. Teismo nurodytų administracinių bylų Nr. 3A-118/2000 ir Nr. A7-144/2001 faktinės aplinkybės skyrėsi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika minėtose bylose.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 47-48) prašė remtis atsiliepime, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, išdėstytais motyvais. Atsakovas pareiškė sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču siekia, kad atitinkamai būtų pakoreguotas VSAT vado 2009 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. TE-158, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) nustatant, kad atleidimo iš tarnybos dieną (2009 m. balandžio 24 d.) jo vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai yra 18 metų 05 mėnesiai ir 13 dienų, ir atsižvelgiant į šį stažą nurodyta išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Pareiškėjo nuomone, už nepertraukiamą tarnybą nuo 1990 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. jis įgijo teisę gauti išeitinę kompensaciją, padidintą tris kartus (Statuto 57 str.1 ir 2 d.), o ne du kartus, kaip nurodyta atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. TE-158 2.1 punkte.
Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Vidaus reikalų statuto (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr.X-1820 redakcija) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Minėtoje įstatymo normoje vartojama nepertraukiamos tarnybos sąvoka Statute neapibrėžta. Atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. įsakyme Nr. TE-158 panaudotos sąvokos „vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai“ Statute nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas termino netikslumas šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnį ir panaikinti skundžiamą įsakymą kadangi iš 2009 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. TE-158 turinio yra akivaizdu (tai taip pat patvirtina pateikti į bylą įrodymai), kad šia sąvoka atsakovas nagrinėjamu atveju apibrėžė būtent pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos Vidaus tarnybos sistemoje laikotarpį, kuris turi būti apskaičiuotas sprendžiant kelių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija turi būti išmokėta statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui pagal Statuto 57 straipsnį, kai jis atleidžiamas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Vidaus tarnybos statutas nenumato, kad nepertraukiamos tarnybos stažas turėtų būti skaičiuojamas kokiu nors kitu tikslu, išskyrus numatytą šio Statuto 57 straipsnio 2 dalyje.
Apeliantas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme savo reikalavimus, be kita ko, grindžia Vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu, kuris numato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Šioje Statuto normoje yra nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, išvardytus Statuto 37 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.). Sisteminis Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: 1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str.1 d., 37 str.2 d.); 2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str.1 d., 37 str.2 d.); 3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 str.3 d.). Taigi vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 str.2 d.) sąvokos nėra tapačios. Pareiškėjas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu nagrinėjamo ginčo atveju remiasi nepagrįstai, nes ši įstatymo norma nagrinėjamo ginčo teisnių santykių nereguliuoja.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog iš įstatymų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius - Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Tai lemia, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Taigi sprendžiant kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką –„nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A442-1542/2009; 2009 m. gegužės 4 d.nutartį administracinėje byloje Nr.A438-571/2009).
Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas - tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.
Vidaus tarnybos statutas vidaus tarnybą apibrėžia kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visumą (Statuto 2 str.1 d.). Vidaus tarnybos sistema – Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų (Statuto 2 str.2 d.).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, jog pareiškėjas nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje nuo 1990 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. (daugiau nė 10 metų, tačiau mažiau nė 20 metų) ir atitinka Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas gauti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidintą du kartus, tačiau neatitinka sąlygų, kad ši kompensacija jam būtų padidinta tris kartus.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateikto Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 11SP-1637 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo L. J.“, kuriame nurodoma, kad jo ištarnautas laikas yra 21 metai 10 mėnesių 26 dienos, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas individualaus administracinis aktas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, kuris reglamentuoja šių pensijų skyrimo tvarką ir sąlygas. Nagrinėjant ginčą dėl to, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikė Statuto 57 straipsnį, šis individualus administracinis aktas nėra reikšmingas.
Dėl apelianto argumento, esą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje jo pateiktus papildomus paaiškinimus, kuriuose jis keitė ir tikslino skundo dalyką ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnyje, teisėjų kolegija pažymi, kad sutikti su šiais argumentais nėra pagrindo. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2009 m. gegužės 21 d. skundą, kurį teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi priėmė nagrinėti (b.l.1-5). Teismas bylą išnagrinėjo 2009 m. rugsėjo 22 d. posėdyje dalyvaujant pareiškėjui. Prie teismo posėdžio protokolo yra pridėtas pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 22 d. rašytinis paaiškinimas, kuriuo jis rėmėsi teismo posėdyje teikdamas paaiškinimus žodžiu. Minėtame paaiškinime yra pareiškėjo prašymas teismui dėl atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. įsakyme Nr. TE-158 nurodyto vidaus tarnybos stažo ir tarnybos Lietuvos valstybei stažo pakeitimo į didesnį (21 metai 10 mėnesių 26 dienos), taip pat pakartoti 2009 m. gegužės 21 d. skunde išdėstyti reikalavimai. Teismo posėdžio protokole užfiksuotas teisėjo klausimas, ar pareiškėjas palaiko savo skundą, ar nori pateikti patikslintą skundą, ir pareiškėjo atsakymas, kad jis paliko savo pirminį skundą (b.l.24-29). Pareiškėjas dėl teismo posėdžio protokolo pastabų nepareiškė. Minėti teismo posėdžio protokolo duomenys suteikia pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas ABTĮ 53 straipsnio, ar kitų ABTĮ nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas sprendime privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). Aiškinant šią Administracinių bylų teisenos įstatymo normą nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pareiga teismui sprendime išnagrinėti ir atsakyti į visus pareiškėjo keltus reikalavimus negali būti suprantama, kaip įpareigojanti teismą aptarti atskirai kiekvieną pareiškėjo argumentą, kuriuo jis grindžia savo reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo aptarti pareiškėjo nurodytų statutų, kurie pareiškėjo atžvilgiu netaikytini, normas ir jomis vadovautis.
Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes , byloje esančius įrodymus įvertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus, sprendimą motyvavo pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Procesinės teisės normų pažeidimų nenustatyta. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.