- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-21
- Bylos Nr.
- 2K-364/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- E. R.
- Nukentėjusysis
- L. R.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendis, kuriame E. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį buvo išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo darant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir priimtas naujas nuosprendis: E. R. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Priteista iš E. R. 687,60 Lt Valstybinei ligonių kasai, 200 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. R., likusi ieškinio dalis atmesta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio skundą atmesti, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu E. R. nuteista už tai, kad 2004 m. lapkričio 26 d., apie 13.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), namo koridoriuje abiem rankomis tyčia stipriai pastūmė mažametį L. R., gimusį (duomenys neskelbtini), sudavė smūgį į krūtinę, nuo to šis, galva ir nugara atsitrenkęs į durų staktą, pargriuvo; taip ji padarė nukentėjusiajam pakaušio sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, ir poodines kraujosruvas nugaroje ir blauzdose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji E. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendį.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė atlikęs tik dalinį bylos tyrimą, kruopščiai neištyręs ir neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių visumos, neatskleidęs jų tarpusavio ryšio, neįvertinęs pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, kaip reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnyje, 331 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3, 11 punktuose. Taip apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai ir šališkai ištyręs bylos aplinkybes, padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio turiniui, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodytos nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti (BPK 331 straipsnio 2 dalis), nenurodyti motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kokios yra tos aplinkybės (BPK 332 straipsnio 7 dalis).
Kasatorės nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje rašytiniai įrodymai išdėstyti neišsamiai, praleidžiant esmines aplinkybes. Neatskleistas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas. Mažamečio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė L. R., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodydavo skirtingas įvykio aplinkybes, skirtingai jas aiškino ir nukentėjusiojo tėvas B. R. Apygardos teismas nenurodė, kuo vadovaudamasis priėmė vienus šių asmenų parodymus ir atmetė kitus.
Ji (kasatorė) kaltinama tuo, kad stipriai pastūmė mažametį ir kartu sudavė smūgį jam į krūtinę. Tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje jokių krūtinės sumušimų nekonstatuota. Be to, ekspertizės akte nurodomi ir kiti mažamečio sužalojimai, kurie negalėjo atsirasti nuo vieno smūgio, o buvo padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais. Teismas ir dėl šių duomenų nepasisakė, juose esančių prieštaravimų nelaikė svarbiais. Nenurodyta, kad teismo medicinos ekspertizės akte dėl mažamečio sumušimo padarymo laiko ir būdo daroma tik prielaida; nepasisakyta ir dėl liudytojų O. K. ir O. N. I. parodymų, įrašų nukentėjusiojo ligos istorijoje apie tai, kad iki 2004 m. lapkričio 29 d. L. R. nebuvo sužalotas; iškreipti liudytojų – policijos pareigūnų E. S. ir G. J. – parodymai. Liudytojas E. S. nėra davęs parodymų, kad atvyko pagal budėtojo pranešimą dėl to, jog E. R. sumušė mažametį. Šios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareigūnų parodymai prieštaringi, nes apklausiami pirmą kartą šie nurodė, jog tariamo įvykio dieną juos kvietė dėl buitinio konflikto ir jie matė tik pareiškėjus, o apklausiami apeliacinės instancijos teisme pabrėžė, kad negali nurodyti, kurio apsilankymo (duomenys neskelbtini) metu jie matė E. R. ir dėl kokių priežasčių ten lankėsi.
Apygardos teismas nepaneigė jos alibi. Nors šis teismas ir kritiškai vertino liudytojų O. K. ir R. K. parodymus, kad E. R. įvykio metu buvo darbe, motyvuodamas tuo, kad šie asmenys tarnybiškai priklausomi nuo E. R., tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nemini liudytojų J. T., J. S., R. R., R. A., kurie nuo E. R. niekaip nepriklausomi, teisinančių parodymų. Apygardos teismas nenurodė, kodėl netiki šių liudytojų parodymais, jų iš viso nenagrinėja, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Teismas nevertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, nevertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui, nes jos bei L. ir B. R. santykius lydėjo nuolatiniai konfliktai, susiję su nebaigtomis turto dalijimosi bylomis. Kasatorės nuomone, svarbi ir ta aplinkybė, kad po tariamo konflikto iškvietus policiją pareigūnai jos neapklausė. Nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, kad B. R. pareiškime policijai nėra nieko pasakyta apie tai, kad vaikas buvo sužalotas. Tik vėliau nukentėjusiojo tėvai papildė pareiškimą nurodydami, kad ji (kasatorė) sumušė dar ir vaiką.
Kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik nukentėjusiojo ir jo tėvų parodymais, duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant jos ir nukentėjusiojo bei jo tėvų parodymų turinį. Nors šis teismas nurodė, kad parodymai sutampa, taip ir liko nepašalinti pirmosios instancijos teismo nurodyti esminiai šių asmenų parodymuose esantys prieštaravimai. Teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo BPK 301 straipsnio 2 dalies normos, nekaltumo prezumpcijos principo ir principo, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios E. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 331 straipsnio taikymo
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu E. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius jos dalyvavimo darant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą: panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo pripažino E. R. kalta ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų.
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tokią išvadą (dėl E. R. priimti apkaltinamąjį nuosprendį) teismas padarė, pripažindamas teisingais prokuroro ir mažamečio nukentėjusiojo L. R. atstovo advokato S. Pelšo apeliacinių skundų motyvus, bet ne tinkamai surašydamas įstatymo reikalavimams atitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.
BPK XXIII skyriuje išdėstyti pagrindiniai reikalavimai apkaltinamojo nuosprendžio formai ir turiniui. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį aprašomoje nuosprendžio dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjimo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
Įrodymų analizė yra itin svarbi nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Išdėstydamas rašytinius įrodymus teismas turi išvardyti ne tik jų pavadinimus, bet ir atskleisti jų turinį nurodydamas bylos tomą ir lapą, kuriame jie yra.
Šioje byloje dėl E. R. priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymų analizės nėra.
Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir neatitinka bylos aplinkybių.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, surašydamas E. R. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 331 straipsnio reikalavimus. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą, todėl nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.