- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- e2S-42-345/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30289-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- G. K.
- Kategorijos
- 2.3.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančio asmens D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl turto padalijimo ir registravimo, tretieji asmenys bankroto administratorė O. P., uždaroji akcinė bendrovė „Vilbeksa“, akcinė bendrovė Luminor Bank.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojantis asmuo D. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui G. K. dėl turto padalijimo ir registravimo, ieškinys priimtas 2017 m. rugpjūčio 8 d. Ieškiniu ieškovė prašė padalinti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe šalims priklausantį turtą – pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį ieškovei ir atsakovui.
2. 2018 m. spalio 1 d. teisme gautas šalių prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuriame buvo prašoma patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, taikos sutarties tvirtinimo klausimą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. 2018 m. spalio 3 d. teismo posėdyje išspręstas taikos sutarties priėmimo klausimas, į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta bankroto administratorė O. P., tretiesiems asmenims nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimams dėl šalių taikos sutarties pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi šalių prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo patenkino iš dalies, patvirtino taikos sutarties dalį dėl turto - vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) - padalijimo klausimų ir atsisakė patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties 3 punktą, nustatantį minėto vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką.
4. Teismas pažymėjo, kad šalių pateiktos taikos sutarties 1 ir 2 punktai, nustatantys turto padalijimą ir jo įregistravimą (ieškovei atitenka 4754/10000 turto dalis, atsakovui - 5246/10000 ir atsakovas neprieštarauja dėl ieškovės nuosavybės teisės į 47,54 procentų vienbutį gyvenamąjį namą įregistravimo), nepažeidžia sutuoktinių ir jų kreditorių interesų, minėtos taikos sutarties nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui ir toks ginčo išsprendimo būdas, teismo vertinimu, atitinka civilinio proceso tikslus bei ginčo šalių interesus.
5. Dėl atsisakymo tvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties 3 punktą, nustatantį naudojimosi vienbučiu gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką, teismas pažymėjo, kad ieškinys buvo pareikštas dėl turto, nenutraukiant santuokos padalijimo, ir reikalavimas dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ieškinyje nebuvo reiškiamas. Teismas pažymėjo, kad byloje namo planas su nurodytomis patalpomis nepateiktas, taip pat nėra aišku, ar minėtame taikos sutarties punkte buvo pasisakyta dėl visų patalpų, ar jos egzistuoja, ar nėra pereinamųjų patalpų, ar dėl to nutartis, kuria patvirtinta naudojimosi turtu tvarka, galės būti vykdoma. Teismas išaiškino šalims, kad dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos jos gali kreiptis su ieškiniu į teismą bendra tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) bankrutuojantis asmuo D. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo:
6.1. Teismas, nagrinėdamas šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį, nenustatė įpareigojimo į bylą pateikti dalijamo nekilnojamojo turto planą bei kitų trūkstamų dokumentų ar paaiškinimų, susijusių su name esančiomis patalpomis.
6.2. Kadangi ieškovė turi bankrutuojančio fizinio asmens statusą, pagal teismo išaiškinimą jos nurodytos teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi namu nustatymo tvarkos realizavimas būtų neproporcingas laiko ir finansinių sąnaudų aspektu, kadangi bankroto procesas turi būti vykdomas ekonomiškai ir operatyviai.
Atsiliepimas
7. Atsakovas G. K. atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą nurodė su juo sutinkantis. Pažymėjo, kad skundžiama nutartis yra nepilna, kadangi naudojimosi fiziniam asmeniui priklausančia nekilnojamojo turto dalimi tvarkos nepatvirtinimas neatitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 27 straipsnio 7 dalies.
8. Trečiasis asmuo UAB „Vilbeksa“ atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo atsiliepime pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė byloje pareikšto ieškinio ribas ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nebuvo reiškiamas. Atitinkamai, teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties 3 punktą. Trečiojo asmens vertinimu, pati ieškovė turėjo pateikti rašytinį pareiškimą bei kreiptis į teismą dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Trečiasis asmuo nurodė palaikantis savo 2018 m. spalio 16 d. pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo argumentus dėl naudojimosi pastatu tvarkos netinkamumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Z. J., S. J., kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje M. O. v. K. J. M., T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008). Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors ir reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas.
11. Šalių galimybė pasinaudoti taikos sutarties institutu kaip instrumentu užbaigti kilusį jų teisminį ginčą įtvirtinta civilinio proceso normose. CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė bet kurioje bylos stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Įstatyme nustatyta ir teismo pareiga nagrinėjant bylą išsiaiškinti, ar šalys yra išnaudojusios visas galimybes sudaryti taikos sutartį (CPK 249, 302 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, pažymėtina, kad dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), nėra absoliutus. Įstatyme nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).
12. Įstatymas taip pat nustato, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Jau minėta, kad taikos sutartimi šalys išsprendžia kilusį teisminį ginčą, o teismas, tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis). Tai reiškia, kad ir taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi; tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti sprendžiami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-443/2001; 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-372/2010).
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškinys byloje buvo pareikštas dėl turto, nenutraukiant santuokos padalijimo, o reikalavimas dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ieškinyje nebuvo keliamas. Minėtas aplinkybes patvirtina šalių procesinių dokumentų turinys, šalių pateikti įrodymai, kuriais buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, bei šalių procesinis elgesys. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga teismui pagrįstai nesudarė pagrindo spręsti apie ieškovės keliamą reikalavimą nustatyti naudojimosi jai tenkančio turto dalimi tvarką. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei ieškovės procesinę pareigą apibrėžti jos pareikštų reikalavimų ribas, taip pat į nutarties 10, 12 punktuose cituojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtinti šalių taikos sutarties 3 punktą sąlygotų CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimą, kadangi ginčijama nutartimi teismas būtų išėjęs už pareikšto ieškinio ribų. Dėl to atskirojo skundo argumentai, siejami su apeliantės nurodytais teismo veiksmais įpareigojant šalis į bylą pateikti dalijamo nekilnojamojo turto planą bei kitus dokumentus, susijusius su name esančiomis patalpomis, atmestini kaip nepagrįsti.
14. Sutiktina su trečiojo asmens atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, kad ieškinio reikalavimų suformulavimas yra ieškovės pareiga, kurios tinkamas vykdymas užtikrintų ir atskirajame skunde akcentuojamus bankroto proceso ekonomiškumą bei operatyvumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, bet ne teismo pareiga.
15. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą bei kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos ją nagrinėjant. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Kadangi ginčo atveju teismui nekilo pareiga peržengti ginčo šalių nustatytas ieškinio ribas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo atveju tvirtintina taikos sutarties dalis, patenkanti į ieškinio dalyką. Atsakovo atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą cituojama nuostata iš Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo, reglamentuojanti bankrutuojančio fizinio asmens turto pardavimo tvarką, teismo pareigos išeiti už ieškinio ribų ar kitokiu būdu perimti ieškovės pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus nesukuria.
16. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.