Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr.1A-815-493/2012;

Teisėjas: Violeta Miceikienė Proceso Nr. 1-65-1-00924-2011-2;

2012 m. gruodžio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistojo V. M. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas: pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu paskiriant galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pagal LR BK 135 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2011-06-11, apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) namo bendrame koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su M. S. metu, tyčią vieną kartą dūrė peiliu M. S. į pilvo sritį ir padarė jam durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo srityje su plonosios žarnos sužalojimais, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, pagal LR BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2011-06-11, apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) namo bendrame koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su N. M. metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu N. M. į pilvo sritį padarydamas jai durtinę – pjautinę žaizdą pilvo sienoje, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. M. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatyminė norma apibrėžia apeliacinio proceso ribas ir kartu reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji, atsižvelgiant į tai, kad ne jis buvo konflikto iniciatorius, yra per griežta.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei skirdamas nuteistajam V. M. laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės kyrimo taisyklių, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. nuteistas už tai, kad, tarpusavio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dūrė peiliu nukentėjusiesiems M. S. ir N. M. į pilvo sritį padarydamas skirtingus kūno sužalojimus. Dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam M. S. buvo padaryta durtinė – pjautinė kiauryminė žaizda su plonosios žarnos sužalojimais kas vertintina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. N. M. padaryta durtinė – pjautinė žaizda pilvo sienoje ir tokie sužalojimai vertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis V. M. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pilnai pripažino, tačiau paaiškino, kad sužalojimus padarė gindamasis, kadangi nukentėjusysis M. S. pirmas jam sudavė ir iššovė. Tokią apelianto poziciją kolegija laiko jo pasirinkta gynybos taktika ir ją vertina kritiškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantui bei nukentėjusiesiems girtaujant tarp V. M. ir M. S. įvyko žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į smurto veiksmus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nuteistasis paaiškino, kad pirmas konfliktą pradėjo nukentėjusysis M. S., išsitraukė ginklą, sudavė juo nuteistajam į veido sritį, tada iššovė. Tada nuteistasis nuėjo į savo kambarį, pasiėmė peilį ir dūrė nukentėjusiajam. Aplinkybių dėl N. M. sužalojimo apeliantas nelabai atsimena, tačiau iš esmės neneigia, kad netyčia galėjo jai įdurti peiliu. Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus bei juos vertindamas, teisingai ir pagrįstai nuteistojo V. M. veiksmų nevertino kaip veikimo būtinosios ginties sąlygomis.

Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2011). Nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad po to, kai nukentėjusysis M. S. tarpusavio konflikto metu sužalojo nuteistąjį, šis nuėjo į savo kambarį, pasiėmė peilį, grįžo į koridorių ir dūrė nukentėjusiajam. Akivaizdu, kad šioje situacijoje smurto veiksmai prieš nuteistąjį jau buvo pasibaigę, joks realus pavojus jo sveikatai, gyvybei ar turtui nebegrėsė, todėl nuteistajam nebuvo jokio teisėto pagrindo imtis aktyvių smurto veiksmų panaudojant peilį nukentėjusiojo atžvilgiu, kad apsiginti. Nei apelianto parodymais, nei kitais objektyviais bylos duomenimis nenustatyta, kad nuketėjusysis po to, kai panaudojo fizinį smurtą apelianto atžvilgiu, būtų ir toliau kėsinęsis į jo sveikatą ar gyvybę, kas nuteistajam leistų pagrįstai manyti, kad kėsinimasis yra realus ir akivaizdus. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad bylos duomenimis neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis V. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstama sveikas, veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, todėl nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į straipsnio sankcijoje apibrėžtas bausmių už minėtų nusikaltimų padarymą ribas, įvertino kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes. LR BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki dešimties metų. Jokių kitų alternatyvių bausmės rūšių įstatymų leidėjas minėtoje normoje nėra įtvirtinęs. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, už šio nusikaltimo padarymą teismas nuteistajam skyrė 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. LR BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trijų metų. Teismas už šio nusikaltimo padarymą V. M. paskyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą (padarytas sunkus ir nesunkus nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimai padaryti tyčia), nusikaltimų motyvus (tarpusavio konflikto metu), kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas du kartus, teistumai išnykę), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir labai gailisi, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. V. M. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra žemesnė nei straipsnio sankcijoje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkis, todėl, kolegijos nuomone, nelaikytina aiškiai per griežta. Apylinkės teismas, paskyręs bausmes už abi nusikalstamas veikas, vadovaudamasis LR BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatomis jas subendrino dalinio sudėjimo būtu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad bausmių bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo ir galutinė bausmė subendrinta tinkamai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas ir subendrindamas bausmes V. M., nei materialinės, nei procesinės teisės normų nepažeidė, bausmes tinkamai individualizavo ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta. Bendrindamas bausmes apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi LR BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatomis ir paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Esant tokioms aplinkybėms keisti apylinkės teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.