Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 18 d. nutarimo L. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

L. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Sivylita“ (toliau – ir Bendrovė) direktore, 2010 m. lapkričio 22 d. parduotuvės „Easy wear“, priklausančios Bendrovei, patalpose, adresu V. Krėvės pr. 57, Kaunas, leido dirbti Ž. B. pardavėja – konsultante, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties ir apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais L. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 95 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas alternatyviomis veikomis. Viena iš jų – nepranešimas VSDFV teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų „Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai, 2008 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 444 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 25.1. punktu, pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią pateikiamas apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną, išskyrus <...> atvejį, kai, vadovaujantis DK 99 straipsnio 5 dalimi, su darbuotoju sudaroma darbo sutartis, pagal kurią darbo pradžios data yra vėlesnė nei darbo sutarties sudarymo data. Kai su darbuotoju sudaroma darbo sutartis, pagal kurią darbo pradžios data yra vėlesnė nei darbo sutarties sudarymo data, pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią turi būti pateikiamas ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bei neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Iš Protokolo (b. l. 3-4) ir pirminio Ž. B. paaiškinimo (b. l. 6) teisėjų kolegija nustatė, kad 2010 m. lapkričio 22 d., VDI inspektoriams atliekant patikrinimą, Bendrovei priklausančioje parduotuvėje rasta dirbanti Ž. B., kuri paaiškino, jog dėl pardavėjos – konsultantės darbo parduotuvėje tarėsi su Bendrovės direktore, nustatytas darbo laikas 10-19 val., darbo sutarties sudariusi nėra, dėl atlyginimo nesitarė, o patikrinimo metu buvo atėjusi pabandyti dirbti.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja Ž. B. pakeitė pirminius parodymus, teiktus VDI inspektoriams, ir paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 22 d. į parduotuvę nuėjo pasižiūrėti, ar jai tiktų darbas. Kadangi nebuvo buhalterės ir direktorė negalėjo jos įdarbinti, ji pasilikusi parduotuvėje. Buvo pasimetusi, todėl VDI inspektoriams pasakė, kad dirba parduotuvėje, tada inspektoriai liepė jai parašyti paaiškinimą ir sudiktavo, ką reikia rašyti. Ž. B. taip pat pažymėjo, kad rašydama pirminį paaiškinimą susimaišė dėl darbo laiko, paaiškinime nurodė parduotuvės darbo laiką – nuo 10 val. iki 19 val., tačiau dabar dirba tik nuo 10 val. iki 14 val. (b. l. 22). Iš esmės tokios pačios įvykių versijos laikėsi ir administracinėn atsakomybėn traukiama L. V.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojai dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančiam pareigūnui, kadangi kai kuriais atvejais gali būti suinteresuoti slėpti faktinius darbo santykius (pvz., esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui pasidalyti ir pasisavinti mokesčius, mokėtinus į valstybės biudžetą), todėl tokiu atveju pareigūnų parodymai yra itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui, o vėliau pateikti nenuoseklūs nelegaliai dirbusių asmenų paaiškinimai turėtų būti vertinami kritiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu L. V. tebedirbo Bendrovėje (b. l. 14), todėl darytina išvada, kad ji buvo priklausoma nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės bei nepagrįstai nurodė, jog pirminiame paaiškinime Ž. B. neigė dirbusi patikrinimo metu. Priešingai, iš byloje pateiktų liudytojų VDI inspektorių parodymų bei Ž. B. pirminio paaiškinimo nustatyta, jog patikrinimo metu Ž. B. į parduotuvę buvo atėjusi „pabandyti dirbti“ (b. l. 3-4, 5, 6, 22-23).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad DK numatytas išbandymo, sudarant darbo sutartį, institutas. DK 105 straipsnyje yra nustatyti bendriausi išbandymo sudarant darbo sutartį požymiai. DK 105 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ketinančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. DK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Tokiu būdu darbuotojo išbandymas bet kurios darbo sutarties šalies iniciatyva negali būti sulygstamas jokiu kitu būdu, išskyrus darbo sutarties sudarymą. Įtvirtinant šią nuostatą DK buvo siekiama, kad visi asmenys įstatymų nustatyta tvarka galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat užtikrinti, kad būtų mokami mokesčiai, kuriuos mokėti pareiga atsiranda iš darbo sutarties fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pirminiame paaiškinime Ž. B. nurodytą aplinkybę, kad patikrinimo metu parduotuvėje ji „bandė dirbti“ bei atitinkamai kvalifikuoti Ž. B. ir Bendrovę siejančių santykių pobūdį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad patikrinimo metu parduotuvėje klientų nebuvo, todėl nebuvo galima tiksliai įvertinti Ž. B. parduotuvėje atliekamų darbinių funkcijų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, jog patikrinimų metu ne visada įmanoma nustatyti tikslias nelegaliai dirbusių asmenų darbo funkcijas, kadangi jos nebūtinai reiškiasi materialaus rezultato formomis. Nagrinėjamu atveju Ž. B. atliko pardavėjos – konsultantės funkcijas, o, kaip teigia VDI inspektoriai, tuo metu klientų parduotuvėje nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Ž. B. realaus darbo faktas Bendrovės naudai turi būti nustatinėjamas vadovaujantis liudytojų teiktais parodymais. Nors L. V. atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad VDI inspektoriai teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog patikrinimo metu parduotuvėje buvo vienas klientas, tačiau iš 2011 m. vasario 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad posėdžio metu VDI inspektoriai nurodė, jog patikrinimo metu parduotuvėje buvo rasti Ž. B., L. V. ir „vaikinukas“, o klientų tuo metu parduotuvėje nebuvo (b. l. 22). Iš Protokolo matyti, kad trečiasis asmuo, buvęs patikrinimo metu parduotuvėje, – V. P. – taip pat Bendrovės darbuotojas (b. l. 7).

Pirminį paaiškinimą Ž. B. surašė pati, tai patvirtino savo parašu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų VDI inspektorių teiktais parodymais bei jų galimai daryta įtaka liudytojai surašant paaiškinimą, kadangi byloje nepateikta jokių duomenų apie jų nešališkumą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į VDI inspektorių teiktus parodymus ir jų kontekste kritiškai įvertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir vėlesnius Ž. B. paaiškinimus. To neatlikęs, pirmosios instancijos teismas nepaneigė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančių įrodymų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepaneigė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančių įrodymų, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas kaip nepagrįstas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 18 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.