Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant atsakovo atstovei Jurgitai Bertašiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja nedalyvavo.

Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 16 str. 2 dalis, nustatanti sąlygas, kada teisei į motinystės pašalpą atsirasti netaikomas to paties straipsnio 1 dalyje nustatytas stažo reikalavimas, nuo 2015-01-01 yra pasikeitusi, o pareiškėjos nurodytos LVAT nutartys yra priimtos galiojant iki 2015-01-01 buvusiai straipsnio redakcijai. Pabrėžė, kad nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip, nei nustatyta įstatymuose.

Teismo posėdyje VSDFV atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015-08-10 pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpą.

2015-08-19 VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą „Dėl V. A. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-12N-8008.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2015-09-24 sprendimu Nr. (11.1E) I-6315 paliko VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą galioti kaip teisėtą ir pagrįstą.

Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-12N-8008 ir VSDFV 2015-09-24 sprendimo Nr. (11.1E) I-6315 teisėtumo bei pagrįstumo.

Motinystės pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Nuostatai.

Įstatymo 16 str. 1 dalis nustato, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Toks pats reguliavimas nustatytas ir Nuostatų 38 punkte.

Įstatymo 16 str. 2 dalyje nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal dieninės arba nuolatinės formos studijų programas, jeigu nėštumo ir gimdymo atostogos suteikiamos per 12 mėnesių nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą). Teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu taip pat turi pirmaisiais medicinos rezidentūros studijų metais apdraustieji gydytojai rezidentai, kurie neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais studijavo aukštosiose mokyklose pagal dieninės arba nuolatinės formos studijų programas ir (arba) studijavo medicinos rezidentūroje, jeigu nėštumo ir gimdymo atostogos suteikiamos per 12 mėnesių nuo medicinos rezidentūros studijų pradžios.

Pažymėtina, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjos teigimu, jai turėtų būti taikoma Įstatymo 16 str. 2 dalyje nurodytos išimtis, kuomet 12 mėnesių stažo reikalavimas netaikomas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjai minėto Įstatymo 16 str. 2 dalis negalėjo būti taikoma, nes jai nėštumo ir gimdymo atostogos buvo suteiktos dar iki mokslo baigimo.

Nagrinėjamu atveju, svarbu nustatyti, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 16 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, įtvirtintas pašalpos skyrimo sąlygas. Pažymėtina, kad Įstatymo 16 str. 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas asmenims, siekiantiems įgyti teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir jam taikomos tam tikros įstatyme nustatytos išimtys. Taigi, Įstatymo 16 str. 2 dalis nustato tris sąlygas, kurioms esant reikalavimas turėti 12 mėnesių stažą netaikomas, t. y. būti iki 26 metų amžiaus; neįgyti stažo dėl to, kad mokėsi; nėštumo ir gimdymo atostogos suteikiamos per 12 mėnesių nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).

Pareiškėja neneigia, jog nėštumo ir gimdymo atostogos jai buvo suteiktos iki mokslo baigimo, tačiau pabrėžia, jog Įstatymo 16 str. 2 dalies normoje nustatytas 12 mėnesių terminas reiškia pertrauką nuo mokslo baigimo iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios.

Svarbu paminėti, jog Įstatymo 16 str. 2 dalis buvo ne kartą keičiama ir ginčui taikytina 16 str. 2 dalies norma įsigaliojo 2015-01-01.

Iki šio pakeitimo galiojusio Įstatymo 16 str. 2 dalis taip pat nustatė išimtis: „teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą ir aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).“ Palyginus Įstatymo 16 straipsnio (2013-05-09 redakcija) 2 dalyje (2014-12-09 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 16 str. 2 dalyje, matyti, jog jis pakito tuo, kad motinystės pašalpos apdraustiesiems (dirbantiems) asmenims iki 26 metų, neįgijusiems nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi, skyrimas tapo susietas su laikotarpiu, per kurį tokiems asmenims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos (ankstesniu reguliavimu buvo siejamas su asmens tapimu apdraustuoju (per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo)).

Teismo vertinimu, svarbu paminėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra pabrėžęs, jog valstybė įstatymais ir kitais teisės aktais turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis, kurios apsunkintų šios paramos gavimą. Dar daugiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarimu Nr. KT9-N6/2016, tirdamas, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 str. (2013-05-09 redakcija) 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punktas (2013-10-23 redakcija) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), neprieštaravo Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatai „valstybė saugo ir globoja <...> motinystę“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pripažino, jog aiškinant Konstitucijos 38 str. 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, pažymėtina, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos. Šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Konstitucijos 39 str. 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Pažymėjo, kad pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad juo buvo paneigta moterų, įsidarbinusių anksčiau, nei gavo mokslo baigimą įrodantį dokumentą (o ne per 3 mėnesius nuo jo gavimo), teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Teismas pabrėžė, jog konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; šio principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas. Tai, ar asmuo įsidarbino, turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar jo dar negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi, ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Minėtas nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas, įvertinęs nustatytą teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog Įstatymo 16 str. 2 dalyje įtvirtinta išimtis – nėštumo ir gimdymo atostogos suteikiamos per 12 mėnesių nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą) aiškintina plečiamai ir pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikoma. Vien tai, kad pareiškėja nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios momentu dar tęsė studijas, ji negali atsidurti prastesnėje padėtyje, nei asmenys, įsidarbinę ir išėję šių atostogų po mokslo baigimo. Priešingu atveju susiklostytų situacija, kuomet didesnį stažą turintis asmuo (kaip ir pareiškėja), sumokėjęs daugiau socialinio draudimo įmokų, atsidurtų prastesnėje padėtyje nei mažesnį stažą turintis asmuo, įsidarbinęs ir išėjęs nėštumo ir gimdymo atostogų po mokslų baigimo. Dar daugiau, Įstatymo 16 str. 2 dalyje nustatyta išimtis – per 12 mėnesių nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo, teismo vertinimu, sietina su pertrauka nuo mokslo baigimo iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios. Teismo vertinimu, kitoks minėtos normos aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Skirtingai traktuoti asmenis, iš esmės esančius vienodoje padėtyje tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi, būtų socialiai neteisinga. Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, akcentuota ir LVAT praktikoje (LVAT 2014-03-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV neteisingai aiškino Įstatymo 16 str. 2 dalyje nustatytą išimtį, todėl priėmė neteisėtus sprendimus.

Pareiškėja taip pat teismo prašė priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei sumokėtą žyminį mokestį.

Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys motinystės pašalpų skyrimą ir mokėjimą, procesinių palūkanų mokėjimo nenustato. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmestinas.

Pareiškėja, paduodama skundą teismui, sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (75 %), todėl jai priteistina 15,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 2 punktu, 127, 129 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos V. A. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-08-19 sprendimą Nr. 6-12N-8008 „Dėl V. A. teisės į motinystės pašalpą“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-09-24 sprendimą Nr. (11.1E) I-6315 „Dėl motinystės pašalpos“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai V. A. būtų skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-04-16 iki 2015-08-19.

Priteisti pareiškėjai V. A. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 15,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Kitą pareiškėjos V. A. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.