Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1N-22-318/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-23
Bylos Nr.: 1N-22-318/2020
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Regina Pocienė
Advokatai: Saulius Juzukonis

Kategorijos

1.1.2.3Asmenų išdavimas užsienio valstybei arba perdavimas tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį (BK 9, 9-1 str.)
2.1.13.5Europos arešto orderis (BPK 17-1 str.)
2.1.13.10Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį (BPK 71-1 str.)
2.1.13.13Nutarties išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį apskundimas (BPK 74 str.)
2.1.13.15Asmens, dėl kurio yra įsiteisėjusi nutartis išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, perdavimo tvarka (BPK 76 str.)

Byla Nr. 1N-22-318/2020

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.3; 2.1.13.5; 2.1.13.10; 2.1.13.13; 2.1.13.15 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo perduotino asmens J. O. M. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties, kuria Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos Federacinės Respublikos pilietis J. O. M. perduotas Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotą Europos arešto orderį už šiame Europos arešto orderyje nurodytas nusikalstamas veikas.

Teisėja, susipažinusi su pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (toliau ir Jungtinė Karalystė) kompetentingos institucijos ‑ Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotas Europos arešto orderis (toliau ir EAO) dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau JAV ir VFR) piliečio J. O. M., gimusio 1967 m. rugpjūčio 14 d., suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui vykdyti dėl nusikalstamų veikų, numatytų Jungtinės Karalystės 1968 m. Šaunamųjų ginklų įstatymo S.5(1) dalyje (disponavimas uždraustu ginklu – 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 10 metų), S. 5(1A) (F) dalyje (neteisėtas amunicijos su išsiplečiančiomis kulkomis įgijimas / pirkimas ‑ 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 10 metų), S. 1(1) (b) dalyje (disponavimas šaunamajam ginklui skirta amunicija be leidimo ‑ 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 5 metai), 2002 m. Įstatymo dėl nusikalstamu būdu įgyto turto (POCA) S.329 straipsnis (nusikalstamu būdu įgytų pinigų plovimas ‑ 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 14 metų) ir 2010 m. Asmens tapatybės dokumentų akto S.4 straipsnis (disponavimas suklastotais dokumentais turint nusikalstamų tikslų ‑ 3 epizodai, maksimali laisvės atėmimo bausmė 14 metų).

2. EAO išduotas Jungtinės Karalystės Gildfordo Magistratų teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties dėl suėmimo J. O. M. paskyrimo pagrindu.

3. Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotame EAO („e“ dalyje) nurodyta, kad 2016 m. gegužės 19 d., ketvirtadienį, Sario (angl. Surrey) policija įvykdė orderį adresu (duomenys neskelbtini), pagal 1968 m. Šaunamųjų ginklų įstatymo 46 dalį bei Policijos ir kriminalinių įrodymų įstatymo 8 dalį. J. O. M. gyveno minėtu adresu. Jis minėtu adresu buvo suimtas Sario policijos pareigūnų dėl to, kad nepasirodė Westminsterio magistratų teisme ekstradicijos byloje, kadangi Vokietijoje buvo paieškomas dėl importo nusikaltimų. Importo byla buvo nagrinėjama atskirai.

3.1. J. O. M. buvo suimtas Gildfordo policijos nuovadoje dėl pinigų plovimo nusikaltimų remiantis daiktais, kurie buvo surasti ir paimti jo bute, kuomet 2016 m. gegužės 19 d. buvo vykdomas orderis. Jis nebuvo apklaustas policijos po jo suėmimo Gildfordo policijos nuovadoje 2016 m. gegužės 19 d., kadangi buvo išduotas Vokietijai. J. O. M. Vokietijoje atliko 2 metų ir 4 mėnesių įkalinimo bausmę dėl importo nusikaltimų (pastaba ‑ nurodyta bausmė yra pilnai atlikta). Jis slapstėsi proceso Vokietijoje metu ir buvo dar kartą suimtas 2019 m. vasario mėnesį tam, kad atliktų bausmę Vokietijoje.

3.2. 2016 m. gegužės 19 d. kratos kaltinamojo gyvenamuoju adresu metu policija paėmė didelį kiekį grynųjų pinigų, įvairius netikrus asmens tapatybės dokumentus ir dokumentus, susijusius su pinigų plovimu. Policija taip pat konfiskavo pasiklausymo įrenginį, banknotų skaičiavimo mašinėlę, miniatiūrines svarstykles ir dūriams atsparią liemenę. J. O. M. finansų tyrimas parodė, kad jis neturėjo jokių banko sąskaitų ir nebuvo jokių su darbu susijusių ar pajamų įrašų, taip pat sumokėtų mokesčių įrašų.

3.3. 2016 m. gegužės 23 d. policija apieškojo (duomenys neskelbtini) daiktų sandėlio 200 skyrių. Skyrius buvo išsinuomotas D. K. vardu. Policija konfiskavo šaunamąjį ginklą ir amuniciją iš minėto daiktų sandėlio skyriaus. Šaunamasis ginklas yra „Smith and Wesson“ Highway Patrolmann modelio, .357 Mag kalibro šoviniais šaudantis revolveris. Šaunamasis ginklas buvo veikiantis, jį išbandžius, funkcionavo normaliai. Amuniciją sudarė 9 .357 Magnum kalibro šoviniai, tinkami naudoti anksčiau nurodytame revolveryje. Penki šoviniai buvo užtaisyti vientisomis kulkomis ir keturi šoviniai buvo užtaisyti minkštomis kulkomis, kurios sukonstruotos taip, kad išsiplėstų pataikiusios į taikinį. Ant revolverio rankenos buvo rasta J. O. M. DNR.

3.4. Tyrimo metu policija nustatė, jog kaltinamasis J. O. M. susijęs su nusikalstamu elgesiu dėl šių nusikaltimų:

3.5. Kaltinimas 1: policija konfiskavo 248 650,00 Eur ir 11 380,00 Didžiosios Britanijos svarų. Ant dviejų konfiskuotų grynųjų pinigų banknotų buvo surasti J. O. M. pirštų atspaudai. Pinigai buvo paimti kaip J. O. M. nusikalstamu elgesiu neteisėtai gautas turtas. Nėra jokių žinių apie J. O. M. įsidarbinimą ar pajamų šaltinį, taip pat nėra jokių įrašų apie sumokėtą pajamų ar kitokį mokestį.

3.6. Kaltinimas 2: policija konfiskavo padirbtą asmens tapatybės dokumentą, o būtent Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimą, išduotą J. O. M. vardu. Dokumentą patikrino Jungtinės Karalystės institucijos ir patvirtino, kad tai yra padirbtas dokumentas.

3.7. Kaltinimas 3: policija konfiskavo padirbtą asmens tapatybės dokumentą, o būtent lietuvišką pasą, išduotą D. K. vardu. Dokumentą patikrino Jungtinės Karalystės institucijos ir buvo patvirtinta, kad tai yra padirbtas dokumentas.

3.8. Kaltinimas 4: policija konfiskavo padirbtą asmens tapatybės dokumentą, o būtent lietuvišką vairuotojo pažymėjimą, išduotą D. K. vardu. Dokumentą patikrino Jungtinės Karalystės institucijos ir buvo patvirtinta, kad tai yra padirbtas dokumentas.

3.9. Kaltinimas 5: policija konfiskavo „Smith and Wesson“ modelio Highway Patrolman .357Mag kalibro kulkomis šaudantį revolverį. Tai yra uždraustas ginklas.

3.10. Kaltinimas 6: J. O. M. nupirko ar įsigijo 5 šovinius, užtaisytus vientisomis kulkomis ir 4 šovinius, kurie buvo sukonstruoti taip, kad susprogtų (išsiplėstų) susidūrimo metu.

3.11. Kaltinimas 7: J. O. M. neturėjo pažymos, leidžiančios disponuoti amunicija, kurią jo gyvenamojoje vietoje konfiskavo policija.

4. Nusikalstamos veikos, susijusios su nusikalstamu būdu įgytų pinigų plovimu (kaltinimas 1) ir disponavimu suklastotais dokumentais (kaltinimai 2, 3, 4) yra pažymėtos tarp nusikaltimų, dėl kurių netaikomas abipusio baudžiamumo principas. Minėtos nusikalstamos veikos pagal faktines aplinkybes taip pat atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ‑ BK) 216 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, požymius. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir amunicija (kaltinimai 5, 6, 7), pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje.

5. Maksimali laisvės atėmimo bausmė, kuri gali būti paskirta Jungtinėje Karalystėje už nusikaltimus dėl disponavimo nusikalstamu turtu ‑ 14 (keturiolika) metų; už nusikaltimus dėl disponavimo netikrais asmens tapatybės dokumentais ‑ 14 (keturiolika) metų; dėl disponavimo draudžiamaisiais ginklais ir amunicijos su išsiplečiančiomis kulkomis, taip pat amunicijos, skirtos šaunamajam ginklui ‑ 10 (dešimt) metų.

Žemesnės instancijos teismas

6. Vykdant EAO, 2020 m. rugpjūčio 8 d. J. O. M. buvo laikinai sulaikytas (b. l. 98). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi J. O. M. buvo paskirta kardomoji priemonė ‑ suėmimas 10 (dešimčiai) dienų (b. l. 84-85). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 75-77). Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė J. O. M. gynėjo skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, palikdamas galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartį (b. l. 66-69).

7. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2020 m. rugsėjo 1 d. J. O. M., dalyvaujant gynėjui advokatui S. Juzukoniui ir vertėjui, buvo supažindintas su Gildfordo Karūnos teismo išduoto EAO turiniu, taip pat jam buvo išaiškinta supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka bei teisinės tokio perdavimo pasekmės. J. O. M. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka EAO išdavusiai Jungtinei Karalystei, taip pat paprašė kreiptis į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją dėl papildomos informacijos bei paaiškinimų, susijusių su EAO išdavimu, pateikimo (b. l. 25-31).

8. Atsižvelgiant į perduotino asmens prašymą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išsiuntė Jungtinės Karalystės kompetentingai institucijai prašymą pateikti papildomą informaciją ir komentarus dėl 2020 m. rugsėjo 1 d. J. O. M. prašymo atsakyti į jo klausimus, susijusius su jam išduotu EAO ir jo vykdymu (b. l. 56). 2020 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūros tarnybos atsakymas dėl papildomos informacijos suteikimo (b. l. 32-54).

9. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu perduoti JAV ir VFR pilietį J. O. M. Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui vykdyti už 7 nusikalstamas veikas, nurodytas Jungtinės Karalystės Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotame EAO.

10. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartimi perdavė JAV ir VFR pilietį J. O. M. Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotą EAO už šiame EAO nurodytas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas nenustatė nei imperatyvių, nei diskrecinių neišdavimo pagrindų, kurie yra numatyti BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse. Apygardos teismas nurodė, kad nors nagrinėjant klausimą dėl asmens perdavimo Jungtinei Karalystei buvo keliamos abejonės dėl dviejų to paties asmens atžvilgiu išduotų EAO, tačiau Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų pateiktas atsakymas patvirtina, kad J. O. M. yra prašomas perduoti šiai valstybei būtent 2019 m. gruodžio 17 d. išduoto EAO pagrindu. Šis EAO yra galiojantis, atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, nenustatytas teisinis pagrindas jo nevykdyti. Gynybos akcentuojamas VFR Karlsruhe'es aukštesniojo apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimas buvo priimtas ne dėl anksčiau nurodyto, o 2016 m. gegužės 19 d. išduoto EAO, toks sprendimas savaime nereiškia asmens perdavimo pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2016 m. gruodžio 17 d. išduoto EAO negalimumą. Apygardos teismas pažymėjo, kad nors J. O. M. gynėjai (atstovaujantys Jungtinėje Karalystėje) kreipėsi į Jungtinės Karalystės Karališkosios Prokuratūros tarnybą dėl 2016 m. gruodžio 17 d. išduoto EAO atšaukimo, tačiau nurodytas kreipimasis į Jungtinės Karalystės prokuratūros įstaigą niekaip nenuneigia kompetentingos Jungtinės Karalystės teisminės institucijos išduoto EAO teisėtumo bei, nesant anksčiau nurodytų asmens neperdavimo pagrindų, nesudaro pagrindo nevykdyti šį orderį. Tai, kad J. O. M. nebuvo apklaustas ir nedalyvavo procese dėl EAO išdavimo, tuo pačiu apie tai jo neinformuojant, nėra pagrindas konstatuoti EAO nevykdymo pagrindus, numatytus BK 9¹ straipsnyje. Apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 62 straipsnio (reglamentuojančio nebaigtą teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose) „b“ punktą Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR taikomas EAO tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti EAO, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, neatsižvelgiant į vykdančiosios teisminės institucijos sprendimą dėl to, ar prašomas perduoti asmuo turi likti laisvės atėmimo vietoje, ar būti laikinai paleistas. Šiuo atveju J. O. M. buvo sulaikytas dar nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, todėl EAO yra vykdytinas. Perduotinas asmuo toliau gali naudotis visomis jam, kaip Europos Sąjungos (toliau ir ES) piliečiui, priklausančiomis teisėmis ir teisinėmis garantijomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad be jau nurodytų pereinamojo laikotarpio garantijų, Jungtinė Karalystė po pasitraukimo iš ES lieka prisijungusi prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kas tik papildomai rodo, kad J. O. M. savo teises galės veiksmingai ginti ne tik pagal nacionalinę Jungtinės Karalystės teisę, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Kita vertus, nėra objektyvaus pagrindo abejoti, kad ir Jungtinės Karalystės nacionalinė teisė nebūtų pajėgi užtikrinti fundamentalių J. O. M. teisių ir laisvių.

II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimų argumentai

11. Skunde perduotino asmens J. O. M. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį panaikinti; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau ‑ ESTT) su prejudiciniais klausimais, kurie yra suformuluoti prie šio skundo pridedamame prašyme; 3) informuoti VFR kompetentingas institucijas apie tai, kad Lietuvos Respublikoje yra vykdomas Jungtinės Karalystės išduotas EAO VFR piliečio J. O. M. atžvilgiu, bei pasiūlyti VFR apsvarstyti, ar ši valstybė J. O. M. atžvilgiu išduos EAO; 4) pavesti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai kreiptis į Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės kompetentingas institucijas prašant suteikti papildomą informaciją: a) pateikti informaciją kiek EAO Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė yra išdavusi J. O. M. atžvilgiu, kada šie EAO buvo išduoti, dėl kokių priežasčių to paties asmens atžvilgiu dėl tų pačių nusikalstamų veikų buvo išduoti keli skirtingi EAO, kurie iš išduotų EAO galioja šiuo metu, ar kurie nors iš EAO, išduotų J. O. M. atžvilgiu, buvo panaikinti (atšaukti, anuliuoti), jei taip ‑ dėl kokių priežasčių; b) pateikti visų EAO, kuriuos Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė yra išdavusi J. O. M. atžvilgiu, kopijas; c) pateikti informaciją kada ir koks (kokie) Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teismas (teismai) yra išdavę J. O. M. arešto (suėmimo) orderį (orderius), jei buvo išduoti keli arešto (suėmimo) orderiai ‑ dėl kokių priežasčių to paties asmens atžvilgiu dėl tų pačių nusikalstamų veikų buvo išduoti keli arešto orderiai, kurie iš arešto orderių galioja šiuo metu, ar kurie nors iš arešto orderių, išduotų J. O. M. atžvilgiu, buvo panaikinti (atšaukti, anuliuoti), jei taip ‑ dėl kokių priežasčių; d) pateikti visų arešto (suėmimo) orderių, kuriuos Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teismai yra išdavę J. O. M. atžvilgiu, kopijas; e) pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisėsaugos institucijos nepateikė įtarimų / kaltinimų J. O. M., jo neapklausė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., kuomet J. O. M. buvo suimtas ir buvo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisėsaugos institucijų žinioje, kodėl J. O. M. buvo perduotas VFR, jei jis buvo padaręs nusikalstamas veikas Jungtinės Karalystės teritorijoje; f) kodėl EAO išduoti ir J. O. M. baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik 2019 m.? Ar egzistavo kokios nors procesinės kliūtys pateikti įtarimus / kaltinimus J. O. M., jį apklausti iki 2016 m. gegužės 26 d. jį išduodant VFR? g) gavus ESTT sprendimą bei atsakymą iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės priimti naują sprendimą ‑ atsisakyti išduoti JAV ir VFR pilietį J. O. M. Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotą EAO.

11.1. Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra itin formalizuota, priimta skubotai, neišsireikalavus visos reikalingos informacijos, tinkamai neįvertinus šios bylos faktinių aplinkybių, ESTT suformuotos aktualios praktikos dėl Tarybos pagrindų sprendimo Nr. 2002/584/TVR nuostatų aiškinimo, nutartyje padarytos išvados yra nepagrįstos, dėl to nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta bei turėtų būti panaikinta.

11.2. Gynėjas nurodo, kad apygardos teismas citavo Tarybos pagrindų sprendimo Nr. 2002/584/TVR preambulės 10 punkto nuostatas, jog EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, ir konstatavo, jog nėra nustatyta neišdavimo pagrindų, numatytų Pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose. Tačiau, anot gynėjo, teismas nutylėjo to paties Pagrindų sprendimo preambulėje įtvirtintus kitus principus, taikytinus EAO mechanizmo įgyvendinime, bei neanalizavo ESTT praktikos. EAO pagrindų sprendime nėra nuostatos dėl nevykdymo remiantis prašomo perduoti asmens pagrindinių teisių pažeidimu išduodančiojoje valstybėje narėje. Tačiau EAO pagrindų sprendimo straipsnio 3 dalyje, ją skaitant kartu su 12 ir 13 konstatuojamosiomis dalimis, paaiškinama, kad vykdant EAO turėtų būti gerbiamos pagrindinės teisės ir pagrindiniai teisiniai principai. Preambulės 12 punkte įtvirtinta, jog šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami Europos Sąjungos sutarties (toliau ‑ ESS) 6 straipsnyje ir kurie atsispindi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos VI skyriuje. Jokia šio pagrindų sprendimo nuostata negali būti išaiškinta taip, lyg ji draustų atsisakyti perduoti asmenį, kurio areštui yra išduotas EAO, kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad minėtas EAO yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kad to asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš tų priežasčių. Preambulės 13 punkte įtvirtinta, jog joks asmuo neturėtų būti perkeltas, išsiųstas ar perduotas valstybei, kurioje yra rimtas pavojus, kad jam bus pritaikyta mirties bausmė, kankinimai arba kitoks nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba bausmė.

11.3. Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje. Sujungtose bylose CA044/15 ir C-659/15 PPU Aranyosi ir Caldararu ESTT nusprendė: kad, „esant objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujinamų duomenų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus dėl tam tikrų asmenų grupių arba tam tikrų sulaikymo centrų, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas EAO siekiant patraukti ji baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, dėl laikymo šios valstybės narės laisvės atėmimo ištaigoje sąlygų patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojų, jeigu bus perduotas šiai valstybe narei. Šiuo tikslu ji turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos, ir ši po to, kai prireikus gavo valstybės narės centrinės institucijos arba vienos iš centrinių institucijų pagalbą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 7 straipsnį, turi pateikti šią informaciją laikydamasi tokiame prašyme numatytų terminų. Vykdančioji teisminė institucija turi atidėti savo sprendimo dėl atitinkamo asmens perdavimo priėmimą, kol gaus papildomos informacijos, leidžiančios jai atmesti tokį pavojų. Jeigu šis pavojus negali būti atmestas per protingą terminą, ši institucija turi nuspręsti, ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą“. Taigi, EAO gali būti nevykdomas ne tik esant Tarybos pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose išvardintiems pagrindams, bet ir kitais atvejais.

11.4. Pasak gynėjo, perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei būtų pažeistos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 ir 21 straipsnių nuostatos.

11.5. Gynėjas nurodo, kad ESTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendime byloje C-182/15 (A. Petruhhin byla) konstatavo, jog pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos, nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo priemones. Vadovaujantis ESS 4 straipsnio 3 dalies 1 pastraipoje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Kaip numatyta ESS 3 straipsnio 5 dalyje, palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes ir interesus ir prisideda prie savo piliečių apsaugos. Siekiant apsaugoti Sąjungos piliečius nuo priemonių, dėl kurių jie galėtų netekti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau ‑ SESV) 21 straipsnyje įtvirtintų teisių laisvai judėti ir apsigyventi, siekiant užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai dėl pilietybės (18 straipsnis) ir kartu kovoti su nebaudžiamumu už nusikalstamas veikas, svarbu laikantis Sąjungos teisės įgyvendinti visas baudžiamosios teisės srityje egzistuojančias bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos priemones. Todėl tokiu atveju, kai trečioji valstybė prašo išduoti iš valstybės narės asmenį, kuris yra kitos valstybės narės pilietis, reikia teikti pirmenybę keitimuisi informacija su valstybe nare, kurios pilietis yra suinteresuotasis asmuo, ir suteikti šios valstybės narės valdžios institucijoms galimybę išduoti EAO vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Esant tokiam atvejui, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis iš esmės nepašalinama valstybės narės, kurios pilietis yra nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo, galimybė išduoti EAO, kad toks asmuo būtų perduotas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Taip bendradarbiaudama su valstybe nare, kurios pilietis yra suinteresuotasis asmuo, ir teikdama pirmenybę galimam EAO, palyginti su ekstradicijos prašymu, priimančioji valstybė narė veikia mažiau ribodama naudojimąsi teise laisvai judėti ir kartu kiek įmanydama pašalina riziką, kad asmuo liks nenubaustas už nusikaltimą, už kurį persekiojama. ESTT konstatavo, jog SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi Pagrindu sprendimo 2002/584 nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų. Anot gynėjo, šios ESTT suformuluotos nuostatos turi esminę reikšmę ir šioje byloje.

11.6. Gynėjas teigia, kad susitarimu dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 384 I/01) Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos. Taigi, Jungtinė Karalystė yra trečioji valstybė Europos Sąjungos valstybėms. Šio susitarimo 62 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta, jog Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR taikomas EAO tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti EAO, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, neatsižvelgiant į vykdančiosios teisminės institucijos sprendimą dėl to, ar prašomas perduoti asmuo turi likti laisvės atėmimo vietoje, ar būti laikinai paleistas. Susitarimo 126 straipsnyje numatyta, jog pereinamasis laikotarpis prasideda šio Susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d. Susitarimo 185 straipsnyje numatyta, jog bet kuri valstybė narė gali pareikšti, kad pereinamuoju laikotarpiu, be Pagrindų sprendime 2002/584/TVR nurodytų EAO nevykdymo pagrindų, tos valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti perduoti savo piliečius Jungtinei Karalystei pagal EAO. Vokietijos Federacinė Respublika, Austrijos Respublika ir Slovėnijos Respublika oficialiai pareiškė, kad neišduos savo piliečių į Jungtinę Karalystę, nebent pačios šalys matys tam būtinybę. Taigi, VFR savo piliečiams užtikrina (suteikia teisinę apsaugą), kad jie nebus perduoti pagal EAO Jungtinei Karalystei pereinamuoju laikotarpiu.

11.7. Skunde nurodoma, kad J. O. M. yra VFR pilietis. Šioje byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad VFR buvo pateiktas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išduotas EAO Nr. 45MV0781218, pasirašytas Guilford Karališkojo Teismo teisėjo R. W. F. 2019 m. rugpjūčio 21 d., prašant areštuoti ir išduoti J. O. M. dėl tų pačių 7 nusikalstamų veikų, kurios nurodytos ir 2019 m. gruodžio 17 d. teisėjo J. B. pasirašytame EAO. Tačiau VFR Karlsruhe aukštesniojo apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu buvo atsisakyta perduoti J. O. M. pagal Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išduotą EAO Nr. 45MV0781218. 2020 m. sausio 7 d. sprendime tiesiogiai konstatuota, jog J. O. M. negali būti išduodamas Jungtinei Karalystei, kadangi jis yra VFR pilietis. Jungtinė Karalystė yra išstojusi iš ES, o VFR Konstitucijos 16 straipsnio 2 dalis draudžia išduoti Vokietijos pilietį ne ES valstybei. Šis VFR teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. SESV 67 straipsnio 3 dalis nustato, kad vienos valstybės narės teismas pripažįsta kitos valstybės narės teismo sprendimą baudžiamosiose bylose. Tokia nuostata vertinama kaip res judicata statuso suteikimas kitos valstybės narės teismo sprendimui. ES teismų tarpusavio pasitikėjimo principas, įtvirtintas SESV 82 straipsnio 1 dalyje, reikalauja, kad Lietuvos Respublikos teismas pripažintų 2020 m. sausio 7 d. Vokietijos Karlsruhe Aukštesniojo žemės teismo 1-osios baudžiamosios kolegijos sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. Ausl 301 AR 5/20 (33 Ausl A 362/19) res judicata. Jeigu teismui kiltų abejonių dėl VFR teismo priimto sprendimo teisinės galios ir būtinybės jį vykdyti bet kurioje ES valstybėje, teismas turėtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu: „Ar Vokietijos Karlsruhe Aukštesniojo žemės teismo 1-osios baudžiamosios kolegijos 2020 m. sausio 7 d. sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. Ausl 301 AR 5/20 (33 Ausl A 362/19) laikytinas kitos ES valstybės narės teismo sprendimu baudžiamojoje byloje SESV 67 straipsnio 3 dalies ir 82 straipsnio 1 dalies prasme?“.

11.8. Anot gynėjo, kaip matyti iš ESTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje C-182/15, Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui turi būti suteikiamos tokios pat teisinės garantijos dėl jo išdavimo trečiajai valstybei nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje jis yra sulaikytas trečiosios valstybės prašymu. Šiuo atveju neturi esminės reikšmė ta aplinkybė, kad byloje C-182/15 buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl Sąjungos valstybės narės piliečio išdavimo trečiajai valstybei ekstradicijos sutarties pagrindu. Esminė aplinkybė yra tai, kad Jungtinė Karalystė nebėra ES narė, o pereinamuoju laikotarpiu Sąjungos teisė šiai valstybei galioja su išimtimis, inter alia viena iš išimčių ‑ aukščiau aptarto Susitarimo 185 straipsnyje įtvirtinta galimybė valstybėms narėms atsisakyti išduoti savo piliečius Jungtinei Karalystei, taigi šis Susitarimas suteikė galimybes valstybėms narėms pasirinkti papildomas apsaugos priemones, garantijas savo piliečiams, kurios nebuvo numatytos Tarybos pagrindų sprendime. Atitinkamai valstybės narės papildomai pasirinktos garantijos tos valstybės piliečiams, taip pat tos valstybės narės Konstitucijoje įtvirtintos garantijos piliečiams turi galioti visoje ES teritorijoje, kaip kad tai įtvirtina SESV 18 ir 21 straipsnio nuostatos.

11.9. Skunde nurodoma, kad VFR yra nusprendusi, jog ji neišduos pagal EAO Jungtinei Karalystei savo piliečių pereinamuoju laikotarpiu. J. O. M. yra VFR pilietis, VFR kompetentingas teismas jau pereinamuoju laikotarpiu atsisakė išduoti J. O. M. Jungtinei Karalystei pagal EAO dėl tų pačių nusikalstamų veikų, dėl kurių yra išduotas 2019 m. gruodžio 17 d. EAO, dėl kurio ir yra priimta skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis. VFR piliečiui J. O. M. dėl jo perdavimo trečiajai valstybei turi būti suteikiamos tokios pačios apimties garantijos, kurias jam suteikė jo pilietybės valstybė, nepriklausomai nuo to, kurioje ES valstybėje jis yra. Kadangi VFR savo piliečiui J. O. M. suteikė garantiją (teisinę apsaugą) nuo jo išdavimo pagal EAO Jungtinei Karalystei pereinamuoju laikotarpiu (ir tai buvo patvirtinta Karlsruhe aukštesniojo apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu), identiškos apimties garantija VFR piliečiui privalo suteikti ir Lietuvos Respublika, priešingu atveju būtų pažeistos SESV 18 ir 21 straipsnių nuostatos. Anot gynėjo, tai reiškia, jog Lietuvos Respublika neturi teisės išduoti J. O. M. Jungtinei Karalystei.

11.10. ESTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendime byloje C-182/15 konstatuota, jog valstybė narė, į kurią yra atvykęs Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, svarstydama trečiosios valstybės prašymą dėl perdavimo, turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį, laikydamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų.

11.11. 2020 m. vasario 7 d. VFR Viešosios prokuratūros Lorracho skyrius pradėjo tyrimą Nr. 92 Js 825/20, kurio tikslas yra išsiaiškinti, ar yra galimybė patraukti J. O. M. baudžiamojon atsakomybėn Vokietijoje už Jungtinėje Karalystėje inkriminuojamas veikas. Taigi, jau yra prasidėjęs procesas, kurio pasėkoje VFR gali išduoti EAO reikalaudama VFR pilietį perduoti jo pilietybės valstybei bei neperduoti Jungtinei Karalystei, į kurią išduoti VFR piliečius draudžia VFR Konstitucija.

11.12. Gynėjo nuomone, dėl paminėtų aplinkybių bei teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos privalo informuoti VFR kompetentingas institucijas apie tai, kad Lietuvos Respublikoje yra vykdomas Jungtinės Karalystės išduotas EAO VFR piliečio J. O. M. atžvilgiu, bei pasiūlyti J. O. M. perduoti VFR, jei ji išduotų EAO šio asmens atžvilgiu, o iki bus gautas VFR kompetentingų institucijų sprendimas, J. O. M. išdavimo pagal EAO Jungtinei Karalystei procesas turi būti sustabdytas. Jeigu teismui kiltų abejonė kaip taikyti SESV 18 straipsnio ir 21 straipsnio nuostatas, teismas turėtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu: „Ar SESV 18 ir 21 straipsniai turėtų būti aiškinami taip: kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, išstojusi iš Sąjungos valstybė kaip Jungtinė Karalystė pateikia EAO, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų?“.

11.13. Skunde taip pat nurodoma, kad perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei gali būti pažeistos Pagrindų sprendime įtvirtintos garantijos. Pagal EAO perduoto asmens atžvilgiu negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą, dėl kurios jis yra perduotas, įvykdytą prieš jo perdavimą. Tai yra EAO pagrindų sprendimo 27 straipsnyje nustatyta specialioji taisyklė, t. y. garantija perduotam asmeniui. Kitais atvejais būtina prašyti, kad pradinė vykdančioji valstybė narė duotų sutikimą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba skirti bausmę už kitas nusikalstamas veikas (EAO pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktas).

11.14. Gynėjas teigia, kad apygardos teismo teisėja skundžiamoje nutartyje nurodė, jog pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 62 straipsnio „b“ punktą Tarybos pagrindų sprendimas Nr. 2002/584/TVR taikomas EAO tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti EAO, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Anot gynėjo, šis teiginys yra teisingas, tačiau neišsamus, kadangi nebuvo įvertinta dabartinė situacija dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES bei susijusi ESTT praktika. ESTT byloje C-327/18 PPU (2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas), nagrinėdamas klausimą dėl galimumo vykdyti Jungtinės Karalystės išduotą EAO Jungtinei Karalystei pareiškus apie ketinimą išstoti iš ES, konstatavo, jog vien ES valstybės narės pagal ESS 50 straipsnį pateiktas pranešimas apie jos ketinimą išstoti iš Sąjungos nesustabdo Sąjungos teisės, taip pat ir EAO Pagrindų sprendimo taikymo valstybėje narėje (aptariamo ESTT sprendimo priėmimo momentu Jungtinė Karalystė dar nebuvo išstojusi iš ES). ESTT konstatavo, jog pranešimas apie ketinimą išstoti iš ES nesustabdo Sąjungos teisės taikymo pranešusioje valstybėje, todėl ir Pagrindų sprendimas visiškai galios pranešusioje valstybėje iki ji faktiškai išstos iš Sąjungos. Kol valstybė yra Sąjungos narė, ji naudojasi visomis Sąjungos teisės suteikiamomis teisėmis ir privalo vykdyti visas įtvirtintas pareigas; kai valstybė faktiškai išstoja iš Sąjungos, ji netenka galimybės naudotis Sąjungos teisėje įtvirtintomis teisėmis bei netenka pareigos laikytis Sąjungos teisėje numatytų valstybių įsipareigojimų. Vykdančioje teisminė institucija, konkrečiai ir išsamiai įvertinusi atitinkamą atvejį, turi išnagrinėti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų, kurie leistų manyti, kad po išduodančiosios valstybės narės išstojimo iš Sąjungos bus pažeistas asmens, dėl kurio išduotas šis arešto orderis, pagrindinės teisės.

11.15. Gynėjas nurodo, kad Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 3841/01) 126 straipsnyje numatyta, jog pereinamasis laikotarpis pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. yra akivaizdu, jog jei J. O. M. būtų išduotas Jungtinei Karalystei, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu vyktų jau pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Yra akivaizdu ir tai, jog jau šiuo metu yra labiausiai tikėtina, kad iki pereinamojo laikotarpio pabaigos Jungtinė Karalystė ir ES nesugebės sudaryti susitarimo dėl tolimesnio bendradarbiavimo, t. y. įvyks „kietasis išstojimas“ be jokio susitarimo. Atitinkamai nuo 2021 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė nebeturės teisinės pareigos laikytis garantijų, įtvirtintų Pagrindų sprendimo 27 straipsnyje, t. y. neprivalės užtikrinti, kad J. O. M. nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, kurios nėra nurodytos 2019 m. gruodžio 17 d. EAO. Tokiu būdu perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei ir nesant teisinių garantijų, kad Jungtinė Karalystė po 2021 m. sausio 1 d. J. O. M. užtikrins Pagrindų sprendimo 27 straipsnyje numatytas garantijas, tai pažeistų J. O. M. pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, gynėjo manymu, Lietuvos teismas turi gauti iš Jungtinės Karalystės įsipareigojimus taikyti Pagrindų sprendimo Nr. 2002/584/TVR 27 straipsnio nuostatas ir po galutinio išstojimo iš ES, arba Lietuvos teismas turi kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu, ar galima asmenį perduoti be tokiu įsipareigojimu: „Ar EAO, išduotas pagal Pagrindų sprendimą Nr. 2002/584/TVR, gali būti vykdomas, jeigu priimančioji asmenį valstybė neturi arba praranda pareigą vykdyti šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio nuostatas?“.

11.16. Skunde nurodoma, kad ES Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnis draudžia perduoti asmenį valstybei, kurioje būtų žeminančio elgesio pavojus. Kadangi Jungtinė Karalystė išstojo iš ES, Chartijos 1 ir 4 straipsniai joje prarado įstatymo statusą. Jungtinė Karalystė ratifikavo Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurio 7 straipsnis draudžia žeminantį elgesį, tačiau Jungtinė Karalystė, priešingai nei Lietuva ir Vokietija, neratifikavo Papildomo protokolo prie Pakto, kuris leistų apskųsti Jungtinės Karalystės teismų sprendimus dėl Pakto 7 straipsnio pažeidimų Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui. Tokiu būdu, jau vien formaliai Jungtinė Karalystė neturi įsipareigojimų, garantuojančių apsaugą, lygiaverčią Chartijos 19 straipsnyje numatytai apsaugai. Dar daugiau, Nyderlandų Amsterdamo teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartyje byloje Nr. 13/751102-19 atsisakė perduoti asmenį į Jungtinę Karalystę būtent dėl žeminančio elgesio su įtariamaisiais(https://uitspraken.rechtspraak.nl/inziendocument?id=ECLI:NL:RBAMS:2019:3321&showbutton=true&keyword=HMP+liverpool). Amsterdamo teismas rėmėsi statistika, kad 24,5 % asmenų, sulaikytų Jungtinėje Karalystėje, neturi vidutinio ploto kamerose, kuris atitiktų Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, kas reiškia, kad Jungtinė Karalystė nevykdo Europos žmogaus teisių konvencijos nepaisant to, kad ją ratifikavo. 2020 m. balandžio 30 d. Europos Tarybos Kankinimų ir nežmoniško arba žeminančio elgesio prevencijos komitetas parengė pranešimą, kuriame tai pat konstatavo, kad Jungtinė Karalystė nevykdo Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl įtariamųjų ir nuteistųjų laikymo. 2020 m. liepos mėn. Jos Didybės Kalėjimų inspektorius paskelbė pranešimą, kuriame taip pat konstatavo, kad Jungtinė Karalystė nevykdo Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnio reikalavimų, o būtent: 1) kaliniai per ilgai neturi galimybės kontaktuoti su išore; 2) kamerose nėra tualetų, jiems duoda kibirus, bet dažnai nėra net kibirų ir jie priversti atlikti poreikius ant grindų arba lovose; įtariamieji valgo tose pačiose kamerose, kur ir gyvena; jie neturi galimybės nusiplauti rankų prieš valgį; 3) nėra adekvačios dušo galimybės; 4) nėra antrinės sveikatos apsaugos paslaugos; 5) dažnai pasivaikščiojimo laikas neviršija 30 minučių ir šis laikas mažinamas, jeigu asmuo pasirinko pasinaudoti dušu. Gynėjo manymu, išstojus iš ES, situacija Jungtinėje Karalystėje tik pablogės.

11.17. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, gynėjo nuomone, Chartijos 19 straipsnio nuostatos neleidžia Lietuvai perduoti asmens į Jungtinę Karalystę. Jeigu teismui kiltų abejonių, teismas turėtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu: „Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnis leidžia perduoti asmenį į valstybę, kuri nepasirašė Papildomo protokolo prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kuri nevykdo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnio ir Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatų, kaip išaiškinta Amsterdamo teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi byloje Nr. 13/751102-19, 2020 m. balandžio 30 d. Europos Tarybos Kankinimų ir nežmoniško arba žeminančio elgesio prevencijos komiteto pranešime ir 2020 m. liepos jos Didybės Kalėjimų inspektoriaus pranešime?“.

11.18. Chartijos 47 straipsnio 2 dalis ir Pakto 14 straipsnio 1 dalis reikalauja išnagrinėti asmens baudžiamąją bylą per protingą laikotarpį. Jungtinei Karalystei išstojus iš ES, Chartija tampa jai neprivaloma, o prie Papildomo protokolo prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, priešingai nei Lietuva ir Vokietija, ji neprisijungusi, kas reiškia, kad Jungtinės Karalystės teismams pažeidus Pakto 14 straipsnio 1 dalį, šio pažeidimo bus neįmanoma apskųsti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui. Jos Didybės Teismų tarnyba pripažįsta (2.12: COVID-19: Update on the HMCTS response for criminal courts in England & Wales, September 2020), kad teismų sistema COVID-19 pandemijos sąlygomis negali aptarnauti bylų per protingą laikotarpį Chartijos 47 straipsnio 2 dalies ir Pakto 14 straipsnio 1 dalies prasme (2020 m. rugsėjo 20 d. 48 713 bylos dar nebuvo paskirtos nagrinėjimui; šiuo metu bylos skiriamos nagrinėjimui 2023 metais; ikiteisminio sulaikymo terminas pratęstas iki 238 parų). Anot gynėjo, Chartijos 47 straipsnio 2 dalis ir Pakto 14 straipsnio 1 dalis neleidžia Lietuvai perduoti asmens Jungtinei Karalystei. Jeigu teismui kiltų abejonių, teismas turėtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu: „Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis leidžia perduoti asmenį į valstybę, kurį neratifikavo Papildomo protokolo prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kuri nevykdo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalies, kadangi esamos 2020 metų baudžiamosios bylos paskiriamos nagrinėti 2023 metais?“.

11.19. Dėl pandemijos Jungtinė Karalystė nuo 2020 m. vasario mėn. neribotam laikotarpiui neleidžia advokatams susitikti su suimtais kaltinamaisiais. Jungtinė Karalystė neprisijungė prie Direktyvos Nr. 2013/48, kurios 10 straipsnio 2 dalies a) punktas garantuoja teisę į teisinę pagalbą. Nepaisant to, kad teisę į teisinę pagalbą garantuoja Pakto 14 straipsnio 3 dalies b) punktas, Jungtinė Karalystė neratifikavo Papildomo protokolo prie Pakto, kas atima iš asmens galimybę apskųsti Pakto 14 straipsnio 3 dalies b) punkto pažeidimą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui. Chartijos 47 straipsnio 2 dalies ir Pakto 14 straipsnio 3 dalies b) punktas neleidžia Lietuvai perduoti asmens į Jungtinę Karalystę. Anot gynėjo, jeigu teismui kiltų abejonių, teismas turėtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu: „Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis leidžia perduoti asmenį į valstybę, kuri nepasirašė Papildomo protokolo prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kuri nevykdo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies b) punktą, kadangi apskritai niekada nebuvo prisijungusi prie Direktyvos Nr. 2013/48 ir neužtikrina susitikimo su advokatu teisės nuo pat COVID-19 pandemijos pradžios 2020 m. vasario mėn.?“.

11.20. Gynėjas nurodo, kad jeigu vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi įrodymų apie realią nežmoniško ar žeminančio elgesio su išduodančiojoje valstybėje narėje kalinamais asmenimis riziką, kurią lemia bendros sulaikymo sąlygos, ji privalo vadovautis ESTT sprendime, priimtame sujungtose bylose C-404/15 ir C-659/15 PPU Aranyosi ir Caldararu, nustatyta procedūra (89-104 punktai) (Komisijos pranešimas, Europos arešto orderio išdavimo ir vykdymo vadovas (2017/C 335/01)). Vykdančioji valstybė privalėtų atlikti toliau nurodytus veiksmus: 1) patikrinti, ar yra reali nežmoniško ar žeminančio elgesio su prašomu perduoti asmeniu rizika, kurią lemia bendros kalinimo sąlygos: remiantis objektyvia, patikima, konkrečia ir tinkamai atnaujinta informacija, kurią galima gauti, inter alia, iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, išduodančiosios valstybės narės teismų sprendimų, taip pat sprendimų, ataskaitų ir kitų dokumentų, parengtų Europos Tarybos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų; 2) jeigu, atsižvelgiant į bendras kalinimo sąlygas, nustatoma tokia rizika, tikrinama, ar yra rimtų priežasčių manyti, kad tokia reali nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika yra susijusi su konkrečiomis bylos, kurioje prašoma perduoti asmenį, aplinkybėmis, tuomet atsiranda: pareiga prašyti ‑ remiantis EAO pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi, kad išduodančioji teisminė institucija skubiai pateiktų visą būtiną papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis numatoma kalinti prašomą perduoti asmenį; galimybė prašyti pateikti informaciją, susijusią su galimų kalinimo sąlygų stebėjimo mechanizmų buvimu; galimybė nustatyti konkretų atsakymo terminą, kurio trukmė nustatoma atsižvelgiant į laiką, reikalingą informacijai surinkti, taip pat EAO pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatytus terminus. Jeigu, remiantis iš išduodančiosios teisminės institucijos gauta informacija ir bet kuria kita informacija, kurią gali turėti vykdančioji teisminė institucija, nustatoma, kad prašomam perduoti asmeniui kyla reali nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, tuomet atsiranda: pareiga atidėti atitinkamo EAO vykdymą. Būtina informuoti Eurojustą (pagal EAO pagrindų sprendimo 17 straipsnio 7 dalį), galimybė kalinti atitinkamą asmenį, tačiau tik jeigu EAO procedūra buvo įvykdyta pakankamai kruopščiai ir kalinimo trukmė nėra pernelyg ilga (remiantis ESTT byloje C-237/15 Lanigan priimtu sprendimu, 58, 59 ir 60 punktai), tinkamai atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą, kuris garantuojamas Chartijos 48 straipsniu, ir į proporcingumo principą, nustatytą Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje, galimybė ar netgi prievolė atitinkamą asmenį laikinai paleisti į laisvę taikant priemones, kurių paskirtis ‑ užkirsti kelią asmens slapstymuisi.

11.21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, gynėjas daro išvadą, kad EAO negali būti vykdomas, kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad išduodamo asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš priežasčių, jei asmeniui grasia nežmoniškas ar žeminantis elgesys, jei gali būti pažeistos to asmens pagrindinės teisės. Anot gynėjo, jei J. O. M. būtų išduotas Jungtinei Karalystei, jis patirtų nežmonišką ir žeminantį elgesį dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl neužtikrintos teisės į greitą procesą, būtų pažeistos jo teisės gauti teisinę pagalbą. Būtent, tai patvirtina Anglijos ir Velso jurisdikcijoje veikiančios advokatų kontoros Kingsley Napley LLP, kuri atstovauja J. O. M. baudžiamajame persekiojime jų šalyje, 2020 m. spalio 19 d. pateikta teisinė išvada. Šioje teisinėje išvadoje labai išsamiai pateikiama Jungtinės Karalystės oficialių ir kompetentingų įstaigų informacija, surinkta atlikus įvairius tyrimus ir patikrinimus apie dabartinę kalinimo įstaigų būklę Jungtinėje Karalystėje bei sąlygas, kuriomis pastaruoju metu atsižvelgiant į COVID-19 pandemiją, suimtieji yra laikomi įkalinimo įstaigose, kokie jiems taikomi griežti apribojimai, palyginus su kitomis šalimis, ir tai ne tik blogos kalinimo sąlygos, bet ir apribojimai bendravimui su artimaisiais, o svarbiausia pateikiami duomenys apie padėtį dėl baudžiamųjų bylų ilgų nagrinėjimo terminų, apie tai, jog ribojami suimtųjų susitikimai su gynėjais.

11.22. Gynėjas skunde kelia abejones dėl 2019 m. gruodžio 17 d. EAO galiojimo. BPK 73 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog jeigu gautos informacijos nepakanka šiame straipsnyje nurodytiems sprendimams priimti (t. y. ar išduoti asmenį pagal EAO ar atsisakyti išduoti), teisėjas paveda Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nedelsiant kreiptis į prašymą pateikusią instituciją dėl reikalingos papildomos informacijos suteikimo. Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės pateiktos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją. Anot gynėjo, Jungtinės Karalystės išduotas EAO turi esminių trūkumų, nėra pateikti dokumentai, pagrindžiantys EAO nurodytas aplinkybes. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo nuspręsta perduoti J. O. M. pagal Jungtinės Karalystės išduotą EAO Nr. 45MV0781218, šį EAO išdavė Guilford Karališkojo Teismo teisėjas J. B., EAO pasirašytas 2019 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog šis EAO yra galiojantis, atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, nenustatytas teisinis pagrindas jo nevykdyti. Tačiau, pasak gynėjo, byloje yra duomenų, jog VFR buvo pateiktas Jungtinės Karalystės išduotas EAO, prašant areštuoti ir išduoti J. O. M., kuriame nurodytas dokumento Nr. 45MV0781218, EAO išdavė Guilford Karališkojo Teismo teisėjas R. W. F., EAO pasirašytas 2019 m. rugpjūčio 21 d. Gynėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja, aprašydama šį EAO, teigia, kad jis išduotas 2016 m. gegužės 16 d. ir kad VFR Karsruhe Aukštesnysis apygardos teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu atsisakė vykdyti 2016 m. gegužės 16 d. išduotą EAO (skundžiamos nutarties 5 lapas). Anot gynėjo, tokie teiginiai akivaizdžiai neatitinka realybės ir rodo tai, kad skundžiamą nutartį priėmusi teisėja nesusipažino su teismui gynybos pateikta medžiaga ir nesugebėjo įsigilinti į tikrąją procesinę situaciją, nesuprato, jog kompetentingas VFR teismas atsisakė išduoti J. O. M. pagal identišką EAO kaip ir šioje byloje nagrinėjamas EAO, tik išduotą kita data ir kito teisėjo. Gynėjo manymu, jau vien dėl šių aplinkybių skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

11.23. 2019 m. rugpjūčio 21 d. EAO nurodyta, jog 2019 m. gegužės 9 d. Guilford Magistratų Teismas išdavė J. O. M. arešto orderį. Šio EAO e) punkte išvardintos tos pačios 7 nusikalstamos veikos kaip ir 2019 m. gruodžio 17 d. orderyje. Taigi, egzistuoja du Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išduoti EAO, kuriais prašoma areštuoti ir išduoti J. O. M. dėl tų pačių nusikalstamų veikų, abiejų orderių numeris tas pats, tačiau orderius pasirašė skirtingi teisėjai, skirtingu laiku, abiejuose EAO nurodyti skirtingi J. O. M. arešto orderių išdavimo laikai.

11.24. Gynėjas teigia, kad Pagrindų sprendime nėra numatyta galimybė dėl to paties asmens dėl tų pačių nusikalstamų veikų išduoti du ar daugiau tapačių ar panašių EAO. Šiuo atveju neaišku, dėl kokių priežasčių J. O. M. atžvilgiu Jungtinė Karalystė buvo išdavusi bent du (arba daugiau) EAO, neaišku ar abu (visi) EAO yra galiojantys, ar 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisėjo R. W. F. pasirašytas EAO yra galiojantis, ar buvo panaikintas (atšauktas, anuliuotas), jei taip ‑ tai dėl kokių priežasčių. Jeigu abu (ar daugiau) EAO yra galiojantys, turi būti sprendžiama, kuris EAO yra vykdytinas, o kuris (kurie) nevykdytini, nes vienu metu negali būti vykdomi keli tapatūs EAO. Pagrindų sprendimo 8 straipsnio (EAO turinys ir forma) 1 dalies c punkte yra įtvirtinta, jog EAO būtinai privalo būti nurodytas vykdytino teismo sprendimo įrodymas, arešto orderis arba kitas tokį patį poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi Pagrindų sprendimo 1 ir 2 straipsniai. Tai, kad Jungtinė Karalystė, prašydama užsienio valstybės išduoti asmenį, privalo priimti teismo sprendimą skirti areštą prašomam išduoti asmeniui, yra nurodyta ir Jungtinės Karalystės 2003 m. Ekstradicijos Akto (Extradition Act 2003) 142 straipsnio 2 dalyje. Šiuo Ekstradicijos Aktu yra remiamasi ir išduotame EAO. Vykdančiosios valstybės teisminė institucija, priimanti sprendimą dėl asmens perdavimo pagal EAO, turi tiksliai žinoti kokiu EAO išdavusios valstybės teisminiu sprendimu buvo nuspręsta apriboti asmeniui laisvę (jį suimti, areštuoti). Šiuo atveju skirtingu laiku, skirtingų teisėjų, tačiau to paties asmens atžvilgiu, dėl tų pačių nusikalstamų veikų išduotuose EAO nurodomi skirtingi teismų sprendimai dėl jo arešto orderių išdavimo – 2019 m. rugpjūčio 21 d. pasirašytame EAO nurodyta, jog Guilford Magistratų Teismas 2019 m. gegužės 9 d. išdavė J. O. M. arešto orderį, o 2019 m. gruodžio 17 d. pasirašytame EAO nurodyta, jog J. O. M. arešto orderį Guilford Magistratų Teismas išdavė 2019 m. gruodžio 5 d. Pasak gynėjo, Vilniaus apygardos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepatikrinęs, ar J. O. M. arešto (suėmimo) orderis buvo išduotas 2019 m. gegužės 9 d. ar 2019 m. gruodžio 5 d., ar kitu laiku, ar buvo išduotas vienas ar keli jo arešto orderiai, ar šie keli orderiai yra galiojantys vienu metu, ar kažkuris ar visi išduotieji arešto orderiai buvo panaikinti (atšaukti, anuliuoti), kuris arešto orderis yra galiojantis šiuo metu.

11.25. Gynėjas nurodo, kad 2020 m. rugsėjo 8 d. J. O. M. advokatas kreipėsi į Jungtinės Karalystės Guildfordo Karūnos teismą su prašymu pateikti nacionalinį arešto orderį, be kurio EAO išdavimas buvo neteisėtas, o taip pat ir dėl kitų įstatymo pažeidimų byloje Nr. 45FIV0781218. Tai patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Vilniaus apygardos teismui. Advokato kreipimasis šio skundo rašymo metu nėra išspręstas. Jeigu advokato kreipimasis būtų patenkintas ir EAO būtų panaikintas, tai reikštų, jog apskritai nebelieka teisinio pagrindo vykdyti J. O. M. perdavimo procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, gynėjo manymu, J. O. M. perdavimo procedūra gali būti tęsiama tik pareikalavus iš Jungtinės Karalystės kompetentingų institucijų papildomos informacijos ir tik gavus šią informaciją, tik tokiu atveju, jeigu būtų patvirtinta, kad 2019 m. gruodžio 17 d. pasirašytas EAO yra galiojantis.

12. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo J. M. M. gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį.

12.1. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl J. O. M. perdavimo Junginei Karalystei, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta jokių BK 9¹ straipsnyje numatytų pagrindų ‑ nei imperatyvių (BK 9¹ straipsnio 3 dalis), nei diskrecinių (BK 9¹ straipsnio 4 dalis), dėl kurių būtų negalimas šio asmens perdavimas EAO išdavusiai Jungtinei Karalystei. EAO nevykdymo pagrindai yra aiškiai įvardinti minėtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje ir Tarybos Pagrindų sprendime dėl EAO ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, jie yra baigtiniai ir negali būti plečiami. Todėl skunde nurodytas teiginys, kad EAO gali būti nevykdomas ne tik esant Tarybos pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose išvardintiems pagrindams yra iš esmės neteisingas.

12.2. Prokurorė nurodo, kad Jungtinė Karalystė išstojo iš ES 2020 m. sausio 31 d., pagal Susitarimą dėl išstojimo ji oficialiai laikoma trečiąja šalimi. Tačiau Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė susitarė dėl pereinamojo laikotarpio, kuris baigsis 2020 m. gruodžio 31 d. Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 384 1/1) 62 straipsnio 1 dalyje („Nebaigtas teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose“) nurodyta, kad Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais toliau nurodyti aktai taikomi taip: b) punktas ‑ Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR taikomas EAO tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti EAO, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, neatsižvelgiant į vykdančiosios teisminės institucijos sprendimą dėl to, ar prašomas perduoti turi likti laisvės atėmimo vietoje, ar būti laikinai paleistas.

12.3. Lietuvos Respublika, skirtingai negu Vokietijos Federacinė Respublika, Austrijos Respublika ir Slovėnijos Respublika, nepadarė oficialaus pareiškimo, kad pereinamuoju laikotarpiu neperdavinės savo piliečių Jungtinei Karalystei. Todėl Lietuvos Respublika vis dar turi pareigą esant minėtame Susitarime nurodytoms sąlygoms perduoti Jungtinei Karalystei pagal EAO ne tik užsieniečius, bet ir Lietuvos Respublikos piliečius. Lietuvos Respublika, pereinamuoju laikotarpiu nedarydama išimčių Lietuvos Respublikos piliečiams, neturi pagrindo atsisakyti perduoti asmenį pagal EAO Jungtinei Karalystei dėl to, kad 2020 m. sausio 7 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe Aukštesnysis žemės teismas yra priėmęs sprendimą neperduoti J. O. M. dėl jo pilietybės.

12.4. Prokurorė teigia, kad skunde klaidingai nurodyta, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 3 dalies nuostata, jog vienos valstybės narės teismas pripažįsta kitos valstybės narės teismo sprendimą baudžiamosiose bylose taikytina EAO vykdymo procese kaip res judicata, teigiant, kad šios Sutarties 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad Lietuvos Respublikos teismas pripažintų 2020 m. sausio 7 d. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimą. Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo (2014 m. lapkričio 13 d. Nr. XV-1322). Šiuo įstatymu nustatoma, kokie Europos Sąjungos teismų sprendimai yra pripažįstami ir kaip vykdomi. Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų perdavimo pagal EAO bylose pripažinimas nėra numatytas. Kiekvienos valstybės narės kompetentinga teisminė institucija gavusi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą EAO vykdo jį pagal savo nacionalinėje teisėje įtvirtintas nuostatas.

12.5. Skunde nurodomo Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu byloje C-182/15 (A. Petruhhin byla) nustatytas mechanizmas taikomas ekstradicijos (išdavimo) procese, EAO vykdymo procese šis mechanizmas netaikomas. Minėtas mechanizmas galės būti taikomas Europos Sąjungos piliečiams, sulaikytiems pagal Jungtinės Karalystės paskelbtą paiešką, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui.

Atsiliepimas

12.6. Anot prokurorės, nepagrįsti skunde nurodyti motyvai, kad perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei gali būti pažeistos Pagrindų sprendime, konkrečiai 27 straipsnyje, įtvirtintos garantijos, esą nebus užtikrinta jo teisė nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už kitas, nenurodytas 2019 m. gruodžio 17 d. išduotame EAO, nusikalstamas veikas, t. y. gali būti pažeistas specialiosios taisyklės reikalavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Jungtinė Karalystė yra prisijungusi prie 1957 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, kurios 14 straipsnyje įtvirtinta analogiška taisyklė, įpareigojant teisti asmenį tik už tą nusikaltimą, už kurį buvo išduotas. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui automatiškai pradės galioti Europos konvencija dėl ekstradicijos.

12.7. Prokurorė pažymi, kad skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl to, kad po J. O. M. perdavimo Jungtinei Karalystei gali būti pažeistos Europos Sąjungos Pagrindinių teisių Chartijoje įtvirtintos jo teisės. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartyje pagrįstai nurodyta, kad pereinamuoju laikotarpiu perduotinas asmuo toliau gali naudotis visomis jam, kaip Europos Sąjungos piliečiui, priklausančiomis teisėmis ir teisinėmis garantijomis. Jungtinė Karalystė pasitraukia iš Europos Sąjungos, tačiau toliau lieka prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, todėl J. O. M. savo teises galės ginti ne tik pagal nacionalinę Jungtinės Karalystės teisę, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių Chartijos preambulėje nurodyta, kad šioje Chartijoje dar kartą įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Skunde nurodyti Chartijos straipsniai, kuriuose įtvirtintos teisės, kurios esą prarado įstatymo statusą Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos yra atitinkamai įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 5, 6, 13 straipsniuose.

12.8. Tiek asmenų perdavimas pagal EAO, tiek išdavimas (ekstradicija) pagal daugiašalę tarptautinę sutartį, grindžiamas valstybių abipusiu pasitikėjimu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų tarptautiniu lygiu, apsaugą. Abipusio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, prašančioji valstybė laikosi tarptautinės teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių, o valstybių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai gali būti nustatyti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Vykdančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti EAO išdavusios valstybės teisminės institucijos nurodyta informacija ir tikėti, kad perdavus asmenį prašančiajai valstybei baudžiamasis procesas prieš jį bus vykdomas užtikrinant šio asmens pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą.

12.9. Pasak prokurorės, gynėjo skundo teiginiai dėl nežmoniško ar žeminančio elgesio tikimybės atmestini kaip deklaratyvūs. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, jog J. O. M. gali būti specialiai ir tendencingai laikomas nežmoniškomis jį žeminančiomis sąlygomis ar kad toks pavojus yra realus.

12.10. Atsiliepime teigiama, kad 2018 m. liepos 25 d. bylos Nr. C-268/17 sprendime nurodyta, kad vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net jei šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio EAO, išduoto dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos. Lietuvos Respublikoje buvo gautas 2019 m. gruodžio 17 d. Jungtinės Karalystės kompetentingo teismo išduotas EAO. Prokurorės manymu, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad šis EAO yra galiojantis, atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus ir nenustatytas teisinis pagrindas jo nevykdyti. Kitų EAO, išduotų J. O. M. atžvilgiu, Lietuvos Respublikoje negauta.

12.11. Pasak prokurorės, atsižvelgiant į tai, kad perdavimas pagal EAO yra svarbi procedūra, kuria užtikrinamas nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas, nenustačius BK 9¹ straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant būtų negalimas J. O. M. perdavimas EAO išdavusiai Jungtinei Karalystei, darytina išvada, jog skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį.

Atsiliepimas

13. Perduotino asmens J. O. M. gynėjas L. Belevičius pateikė atsiliepimą į prokurorės atsiliepimą, kuriame prašo patenkinti skundą.

13.1. Gynėjas nurodo, kad prokurorės atsiliepime nurodyti argumentai ir teiginiai nėra pagrįsti, yra išimtinai formalūs, kai kurie prokurorės teiginiai tiesiogiai prieštarauja Europos Sąjungos teisės imperatyvioms nuostatoms ir ESTT praktikai, prokurorės atsiliepime nurodyti argumentai nepaneigia gynėjo skundo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Perduotino asmens J. O. M. gynėjo advokato S. Juzukonio skundas atmetamas

14. Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal EAO, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

15. Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad remiantis EAO, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, EAO išdavusioje valstybėje įtariamas nusikalstamos veikos padarymu arba šioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau jos neatlikęs, perduodamas EAO išdavusiai valstybei. Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal EAO perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o jeigu EAO buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, – tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai.

16. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl JAV ir VFR piliečio J. O. M. perdavimo Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotą EAO už šiame orderyje nurodytas nusikalstamas veikas, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, BPK 71¹, 73 straipsniuose bei 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų nustatytų reikalavimų, taip pat Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos nuostatų.

17. JAV ir VFR pilietį J. O. M. prašoma perduoti Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei siekiant vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamų veikų, už kurias atsakomybė įtvirtinta Jungtinės Karalystės 1968 m. Šaunamųjų ginklų įstatymo S.5(1) dalyje (disponavimas uždraustu ginklu – 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 10 metų), S. 5(1A) (F) dalyje (neteisėtas amunicijos su išsiplečiančiomis kulkomis įgijimas / pirkimas – 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 10 metų), S. 1(1) (b) dalyje (disponavimas šaunamajam ginklui skirta amunicija be leidimo ‑ 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 5 metai), 2002 m. Įstatymo dėl nusikalstamu būdu įgyto turto (POCA) S.329 straipsnyje (nusikalstamu būdu įgytų pinigų plovimas ‑ 1 epizodas, maksimali laisvės atėmimo bausmė 14 metų) ir 2010 m. Asmens tapatybės dokumentų akto S.4 straipsnyje (disponavimas suklastotais dokumentais turint nusikalstamų tikslų ‑ 3 epizodai, maksimali laisvės atėmimo bausmė 14 metų). Iš galimai J. O. M. padarytų veikų faktinių aplinkybių aprašymo matyti, kad J. O. M. įtariamas dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų plovimo, disponavimu suklastotais dokumentais, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir amunicija. Šiuo atveju EAO išduotas dėl Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų – nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas (kaltinimas Nr. 1) ir disponavimas suklastotais dokumentais (kaltinimai Nr. 2, 3, 4), dėl kurių netaikomas abipusio baudžiamumo principas. Minėtos nusikalstamos veikos pagal faktines aplinkybes atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 216 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, požymius. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir amunicija (kaltinimai Nr. 5, 6, 7), pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, tai yra šios veikos atitinka abipusio veikos baudžiamumo taisyklę.

18. Apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra imperatyvių ir diskrecinių EAO nevykdymo pagrindų, kurie neleistų J. O. M. perduoti Jungtinei Karalystei baudžiamajam persekiojimui vykdyti (Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalys).

19. Išduoto EAO turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, kad iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės gautame EAO yra esminių trūkumų dėl turinio, kurie reikalautų papildomos informacijos. Šiuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui keliamus esminius reikalavimus. EAO suprantamai ir išsamiai nurodytos aplinkybės, kurioms esant padarytos nusikalstamos veikos, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai, todėl konstatuojama, kad turima informacija apie J. O. M. inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus yra pakankama sprendimui pagal pateiktą EAO priimti. Be to, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. rugpjūčio 28 d. ir 2020 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingą teisėsaugos instituciją prašydama patikslinti aplinkybes dėl EAO nurodytų perduotino asmens galimai padarytų nusikalstamų veikų, o būtent paprašė nurodyti, kokia konkrečiai amunicija J. O. M. disponavo (kaltinimas Nr. 7), nurodyti nusikalstamų veikų padarymo laiką bei komentarus ir atsakymus į J. O. M. pateiktą paaiškinimą (b. l. 56, 62). Į šį prašymą buvo gautas 2020 m. rugsėjo 15 d. Karūnos prokuratūros tarnybos atsakymas, kad nusikalstamų veikų padarymo datos yra 2016 m. gegužės 19 d. (kaltinimai Nr. 1, 2, 3, 4) ir 2016 m. gegužės 23 d. (kaltinimai Nr. 5, 6). Taip pat atsakyme nurodyta, kad kaltinimas Nr. 7 pateiktas dėl keturių šovinių, kurie buvo užtaisyti kulkomis su minkštais galiukais, kurios suprojektuotos taip, kad išsiplėstų susidūrimo metu, bei trijų .357 Magnum kalibro kulkų (šovinių) su tvirtais kulkų galiukais ir minkštais kulkų galiukais, galiukais kulkų, kuriuos suprojektuotos taip, kad išsiplėstų susidūrimo metu (b. l. 51-54). Teismas neturi pagrindo abejoti EAO išdavusiosios Jungtinės Karalystės teisminės institucijos pateikta informacija.

20. Perduotino asmens gynėjas skunde kelia klausimus, dėl kokių priežasčių Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijos nepateikė įtarimų / kaltinimų J. O. M., jo neapklausė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., kuomet J. O. M. buvo suimtas ir buvo Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų žinioje, kodėl J. O. M. buvo perduotas VFR, jei jis buvo padaręs nusikalstamas veikas Jungtinės Karalystės teritorijoje, kodėl EAO išduoti ir J. O. M. baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik 2019 m., ar egzistavo kokios nors procesinės kliūtys pateikti įtarimus / kaltinimus J. O. M., jį apklausti iki 2016 m. gegužės 26 d. jį išduodant VFR.

21. 2020 m. rugsėjo 15 d. ir 2020 m. rugsėjo 17 d. Jungtinės Karalystės kompetentingos teisėsaugos institucijos – Karūnos prokuratūros tarnybos prokurorės atsakymuose nurodyta, kad 2016 m. gegužės 19 d. J. O. M. buvo suimtas Surėjaus (Surrey) policijos pareigūnų už tai, kad neatvyko į teismo posėdį, vykusį Vestminsterio (Westminster) magistratų teisme, dėl jo ekstradicijos į Vokietiją dėl narkotikų importo nusikaltimų. J. O. M. buvo suimtas jo nuomojamame bute, kuriame policija taip pat atliko kratą ir rado netikrus asmens tapatybės dokumentus bei didelį kiekį grynųjų pinigų. Todėl Surėjaus policija suėmė J. O. M. už pinigų plovimą ir disponavimą netikrais asmens tapatybės dokumentais. Po 2016 m. gegužės 19 d. suėmimo J. O. M. nebuvo apklaustas Surėjaus policijoje dėl nusikalstamų veikų, susijusių su pinigų plovimu ir disponavimu netikrais asmens tapatybės dokumentais, nes jis turėjo būti pristatytas į teismo posėdį dėl jo ekstradicijos Vestminsterio magistratų teisme. Tai buvo pagrindinė J. O. M. pirminio suėmimo, kurį įvykdė policija, priežastis. J. O. M. buvo pervestas iš Surėjaus policijos areštinės į Jos Didenybės įkalinimo įstaigą – Vondsvorto (Wandsworth) kalėjimą. Surėjaus policija tęsė tyrimą dėl pinigų plovimo ir netikrų asmens tapatybės dokumentų bei gavo papildomus įrodymus apie saugyklą, kurioje policija rado J. O. M. priklausantį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. J. O. M. buvo išduotas Vokietijai 2016 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus šešioms dienoms po jo suėmimo, kurį įvykdė Surėjaus policija Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į pakankamai trumpą laiko tarpą tarp J. O. M. suėmimo ir jo ekstradicijos į Vokietiją, Surėjaus policija neturėjo pakankamai laiko tyrimo užbaigimui ir J. O. M. apklausai. Tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje jau buvo baigtas tyrimas ir policija jau galėjo apklausti J. O. M., jis jau buvo išduotas Vokietijai. 2019 m. balandžio 13 d. prokurorė užbaigė įrodymų apžvalgą ir davė leidimą pateikti J. O. M. septynis kaltinimus dėl pinigų plovimo, disponavimo netikrais asmens tapatybės dokumentais, disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. Tuo metu J. O. M. buvo Vokietijos Freiburgo kalėjime, kuriame jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę už narkotinių medžiagų įvežimą. Todėl Surėjaus policija kreipėsi dėl pirmos instancijos orderio suimti J. O. M. už pinigų plovimo, disponavimo netikrais asmens tapatybės dokumentais ir šaunamuoju ginklu nusikalstamas veikas. Šį pirmos instancijos arešto orderį 2019 m. gruodžio 5 d. išdavė Gildfordo (Guidford) magistratų teismas. 2019 m. gruodžio 17 d. Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gilfordo karūnos teismas išdavė EAO, kurį pasirašė teisėjas J. B., kuriuo buvo prašoma suimti J. O. M., kuris tuo metu buvo Vokietijos kalėjime. Vokietijos Karlsrūjės (Karlsruhe) aukštesnysis apygardos teismas atsisakė išduoti orderį dėl J. O. M. arešto pagal Jungtinės Karalystės išduotą EAO. Prokurorė nurodė, kad kaltinimai galioja, pagal Jungtinės Karalystės įstatymą neprivaloma apklausti kaltinamojo prieš pateikiant jam kaltinimus. Taip pat prokurorės atsakyme nurodyta, kad VFR atsisakius išduoti J. O. M. pagal Jungtinės Karalystės išduotą EAO, Jungtinės Karalystės prokuratūra susirašinėjo su Vokietijos Freiburgo prokuratūra dėl baudžiamojo proceso perdavimo Vokietijai. Surėjaus policijos pareigūnai nusprendė, kad Jungtinės Karalystės institucijos imsis baudžiamojo persekiojimo dėl J. O. M. padarytų nusikaltimų (b. l. 35-39, 51-54).

22. Pagal 2020 m. sausio 31 d. Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 384 I/01) Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos ir oficialiai yra laikoma trečiąja šalimi. Nuo 2020 m. vasario 1 d. prasidėjo pereinamasis laikotarpis, kuris truks iki 2020 m. gruodžio 31 d. Šio Susitarimo 62 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta, jog Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR taikomas pereinamuoju laikotarpiu ir jis yra taikomas tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti EAO, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, neatsižvelgiant į vykdančiosios teisminės institucijos sprendimą dėl to, ar prašomas perduoti asmuo turi likti laisvės atėmimo vietoje, ar būti laikinai paleistas. Kita vertus, to paties Susitarimo 185 straipsnyje įtvirtinta, kad Sąjunga dėl bet kurios valstybės narės, kuri nurodė priežastis, susijusias su tos valstybės narės nacionalinės teisės pagrindiniais principais, gali pareikšti, kad pereinamuoju laikotarpiu, be Pagrindų sprendime 2002/584/TVR nurodytų EAO nevykdymo pagrindų, tos valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti perduoti savo piliečius Jungtinei Karalystei pagal EAO. Pagrindą atsisakyti išduoti savo piliečius pereinamuoju laikotarpiu numatė trys Europos Sąjungos valstybės – Vokietijos Federacinė Respublika, Austrijos Respublika ir Slovėnijos Respublika. Lietuvos Respublika nepadarė oficialaus pareiškimo, kad pereinamuoju laikotarpiu neperdavinės savo piliečių Jungtinei Karalystei. Todėl Lietuvos Respublika, esant Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR numatytoms sąlygoms, turi pareigą perduoti ne tik užsieniečius, bet ir Lietuvos Respublikos piliečius Jungtinei Karalystei pagal EAO. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublika, pereinamuoju laikotarpiu nedarydama išimčių Lietuvos Respublikos piliečiams, neturi pagrindo atsisakyti perduoti ir kitos valstybės narės pilietį pagal EAO Jungtinei Karalystei.

23. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad 2020 m. sausio 7 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe Aukštesnysis žemės teismas yra priėmęs sprendimą neperduoti J. O. M. dėl jo pilietybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vokietijos Karlsruhe aukštesniojo apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu atsisakė išduoti J. O. M. Jungtinei Karalystei, kadangi jis yra VFR pilietis. Jungtinė Karalystė yra išstojusi iš ES, o VFR Konstitucijos 16 straipsnio 2 dalis draudžia išduoti Vokietijos pilietį ne ES valstybei (b. l. 43-44). Tačiau skunde nepagrįstai nurodyta, kad SESV 67 straipsnio 3 dalies nuostata, jog vienos valstybės narės teismas pripažįsta kitos valstybės narės teismo sprendimą baudžiamosiose bylose taikytina EAO vykdymo procese kaip res judicata, teigiant, kad šios Sutarties 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad Lietuvos Respublikos teismas pripažintų 2020 m. sausio 7 d. Vokietijos Karlsruhe aukštesniojo apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą. Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo (2014 m. lapkričio 13 d. Nr. XV-1322). Šiuo įstatymu nustatoma, kokie Europos Sąjungos teismų sprendimai yra pripažįstami ir kaip vykdomi. Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų perdavimo pagal EAO bylose pripažinimas nėra numatytas. Kiekvienos valstybės narės kompetentinga teisminė institucija gavusi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą EAO vykdo jį pagal savo nacionalinėje teisėje įtvirtintas nuostatas. Tai, kad VFR kompetentingas teismas pereinamuoju laikotarpiu atsisakė išduoti J. O. M. Jungtinei Karalystei pagal EAO dėl tų pačių nusikalstamų veikų, dėl kurių yra išduotas 2019 m. gruodžio 17 d. EAO, nereiškia, jog Lietuvos Respublika neturi teisės išduoti J. O. M. Jungtinei Karalystei. Kaip pirmiau minėta, Vokietijos Federacinė Respublika yra padariusi išlygą, kad ji neišduos savo piliečių pereinamuoju laikotarpiu, o Lietuvos Respublika tokios išlygos nepadarė, neįtvirtino papildomo atsisakymo vykdyti EAO pagrindo. Be to, toliau pateikiami motyvai atskleidžia ir Vokietijos Federacinės Respublikos (J. O. M. pilietybės valstybės) poziciją dėl šio asmens atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo Jungtinėje Karalystėje.

24. Skunde nurodoma, kad perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei bus pažeistos SESV 18 ir 21 straipsnių nuostatos.

25. ESTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendime byloje A. Petruhhin (Nr. C-182/15) nurodė, kad SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų. Teisingumo Teismas iš esmės panašiai išaiškino ir 2018 m. balandžio 10 d. sprendime byloje R. Pisciotti (Nr. C-191/16). ESTT pažymėjo, kad SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai Sąjungos pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV ekstradicijos prašymas pagal 2003 m. birželio 25 d. ES ir JAV susitarimą dėl ekstradicijos, siekiant įvykdyti šį prašymą buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės valstybėje narėje, pagal minėtus straipsnius nedraudžiama, kad prašomoji valstybė narė, suteikusi valstybės narės, kurios pilietis yra asmuo, kompetentingoms institucijoms galimybę pagal Europos arešto orderį prašyti perduoti šį pilietį, tačiau, šiai valstybei narei nesiėmus jokių priemonių šiuo klausimu, pagal savo konstitucinę teisę normą darytų skirtumą tarp savo ir kitų valstybių narių piliečių ir, nors ji neleidžia išduoti savo piliečių, leistų vykdyti šio asmens ekstradiciją.

26. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas perduotino asmens J. O. M. gynėjo prašymą informuoti VFR kompetentingas institucijas apie Lietuvos Respublikoje vykdomą Jungtinės Karalystės išduotą Europos arešto orderį VFR piliečio J. O. M. atžvilgiu bei pasiūlyti VFR apsvarstyti, ar ši valstybė J. O. M. atžvilgiu vykdys baudžiamąjį persekiojimą ir išduos EAO, bei vadovaudamasis anksčiau paminėtais ESTT išaiškinimas, 2020 m. lapkričio 10 d. pavedė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai informuoti VFR kompetentingas institucijas apie tai, kad Lietuvos Respublikoje yra vykdomas Jungtinės Karalystės išduotas Europos arešto orderis VFR piliečio J. O. M. atžvilgiu, bei užklausti šių institucijų dėl baudžiamojo persekiojimo už galimai J. O. M. padarytus nusikaltimus, nurodytus Jungtinės Karalystės išduotame EAO, perėmimo ir EAO išdavimo J. O. M. atžvilgiu. 2020 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė iš Vokietijos Freiburgo prokuratūros 2020 m. lapkričio 12 d. atsakymą, kuriame nurodyta, kad Freiburgo prokuratūros Lioracho filiale J. O. M. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 92 Js 825/20 dėl Guildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotame EAO nurodytų nusikalstamų veikų. Tačiau Vokietijos Freiburgo prokuratūra neketina kreiptis į Vokietijos teismą, kad jis išduotų EAO dėl Jungtinėje Karalystėje įvykdytų nusikalstamų veikų. Priešingai, atsižvelgiant į Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnį, minėtasis ikiteisminis tyrimas buvo laikinai sustabdytas dėl Jungtinės Karalystės baudžiamojo persekiojimo. Freiburgo prokuratūros prokuroro žiniomis, kaltinamojo gynėjas imasi teisinių veiksmų ir siekia, kad Vokietijoje būtų priimtas EAO, tačiau iki šiol šios pastangos buvo nesėkmingos.

27. Iš J. O. M. pilietybės valstybės gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Vokietijos Federacinė Respublika, žinodama apie tai, jog Lietuvos Respublikoje yra vykdomas Jungtinės Karalystės išduotas Europos arešto orderis jos piliečio J. O. M. atžvilgiu, šiuo metu nesiruošia perimti baudžiamojo persekiojimo už galimai J. O. M. padarytus nusikaltimus Jungtinėje Karalystėje, nurodytus EAO, ir išduoti J. O. M. atžvilgiu EAO. Todėl nagrinėjamu atveju perdavus VFR pilietį J. O. M. Jungtinei Karalystei, SESV 18 ir 21 straipsnių nuostatos nebus pažeistos. Be to, priimtas sprendimas perduoti padės išvengti atitinkamo asmens nebaudžiamumo už EAO nurodytas veikas, kuriomis jis kaltinamas, rizikos. Šio tikslo svarba akcentuojama pirmiau minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose. Esant tokiai situacijai, kai pilietybės valstybė nesiruošia vykdyti baudžiamojo persekiojimo dėl EAO nurodytų veikų, atsisakius perduoti asmenį, dėl kurio išduotas EAO, būtų paneigtas tikslas išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos.

28. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad perdavus J. O. M. Jungtinei Karalystei gali būti pažeistos Pagrindų sprendime, konkrečiai 27 straipsnyje, įtvirtintos garantijos, esą nebus užtikrinta jo teisė nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už kitas, nenurodytas 2019 m. gruodžio 17 d. išduotame EAO, nusikalstamas veikas, t. y. gali būti pažeistas specialiosios taisyklės reikalavimas. Pažymėtina, kad Pagrindų sprendimo 27 straipsnis atitinka 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnį. Jungtinė Karalystė ratifikavo šią konvenciją ir perkėlė šias nuostatas į savo nacionalinę teisę. Teisės, kuriomis šiose srityse remiasi perduotino asmens gynėjas, iš esmės numatytos išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje, neatsižvelgiant į šios valstybės narės išstojimą iš ES. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Jungtinėje Karalystėje galios Europos konvencija dėl ekstradicijos ir bus taikomos jos nuostatos.

29. Skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl to, kad po J. O. M. perdavimo Jungtinei Karalystei gali būti pažeistos Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) įtvirtintos teisės. Chartijos preambulėje nurodyta, kad šioje Chartijoje dar kartą įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Skunde nurodyti Chartijos straipsniai, kuriuose įtvirtintos teisės, kurios esą prarado įstatymo statusą Jungtinei Karalystei išstojus iš ES yra atitinkamai įtvirtintos EŽTK 3, 5, 6, 13 straipsniuose. Jungtinė Karalystė yra prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK), ji įtraukė EŽTK 3 straipsnio nuostatas į savo nacionalinę teisę. Todėl tuo atveju, jei J. O. M. vertinimu būtų pažeistos jo teisės, jis jas galės ginti ne tik pagal nacionalinę Jungtinės Karalystės, bet ir tarptautinę teisę. Kadangi tai, jog Jungtinė Karalystė yra EŽTK šalis, nėra kaip nors susiję su jos naryste Europos Sąjungoje, šios valstybės narės sprendimas išstoti iš Sąjungos neturi jokios įtakos jos pareigai laikytis EŽTK 3 straipsnio, kurį atitinka Chartijos 4 straipsnis (ESTT 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas RO (Nr. C-327/18 PPU)). Nagrinėjamu atveju negalima daryti pagrįstų prielaidų, kad po išstojimo iš Europos Sąjungos Jungtinėje Karalystėje yra pažeidžiamos perduotino asmens J. O. M. gynėjo skunde nurodytos teisės, nes šių teisių turinys iš esmės yra įtrauktas į išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, nes ši valstybė narė yra prisijungusi prie tarptautinių konvencijų, kaip antai 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos ir EŽTK. Šie tarptautiniai teisės aktai nėra susiję su naryste Europos Sąjungoje. Taip pat gynėjo skundo teiginiai dėl nežmoniško ar žeminančio elgesio tikimybės atmestini kaip deklaratyvūs. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, jog J. O. M. gali būti specialiai ir tendencingai laikomas nežmoniškomis jį žeminančiomis sąlygomis ar kad toks pavojus yra realus.

30. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios EAO šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš išdavusiosios EAO teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis. Taigi, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Jungtinės Karalystės kompetentingų institucijų pateikiamos informacijos patikimumo ir pagrindo buvimo J. O. M. perduoti Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Jungtinės Karalystės Pietryčių Anglijos Gildfordo Karūnos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. išduotą EAO už jame nurodytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad Jungtinės Karalystės teisminės institucijos pateikta konkreti informacija nepatikima, neparemta baudžiamosios bylos duomenimis. Visos J. O. M. galbūt padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bus tiriamos nagrinėjant baudžiamąją bylą Jungtinėje Karalystėje, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, siekdamos išsiaiškinti galbūt įvykdyto nusikaltimo aplinkybes bei veikas padariusius asmenis. Šiuo atveju užtenka, jog išdavusioji EAO valstybė įrodytų, kad pagal jos baudžiamuosius įstatymus už nusikalstamas veikas, dėl kurių prašoma perduoti asmenį, numatyta ne trumpesnė nei vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Vykdančioji valstybė netikrina perduotino asmens kaltės dėl atitinkamų nusikalstamų veikų buvimo ir veikų kvalifikavimo teisingumo. Šios aplinkybės bus tiriamos ir veikos kvalifikuojamos toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Jungtinėje Karalystėje. Tai, kad teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau J. O. M., taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog teismas neteisingai išsprendė J. O. M. perdavimo Jungtinei Karalystei klausimą.

31. Tarpusavio pripažinimo principas taikomas pagal Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės privalo vykdyti bet kurį EAO, remdamosi šiuo principu ir vadovaudamosi Pagrindų sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik Pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o EAO vykdymas gali būti siejamas tik su kuria nors iš Pagrindų sprendime išsamiai išvardytų sąlygų. Todėl EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C?216/18 PPU, EU:C:2018:586, 41 punktas). Taigi Pagrindų sprendimo 3 straipsnyje aiškiai nurodyti EAO privalomojo nevykdymo pagrindai, 4 ir 4a straipsniuose – šio orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai, o 5 straipsnyje – garantijos, kurias šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C?270/17 PPU, EU:C:2017:628, 51 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C?216/18 PPU, EU:C:2018:586, 42 punktas).

32. Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net jei šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio EAO, išduoto dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos (ESTT 2018 m. liepos 25 d. sprendimas byloje AY (Nr. C-268/17)). Lietuvos Respublikoje buvo gautas 2019 m. gruodžio 17 d. Jungtinės Karalystės kompetentingo teismo išduotas EAO. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad šis EAO yra galiojantis, atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus ir nenustatytas teisinis pagrindas jo nevykdyti. Kitų EAO, išduotų J. O. M. atžvilgiu, Lietuvos Respublikoje negauta.

33. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pereinamasis laikotarpis, kai taikomas Sprendimas 2002/584/TVR, dar nėra pasibaigęs, Jungtinės Karalystės išduotas EAO atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje numatytus turinio ir formos reikalavimus, Vilniaus apygardos teismas taip pat pagrįstai nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo neperdavimo pagal EAO pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, kurie neleistų J. O. M. perduoti Jungtinei Karalystei.

34. Nors skundžiamojoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartyje nurodyta, kad EAO išduotas 2016 m. gegužės 16 d. ir kad VFR Karsruhe Aukštesnysis apygardos teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu atsisakė vykdyti 2016 m. gegužės 16 d. išduotą EAO (skundžiamos nutarties 5 lapas), t. y. nurodyta klaidinga EAO išdavimo data, tačiau tai vertinama tik kaip rašymo apsirikimas.

35. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti perduotino asmens J. O. M. gynėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsniu, teisėja

nutaria:

Perduotino Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui vykdyti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio J. O. M. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Regina Pocienė