Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo A. R. priteista 5 571,35 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 4 d. apie 19 val. 50 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su sugyventine A. L., tyčia nukentėjusiajai vieną kartą dūrė peiliu į pilvo sritį, taip padarė durtinę-pjautinę žaizdą dešinės pašonės srityje su kepenų sužalojimu, dėl ko nukentėjusiajai A. L. sunkiai sutrikdė sveikatą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kurie neprieštaravo kitai bylos medžiagai. Be to, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Prašo įvertinti ir tai, kad su nukentėjusiąja A. L. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį šešerius metus, prieš ją fizinio smurto nevartojo, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Nukentėjusiąją sužalojo netyčia, šiuo metu ji neturi jam (apeliantui) jokių pretenzijų, jos sveikata gera, iš ligoninės grįžo į jų namus, palaiko šiltus tarpusavio santykius.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. R. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus, rašytinę medžiagą, specialisto išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Ne­at­sar­gus sveikatos sutrikdymas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li sužaloti ki­tą žmo­gų, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus sveikatai. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų sužalojimo laipsnį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių atsiradimo galimybę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. kaltė dėl A. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo grindžiama paties nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojo M. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo A. R. ir nukentėjusiosios parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. R. ir nukentėjusiosios A. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui parodė, kad kartu su A. L. gėrė alkoholinius gėrimus, po to, apeliantas liepė nukentėjusiajai pagaminti valgyti, tačiau ši atsisakė. Todėl jis pasiėmė peilį, nuėjo iki A. L., kuri gulėjo lovoje ant nugaros ir vieną kartą peiliu dūrė į pilvą (1 t., 70, 72 b. l.). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, dalyvaujant gynėjui (1 t., 73-75 b. l.). Pažymėtina, kad nuteistasis A. R. analogiškus parodymus davė teisme skiriant kardomąją priemonę – suėmimą (1 t., 81-82 b. l.).

Tokius A. R. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nukentėjusioji A. L., iš kurių matyti, kad nuteistasis priėjo prie jos, kai ji gulėjo lovoje ant nugaros, ir peiliu dūrė jai į pilvą (1 t., 21-24 b. l.). Iš liudytojo M. G. parodymų matyti, kad jam nuteistasis pasakė, jog „padūrė saviškę“. Tačiau pirmosios instancijos teisme A. R. ir A. L. pakeitė parodymus ir teigė, kad nuteistasis nukentėjusiąją patraukė už peties, tokiu būdu ji pati užkrito ant peilio, t. y. ją sužalojo dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas tokiais nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais pagrįstai nepatikėjo ir vadovavosi parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai bei specialisto R. L. parodymams, duotiems apygardos teismo teisiamajame posėdyje. Iš teismo medicinos specialisto R. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios nurodytas sužalojimo padarymo mechanizmas neįmanomas. Priešingai, nukentėjusiosios pilve padaryta durtinės žaizdos kraštai nebūdingi griuvimui. Apygardos teismas A. R. iškeltą versiją aptarė ir paneigė, o nuteistasis apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų dėl to nenurodo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusioji keisdama parodymus siekia padėti nuteistajam sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. R. smūgį A. L. peiliu į pilvą sudavė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y.: nuteistasis suduodamas peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį (pilvą) suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad gali sukelti tam tikrus padarinius, tačiau jam nebuvo svarbus jų pobūdis, t. y. jų nekonkretizavo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog apeliantas sužalojo A. L. dėl neatsargumo.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. R. apygardos teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu juos pakeitė. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusioji A. L. taip pat pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apygardos teismas nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų pakeitimą vertino kritiškai, kaip apelianto siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie duomenys rodo, kad A. R. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus, išsamių ir nuoseklių parodymų nedavė, esminių bylos aplinkybių nepripažino. Apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus dėl nukentėjusiajai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo neva dėl neatsargumo. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto parodymai teisme iš esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminiame tyrime. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors A. R. skunde nurodo, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. R. pagristai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apygardos teismas skirdamas bausmę A. R. vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, sveikatą, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu), nusikaltimo paskatas ir motyvus, nes nuteistajam pyktis kilo spontaniškai ginčo su nukentėjusiąja metu, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. R. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, kuris pagal savo sunkumą priskiriamas prie labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlė labai sunkius padarinius – sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji pretenzijų neturi. Apygardos teismas A. R. teisingai pripažino pavojingu recidyvistu, nes jis anksčiau teistas du kartus, paskutinį kartą už labai sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), šį nusikaltimą padarė teistumui neišnykus. Tokiu būdu, apeliantas išvadų nepadarė. Apygardos teismas A. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra neteisinga ir aiškiai per griežta. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės bylos Nr. 2K-77/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant jam paskirtą bausmę būtų galima švelninti arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, tokių aplinkybių šioje byloje neįžvelgia ir Apeliacinio teismo teisėjų kolegija. Apygardos teismas motyvuota nurodė, kad visais atvejais turi būti įvertinama nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų apsauga, todėl nė vieniems iš jų negali būti suteikiama prioritetinė reikšmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teisingumo principas nepažeistas, o A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškė 5 571,35 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiosios A. L. gydymą (1 t., 30 b. l.). Byloje taip pat yra pateiktas gydymo paslaugų apskaitos išrašas (1 t., 35 b. l.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žala, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 5 571,35 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino visiškai, nes A. R. padarė tyčinį nusikaltimą, o atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nusikalstamais veiksmais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.