Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaltinamasis A. D. taip pat nepripažino kaltės. 2007 m. sudarė santuoką su D. D., turi bendrą vaiką, šiuo metu tarp jo ir D. vyksta skyrybų procesas. 2008 m. su ja įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype pradėjo statyti sodybą, į kurios įrengimą investavo tiek jis, tiek D. (tiek iš santuokos metu uždirbtų pinigų, tiek iš asmeninių santaupų, gautų iki santuokos). 2013 m., kai sodyba dar nebuvo iki galo įrengta, D. pasakė, kad trūksta pinigų jos įrengimui, be to, tuo metu ji planavo daryti remontą savo odontologijos klinikoje. Ji sakė, kad trūksta apie 200 000 litų. Jis sutiko žmonai paskolinti 200 000 litų. Kadangi visas santuokos metu įgytas turtas buvo registruojamas jos vardu (tam jis neprieštaravo), paprašė D. pasirašyti vekselį, su kuo ji sutiko. Vekselyje paprašė įrašyti, kad jai priklausanti UAB „D.“ iki 2016-12-22 įsipareigoja jam sumokėti 200 000 litų. Pats paprašė, kad vekselyje būtų įrašyta, kad jos įmonė įsipareigoja grąžinti jam pinigus, o ji tam neprieštaravo. Kiek atsimena, jiems būnant klinikoje D. pati atnešė paruoštą ir jos, kaip UAB „D.“ direktorės pasirašytą, vekselį. Tame vekselyje buvo UAB „D.“ antspaudas. Neatsimena, ar ji prie jo pasirašė minėtą vekselį, ar jau pateikė jam iš anksto pasirašytą. Vekselyje nurodyta, kad UAB „D.“ įsipareigoja iki 2016-12-22 grąžinti jam pinigus. Tokią pinigų grąžinimo datą D. pasiūlė pats, ji neprieštaravo. Po to žmonai padavė 200 000 litų grynais pinigais. Minėti pinigai buvo gauti iš įvairių šaltinių, tai buvo jo santaupos bei skolinti pinigai. 2007 m. jis pardavė kotedžą (duomenys neskelbtini), už 460 000 litų, taip pat nuo 2000 m. iki 2012 m. gaudavo atlyginimą, kas mėnesį iš (duomenys neskelbtini) apie 4 000 litų, iš (duomenys neskelbtini) apie 1 850 litų, iš (duomenys neskelbtini)apie 1 000 dolerių. Be to, gaudavo įvairias premijas, kurios siekdavo iki 60 000 litų (galės pateikti visus išrašus, patvirtinančius, kad jam buvo mokėti pinigai). Minėtos pinigų sumos ne visada buvo pervedamos į jo banko sąskaitą, kartais išmokėdavo grynais pinigais. Jis visas savo santaupas laikė seife namuose. Kiek žino, D. pinigus (200 000 litų) laikė pas save klinikoje, seife. Nežino, ar ji pervedė paskolintus pinigus į UAB „D.“ banko sąskaitą. Kiek jam žinoma, D. pinigus leido sodybos įrengimui. Kur ji laiko UAB „D.“ antspaudus bei dokumentaciją, nežino, mano, kad klinikoje, tačiau įmonės antspaudo niekada neėmė, tam nebuvo jokio reikalo. Klinikoje jis lankėsi dažnai, atveždavo žmoną į darbą ir pasiimdavo iš darbo, atveždavo maistą ir pan. D. prašymu klinikoje kartais atlikdavo ūkio darbus. Ji niekada jo nėra prašiusi tvarkyti įmonės reikalų banke ar kitoje institucijoje, taip pat niekada nėra davusi įmonės antspaudo. Prisimena, kad vieną kartą D. prašė jo atsiimti licenciją iš Odontologų rūmų, tačiau tam nereikėjo jokio įgaliojimo ar įmonės antspaudo. 2016-12-22 jis išsiuntė UAB „D.“ pranešimą apie 2013-02-18 vekselyje nurodytos sumos apmokėjimą. Kadangi pinigų iš UAB „D.“ negavo, kreipėsi į Vilniaus miesto 31-ąjį notarų biurą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, po ko vykdomąjį dokumentą pateikė vykdyti antstoliui R. V. Šiuo metu išieškojimo procesas sustabdytas, kadangi D. kreipėsi į teismą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. V. Ž. yra jo pažįstamas, su juo jis nebendrauja jau seniai. 2014 m. V. jam pasakė norintis atidaryti odontologijos kliniką ir prašė parodyti, kaip įrengta D. klinika. Sutuoktinei sutikus, viena iš jos darbuotojų įleido V. apžiūrėti patalpų. Tuo metu nei jo, nei D. nebuvo klinikoje. Po poros mėnesių D. jam paskambino ir verkdama sakė, kad į kliniką atėjo policijos pareigūnai, kurie pranešė, kad buvo bandoma parduoti jos kliniką. Po to paaiškėjo, kad V. bandė parduoti D. kliniką (kokiomis aplinkybės jam nežinoma), dėl to pastarasis buvo nuteistas. Taip pat nori pažymėti, kad 2008 m. (tiksliai neatsimena) D. prašymu jis UAB „D.“ paskolino 6 000 litų, kam jai buvo reikalingi pinigai, D. neminėjo. Šią pinigų sumą UAB „D.“ grąžino pavedimu į jo banko sąskaitą. Kiek jam žinoma, UAB „D.“ turėdavo finansinių sunkumų, D. įmonės vardu skolindavosi pinigus iš fizinių asmenų. Šiuo metu jis su D. nebendrauja, vyksta teismo procesas (t. 5, b. l. 45). Papildomos apklausos metu kaltinamasis A. D. parodė, jog tokį vekselį, kuris buvo pateiktas notarui vykdomojo rašto išdavimui, jam pateikė pati D. D. pinigų perdavimo metu. Įtarime nurodomi teiginiai, kad pasirašė jos vardu, suklastodamas jos parašą, nesutampa su specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad vekselyje pasirašė pati D. D. Motyvai, kodėl ji atnešė tokį paruoštą vekselį, kurio tekstas buvo galimai atspausdintas vėliau, jam iki galo nėra suprantami. Gali būti, jog iš anksto buvo planuojamos skyrybos ir esant reikalui buvo planuojama situacija, kaip išvengti jai perduotų pinigų grąžinimo (t. 5, b. l. 49).

Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja D. B. (ankstesnė pavardė D.) parodė šias esmines aplinkybes (detalūs parodymai yra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole): jos buvęs sutuoktinis A. D. per notarus pateikė vekselį apie neva iš jo pasiskolintus pinigus, nors to kategoriškai nebuvo. Ji nei vekselyje nurodytu, nei kuriuo kitu laiku iš A. D. pinigų nesiskolino. Visų pirma tam jai nebuvo jokio poreikio, taip pat finansinių sunkumų neturėjo ir klinika „D.“, iki 2016 m. klinikoje nebuvo atliekami jokie remonto darbai. Gavusi raginimą, pamačiusi vekselį labai nustebo, buvo šoke, galvojo, kad tai A. blefas, kadangi tokio skolinimosi fakto niekaip negalėjo būti. Be to, jos vyras dažnai lošdavo, neturėjo jokių finansų, nedirbo (netgi atsisakė jos surasto patrauklaus darbo pasiūlymo), ji pastarąjį išlaikė, duodavo pinigų netgi kasdieniniams poreikiams, padėjo susitvarkyti rentą (apmokėdama tūkstantines advokatų išlaidas). Taip pat į namus nuolat ateidavo laiškai iš kredito įmonių, buvo aišku, kad A. ima greituosius kreditus, prieš skyrybas sužinojo, kad jis turi didelių įsiskolinimų. Matydama laiškus ne kartą klausė vyro, tačiau šis jai nieko neaiškino ir liepė nesikišti. Dėl vekselio gali patvirtinti, kad ji tokio turinio teksto tikrai neruošė. Neatmeta galimybės, jog klinikoje galėjo būti tuščių lapų su antspaudu ir jos vardu, pavarde, o taip pat ir parašu. Apklausiama pirmą kartą ikiteisminiame tokią galimybę paneigė, tačiau vis dėlto tokių lapų galėjo būti. Tokie tušti lapai su antspaudu ir parašais galėjo būti tiesiog patogumo dėlei (firminių klinikos blankų nėra). Ji dažnai būna užsiėmusi su pacientais, todėl jei iškildavo reikalas skubiai pasirašyti (pvz., pasibaigus sutarčiai su švaros įmone ir pan.) buhalterei, kuri ir taip ateidavo vieną kartą per savaitę, neprireikdavo laukti. Tokių tuščių lapų galėjo likti ir iš steigimo laikotarpio, per kurį buvo daug visokių dokumentų, taip pat ir visai nepasirašytų. Įmonėje dokumentai yra laikomi poilsio zonoje, kurioje yra buhalterės darbo vieta. Antspaudai taip pat arba poilsio zonoje ant buhalterės stalo, arba būdavo pas administratorę. Jos vyras klinikoje lankydavo dažnai, kiekvieną dieną, būdavo visur, bet dažniausiai poilsio zonoje. D. B. nurodė ir tai, jog įmonėje (seife) niekada nebūdavo laikomi grynieji pinigai didelėmis sumomis. Jei UAB „D.“ išties būtų iš ko nors skolinusis, tai tokiame sandoryje būtinai būtų dalyvavusi buhalterė, kadangi liudytoja nurodė pati finansinių dalykų neišmananti. Be to, ji tokį faktą būtų įforminusi oficialiai, o pinigus pervedusi per banką. Ji daugmaž 2014 m. ar panašiu laikotarpiu buto pirkimui kelis kartus yra skolinusis pinigų, tačiau tą darė per banką pavedimu, tik iš draugės pasiskolino grynais. Šiai dienai visos skolos yra grąžintos. Mano, kad istorija su vekseliu yra buvusio sutuoktinio kerštas. Prasidėjus skyryboms (be visa ko ji sužinojo, kad pastarasis kelis metus palaikė artimus santykius su jos klinikos darbuotoja), A. D. prašė susitaikyti, atleisti, tačiau ji nesutiko, po ko jis jai grasino, kad tokiu atveju sugadins jai gyvenimą, paliks pliką basą. Taip pat liudytoja parodė, kad po santuokos jos iniciatyva buvo sudaryta povedybinė sutartis. Nors tuo metu įtarimų dėl neištikimybės dar nebuvo, tačiau ji norėdama apsidrausi save ir vaiką, be to, iš tėvo buvo gavusi nemažai pinigų, pasiūlė pasirašyti sutartį. Išgirdęs tokį prašymą A. D. iš pradžių nustebo, tačiau ji jam viską paaiškino ir jis sutiko pasirašyti. Atsakydama į klausimą, ar jai žinomas asmuo D. S., liudytoja D. B. nurodė, kad, jei neklysta, pastarasis yra buvęs jos pacientas, be to, A. draugas. Su kitu A. draugu V. Ž. buvo nemalonus incidentas (atrodo, 2012 m.), kai šis bandė parduoti jos kliniką (t. 5, b. l. 151-162).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja D. B. (ankstesnė pavardė D.) parodė esanti UAB „D.“ direktorė, bendrovė teikia odontologijos paslaugas. A. D. yra jos vyras, santuoką sudarė 2007 m., nuo 2015 m. vyksta skyrybų procesas. 2017-01-04 paštu, adresu (duomenys neskelbtini), gavo nuo A. D. du laiškus. Viename iš laiškų buvo 2016-12-22 pranešimas apie tai, kad UAB „D.“ turi sumokėti jam 200 000 Lt (57 924,00 Eur) dydžio sumą pagal 2013-02-18 paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Prie pranešimo buvo pridėta 2013-02-18 vekselio kopija. Antrame laiške buvo antras 2016-12-24 raginimas sumokėti A. D. vekselyje nurodytą sumą, priešingu atveju, bus kreipiamasi į antstolių kontorą. Gavusi minėtus pranešimus, ji labai nustebo, kadangi UAB „D.“ niekada jokių pinigų iš A. D. nesiskolino, jokių sandorių tarp UAB „D.“ ir A. D. sudaryta nebuvo, visa tai galima patikrinti bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. UAB „D.“ niekada nėra išdavusi jam jokio vekselio. Ant kartu su pranešimu pateikto neprotestuotino paprastojo vekselio įrašai, esantys po užrašu skolininkas UAB „D.“, direktorė D. D. ir parašas, yra padaryti ne jos ranka, nors raštas bei parašas labai panašūs į jos raštą. Be to, bendrovės antspaudas skiriasi nuo spaudo, esančio ant vekselio kopijos (UAB „D.“ tikrasis antspaudas yra šiek tiek platesnis ir skiriasi kai kuriais požymiais). Iki skyrybų proceso pradžios, A. dažnai lankėsi UAB „D.“ patalpose, turėjo laisvą priėjimą prie visų bendrovės dokumentų, bendrovės antspaudų, kurie buvo saugomi UAB „D.“ patalpose, todėl jis bet kada galėjo pasinaudoti bendrovės antspaudu. Ji yra keletą kartų įpareigojusi A. D. įnešti bendrovės pinigus į banką, parduoti jos automobilį, bet visa tai vyras darė turėdamas jos įgaliojimą. A. D. niekada jos nėra prašęs pasirašyti tuščiame popieriaus lape, taip pat ji niekada nėra palikusi savo ranka pasirašyto tuščio popieriaus lapo bendrovės patalpose. 2012-2013 m. vyras bendravo su V. Ž., kuris jos žiniomis buvo teistas už sukčiavimą bei dokumentų klastojimą. A. D. ne kartą jai pasakojo apie tai, kaip V. Ž. moka klastoti dokumentus, parašus bei antspaudus. Be to, 2013 m. sužinojo, kad buvo bandoma be jos žinios parduoti UAB „D.“ patalpas, dėl šio įvykio jau priimtas procesinis sprendimas, minėtoje byloje V. Ž. buvo nuteistas. Atliktas tyrimas parodė, kad V. Ž. suklastojo jos parašus dokumentuose, kuriuose ji neva duoda leidimą parduoti savo patalpas. Ji mano, kad A. D. nei 2012 m., nei 2013 m. jokių pajamų negaudavo, turėjo nemažai kreditinių įsipareigojimų, todėl tikrai 2013-02-18 vekselyje nurodytos sumos UAB „D.“ suteikti negalėjo, todėl galimai jis, pateikdamas vekselį apmokėjimui ir pranešdamas apie vekselio neapmokėjimą, panaudojo suklastotą dokumentą ir atliko sukčiavimo veiksmus. UAB „D.“ neturėjo jokio poreikio skolintis tokios didelės sumos, bendrovė neturėjo jokių finansinių sunkumų. 2016-01-19 bendrovė gavo raginimą iš antstolių kontoros iki nurodytos datos sumokėti vekselyje nurodytą sumą (t. 1, b. l. 60). Papildomos apklausos metu liudytoja D. B. (D.) parodė, kad A. D. nuo 2002 m. turėjo jam nuosavybės teise priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini), kurį 2006-11-04 pardavė už 440 000 litų. Dalį gautų pinigų A. iš karto sumokėjo savo pirmajai žmonai, t. y. visą sumą už vaiko išlaikymą iki pilnametystės, po ko buvo užbaigta vykdomoji byla dėl išlaikymo priteisimo. Skyrybų proceso metu sužinojo, kad A. butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas bankui, kadangi jis turėjo paskolą banke. Pardavęs butą, kitą dalį pinigų, t. y. 160 000 litų, jis grąžino bankui. Be to, 2007 m. A. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šio sklypo įsigijimui jis banke pasiėmė paskolą 115 500 litų, o likusią sumą sumokėjo grynais pinigais, iš viso žemės sklypas kainavo apie 200 000 litų. Nuo 2012 m. minėtą paskolą apmokėdavo ji, kadangi A.s nuo 2012 m. nebeturėjo jokių pajamų. Taip pat skyrybų proceso metu sužinojo, jog nuo 2012 m. A. imdavo greituosius kreditus, jų gyvenamosios vietos adresu dažnai ateidavo laiškai dėl susidariusių įsiskolinimų. Apie 2013-02-18 vekselio buvimą ji sužinojo 2016-12-27, kai gavo raginimą A. sumokėti 200 000 litų dydžio sumą pagal 2013-02-18 vekselį. Minėti dokumentai buvo gauti iš karto pasibaigus civilinei bylai (sprendimas priimtas 2016 m. liepos mėn.), kuomet teismas atmetė A. prašymą dėl 77 000 eurų dydžio kompensacijos iš jos. Minėtas teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka. Tuo pat metu (2016-10-21) buvo priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, o 2016-11-17 jai skambino nepažįstamas asmuo ir grasino nužudyti, dėl šio įvykio yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. 02-2-000611-16). Ji mano, kad nepavykus teisme prisiteisti kompensacijos, A. sugalvojo naują būdą pasipelnyti, pateikdamas vekselį. Be to, teismas civilinėje byloje išanalizavo jo finansinius duomenis ir nustatė, kad jau santuokos sudarymo pradžioje jis santaupų neturėjo ir neturėjo lėšų, kurias teigia, jog investavo (105 000 eurų) į sodybos pastatymą. Be to, A. minėjo, jog investavo į jos klinikos remontą, tačiau 2013 metais klinikoje jokie remonto darbai atliekami nebuvo. Ji pasitikėjo savo darbuotojais ir būdavo atvejų, kad pasirašydavo dokumentus jų neskaitydama. Neatmeta galimybės, jog tarp dokumentų galėjo būti tušti lapai pasirašyti jos ranka, o kadangi A. turėjo laisvą priėjimą prie visų bendrovės dokumentų, galėjo tuo pasinaudoti. Jis artimai bendravo su jos darbuotojais, kiek jai žinoma, palaikė artimus santykius su jos asistente (sesele L. K.). Kaip vėliau sužinojo, jų santykiai truko pakankamai ilgai (t. 1, b. l. 61).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas D. S. parodė esantis kaltinamojo A. D. vaikystės draugas (abu kilę iš to paties miestelio, draugauja nuo vaikystės iki dabar, tarpusavio santykiai geri). D. B. (D.) žino tik tiek, kad A. siūlymu gydėsi pas ją dantis, asmeniškai su pastarąja nebendravo. Nei su A. D., nei su jo žmona jokių konfliktų nėra turėjęs. Liudytojas patvirtino teismui A. D. prašymu paskolinęs šiam 130 000 Lt sumą. Kaltinamasis to paprašė 2012 m. pabaigoje, sakė, kad pinigų reikia sodybai, kurią tuo metu statėsi, be to, klinikos remontui. A. minėjo, kad iš esmės jam pinigų reikia dar daugiau, tačiau iš jo prašė būtent 130 000 Lt sumos. Liudytojas kokią savaitę ar dvi svarstė dėl skolinimo, kadangi pinigų suma buvo didelė, tačiau nutarė pinigus paskolinti. Atsimena, kad pinigus grynais vežė į A. namus (atrodo, į butą Justiniškėse), kaltinamasis tuos pinigus perskaičiavo ir pasiėmė (pinigai buvo stambiomis kupiūromis, po 500, 200, kažkiek po 100 Lt). Sutarė, kad A. D. pinigus grąžins per trejus metus, nors A. sakė, kad didesnę pinigų dalį atiduos per pusmetį. Vėliau būtent taip ir atsitiko – po pusmečio A. grąžino nemažai pinigų, po to buvo dar du mokėjimai (mažesnėmis sumomis). Šiai dienai visa suma dar nėra pilnai grąžinta, liko 14 500 Eur. Kaltinamasis jam paaiškino, kad jam sunkus laikotarpis, buvo skyrybos. Kadangi likusi negrąžinta suma liudytojui šiai dienai nėra didelė, jis draugo neskubina, pasitiki juo ir tiki, kad kai tik šis turės galimybę, grąžins visą sumą. Pinigus A. D. jis skolino be jokių palūkanų, paskolos dokumentiškai neformino ir tokio sandorio nedeklaravo. Iš esmės net nebūtų galėjęs prašyti, jog būtų surašomi kažkokie dokumentai, kadangi jis A. D. pilnai pasitikėjo, be to, pastarasis jam anksčiau taip pat yra skolinęs pinigų (2005 m. apie 20-30 tūkst. buto pirkimui, 2006 m. – nuo 40 iki 70 tūkst. ofiso patalpoms įsigyti), niekada nėra rašę jokių dokumentų, pasitikėjo vienas kitu ir jokių problemų nekilo. Liudytojas negalėjo konkrečiai atsakyti, tiksliai iš kokių pinigų skolino A. D. (ar tuos pinigus turėjo grynais, ar kažkiek ėmė iš banko, galėjo būti visaip). Bet kokiu atveju tai buvo jo santaupos, žino, kad pinigus vežė grynais. Pinigų turėjo, kadangi turi savo įmonę, tuo laikotarpiu netgi dvi (vieną Lietuvoje, kitą Norvegijoje), įmonės užsiima lauko gerbūvio darbais. Pats gyvena Norvegijoje ir Lietuvoje, į Lietuvą grįžta įvairiai (kelis kartus į metus, jei reikia dažniau), šeima taip pat gyvena tiek Lietuvoje, tiek ir minėtoje užsienio valstybėje. Atsakydamas į atstovo klausimą dėl sutikimo atlikti patikrinimą poligrafu, liudytojas D. S. tokio sutikimo neišreiškė, paaiškindamas, jog tam neturi laiko, daug dirba, nežino, ar apskritai bus Lietuvoje (t. 6, b. l. 22-31).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja N. B. parodė UAB „D.“ dirbusi vyriausiąja finansininke, tvarkė visą buhalterinę apskaitą (nuo pirminės apskaitos iki balansų), taip pat ruošė darbo sutartis. Ar yra rengusi kažkokius einamuosius dokumentus, neatsimena. Darbo pilnam etatui nebuvo, per savaitę dirbdavo apie 7-8 valandas, į kliniką ateidavo kartą ar du į savaitę (paprastai trečiadieniais, jei tą dieną negalėdavo, su direktore sutardavo, kad ateis ketvirtadienį). Jos darbo vieta buvo pusrūsyje, kur stovėjo stalas, čia buvo laikomi ir visi buhalteriniai dokumentai. Seifas stovėjo apie 2 metrus nuo stalo, tačiau raktą nuo jo turėjo tik direktorė D. B. Įmonės antspaudas buvo laikomas seife, bent jau ji jo neturėjo. Kai prireikdavo (tokie atvejai nebuvo dažni), pasakydavo direktorei ir matydavo, kad ši antspaudą išimdavo iš seifo. Ar daugiau kas nors turėjo antspaudą ir galėjo jį paimti, nežino. Galimai kažkokius einamuosius raštus rengė administratorė, kuri dirbdavo visą dieną, galbūt ji taip pat turėjo anspaudą, tačiau to tvirtinti negali. Gali pasakyti tik tiek, kad ant jos (N. B.) stalo antspaudas tikrai nebuvo laikomas ir antspaudo be D. B. žinios ji paimti negalėjo. Taip pat liudytoja parodė, kad direktorė D. B. jai niekada nėra palikusi jokių tuščių lapų su įmonės antspaudu, vardu, pavarde ir parašu. Tokių lapų palikimui nebuvo jokio reikalo, ji tokių lapų klinikoje nėra mačiusi. Įmonėje buvo laikoma kažkiek grynųjų pinigų (laikė tame pačiame seife), tačiau nedidelės sumos. Kasoje grynųjų nebuvo daug (iš esmės tik už klientų atsiskaitymus, jų būdavo ne daugiau nei 2-3 per dieną ir tai ne kasdien, daugiausia klientai atsiskaitinėdavo pavedimais). Klinika nei 2012 m. – 2013 m., nei kitu laikotarpiu, per kurį ji dirbo, jokių finansinių sunkumų neturėjo. Visi atsiskaitymai buvo laiku, netgi į priekį. Įmonė niekada iš jokio juridinio asmens nėra skolinusis pinigų, išskyrus, vieną kartą iš pačios direktorės. Apie tai, kad klinika iš A. D. pasiskolino 200 000 Lt jai, kaip vyriausiajai finansininkei, nebuvo žinoma (apie vekselį sužinojo jau vėliau, kai vyko direktorės skyrybos, pati vekselio niekada nėra mačiusi). Atsimena tik atvejį (jos darbo pradžioje), kai tvarkydama apskaitą, ji pastebėjo, kad kaip paskola iš A. D. į klinikos sąskaitą yra gauta 6 000 Lt suma. Ji apie tai pasakė direktorei, kuri buvo labai nustebusi, sakė, kad taip negali būti, ji nieko nesiskolino ir liepė tuos pinigus pervesti atgal A. D.. Apklausiama liudytoja N. B. taip pat parodė, jog 2012 m. – 2013 m. klikoje nebuvo atliekami jokie remontai. Direktorės buvęs sutuoktinis A. D. klinikoje lankėsi, kai ateidavo, jį pastarąjį matydavo, tačiau ne kiekvieną kartą. Su pastaruoju formaliai pabendraudavo, asmeninių santykių nepalaikė, jokių klinikos finansinių duomenų su juo neaptarinėjo, dokumentų jam neteikė. Atsimena tik atvejį, kuomet prasidėjus santuokos nutraukimo procesui jai paskambino A. D., prašė pakalbėti su D., kad ši su juo nesiskirtų. Iš pačios direktorės žino, kad ji norėjo skirtis dėl sutuoktinio neištikimybės, skundėsi, kad jis palaiko artimus santykius su klinikos sesute. Liudytoja pažymėjo nemačiusi, kad A. D. būtų turėjęs klinikos antspaudą. N. B. manymu, jei klinika būtų skolinusis pinigų, tai tokiame sandoryje būtų dalyvavusi ji, kaip finansininkė. Direktorė visada su ja konsultuodavosi, ji dalyvavo, kai lizingu buvo įsigyjamas automobilis. Mano, kad dėl sandorio paskolai gauti dokumentų parengimo direktorė būtų kreipusis į teisininkus. Be to, liudytoja nurodė, jog ji tvarkė ir D. B. finansus, susijusius su jos, kaip ūkininkės, individualia veikla. Jai nežinomi faktai, kad D. B., kaip ūkininkė, būtų skolinusis iš A. D. pinigų (iš esmės tokių duomenų ji ir negali žinoti, kadangi tvarkė tik pajamas ir išlaidas). Atsakydama į atstovės klausimą, ar yra rengusi dokumentą dėl D. B. negalėjimo atvykti į teismo posėdį V. Ž. baudžiamojoje byloje, liudytoja N. B. nurodė tokio dokumento nerengusi, Ž. pavardę girdi pirmą kartą (t. 6, b. l. 22-31).

Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja L. J. parodė 2012-2016 m. dirbusi UAB „D.“ administratorės pareigose. S. D. buvo klinikos direktorė, kaltinamasis A. D. – direktorės vyras. Kaip administratorė registravo pacientus, organizavo darbą, žiūrėjo, kad nesidubliuotų pacientų lankymosi laikas, nebūtų didelių tarpų tarp pacientų vizitų, užsakinėjo klinikos darbui reikalingas medžiagas. Priimdavo siunčiamus dokumentus, jei jie būdavo oficialūs, nunešdavo direktorei. Dokumentų siuntimu neužsiėmė. Liudytoja teisme kategoriškai paneigė disponavusi klinikos antspaudais. Pabrėžė niekuomet jokiais antspaudais nesinaudojusi, neruošė jokių dokumentų, kuriuose būtų dėjusi atspaudus. Kiek jai žinoma, antspaudus paimti galėjo tik pati direktorė. Kur jie buvo laikomi, negali atsakyti, jos (liudytojos) darbo vietoje jų tikrai nebuvo (gal antspaudai buvo pas direktorę namuose, gal pas buhalterę, nors pastarosios darbo vietoje jokių antspaudų nėra mačiusi). Ji dirbdavo ne visą dieną, tik iki 15 val., tačiau gali užtikrinti, kad jos darbo metu antspaudų nenaudojo ir jais nedisponavo. Taip pat nėra mačiusi jokių tuščių lapų su direktorės D. D. parašais, klinikos asntpaudu. Nei su A. D., nei su D. D. jokių konfliktų neturėjo. Kiek atsimena, A. D. lankydavosi klinikose, būdavo ir cokoliniame aukšte, ir pagrindinėse patalpose. Paskutinį kartą su juo bendravo, kai dar dirbo klinikose (t. 6, b. l. 69-72).

Antstolis R. V. pateikė vykdomosios bylos Nr. 0128/17/00041 kopiją, kurioje yra dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

2013-02-18 paprastas neprotestuotinas vekselis, kuriame nurodyta, kad UAB „D.“, į. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), besąlygiškai įsipareigoja iki 2016-12-22 sumokėti A. D. 200 000,00 (t. 2, b. l. 46).

2016-12-27 Vilniaus m. 31-ojo notarų biuro notaro S. S. išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. 5617) išieškoti iš UAB „D.“, kodas (duomenys neskelbtini), esanti Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), vekselio turėtojo – A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą - 57 924,00 Eur. Taip pat išieškoti iš UAB „D.“, kodas (duomenys neskelbtini), notaro paimtą atlyginimą už vykdomojo įrašo atlikimą - 178,70 Eur. Iš UAB „D.“, kodas (duomenys neskelbtini), išieškoti iš viso 58 102,70 Eur metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos, t. y. nuo 57 924,00 Eur, susidariusias nuo vekselio apmokėjimo termino pasibaigimo iki vekselio apmokėjimo (t. 2, b. l. 47).

2017-01-09 antstolio R. V. patvarkymas priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą (t. 2, b. l. 50-51).

2017-01-09 antstolio R. V. raginimas įvykdyti sprendimą (t. 2, b. l. 65).

Kaltinamasis A. D. savo kaltės nepripažino ir kategoriškai neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tikino pats esąs nukentėjęs, kadangi paskolinęs pinigus nebegali jų atgauti. Detalūs kaltinamojo parodymai yra užfiksuoti įtariamojo apklausų bei teisiamojo posėdžio protokoluose (t. 5, b. l. 45, 49, 151-162), taip pat išdėstyti ankstesnėje nuosprendžio dalyje (2 nuosprendžio lapas), todėl iš naujo pažodžiui nekartotini. Analizuojant kaltinamojo parodymus, paminėtini esminiai argumentai – buvusiai sutuoktinei prašant, sutiko paskolinti pinigų iš viso nepilnai 58 tūkst. eurų (200 000 Lt). D. B. (ankstesnė pavardė D.) pinigų prašė klinikos remontui bei sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), įrengimui. Kaip suprato iš žmonos pasakojimų, labiausiai pinigų reikėjo klinikai, kurioje ši ketino atlikti kažkokį bent jau kosmetinį remontą. D. vis pasakojo, kad tuo metu buvo sudėtinga su finansiniai reikalais, trūko pinigų, buvusi sutuoktinė dirbdavo net savaitgaliais. Pats kaltinamasis visos prašomos pinigų sumos neturėjo, todėl paprašė gero draugo verslininko D. S. paskolinti 130 000 Lt. Su pastaruoju jį siejo geri santykiai, dėl ko D. S. sutiko paskolinti pinigus. Vienas kitu pasitikėjo, todėl joks skolinimą patvirtinantis dokumentas nebuvo surašytas. D. S. jam į namus grynais atvežė pinigus, jis juos perskaičiavo, sutarė, kad skolą grąžins per 3 metus (dalimis arba, esant galimybei, viską iš karto). Likusius 70 tūkst. turėjo pats – buvo pardavęs butą, be to, gaudavo įvairias premijas iš valstybės ir pan. Šias santaupas laikė namuose, seife, stengėsi jų neleisti, kai reikdavo pinigų pačiam, geriau pasiskolindavo iš greitųjų kreditų nei leido santaupas. Taigi, paėmęs iš D. S. skolintus ir savo paties pinigus, jis vekselyje nurodytą dieną atvyko į žmonos kliniką, kur D. B. perskaičiavo pinigus, po ko nuėjo į antrą aukštą ir iš jo atnešė jau atspausdintą ir pasirašytą vekselį su antspaudu. Vekselio tekstą buvo surašiusi žmona, jis paskaitė, vekselio turinys jam tiko. Kai 2015 m. sužinojo, kad D. turi meilužį, priminė jai apie vekselį, dėl ko ši liko nustebusi. Kaltinamojo manymu, buvusi sutuoktinė buvo greičiausiai buvo įsitikinusi, kad jis to vekselio nebėra išsaugojęs. Kadangi ji nesutiko geranoriškai grąžinti pinigus, buvo priverstas vekselį pateikti notarui ir antstoliui (t. 5, b. 151-162; t. 6, b. l. 22-31). Tokius kaltinamojo A. D. parodymus, nepaisant to, kad pastarasis jų metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, teismas visgi vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Grįsdamas A. D. kaltę teismas visų pirma remiasi liudytojos D. B. parodymais. Iš naujo neatkartojant visų parodymų turinio, pažymėtina, kad liudytoja viso proceso metu taip pat laikėsi kategoriškos pozicijos ir visąlaik nuosekliai tvirtino, kad nei ji, nei jos vadovaujama klinika „D.“ jokių pinigų iš kaltinamojo A. D. nesiskolino. Tokiam skolinimuisi pirmiausia nebuvo poreikio, jokio remonto klinikoje neatliko, finansinių sunkumų neturėjo. Gavusi raginimą, pamačiusi vekselį, labai nustebo, buvo šoke, galvojo, kad tai A. blefas. Liudytojos teigimu, A. D. dažnai lošdavo, neturėjo jokių finansų, nedirbo (netgi atsisakė jos surasto patrauklaus darbo pasiūlymo), ji pastarąjį išlaikė, duodavo pinigų netgi kasdieniniams poreikiams, padėjo susitvarkyti rentą (apmokėdama tūkstantines advokatų išlaidas), dėl ko šis net nebūtų turėjęs jokios galimybės paskolinti pinigų. Ji vekselio neruošė, jame nepasirašė. Teisiamajame posėdyje, priešingai nei pirmos ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu, liudytoja D. B. neatmetė galimybės, jog klinikoje galėjo būti tuščių lapų su antspaudu ir jos vardu, pavarde, o taip pat ir parašu. Taip galėjo būti tiesiog patogumo dėlei, pati dažnai būna užsiėmusi su pacientais, todėl jei iškildavo reikalas skubiai pasirašyti, esant tokiems lapams, buhalterei, kuri ir taip ateidavo vieną kartą per savaitę, neprireikdavo laukti. Be to, tokių tuščių lapų galėjo likti ir iš steigimo laikotarpio, per kurį buvo daug visokių dokumentų, taip pat ir visai nepasirašytų. Liudytoja pažymėjo, jog klinikoje dokumentai yra laikomi poilsio zonoje, kurioje yra buhalterės darbo vieta. Antspaudai taip pat arba poilsio zonoje ant buhalterės stalo, arba būdavo pas administratorę. A. D. klinikoje lankydavo dažnai, kiekvieną dieną, būdavo visur, bet dažniausiai poilsio zonoje. Taip pat, liudytojos teigimu, klinikoje niekada nebūdavo laikomi grynieji pinigai didelėmis sumomis. Jei UAB „D.“ išties būtų iš ko nors skolinusis, tai tokiame sandoryje būtinai būtų dalyvavusi buhalterė, kadangi liudytoja nurodė pati finansinių dalykų neišmananti. D. B. įsitikinimu, istorija su vekseliu yra buvusio sutuoktinio kerštas (jai sužinojus apie pastarojo romaną su klinikos darbuotoja, A. D. prašė atleisti, o, jai nesutikus, ėmė grasinti sugadinti jai gyvenimą, palikti pliką basą (t. 5, b. l. 151-162).

Kaip matyti, tokie liudytojos D. B. parodymai paneigia A. D. nurodytas aplinkybes, tačiau vertinant liudytojos parodymų patikimumą, negalima nepastebėti to, kad proceso metu pastarosios parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo pilnai nuoseklūs. Šiuo atveju tikslinga aptarti būtent tą parodymų dalį, kurioje liudytoja nurodo aplinkybes dėl vekselyje esančio antspaudo, rankraštinių įrašų bei parašo atsiradimo. Taigi ikiteisminiame tyrime atliktos pirmos apklausos metu (2017-01-25) D. B. nurodė, jog vekselyje esantis įrašas „Direktorė D. D.“ ir parašas yra atlikti ne jos vardu, nors raštas bei parašas yra labai panašūs į jos. Be to, nurodė, kad bendrovės spaudas skiriasi nuo spaudo, esančio vekselio kopijoje, t. y. tikrasis UAB „D.“ antspaudas yra šiek tiek platesnis ir skiriasi kai kuriais požymiais. Taip pat D. B. teigė, kad A. D. niekada nėra jos prašęs pasirašyti tuščiame popieriaus lape, o ji pati niekada nėra palikusi savo ranka pasirašyto tuščio popieriaus lapo bendrovės patalpose (t. 1, b. l. 60). Visgi apklausiama po gerokai daugiau nei pusmečio (2017-09-22) liudytoja D. B. šioje dalyje jau nurodė kitokias aplinkybes ir nebeatmetė galimybės, jog tarp bendrovės dokumentų galėjo būti jos ranka pasirašytų tuščių lapų ir, anot jos, tuo galėjo pasinaudoti kaltinamasis, kuris turėjo laisvą priėjimą prie visų bendrovės dokumentų bei antspaudų, saugomų klinikos patalpose. Be to, pažymėjo pasitikėjusi klinikos darbuotojais ir būdavo atvejų, kai dokumentus pasirašydavo jų neskaitydama (t. 1, b. l. 61). Primintina, jog teisme liudytoja taip pat laikėsi pozicijos, jog klinikos patalpose galėjo būti tuščių lapų su įmonės antspaudu, jos vardu ir pavarde, o taip pat ir pasirašytų. Akcentavo, kad klinikoje antspaudai buvo laikomi laisvai prieinamoje vietose ir jais pasinaudoti nebuvo sudėtinga (t. 5, b. l. 151-162). Toks liudytojos įvardintų aplinkybių kitimas, kuris, beje, atsirado po to, kai buvo atlikti specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir liudytojai tapo žinomas specialistų išvadų turinys, gali kelti abejones ir kaltinamojo gynėjas pagrįstai tokias abejones išsakė. Vadinasi, teismui kyla pareiga liudytojos parodymus įvertinti itin preciziškai.

Analizuojant ir vertinant D. B. parodymus, būtina pažymėti, kad ji viso proceso metu nuosekliai ir kategoriškai tvirtino niekada nesiskolinusi pinigų (nei klinikai, nei sau asmeniškai) iš savo buvusio sutuoktinio, šioje byloje kaltinamojo A. D. Tokiam skolinimuisi nebuvo absoliučiai jokio poreikio, klinika finansinių sunkumų neturėjo. Gavusi pranešimą apie pareigą apmokėti vekselį bei raginimą buvo šoke, kadangi žinojo, jog niekada neišdavė A. D. vekselio. Tai, kad tokie liudytojos teiginiai nebuvo tik deklaratyvi reakcija į jai keliamus reikalavimus, rodo jos veiksmai. Iš karto po to, kai jai buvo įteikti registruoti laiškai su pranešimu ir raginimu, nedelsdama kreipėsi į teisininkus ir jau kitą dieną buvo pateiktas pareiškimas prašant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo bei sukčiavimo. Būtent šiame pareiškime kaip vienas iš galimų būdų vekseliui atsirasti yra nurodyta tai, jog vekselio sukūrimui galėjo būti pasinaudota jos ranka įrašytu vardu bei pavarde, taip pat parašu tuščiame popieriaus lape (t. 1, b. l. 7-9). Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi ji rodo, kad tik paaiškėjus faktui apie egzistuojantį vekselį D. B. neatmetė galimybės, kad buvo pasinaudota tuščiais lapais su jos vardu, pavarde bei parašu. Matyt, neturėtų kelti nuostabos tai, kad liudytoja, nežinodama tikrųjų vekselio atsiradimo aplinkybių, tačiau būdama tikra, jog tokio vekselio pati neišdavė ir pinigų nesiskolino, svarstė variantus, kaip toks vekselis atsirado. Tokio svarstymo eigoje ir kilo tam tikri neatitikimai jos nurodytose aplinkybėse, tačiau jie savaime nesudaro pagrindo liudytojos D. B. parodymus visumoje vertinti kaip nepatikimus. Kita vertus, liudytojos pirmojoje apklausoje išsakytiems teiginiams, kuriais ji abejojo net ir įmonės antspaudo tapatumu, yra objektyvus paaiškinimas. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 11-500 (17), tiriamojo antspaudo klišėje, jo paviršiuje aptikta daug pašalinių dalelių, ilgų plaukelių, kurie giliai įspausti į klišę, dėl ko jos paviršius deformuotas, platesnis, tačiau žemesnis rėmelių reljefas, dėl ko neatsispaudė išorinio rėmelio linija (t. 1, b. l. 167-172), kas savo ruožtu sudarė pagrindą D. B. manyti, jog tikrasis įmonės antspaudas esą skiriasi savo pločiu bei dar kitais požymiais.

Tarp duomenų, spręstinų būti įrodymu (tiesioginiu arba netiesioginiu) byloje, visų pirma paminėtina anksčiau įvardinta 2017-04-07 specialisto išvada Nr. 11-500 (07). Šioje išvadoje yra konstatuota reikšminga aplinkybė – 2013-02-18 paprastajame neprotestuotiname vekselyje pirmiau parašytas rankraštinis įrašas „Direktorė D. D.“ bei parašas, o tik po išspausdintas pats vekselio tekstas. Tokia išvada kaip tik patvirtina liudytojos D. B. išsakytus teiginius dėl to, jog kaltinamasis galėjo pasinaudoti tuščiais lapas su jos vardu, pavarde bei parašu, po ko, turėdamas tokį lapą, atspausdinti vekselio tekstą. Nors tokia išvada ir nėra kategoriška, tačiau iš pačios išvados tiriamosios dalies matyti, kad tokį tikėtinumo lygį pagal išvadų skalę iš esmės nulėmė tai, jog dokumente rankraštiniai įrašai bei parašas ir pats vekselio tekstas nesusikirto. Suprantama, kad tokio susikirtimo iš esmės ir negalėjo būti, kadangi pats dokumentas buvo sukonstruotas taip, kad įrašai niekaip nesikirstų. Tuo tarpu esamame vekselyje ištyrus įrašo bei parašo štrichų plote esančias tonerio daleles nustatyta, kad jos nesiskiria. Tai yra matomos sferinės, nepažeistos ir neuždažytos šratinukų pasta tonerio dalelės, jokių suplotų ir blizgių, rašymo mazgu paveiktų tonerio dalelių neaptikta. Jos išsidėsčiusios pluoštelių paviršiuje ir ne tik pakraščiuose, o per visą štrichų parametrą. Kaip pažymėta išvadoje, sferinės ir neblizgios tonerio dalelės – rašymo mazgu nepaveiktos ir neuždažytos rašiklio dažomąja medžiaga tonerio dalelės. Tikrinant tyrimo rezultatus, buvo ištirtos tonerio dalelės, esančios lapo numerio rankraštinio įrašo štrichų skiltyje, po ko minėtame plote nustatytos keturios blizgios, tonerio suplotos dalelės. Tokie dalelių požymiai atsiranda jas veikiant rašymo mazgu, t. y. ant jų rašant. Taigi tokios specialisto tyrimo metu nustatytos aplinkybės tik dar labiau sustiprina duotą išvadą apie vekselio teksto bei vekselyje esančio įrašo bei parašo eiliškumą.

Toliau tikslinga aptarti, ar buvo bent kokios priežastys, galėjusios nulemti D. B., kaip UAB „D.“ direktorės, sprendimą skolintis pinigų. Pati liudytoja kategoriškai neigia buvus pagrindą skolintis pinigines lėšas. Iš byloje esančių finansinės atskaitomybės dokumentų taip pat matyti, kad, priešingai nei tikino kaltinamasis, UAB „D.“ finansinė padėtis 2012-2013 m. buvo stabili (t. 1, b. l. 111-116), kas rodo nebuvus objektyvaus pagrindo skolinimuisi, juo labiau, tokią ženklią sumą, kuri, sprendžiant pagal dokumentus, sudarė daugiau nei pusės metų bendrovės apyvartos. Kaltinamasis teisme tvirtino esą jam tuometinė sutuoktinė aiškino, kad pinigai yra reikalingi klinikos remontui, nors, kaip nustatyta, joks remontas klinikoje nebuvo atliekamas. Tokią aplinkybę paneigė D. B., taip pat apklaustos klinikos buvusios darbuotojos N. B. ir L. J., galiausiai ir pats A. D. pripažino, jog remonto darbai nebuvo atliekami. Teisme kaltinamasis aiškino ir tai, kad dalį skolintų pinigų žmona ketino panaudoti jiems bendrai priklausančios sodybos įrengimui. Šioje vietoje taip ir neaišku, kokiu būdu D. B. minėtus pinigus galėjo leisti sodybos reikmėms, jeigu jie, kaip įrodinėjama, buvo pasiskolinti būtent klinikos vardu. Kita vertus, dar labiau nelogiška, jog D. B. skolinosi pinigus iš sutuoktinio judviejų bendrai sodybai, jeigu, anot kaltinamojo, jis į sodybą ir taip investavo savo asmenines lėšas (abu su žmona esą daugmaž per pusę).

Ne mažiau svarbu paminėti ir tai, kad tariamas skolinimasis nėra užfiksuotas jokiuose UAB „D.“ dokumentuose. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose neatsispindi vekselį atitinkantys ilgalaikiai įsipareigojimai. Kaip teisingai pažymėjo atstovė, iš dokumentų matyti, kad 2012 m. bendrovės ilgalaikius įsipareigojimus tuo metu sudarė tik būsimi mokėjimai lizingo bendrovei, t. y. 46 000 Lt, o 2013 m. – įsipareigojimų dydis sumažėjo iki 26 000 Lt, kas reiškia, jog beveik 10 kartų mažiau nei vekselyje nurodyta suma. Taigi tokios aplinkybės rodo, kad dokumentuose nėra užfiksuotas 200 000 Lt (arba 59 924 Eur) dydžio įsipareigojimas A. D., taip pat dar kartą patvirtina nebuvus poreikio tokiam įsipareigojimui atsirasti. Tai, kad klinika skolinosi iš A. D. pinigų, o D. B. tuo pagrindu neva išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, nežinojusi nurodė ir klinikoje buhalteriją tvarkiusi liudytoja N. B.. Pastaroji teisme tvirtino, jog jai nebuvo žinoma apie vekselio išdavimą, pažymėjo, kad apie vekselį kalba prasidėjo tik prieš jai išeinant iš darbo. Atsimena, kad direktorė jos klausė, kas čia per dokumentas. Be to, N. B. parodė ir tai, kad įmonei paskola nebuvo reikalinga, finansinių sunkumų nebuvo. Pabrėžė, kad direktorė pati dokumentų neruošdavo, į jų rengimą žiūrėjo labai atidžiai, tardavosi su ja, net ir prieš automobilio įsigijimą lizingo būdu atėjo pasitarti. Liudytojos N. B. įsitikinimu, direktorė nebūtų ruošusi vekselio be jos žinios (t. 6, b. l. 22-31). Šiuo gi atveju išeina, jog D. B. apie tai, kad įmonės vardu neva buvo pasiskolinta didelė suma, buhalterei net neužsiminė. Maža to, neaišku, dėl kokių priežasčių tokia suma buvo gauta grynais, o ne per banką, kai įmonėje, pasak buhalteriją tvarkiusios N. B., iš esmės niekada nefigūravo didelės grynųjų pinigų sumos.

Reikia pažymėti, jog bylos nagrinėjimo metu gynyba, įrodinėdama, kad D. B. turėjo finansinių sunkumų ir ne kartą yra skolinusis iš kitų asmenų pinigines lėšas, kaip tik akcentavo, kad ši ėmė paskolas iš fizinių asmenų, ko apklausiama ir ji pati neneigė buvus keletą tokių atvejų. Atsakydamas į tokius gynybos argumentus, teismas gali tik pažymėti, jog tai, kad liudytoja kažkada yra pasiskolinusi pinigų, nėra tas duomuo, kuris bent kažkokiu būdu leistų daryti išvadą, jog ir byloje nagrinėjamu atveju ji, tiksliau UAB „D.“, skolinosi iš A. D.. Apklausiama D. B. parodė, kad pati asmeniškai daugmaž 2014 m. iš kelių savo draugų skolinosi pinigų buto pirkimui. Pinigai buvo pervedami per banką, viena paskola buvo apiforminta dar ir pas notarą, ir tik iš savo artimos draugės buvo grynais pasiskolinusi 32 000 Lt sumą. Visos skolos yra seniai sugrąžintos, niekada jokių ginčių dėl to nėra kilę (t. 5, b. l. 151-162). Teismas neturėjo pagrindo tokias aplinkybės aiškintis plačiau, kadangi tai nėra susiję su nagrinėjamu kaltinimu ir niekaip neįrodo piniginių lėšų skolinimosi fakto iš kaltinamojo A. D.