Kauno apygardos teismo nutartis

Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje Nr. 2K-651/2006, nes minėta byla nėra analogiška šiam atvejui. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, buvo būtina nustatyti, ar šioje byloje santykių su R. D. pasekoje kilo BK 182 str. 2 d. numatyti padariniai, ar kokiais nors veiksmais jis tyčia suklaidino R. D., ar turėjo tikslą neteisėtai ir neatlygintinai įgyti R. D. turtą, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp kokių nors jo veiksmų ir kilusių padarinių, jeigu jie kilo. Viso tyrimo metu jis išsamiai ir nuosekliai nurodė, kad R. D. į firmos „(duomenys neskelbtini)“ pervesti pinigai jam grąžinti pilnai ir tinkamai, įvykdžiusio pateiktus rašytinius nurodymus, ir kokia turtinė žala jam nepadaryta. Byloje aptariama paskolos 2005-11-04 sutartis (toliau- Paskolos sutartis), sudaryta tarp firmos „(duomenys neskelbtini)“ ir R. D., nevisiškai atitinka tikruosius šalių ketinimus, nes ji buvo naudota kaip R. D. pinigų įnešimo į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą teisinis pagrindas. Šioje byloje aptariami jo ir R. D. santykiai buvo inicijuoti ir vystėsi būtent R. D. iniciatyva, ir jokių melagingų, klaidinančių ar objektyvią tiesą iškraipančių žinių R. D. apeliantas nesuteikė ir neįtikino jo atlikti kokius nors veiksmus. Apeliantas nesiekė įgyti nei teisėtai, nei neteisėtai kokį nors jo turtą. Atvirkščiai, būtent R. D. visom išgalėm siekė įsilieti į jo Baltarusijoje vystomą verslą ir tapti jo dalininku. R. D. pasiūlė įsilieti į verslą padengdamas 50 procentų Baltarusijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu buvusios 477325 JAV dolerių skolos apelianto firmai „(duomenys neskelbtini)“. Sutikti su šiuo pasiūlymu apeliantą aktyviai ragino ir liudytoju apklaustas tuometinis Baltarusijos bendrovės „(duomenys neskelbtini) 2005“ vadovas ir akcininkas V. S.. Jam sutikus, šis savo pasiūlymo taip ir neįvykdė – 50 procentų bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ firmai „(duomenys neskelbtini)“ taip ir nepadengė, tačiau Baltarusijoje vykdomame versle dalyvauti pradėjo.

Skundo autorius pažymi, jog dirbdamas su tarpusavyje susijusiomis Baltarusijos bendrovėmis „(duomenys neskelbtini)" ir „(duomenys neskelbtini) 2005" jis vykdė ir prekybą juodaisiais metalais. Būtent ši verslo sritis labiausiai R. D. ir domino. Norėdamas kuo greičiau pradėti dalyvauti šiame versle R. D., metalų pirkimui, į firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą pervedė 1 620 000 Lt, kas tik vėliau buvo įforminta Paskolos sutartimi, kuri kaip minėta, neatitinka tikrųjų jos šalių ketinimų ir buvo panaudota tik R. D. įneštų pinigų pagrindimui.

Taip pat skunde nurodoma, kad minėtiems R. D. pinigams jau esant firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitoje, R. D., vieno iš daugelio jų, t.y. jo, R. D., V. S. ir bendrovės „(duomenys neskelbtini) 2005" teisininko, susitikimo - susirinkimo Baltarusijoje metu nurodė už jo į firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą pervestus pinigus metalų iš Ukrainos nepirkti, nes besigilindamas į prekybos metalais aplinkybes jis sužinojo, kad tuo atveju, jeigu iš Ukrainos bendrovių metalus pardavimui Baltarusijoje pirks Lietuvoje registruota firma „(duomenys neskelbtini)", kaip tai ir buvo nuolat daroma, reikės mokėti 5 procentų, o už vamzdžius - 20 procentų muito mokestį. Norėdamas išvengti prievolės mokėti šiuos mokesčius, R. D. pasiūlė jo pinigus pervesti bendrovei „(duomenys neskelbtini) 2005", kad metalus pirktų ne firma „(duomenys neskelbtini)", o „(duomenys neskelbtini) 2005". Su tokiu jo pasiūlymu jis nesutiko ir pasiūlė į firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą pervestus jo pinigus grąžinti jam atgal, kad jis pats juos pervedinėtų savo nuožiūra. Tuomet jam, o tuo pačiu ir apeliantui, V. S. bei bendrovės „(duomenys neskelbtini) 2005" teisininkas išaiškino, kad pagal Baltarusijos teisės aktų nuostatas R. D., kaip fizinis asmuo, į Baltarusijoje registruotos bendrovės „(duomenys neskelbtini) 2005" sąskaitą pinigų pervesti negali. Atsižvelgdamas į tai, R. D. metalų pirkimus pasiūlė vykdyti per ofšorines bendroves.

Po kiek laiko R. D. nurodė žinantis bendrovę „C. E.", kuri galėtų parduoti jam ofšorinę bendrovę. Į tuo metu Vilniuje buvusią bendrovę „C. E." jis nuvyko kartu su R. D.. Ten buvo pasiūlyta pirkti ofšorinę bendrovę „D. M. LLC". Apmokėjęs bendrovės „C. E." atsiųstą sąskaitą Nr. Vl/13138-1 R. D. tapo ofšorinės bendrovės „D. M. LLC" savininku, ką patvirtina ir jo vardu išduoti šios bendrovės dokumentai (b.t 1,1. 105-108). Įsigydamas minėtą ofšorinę bendrovę R. D., motyvuodamas savo užimtumu bendrovėje „(duomenys neskelbtini)", paprašė jo atidaryti jo ofšorinei bendrovei sąskaitą, kas ir buvo padaryta „(duomenys neskelbtini)" banke. Apeliantas pažymi, kad atidarius šią sąskaitą, R. D. jis perdavė visus prisijungimo prie šios sąskaitos kodus bei paaiškino ir parodė, kaip ją tvarkyti nuotoliniu būdu. Šią sąskaitą visada valdė ir tvarkė pats R. D., o jis jo prašymu atlikdavo tik techninį darbą, t.y. padarydavo jo nurodytus pavedimus. Savo ar firmos „(duomenys neskelbtini)" reikmėm nei šios sąskaitos, nei joje buvusių pinigų jis niekada nenaudojo. Paminėtina ir tai, kad firmos „(duomenys neskelbtini)" buveinėje R. D. aptariamų įvykių metu lankydavosi lyg savo darbovietėje, motyvuodamas tuo, kad bendrovėje „(duomenys neskelbtini)" gali spręsti tik su jo darbu ten susijusius klausimus.

R. D. įsigijus bendrovę, jis apeliantui pateikė 2006-02-15, 2006-03-27 ir 2006-04-10 raštiškus nurodymus, kuriuos vykdydamas jis grąžino jam visus į firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą jo pervestus pinigus, t.y. 94 675,00Lt buvo pervesti į R. D. asmeninę sąskaitą SEB banke, o likusi jo pinigų dalis buvo pervesta į jo ofšorinės bendrovės „D. M. LLC" sąskaitą „(duomenys neskelbtini)" banke. Tokiu būdu R. D. pilnai ir tinkamai buvo grąžinti visi jo į firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą pervesti pinigai. Galimybė pinigus grąžinti nebūtinai į R. D. asmeninę sąskaitą buvo numatyta Paskolos sutarties 3.3. punkte, kur pasakyta, kad paskolos davėjas turi teisę nurodyti, kad paskola ar jos dalis būtų gražinama ne jam asmeniškai, tačiau kitam jo nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Pažymėtina, kad po pinigų grąžinimo jais, kaip ir iki tol, pilnai disponavo tik R. D., o tai, kad sąskaitą jo bendrovei „D. M. LLC" R. D. prašymu „(duomenys neskelbtini)" banke atidarė jis, nepatvirtina ir negali patvirtinti nepagrįstos pirmos instancijos teismo išvados, jog jis buvo vienintelis šios sąskaitos valdytojas. R. D., būdamas bendrovės „D. M. LLC" savininku bei turėdamas visus prisijungimo prie sąskaitos kodus, turėjo visas galimybes šią sąskaitą valdyti ir tvarkyti savarankiškai, tiek savo kompiuterio pagalba, tiek iš bet kurio kito kompiuterio.

Taip pat apeliantas nurodo, jog 2010-01-25 Specialisto išvados Nr. 5-6/4 6 punkte be kitų aplinkybių nurodoma ir tai, kad teisinės pagalbos pateiktais duomenimis, 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) iš bendrovės „ D. M. LLC" sąskaitos buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be R. D. rašytinių nurodymų, o ne R. D. pagal 2005-11-04 sutartį Nr. 05-11-04 grąžinimui, t.y. paskolos pagal 2005-11-04 sutartį Nr. 05-11-04 dalis - 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) R. D. nebuvo grąžinti. Tačiau šie specialisto išvados teiginiai, kaip ir analogiška pirmos instancijos išvada, ne tik prieštaringi bet yra nepagrįsti. Kadangi R. D. pateikti raštiški nurodymai, tame tarpe dėl skolos pervedimo ne jam, o jo bendrovei „D. M. LLC" yra įvykdyti pilnai, tinkamai ir teisėtai, vadovaujantis Paskolos sutarties 3.3. punkto nuostatom. Po aukščiau nurodytų R. D. raštiškų nurodymų įvykdymo, kaip ir iki tol, „D. M. LLC" sąskaitoje esančiais pinigais disponavo tik šios bendrovės savininkas R. D.. Iš šios sąskaitos pavedimai buvo daromi tik pagal jo savarankiškai sudarytas sutartis ir tik jo nuožiūra. Su į „D. M. LLC" iš firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitos pervestų pinigų 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) naudojimu jis neturi nieko bendro, jų nei teisėtai, nei neteisėtai, nei apgaule, nei sąžiningai neįgijo, ir savo ar kieno nors kito interesais nepanaudojo, tokio tikslo niekada neturėjo. Tai yra, savo veiksmais jis R. D. nepadarė jokios turtinės žalos, o atitinkamai nesukėlė ir BK 182 str. 2 d. numatytų padarinių.

Apelianto nuomone, yra svarbu nustatyti, ar R. D. apskritai patyrė kokią nors turtinę žalą, ar egzistuoja visi BK 182 str. 2 d. numatyti sudėties elementai, būtina atlikti bendrovės „D. M. LLC" ūkinės finansinės veiklos ekspertizę. Tačiau tokį jo gynėjo advokato 2011-05-10 prašymą teismas atmetė.

Skundo autorius pažymi, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo ignoravo ir įrodymus, kurie patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi ir neobjektyvūs. Šiuos apelianto teiginius patvirtina tai, kad, siekdamas, kad jo pinigai dalyvautų apyvartoje, R. D. dalis pinigų, pagal Paskolos sutartį būtų pervesti į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, buvo naudojama grūdų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM pirkimui. Tai buvo padaryta R. D. prašymu ir nurodymu, nes tuo metu nevyko prekyba metalu. Šiuos parodymus patvirtino ir „M. M.“ direktorius K. P., kuris nurodė, kad R. D. dalyvavo vykstant deryboms dėl grūdų pirkimo, nors pats R. D. tokius apelianto parodymus neigė. Be to, R. D. taip pat neigė, kad kompanija „D. M. LLC“ priklauso jam, nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju nurodė, kad jis kartu su M. S. įkūrė ofšorinę kompaniją ir netgi sumokėjo susijusį mokestį. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu R. D. neigė pažįstantis liudytoju apklaustą S. G., tačiau šis R. D. atpažino iš jo pateiktų nuotraukų, ir nurodė, kad būtent R. D. jo prašė būti ofšorinės bendrovės įgaliotu asmeniu ir sudarinėti sutartis Baltarusijoje. Visa tai patvirtina, kad R. D. parodymai yra neobjektyvūs, nepatikimi, duoti galiami suklaidinti teismą, todėl turėjo būti vertinami kritiškai.

Apeliantas pažymi, kad iš teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad tiek sudarant aptariamą Paskolos sutartį, tiek po to jis buvo nusiteikęs vykdyti su R. D. aptartą prekybos metalais verslą ir jis dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų. Vien tai, kad iš R. D. gautus pinigus jo paties nurodymu panaudojo atsiskaitymui su Nacionaline mokėjimo agentūra prie ŽŪM bei valiutos, kuri reikalinga metalų pirkimui, konvertavimui į JAV dolerius, dar nepatvirtina, kad jis iš anksto buvo suplanavęs pinigų R. D. negrąžinti ar juos panaudoti kokiam nors kitam tikslui, ar iš anksto numatęs, kad R. D. gali patirti ar patirs kokią nors turtinę žalą. Firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitose jis disponavo didelėmis pinigų sumomis ir visuomet buvo pasirengęs R. D. pervestus pinigus panaudoti pagal paskirtį, t.y. investuoti į prekybą metalais. Visa tai patvirtina firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitų išrašai. Pažymėtina ir tai, kad niekur nebuvo nurodyta, kad R. D. pervesti pinigai turi būti laikomi kurioje nors konkrečioje mano firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitoje ir kad tik iš tos sąskaitos naudojant pinigus bus perkami metalai. Sudaryta paskolos sutartis yra tikslinė. Tokia sutartis reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.877 str. Aptariamos sutarties 3.3. punkte nurodyta, kad paskolos davėjas turi teisę nurodyti, kad paskola ar jos dalis būtų gražinama ne jam asmeniškai, tačiau kitam jo nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir tuo pagrindu R. D. inicijavo tris aukščiau nurodytus raštiškus nurodymus dėl dalies pinigų pervedimo į jo asmeninę sąskaitą ir didžiausios dalies pinigų pervedimo į jo kompanijos „D. M. LLC" sąskaitą. Pinigai, kaip matyti ir iš minėtos Specialisto išvados, buvo pervesti. Tokiu būdu sutartis buvo pilnai ir tinkamai įvykdyta, pagal dokumentus jo firma „(duomenys neskelbtini)" R. D. neliko skolinga, nes su juo atsiskaitė.

Apelianto nuomone, tarp jo firmos „(duomenys neskelbtini)" ir R. D. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, o sutarčių sudarymas, iš jų kylantys įsipareigojimai ir jų vykdymas yra civilinės teisės objektas, reguliuojamas civilinio proceso tvarka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti bent prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad kokiais nors savo veiksmais jis būtų sudaręs sąlygas, apsunkinančias R. D. galimybes atkurti pažeistas jo teises civilinio proceso tvarka, tuo atveju jeigu jos būtų pažeistos. Visa tai, patvirtina, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos savo veiksmais jis nepadarė, tarp jo firmos „(duomenys neskelbtini)" ir R. D. yra susikūrę tik civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinio proceso tvarka.

Prokurorė ir nukentėjusysis R. D. prašė atmesti nuteistojo M. S. apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos esantys duomenys, paties kaltinamojo M. S. bei nukentėjusiojo R. D. parodymai patvirtina, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis buvo pažystami jau ilgą laiką. Vienas apie kitą žinojo pakankamai daug informacijos. Nukentėjusysis R. D. žinojo apie kaltinamojo M. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jo verslą Baltarusijoje. Kadangi M. S. pakankamai ilgą laiko tarpą užsiėmė verslu minėtoje valstybėje, todėl nukentėjusysis R. D. pasitikėjo kaltinamuoju M. S. ir jo pateikiama informacija apie tai, kad nukentėjusysis R. D. kaip fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje bei įtikino tai padaryti per jo turimą įmonę, t.y. iškraipė objektyvią tiesą ir tokiu būdu nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę „(duomenys neskelbtini)“, ir tokiu būdu M. S. paskatino R. D. nenaudingai disponuoti turimais pinigais. M. S. suvokė, jog R. D. sąmoningai pateikė objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų į verslą investavimą Baltarusijoje. Toks M. S. suklaidinimas (jis verslu Baltarusijoje užsiėmė jau daug metų, kas sudarė įspūdį, kad jis pinigus ketina iš tikrųjų investuoti) turėjo lemiamos įtakos R. D. apsisprendimui sudaryti paskolos sutartį pagal kurią pinigai bus pervedami į M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Nors M. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad R. D. buvo sutarties sudarymo iniciatorius, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamasis M. S. puikiai išmanė verslo galimybes Baltarusijos Respublikoje, žinojo apie čia galiojančius įstatymus. Be to, tai paneigia ir nuoseklūs nukentėjusiojo R. D. parodymai, kad būtent kaltinamasis M. S. jį įtikino, kad pinigus į verslą Baltarusijoje jis gali investuoti tik per jo firmą „(duomenys neskelbtini)“. Nors paskolos sudarymo sutartyje nurodyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2005-11-04, tačiau kaltinamasis nuosekliai tvirtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne tą dieną, o vėliau. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra galimybės nustatyti tikrosios paskolos sutarties pasirašymo datos, todėl vadovaujamasi ne susitarimo, o sudarytos sutarties data ir sąlygomis. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje liudytojas V. S. iš dalies patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis sutiko su parodymu dalimi dėl įmonės „(duomenys neskelbtini) 2005“ perorganizavimo. Jo parodymais nustatyta, kad jis su M. S. turėjo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė metalo prekybą, tačiau 2005 m. pirmoje pusėje iškilo tam tikrų problemų dėl atsiskaitymų. Tuomet M. S. pasakė, kad turi draugą kuris gali investuoti į jų verslą. Po kiek laiko jis, M. S. bei R. D. susitiko Minske, kuri buvo sutarta dėl įmonės „(duomenys neskelbtini) 2005“ perorganizavimo. Po įmonės perorganizavimo, įmonės savininkais tapo G. S., R. D. bei M. S.. Įmonė „(duomenys neskelbtini) 2005“ Baltarusijos Vieningame valstybiniame juridinių asmenų ir individualių verslininkų registre įregistruota 2005-05-05.

Taigi, aukščiau aptarti kaltinamojo M. S. veiksmai – R. D. sąmoningai pateikta objektyviosios tiesos neatitinkanti informacija apie pinigų į verslą investavimą Baltarusijoje, turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo R. D. apsisprendimui sudaryti 2005-11-04 paskolos sutartį, kurios pagrindu į M. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą per kelis kartus R. D. pervedė 1 620 000 Lt. Ši M. S. apgaulė laikytina esmine, nes ji susijusi su svarbiausiomis aplinkybėmis, lėmusiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį su apeliantu. Be to, M. S. tyčios kryptingumą rodo ir tai, kad 2005-11-04 paskolos sutartis tarp R. D. ir M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ buvo tikslinė - Paskolos gavėjui firmai „(duomenys neskelbtini)“ pirkti metalo gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir realizavimui Baltarusijoje. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. S. firma „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 iš Ukrainos metalurgijos gamyklos metalų nepirko, o iš R. D. gauti pinigai, tą pačią arba sekančią dieną buvo pervesti atsiskaityti už kitus „(duomenys neskelbtini)“ sandorius ar paskolai padengti, t.y. buvo pervesti Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos už grūdus, taip pat pervesti į paskolinę sąskaitą, siekiant padengti dalį paskolos. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktais duomenimis iš R. D. gauta paskola pagal 2005-11-04 Paskolos sutartį Nr. 05-11-04 nebuvo panaudota pagal sutartyje nurodytą paskirtį, nes M. S. firma „(duomenys neskelbtini)“ 2007-02-06 raštu Nr. 008 pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 firma iš Ukrainos metalurgijos gamyklų metalų nepirko. Minėtoje išvadoje taip pat konstatuojama, kad iš R. D. gauta paskola kartu su kitais įmonės sąskaitoje buvusiais pinigais buvo panaudota pervedant pinigus už grūdus Nacionalinei mokėjimo agentūrai (viso 495 776,40 Lt), iš jų R. D. gautos paskolos – 350 000 Lt, firmos „(duomenys neskelbtini)“ kredito grąžinimui (251 000 Lt) ir valiutos įsigijimui (219 964,87 Lt), iš jų R. D. gautos paskolos – 470000 Lt, įsigijo valiutos ir palūkanoms mokėti iš R. D. gautos paskolos 200 000 Lt, kredito grąžinimui ir valiutos įsigijimui (panaudota šios paskolos 600 000 Lt).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad R. D. paskola buvo grąžinta, nes dalis pinigų buvo pervestas į R. D. sąskaitą SEB Vilniaus banke, o kita dalis paskolos 1 525 325 Lt – tarptautinio mokėjimo pavedimais pervedė į kompanijos „D. M. LLC" sąskaitą JSC (duomenys neskelbtini) banke, Latvijoje pagal R. D. pasirašytus nurodymus. Kolegijos nuomone byloje nėra ginčo dėl 2005-11-04 paskolos sutarties 3.3. punkto, pagal kurį paskolos davėjas turi teisę nurodyti Paskolos gavėjai, kad paskola ar jos dalis būtų grąžinama ne jam asmeniškai, tačiau kitam jo nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Gavusi tokį raštišką Paskolos davėjo nurodymą, Paskolos gavėja įsipareigoja per 5 kalendorines dienas grąžinti (pervesti į sąskaitą banke) paskolą ar jos dalį Paskolos davėjo nurodytam asmeniui. Byloje nustatyta, kad pagal R. D. pasirašytus nurodymus į „D. M. LLC" iš firmos „(duomenys neskelbtini)" sąskaitos buvo pervesta 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt), tačiau to nepakanka konstatuoti, kad tai buvo 2005-11-04 paskolos grąžinimas R. D.. M. S. teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde kategoriškai tvirtina, kad būtent šie pervedimai į „D. M. LLC" patvirtina, kad jis grąžino R. D. paskolą pagal 2005-11-04 paskolos sutartį Nr. 05-11-04. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad šie M. S. teiginiai yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad bendrovės „D. M. LLC", įsteigtos Oregono valstijoje, vienasmenės valdytojos B. P Cocksege 2005-11-30 nutarimu, bendrovės akcininko pažymėjimas Nr. 1, buvo išduotas 100 % akcinio kapitalo savininkui R. D., pažymėjimo surašymo data – 2005-11-30. Nors pagal šiuos duomenis R. D. buvo vienintelis bendrovės „D. M. LLC" savininku, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad ne R. D. valdė mintos bendrovės sąskaitą banke JSC (duomenys neskelbtini) banke, Latvijoje. Kolegijos nuomone, M. S. nepagrįstai skunde nurodo, kad būtent nukentėjusysis R. D. gerai išmanė ofšorinių įmonių steigimą, kad ofšorinės bendrovės įteigimas buvo būtent nukentėjusiojo R. D. iniciatyva. Nors formaliai R. D. buvo „D. M. LLC" savininku, tačiau iš bylos duomenų bei nukentėjusiojo R. D. iš esmės nuoseklių parodymų matyti, kad ofšorinės kompanijos įkūrimo iniciatorius ir žinovas buvo ne R. D.. Iš C. E. pateiktos informacijos matyti, jog į minėtos įmonės biurą 2005 m. dėl JAV įmonės steigimo buvo atvykę konsultacijai R. ir M., kurie prisistatė esą iš Alytaus. Be to, nustatyta, kad nuteistasis 2005-11-24 elektroniniu laišku persiuntė duomenis R. D., reikalingus tarptautiniam pavedimui padaryti, gautus iš „C. E." ir už įsteigimą ofšorinės įmonės. Nors R. D. formaliai buvo bendrovės „D. M. LLC" savininku, tačiau šios bendrovės sąskaitą esančią (duomenys neskelbtini) banke, Latvijoje valdė ne jis, kaltinamasis M. S.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamasis M. S. buvo įpareigotas atstovauti bendrovės „D. M. LLC" interesus bei bendrovės vardu atlikti veiksmus susijusius su jos įprastine veikla, taip pat jam buvo suteiktas banko įgaliojimas bendrovės „D. M. LLC" vardu sudaryti ir pasirašyti sandorius su bankais, valdyti vieną ar daugiau banko sąskaitų, skolintis pinigus, išleisti vekselius, perduoti, perleisti ar užstatyti bendrovės turtą ir atlikti kitus veiksmus. Bendorvės „D. M. LLC" sąskaita buvo atidaryta AB „(duomenys neskelbtini)“ Latvijoje ir kaltinamajam M. S. buvo išduotas sąskaitos gavėjo pažymėjimas, jo vardu buvo sudaryta nuotolinio klientų aptaranavimo sistemų naudojimo sutartis, išduota testų lentelė nuotoliniam sąskaitos valdymui, bei patvirtina įgalioto asmens M. S. parašo teisė vykdant visas operacijas bendrovės „D. M. LLC" sąskaitoje, esančioje AB „(duomenys neskelbtini)“.

Tai, kad M. S. buvo vienintelis bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ valdytojas patvirtina ir tai, kad 2007-03-01 įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ atliktos kratos metu buvo surastas ir paimta firmos „D. M. LLC" antspaudas ir registravimo dokumentai. Taip pat teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. S. parodė, kad kuomet R. D. būdavo Baltarusijoje, telefonu paskambindavo M. S., kad šis pervestų pinigus iš bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos. Kad bendrovės „D. M. LLC" dokumentai buvo pas kaltinamąjį M. S. patvirtino ir liudytoja R. G.. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad kaltinamasi M. S. buvo vienintelis bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos valdytojas ir, kad tik jis galėjo disponuoti sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis.