Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarimo, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 400 (keturi šimtai) Lt administracinė bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nubaustas už tai, kad 2012 metų kovo 24 dieną apie 16¹⁵ val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, 0,58 promilių girtumo, policijos pareigūnams siekiant sulaikyti jį, kaip įtariamą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. l d. asmenį, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų išlipti iš automobilio, dėl ko buvo panaudotos spec. priemonės - ašarinės dujos ir antrankiai, vėliau, pristatant į policijos komisariatą, tarnybiniame automobilyje elgėsi agresyviai, galva daužė į durelių stiklą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

LR ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamento pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad V. P. už LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, paskirtas straipsnio sankcijoje numatyto vidurkio bauda (400 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs atliktą įrodymų vertinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. R. padarė LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolas (3 b. l.), policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (4, 5 b. l.), apylinkės teismo posėdžio metu liudytojų D. K., D. P., D. B., A. V. (25-26; 26-27; 27-28, 28-30 b. l.) ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. R. (25 b. l.) duoti parodymai.

Tai, kad R. R. nevykdė pareigūnų teisėtų nurodymų rodo paties R. R. paaiškinimas teismo posėdžio metu, kad jis suprasdamas, jog pareigūnų sulaikytas į konflikto vietą buvo nuvežtas dėl parodymų davimo ir pasiaiškinimo apie konflikto aplinkybes, nieko pareigūnams nesakęs, savavališkai nuėjo prie atvažiavusių pažįstamų asmenų ir įsėdo į jų automobilį, o prie jo priėjus pareigūnui, nurodžiusiam išlipti, šio nurodymo neįvykdė ir iš jo nelipo. Teismo posėdžio metu jis parodė, kad suprato, kad „pareigūnai pagalvoję, kad mes bėgame, pripuolė prie manęs“, kas rodo, jog pagal susiklosčiusias aplinkybes R. R. suvokė, kad jis privalo išlipti iš automobilio į kurį buvo įsėdęs. Pažymėtina, kad pareigūnai pakartotinai bandydami sulaikyti R. R. priėjo (prišoko) prie automobilio, kuris, R. R. teigimu, važiavo, nes vairuotojas, kaip nurodo R. R., norėjo jį patraukti į pakraštį, sudarė pagrindą pareigūnams teisėtai reikalauti jam išlipti iš automobilio. Aplinkybę, kad buvo išsakytas reikalavimas išlipti, patvirtino liudytojas D. P., be to, parodė, kad automobilis iš lėto važiavo, dėl ko R. R. negalėjo išlipti, todėl jis pasakė, kad kai sustos automobilis, išlips, o taip pat, jog R. R. pats išlipo, pareigūnai stovėjo šalia automobilio, netraukė R. R. iš automobilio. Liudytoja D. K. parodė, kad pareigūnams tempiant R. R. iš automobilio, jis sakė norįs parūkyti ir tik po to išlips, bei, kad ji buvo į R. R. įsikibusi. Liudytojas D. B. parodė, kad „tuo metu dar „R.“ buvo su cigarete, bei sakė, kad tuoj baigs rūkyti ir išlips“, o taip pat nurodė, kad „buvo kažkoks pasakymas „lipk iš mašinos“ bei pareigūnai ėmė temti R. R. iš automobilio. Apeliaciniame skunde R. R. parodė, kad priėjus pareigūnams sėdėjo automobilyje ir nieko nedarė, t. y. nekreipė dėmesio į priėjusius pareigūnus ir nelipo iš jo, nors akivaizdžiai turėjo žinoti, kad policijos pareigūnų nuvežtas dėl tiriamo įvykio ir nuėjo pareigūnų neatsiklausęs, nė vienas iš pareigūnų jam eiti ir sėstis į atvykusį automobilį neleido. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas liudytojų duotus parodymus, daro išvadą, kad buvo pareigūnų reikalavimas R. R. išlipti iš automobilio buvo aiškiai išreikštas ir R. R. turėjo būti suprantamas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone faktą, kad R. R. daužė galva tarnybinio automobilio lango stiklą, tvirtina jo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu duoti parodymai, kad jam graužė akis, skaudėjo surakintas antrankiais rankas ir „aš tik į šoną su galva trinktelėjau ir jų paprašiau atidaryti langą“. Be to, tokius R. R. veiksmus patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V., parodęs, kad R. R. „kelis kartus trenkė su galva į stiklą“.

Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnų A. V. ir A. D. rašyti tarnybiniai pranešimai, kurie žodis į žodį yra visiškai vienodi, turėtų būti vertinami kritiškai kaip neobjektyvūs bei, kad į juos be pagrindo atsižvelgė teismas priimdamas nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abu pareigūnai, tiek A. V., tiek A. D. buvo įvykio vietoje ir jie tvirtina tas pačias įvykio aplinkybes, todėl savo tarnybiniuose pranešimuose vienodai aiškina įvykio aplinkybes. Be to, liudytoju teisme apklaustas A. V. iš esmės patvirtino tarnybiniame pranešime esančias aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Tai, kad liudytojo A. V. parodymai neatitinka kai kuriems liudytojų D. K. ir D. B. parodymams, laikytina jų subjektyvios nuomonės dėl įvykio išsakymu bei esančios situacijos skirtingu suvokimu ir interpretavimu pagal savo išsilavinimą, patirtį, išgyvenimus, požiūrį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo posėdžio metu įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, policijos pareigūno A. V. duotais parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina kitų liudytojų ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. R. duoti parodymai. A. V. teismo posėdyje duotais parodymais patvirtino tarnybiniame pranešime (4 b. l.) nurodytas aplinkybes, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad A. V. duoti parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, atitinkantys loginę įvykių seką, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Apeliaciniame skunde išvardinti liudytojų parodymų neatitikimai ir tarpusavio prieštaravimai nėra esminiai, ir nepaneigia R. R. kaltės padarius LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neapklausęs liudytojo A. D. nukrypo nuo teisminės praktikos, pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra reikšmingi teisėtam nutarimui (nutarčiai) priimti bei rašytiniai įvykio liudininkų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylą administracinėn atsakomybėn patrauktas R. R. buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, kas padėjo jam tinkamai ginti jo teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisėja suteikė galimybę net tris kartus reikšti prašymus, papildymus nagrinėjamoje byloje. Teismo posėdžio pradžioje sprendžiant klausimą dėl bylos nagrinėjimo galimumo advokatas H. O. prašė nagrinėti bylą nedalyvaujant liudytojams, kurie neatvyko į teismo posėdį. Teismui suteikus teisę pateikti prašymus, papildymus, buvo tenkinti visi R. R. atstovo prašymai, apklausti liudytojai dalyvavę ir matę įvykį. Atkreiptinas dėmesys, kad R. R. ir jo atstovas nei teismo posėdžio pradžioje nei vėliau neprašė kviesti papildomai liudytojais nei A. V., nei A. D.. Taip pat pažymėtina, kad teismo iniciatyva buvo iškviestas liudytojas A. V. liudyti teismo posėdyje po pertraukos ir davė išsamius parodymus, nors tokio prašymo iš proceso dalyvių nebuvo. O liudytojas A. D. nebuvo apklaustas, nes į teismo posėdį neatvyko dėl pateisinamos priežasties – tuo metu atostogavo. Teismas sprendė klausimą dėl prašymų pateikimo iki įrodymų tyrimo, tačiau jų nebuvo pareikšta. Iškviestas ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V. davė išsamius parodymus dėl įvykio, todėl kito pareigūno neiškvietimas į teismo posėdį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, juo labiau nesant proceso dalyvių prašymų dėl jo iškvietimo, nelaikytinas esminiu procesiniu pažeidimu bei nukrypimu nuo suformuotos teismų praktikos.

Policijos veiklos įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas. Įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą arba artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Jeigu panaudotos prievartos priemonės yra neveiksmingos arba jų panaudojimas yra neįmanomas dėl asmens daromų veiksmų intensyvumo, o delsimas kelia grėsmę policijos pareigūno gyvybei, policijos pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, iš šių teisės normų analizės ir byloje surinktos medžiagos visumos, daro išvadą, kad policijos pareigūnai nepažeidė policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės normų, kadangi atsižvelgiant į susidariusią situaciją, turėjo teisę R. R. atžvilgiu panaudoti specialiąsias priemones. Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra sprendžiamas klausimas ar R. R. padarė pažeidimą numatytą LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, tačiau detaliai neanalizuojami policijos pareigūnų atlikti veiksmai, todėl R. R. manydamas, jog jo atžvilgiu specialios priemonės buvo panaudotos neadekvačiai situacijai ar pažeidžiant nustatytą tvarką, turi teisę tokius policijos darbuotojų veiksmus skųsti norminių aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas priimdamas 2012 m. gegužės 30 d. nutarimą R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą, kurio naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.