Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Taikant BK 92 str. 1 d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: nuteistasis E. Š. įpareigotas 12 mėnesių laikotarpiu, nuo 22 val. iki 6 val., būti namuose adresu (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, E. Š. uždrausta be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Iš nuteistojo E. Š., o jam neišgalint, iš atstovų pagal įstatymą J. Š. ir R. Š., priteista 80,80 Lt L. M. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei 500 Lt turtinės žalos ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. M..

Šioje byloje taip pat nuteistas T. K., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš nuteistojo T. K., o jam neišgalint iš atstovų pagal įstatymą R. K. ir V. K. priteista 80,80 Lt L. M. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei 500 Lt turtinės žalos ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė L. M. sveikatą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. liepos 8 d., apie 17 val., viešoje vietoje, prie prekybinio kiosko, šalia viešojo transporto stotelės „Žiemgalių g.“, esančios Kauno m., Žiemgalių g., E. Š., veikdamas bendrininkų grupe su T. K., dėl menkavertės dingsties, po pokalbio mobiliojo ryšio telefonu, paskambinus kitam adresatui, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, bendrais veiksmais panaudodami prieš nukentėjusįjį L. M. fizinį smurtą, tai yra, E. Š. tyčia sudavė mažiausiai du kartus kumščiu nukentėjusiajam L. M. į veidą ir mažiausiai vieną kartą įspyrė į koją, po ko, L. M. dėl suduotų smūgių nugriuvus, T. K. įspyrė jam į galvą, ir taip bendrais veiksmais padarė jam odos nubrozdinimus kaktos–kairio smilkinio srityje ir kairėje plaštakoje bei kraujo išsiliejimą kairiajame galvos smegenų požievyje, dėl to L. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Perkvalifikavus E. Š. nusikalstamą veiką į nesunkų ar nesunkius nusikaltimus bei individualizuojant bausmę, būtina mažinti ir priteistiną neturtinės žalos dydį, nes CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismą atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens kaltę, kuri dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pasireiškė neatsargumu. Prašo nuosprendį panaikinti ir bylą E. Š. nutraukti arba pakeisti nuosprendį paskiriant E. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bei sumažinti iš E. Š. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teismo posėdyje nuteistojo E. Š. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, E. Š. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d., taikant BK 93 str. nuostatas nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nuteistasis E. Š., jo atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė J. Š. prašo patenkinti gynėjo apeliacinį skundą. Prokurorė apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino E. Š. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta E. Š. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. Š. gynėjas nurodo, kad teismo išvada, jog E. Š. pažeidė viešąją tvarką, yra teisinga, tačiau pati įvykio eiga leidžia teigti, kad E. Š. L. M. negalėjo padaryti sužalojimų, sukėlusių sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, ir tai, jo nuomone, patvirtina liudytojų, pačių nuteistųjų parodymai bei specialisto išvada. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Kad nuteistasis E. Š. dėl chuliganiškų paskatų ir veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju T. K. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo L. M. sveikatą, patvirtina tų pačių apelianto skunde nurodomų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: liudytojų, pačių nuteistųjų E. Š. ir T. K. parodymai, specialisto išvada bei jo paaiškinimai teisiamajame posėdyje, taip pat kiti bylos duomenys.

Nuteistųjų E. Š. ir T. K. bei liudytojų parodymais nustatyta, kad 2010 m. liepos 8 d. E. S. namuose švenčiant jos ir G. B. gimtadienius, kuriame dalyvavo dar keletas liudytojais teisme apklaustų asmenų, tarp nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo M. G. buvusio telefoninio pokalbio metu kilo konfliktas, vėliau tapęs pretekstu kilti muštynėms, kurių metu L. M. buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Liudytojai E. S., G. B., V. S., R. M. ir M. J. teisme parodė, kad baigus švęsti gimtadienį jie visi iš E. S. namų išėjo pasivaikščioti. Eidami jie pastebėjo nuo Šilainių parko link Žiemgalių gatvės atbėgančius necenzūriniais žodžiais besikeikiančius tris vaikinus, kaip vėliau paaiškėjo, T. K., E. Š. ir M. G., kurie puolė L. M. ir V. S., šie nuo jų bėgo, o tie vaikinai juos vijosi. M. G. nusivijo V. S., o T. K. ir E. Š. L. M.. Kadangi V. S. ir L. M. išsiskyrė į skirtingas puses, o pats veiksmas truko trumpą laiką, liudytojai ne viską matė ir visų įvykio aplinkybių detaliai nurodyti negalėjo. Tačiau iš jų parodymų matosi, kad konfliktą dėl menkavertės priežasties pradėjo nuteistieji E. Š. su T. K., kurie ir sumušė L. M..

Liudytojas R. M. teisme parodė, kad po to, kai du vaikinai nusivijo per gatvę bėgantį jo brolį L. M., o vienas V. S., matė, kaip kažkuris iš vaikinų pakišo broliui koją ir šis griuvo, o kitas spyrė. Taip pat matė, kad brolį buvo apstoję du vaikinai, bet kuris ką darė, gerai nematė. Nežino, ar tas pats brolį pargriovęs vaikinas dar ir smūgiavo jam į galvą, nes jis žiūrėjo ir į brolį, ir kur tuo metu buvo V. S.. Tačiau matė, kad broliui buvo suduota į galvą. Liudytojas V. S. teisme parodė, kad išėjus iš E. S. namų, jis su L. M. ėjo priekyje, kai pamatė atbėgančius besikeikiančius vaikinus. Pribėgę apie 15 m. amžiaus jaunuoliai pradėjo jį ir L. M. vytis. Matė, kaip Lukas stengėsi bėgti, bet vienas jaunuolis pakišo Lukui koją ir tas nukrito ant žemės. Taip pat matė, kaip L. M. spardė visi trys, t. y. E. Š., T. K. ir M. G.. Kažkuris iš vaikinų L. M. spyrė į galvą. Jį taip pat gaudė vienas jaunuolis (M. G.) ir kažkokiu kietu daiktu sudavė jam smūgį į žandikaulį. Pabėgęs nuo to jaunuolio jis kartu su M. J. puolė padėti L. M., o tie jaunuoliai išsiskirstė ir nubėgo link parkelio pusės. Jis nesuprato, dėl ko viskas įvyko, juos tiesiog tie vaikinai užpuolė. L. M. su niekuo nesikumščiavo, kurį laiką L. M. jis nematė, o kai bėgo per gatvę atgal, pamatė, kaip gulintį L. M. spardo, jį spardė ir E. Š.. Jie visi buvo išsigandę, panelės verkė. Liudytoja E. S. teisme parodė, kad T. K. simpatizavo G. B. ir gavosi nesusipratimas, kai draugės telefonu atsiliepė L. M.. Baigus švęsti savo ir draugės gimtadienį, visi išėjo pasivaikščioti į Šilainių parką ir einant Žiemgalių gatve buvo užpulti E. Š., T. K. bei M. G.. M. G. nusivijo V. S., T. K. su E. Š. nusiviję sumušė L. M.. Matė, kaip E. Š. pakišo koją L. M., bet kaip L. M. krito, neprisimena. Kai L. M. jau gulėjo ant žemės, vienas jam spyrė į šonkaulius, kitas į galvą, kuris kur smūgiavo, neprisimena. Liudytoja G. B. parodė, kad einant gatve prie jų prišoko vaikinai, kurių tuo metu nepažino, jie kabinėjosi, bet ką sakė, neprisimena. Dėl ko jie mušėsi, ji nežino. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 129-130, 131-132, 133-134, 135, 136-137 b. l.) liudytoja G. B. buvo parodžiusi, kad prie jų bėgdami trys vaikinai keikėsi necenzūriniais žodžiais ir puolė vytis V. S. bei L. M.. Matė, kaip E. Š. pakišo L. M. koją, po ko L. M. krito ant grindinio prie kioskelio ir E. Š. dar 2-3 kartus spyrė jam į šonkaulius, o L. M. bandant pakelti galvą, T. K. spyrė į galvą ir L. M. dar kartą trenkėsi galva į grindinį. Šiuos liudytojos parodymus perskaičius teisiamajame posėdyje, ji juos patvirtino. Liudytojas M. G. teisme parodė, kad T. K. ir E. Š. yra jo draugai. Jis pripažino, kad skambino L. M. ir kalbėdami telefonu jiedu susipyko, pasiūlė susitikti, o susitikę susimušė. Kažkuris iš L. M. draugų sudavė E. Š. į veidą, kažką gaudė bėgdamas per gatvę, sudavė į veidą, pats nebuvo sumuštas. Kas spyrė L. M. į galvą, nematė. Muštis nenorėjo, bet taip išėjo, kad susitikę susimušė. Viskas įvyko labai greitai, tarp nukentėjusiojo L. M., T. K. ir E. Š. įvyko susistumdymas. Matė, kaip L. M. krito, kaip T. K. sudavė L. M.. Kodėl nukrito L. M. nematė, nes tuo metu jis gaudė V. S.. Liudytojas M. J. parodė, kad iš pradžių prie kioskelio buvo kažkokia kalba, konfliktas, po to prasidėjo gaudynės. L. M. bėgo, o jam E. Š. pakišo koją ir L. M. nugriuvo, o tada jam spyrė ir į šoną, ir į galvą. Matė kaip prie L. M. ir E. Š. pribėgo vienas vaikinas, kuris buvo ant galvos užsitraukęs kapišoną, tie vaikinai bandė suduoti smūgius L. M., o šis nuo jų gynėsi. Ar kuris nors iš jų sudavė kumščiu į veidą, nematė, kadangi tuo pačiu metu bandė užstoti vaizdą mergaitėms. Matė, kad prie nukritusio L. M. buvo E. Š. ir dar vienas vaikinas su kapišonu. Tuo metu prie jų pribėgo dar vienas vaikinas. Jis matė, kaip L. M. bandė keltis nuo žemės, tuomet vienas iš su kapišonu buvusių vaikinų spyrė jam į galvą ir L. M. vėl galva trenkėsi į grindinį. Pribėgęs trečiasis vaikinas, kuris buvo su kapišonu, tačiau tai buvo ne tas vaikinas, kuris Lukui įspyrė į galvą, bandė paėmęs už pečių tempti su savimi E. Š., norėdamas pabėgti, o E. Š. tuo metu dar bandė spirti Lukui į krūtinę. Trečiajam vaikinui nubėgant nuo Luko, jis matė, kaip jiems iš paskos nubėgo ir tas vaikinas, kuris įspyrė gulinčiam ant žemės Lukui į galvą. Pats nukentėjusysis L. M. įvykio aplinkybių, kaip jis buvo sužalotas, teisme paaiškinti negalėjo, kadangi po patirtos galvos traumos jis visiškai nieko neprisimena, apie tai, kas įvyko, jis tik vėliau sužinojo iš draugų pasakojimų.

Nors iš šių liudytojų parodymų sunku tiksliai nustatyti, kas kokius smūgius sudavė L. M., jų parodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis E. Š. su L. M. stumdėsi, mušėsi ir pakišo jam koją, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant grindinio, o po to jis dar buvo spardomas. To, kad mušė L. M., neneigia ir pats nuteistasis E. Š., o jo ir kito nuteistojo T. K. parodymai leido teismui padaryti išvadą ir apie konkrečius kiekvieno nuteistojo nukentėjusiajam suduotus smūgius.

Nuteistasis E. Š. teisme parodė, kad susitikę su L. M. kažko susiginčijo ir pradėjo muštis. Kai T. K. su M. G. nusivijo V. S., jis pasiliko su L. M. ir jie apsistumdė. Kai jis pastūmė L. M., nukentėjusysis jam sudavė į veidą, tuomet ir jis L. M. sudavė vieną smūgį ir tikrai pataikė į veidą. Nuo to smūgio L. M. susimėtė ir tuomet jis L. M. pakišo koją bei jį pargriovė. L. M. krito ant šono ir nugaros, bandė keltis, bet pribėgęs T. K. šiam įspyrė į galvą. Jis pats dar spyrė L. M. į kojas, bet pribėgęs M. G. jį už pečių traukė sakydamas „bėgam“ ir jie pabėgo. Nuteistasis T. K. teisme parodė, kad jis paskambino klasės draugei G. B. ir kalbėtis su ja telefoną perdavė M. G., o G. B. telefonu atsiliepęs L. M. su M. G. susikivirčijo, dėl ko paskui jie ėjo aiškintis ir mieste prie kiosko įvyko konfliktas bei muštynės. Gerai visko nematė, bet kažkas kažkam trenkė, jie su M. G. per gatvę vijosi V. S., bet tas pabėgo. E. Š. su L. M. buvo kitoje gatvės pusėje, matė, kaip E. Š. mosikavo kumščiais. Eidamas link E. Š. ir L. M. jis matė, kaip E. Š. sudavė L. M. į veidą, L. M. nukrito ant užpakalio, o po to ant nugaros. Tada jis pribėgęs L. M. įspyrė į galvą, kai šis bandė keltis.

Išdėstyti liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad E. Š. viešoje vietoje ir dėl menkavertės priežasties panaudojo prieš nukentėjusįjį L. M. fizinį smurtą, taip pat tai, kad L. M. mušė abu nuteistieji E. Š. ir T. K.. Pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad E. Š. L. M. į galvą sudavė du smūgius ranka, o nuteistasis T. K. vieną smūgį koja. Taigi, kad L. M. smūgius į galvą sudavė abu nuteistieji, abejonių nekyla. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. Š. gynėjas fizinio smurto panaudojimo prieš L. M. ir neginčija, sutinka ir su tuo, kad tokiais veiksmais, t. y. smūgių sudavimu viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje, E. Š. pažeidė viešąją tvarką. Tačiau, apelianto manymu, E. Š. L. M. suduoti smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiajam sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tokius apelianto argumentus paneigia teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2637/10 (02) (1 t., 36 b. l.) nurodyta, kad L. M. padaryti tokie sužalojimai: odos nubrozdinimai kaktos-kairio smilkinio srityje ir kairėje plaštakoje, kraujo išsiliejimas kairiajame galvos smegenų požievyje. Sužalojimai L. M. padaryti užduotyje nurodytu laiku ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Sužalojimai L. M. galėjo būti padaryti beveik vienu metu, nukentėjusiajam esant įvairiose padėtyse. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Odos nubrozdinimai galvoje ir kairėje plaštakoje kvalifikuojant tiek kartu, tiek atskirai būtų vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kraujo išsiliejimas į galvos smegenų požievį būtų vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Teisme apklaustas ekspertas savo išvadą patvirtino ir parodė, kad nėra galimybės atskirti, nuo kurio smūgio įvyko kraujo išsiliejimas į smegenų požievį. Tai galėjo atsitikti tiek nuo kiekvieno smūgio atskirai, tiek nuo abiejų smūgių į galvą, o galvos srityje padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kraujo išsiliejimu į smegenis. Specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisme patvirtina, kad L. M. nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku, kraujo išsiliejimas galvos smegenyse yra susietas priežastiniu ryšiu su galvoje padarytais sužalojimais. Remiantis specialisto išvada, eksperto paaiškinimu ir pačių nuteistųjų parodymais apie tai, kad jie abu sudavė smūgius L. M. į galvą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą L. M. padarė abu nuteistieji.

Tokią teismo išvadą nuteistojo E. Š. gynėjas ginčija ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal liudytojų parodymus, E. Š. pakišus koją, nukentėjusysis krito kairiu šonu veidu į grindinį ir po to dar bandė keltis, bet T. K. jam dar spyrė koja į galvą. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad kairės plaštakos ir kaktos-kairio smilkinio srityje susidariusios kraujosruvos yra kritimo – pirmojo trauminio poveikio pasekmė, o kraujo išsiliejimas kairiajame galvos smegenų požievyje įvyko dėl stipraus T. K. smūgio koja į galvą. Apelianto teigimu, eksperto paaiškinimas teisme taip pat patvirtina, kad kraujo išsiliejimas galvos smegenų požievyje greičiausiai galėjo gautis nuo koja suduoto smūgio. Skunde yra akcentuojamas L. M. atsitrenkimas galva į grindinį tiek griūnant po E. Š. jam pakištos kojos, tiek po T. K. koja suduoto smūgio ir keliama versija, kad kraujo išsiliejimas į smegenis galėjo gautis nuo galvos sužalojimo nukentėjusiajam atsitrenkiant į grindinį. Visi su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina, kad nė vienas liudytojas ir netgi pats nuteistasis E. Š. neparodė, kad L. M. krito ir į grindinį atsitrenkė veidu ar kairiu smilkiniu. Nors nuteistasis T. K. pripažino spyręs koja nukentėjusiajam į galvą, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent T. K. spyrus koja į nukentėjusiojo galvą. Tokios išvados neleidžia daryti jau išdėstyti eksperto paaiškinimai teisme. Teisme ekspertas paaiškino, kad nustatyti, nuo kurio smūgio įvyko kraujo išsiliejimas į smegenų požievį, nėra galimybės. Taip pat pažymėtina ir tai, kad ekspertas teisme neparodė, jog kraujo išsiliejimas greičiausiai įvyko nuo koja suduoto smūgio į galvą. Nei šio, nei kito apeliacinio skundo argumento apie tariamai kraujo išsiliejimą į smegenis sukėlusio sužalojimo atsiradimą L. M. galva atsitrenkiant į grindinį nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausto eksperto L. Gogelio paaiškinimai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis ekspertas savo išvadą patvirtino ir papildomai paaiškino, kad ją surašė remdamasis tik medicininiais dokumentais, paties nukentėjusiojo nepažiūrėjęs, o ligos istorija dažnai neatspindi to, kas nustatoma apžiūrint tiriamąjį. Tik apžiūrėjus sužalotą asmenį galima būtų nustatyti sužalojimų padarymo schemą. Pagal jo turėtus duomenis nustatyti, ar sumušimus padarė vienas ar du asmenys, jis neturėjo galimybės. Taip pat ekspertas paaiškino, kad kraujo išsiliejimą į smegenų požievį galėjo sukelti ir vienas, ir daugiau smūgių, galėjo būti ir taip, kaip nurodyta nuosprendyje, kad nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai ranka ir vienas spyris į galvą, tačiau tiksliau atsakyti į šį klausimą jis neturi galimybės. Atsakydamas į gynėjo klausimus ekspertas paaiškino ir tai, kad kraujo išsiliejimas į smegenų požievį nėra būdingas griuvimui, kadangi žmogus griūdamas dažniausiai atsitrenkia į pakaušį. Taip pat ekspertas paaiškino, kad negalima atsakyti į klausimą, ar sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs sužalojimas galėjo gautis būtent nuo spyrio koja į galvą. Nors spyris koja yra stipresnis už smūgį kumščiu, tačiau kaip buvo šioje situacijoje, nustatyti negalima. Treniruota ranka suduotas smūgis gali būti stipresnis už netreniruota koja suduotą smūgį. Jo galimybes tiksliau atsakyti į šiuos klausimus riboja tai, kad jis pats neapžiūrėjo nukentėjusiojo. Jeigu jis būtų tiriamąjį apžiūrėjęs ir suradęs daugiau sužalojimų, galėtų lengviau nustatyti sužalojimų mechanizmą. Ekspertas paaiškino, kad neatmetama tikimybė, jog kraujo išsiliejimas į smegenis galėjo įvykti nuo suduotų smūgių visumos.

Šie eksperto paaiškinimai galutinai paneigia gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą L. M. padarė tik vienas T. K., koja suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, arba kad toks sužalojimas galėjo gautis nukentėjusiajam griūnant ir galva atsitrenkiant į grindinį. Skundo argumentas, kad nuteistųjų gatvėje užpultas L. M. pirmas sudavė E. Š. į veidą, o E. Š. po to sudavė L. M., įvertinus jau aptartas nustatytas bylos aplinkybes veikos kvalifikavimui reikšmės irgi neturi. Pats apeliantas skunde dėsto E. Š. parodymus apie tai, kaip E. Š., pasivijęs L. M., dar vieną kartą sudavė L. M. į apatinę veido sritį, t.y. į kairįjį žandikaulį, ir galiausiai nestipriai spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į koją, o tai visiškai atitinka nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytus E. Š. veiksmus.

Jau išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam L. M. smūgius į galvą sudavė abu nuteistieji E. Š. ir T. K., kad tarp nukentėjusiajam į galvą suduotų smūgių ir kilusių pasekmių, t. y. L. M. išsivysčiusio kraujo išsiliejimo į galvos smegenų požievį, yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad už sunkų sveikatos sutrikdymą yra atsakingi abu nuteistieji.

Nors specialisto išvada ir tą išvadą pateikusio eksperto L. Gogelio paaiškinimai nėra kategoriški, tačiau ši išvada ir paaiškinimai nepaneigia galimybės, kad kraujo išsiliejimas galvos smegenų požievyje L. M. išsivystė nuo jam į galvą suduotų smūgių visumos. Tokiu atveju tarp abiejų smūgius į galvą sudavusių nuteistųjų, taip pat ir E. Š., veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė tik kuris nors vienas nukentėjusiajam suduotas smūgis ir kad tą smūgį sudavė kitas nuteistasis T. K., tai vis tiek neturėtų reikšmės kvalifikuojant nuteistojo E. Š. veiką. Pagal galiojančią teisminę praktiką tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią sunkiai sužaloti nukentėjusįjį ir patys tiesiogiai dalyvauja sužalojant nukentėjusįjį, jie visi yra šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu, bet ir fizinio smurto panaudojimu ar net atėmimu nukentėjusiajam galimybės priešintis. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 str.

Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo sumušti L. M. ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta ir apie tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe. Tarp šių teismo išvadų, kolegijos nuomone, prieštaravimų nėra.

Byloje tikrai nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji E. Š. ir T. K. iš anksto būtų taręsi L. M. padaryti konkrečius kūno sužalojimus arba kad iš anksto susitarė kuris kokius suduos smūgius. Tačiau pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką, taip pat ir sunkų sveikatos sutrikdymą, gali įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, be to, toks susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.

Šioje byloje buvo nustatyta (tai jau buvo aptarta ir šioje nutartyje), kad nuteistieji E. Š. ir T. K. užpuolė nukentėjusįjį L. M. gatvėje ir abu jį sumušė. Kartu vartodami prieš nukentėjusįjį smurtą, matydami vienas kito suduodamus L. M. smūgius, nuteistieji pritarė vienas kito veiksmams ir tai patvirtina jų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką ir jų tyčią bendrais veiksmais L. M. sužaloti. Todėl teismo išvada, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, yra pagrįsta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad abu nuteistuosius pripažinęs nusikalstamos veikos bendravykdytojais, teismas aiškiai neišdėstė nuteistųjų tyčios rūšies. Tačiau nuosprendyje nurodyta, kad nors ir nebuvo nuteistųjų E. Š. bei T. K. išankstinio susitarimo sumušti L. M., tačiau nukentėjusiajam pasekmės atsirado dėl jų abiejų veiksmų, jie abu suvokė, jog savo veiksmais gali sunkiai sužaloti žmogų, to siekė ir suvokė galimus padarinius. Iš tikrųjų suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą ir matydamas bendrininko T. K. veiksmus, E. Š. numatė, kad bendrais veiksmais gali sukelti rimtą pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir net gyvybei, kilusių pasekmių siekė, tačiau galimybę atsirasti įvairiems jų pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams) jis numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Tokiu būdu L. M. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas bendrais veiksmais kartu su T. K. veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl abu bendravykdytojai turi atsakyti pagal atsiradusius padarinius. Kadangi E. Š. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį teismas irgi nustatė pagrįstai, o nuosprendyje išdėstė išsamius tokio sprendimo motyvus. Išdėstyti ir jau aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis E. Š. bendrais veiksmais su T. K. nukentėjusįjį L. M. sunkiai sužalojo viešoje vietoje. Jų tarpusavio santykių aiškinimasis įvyko nuteistiesiems dėl menkavertės priežasties užpuolant nukentėjusįjį ir sukeliant muštynes bei demonstruojant nepagarbą aplinkiniams. Visa tai rodo, kad nuteistasis E. Š. ne tik nesilaikė elementarių moralės bei elgesio normų, bet ir jas niekino, o jo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei pažeista viešoji tvarka. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą L. M. padarė dėl chuliganiškų paskatų, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Dėl išdėstytų motyvų tenkinti gynėjo prašymą nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. arba į BK 284 str. 1 d. ir 137 str. 1 d. pagrindo nėra.

Nuteistojo E. Š. gynėjo prašymas sušvelninti E. Š. paskirtą bausmę taip pat atmetamas. Iš skundo matosi, kad toks apelianto prašymas iš esmės yra susijęs su kitu jo prašymu perkvalifikuoti nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, tačiau šioje nutartyje jau buvo aptarta, kad nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę E. Š. teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 80 str. 1 d. 1–4 punktuose išvardintais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir jokių Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, reikalavimų nepažeidė. Teismas pripažino nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau taip pat teismas pagrįstai nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Buvo įvertintos ir kitos BK 54 str. 2 d. išvardintos aplinkybės: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos stadija. E. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą, nukentėjusiajam L. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kurio pasekmes jis jaučia iki šiol. Skirdamas bausmę teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad E. Š. padarė BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Iš tikrųjų E. Š. padarė kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą, o ši nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Tačiau ši teismo klaida laikytina apsirikimo klaida, nes teismas, tiek aptardamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, tiek ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas, nurodė teisingai. Ši teismo klaida nelaikoma esmine ir dėl to nuosprendžio keisti nėra pagrindo. Skirdamas bausmę E. Š. teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Nors E. Š. nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis ir pirmą kartą, nėra baustas ir administracinėmis nuobaudomis, tačiau jo elgesys mokykloje vertinamas neigiamai. Jis neturi motyvacijos mokytis, be pateisinamos priežasties praleidinėja pamokas, linkęs viską menkinti, konfliktuoja su mokytojais, yra grubus. Tiesa, jau nagrinėjant bylą teisme, pateiktoje vėlesnėje mokyklos charakteristikoje nurodyta, kad E. Š. elgesys yra pagerėjęs. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teismas E. Š. už labai sunkų BK 135 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, kurio sankcija nepilnamečiui yra laisvės atėmimas nuo vienerių iki 10 metų, paskyrė artimą minimaliai 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o vadovaujantis BK 92 str. nuostatomis, šios bausmės vykdymą atidėjo 2 metams. Šią bausmę laikyti per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Apelianto prašymo taikyti BK 93 str. nuostatas ir E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, tenkinti nėra įstatyminio pagrindo. Pirmą kartą teisiamas nepilnametis nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. numatytu pagrindu gali būti atleistas tik tuo atveju, jei jis padaro baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Tuo tarpu E. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatų ir paskirti E. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat nėra pagrindo, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų vienai iš bausmės paskirčių teisingumo principui. Nuteistajam E. Š. įstatymo sankcijos ribose paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą, šiuo konkrečiu atveju kaip tik atitinka nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirčiai, numatytai BK 80 str. 2 p., 4 p.

Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6.279 str.). Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad iš nuteistųjų E. Š. ir T. K. (jiems neišgalint – iš jų tėvų) tiek turtinę, tiek neturtinę žalą teismas nusprendė priteisti ne solidariai, o atskirai ir lygiomis dalimis iš abiejų nuteistųjų. Keisti šią nuosprendžio dalį ir žalos atlyginimą priteisti solidariai iš abiejų nuteistųjų, kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad apie šias aplinkybes apeliaciniame skunde iš viso nieko nenurodyta ir šioje dalyje apeliantas nuosprendžio keisti neprašo. Be to, keičiant nuosprendį šioje dalyje ir taikant nuteistiesiems solidarios atsakomybės principą, tai galėtų ne palengvinti, o kaip tik pabloginti nuteistojo E. Š. padėtį. Todėl šiuo atveju kolegija vadovaujasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis ir bylą bei nuosprendžio pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Tuo tarpu gynėjo prašymas sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą taip pat yra nepagrįstas ir atmetamas. Iš skundo turinio matosi, kad šis prašymas taip pat yra grindžiamas iš esmės tuo, kad apelianto nuomone, nuteistojo E. Š. veiksmai turėtų vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Tačiau nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje po eksperto apklausos baigiamųjų kalbų metu šioje dalyje savo skundo nepalaikė ir prašė tik E. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. Dėl nuteistojo E. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo šioje nutartyje jau buvo pasisakyta, tuo tarpu kiti apelianto argumentai mažinti iš E. Š. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrindo nesuteikia.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Kaip matosi iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą I. M. civilinio ieškinio dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atsižvelgė į visas paminėtų įstatymų nuostatas. Dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo L. M. patyrė ne tik dvasinį sukrėtimą, bet ir turėjo daug kitų neigiamų padarinių. Dėl patirto sužalojimo jį kamuoja galvos skausmai, neleidžiantys gyventi normalų gyvenimą, dėl ligos jam teko praleisti daug pamokų, pablogėjo jo mokymosi rezultatai, jį kamuoja baimė susitikti su jį užpuolusiais vaikinais, todėl sumažėjo jo bendravimo galimybės. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija (paskirtis) yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų vertybių atkūrimą, taip pat socialinio teisingumo atkūrimą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas įvertino nusikaltimo padarinius, tiek nukentėjusiojo L. M., tiek ir jo motinos patirtus išgyvenimus, atsižvelgė ir į žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį. Teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš kiekvieno nuteistojo po 10000 Lt negali būti laikomas per dideliu, jis atitinka ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl dar labiau mažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.