Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-768/2011

Teisėjas Giedrius Avinas Teisminio proceso Nr. 1-11-3-00012-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.8.1.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2011 m. spalio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. J. ir jos gynėjos adv. Indrės Panavaitės apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Iš L. J. nukentėjusiojo V. J. naudai priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteista už tai, kad ji tyčia, siekdama sumenkinti, pakirsti pasitikėjimą V. J. asmenybe, Visagino savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus akivaizdoje tam, kad jis nebūtų paskirtas nepilnamečio vaiko globėju 2009-08-26 surašytame pareiškime, tarnyboje gautame 2009-08-30, šiurkščiai pažeidė V. J. garbę ir orumą jį apšmeiždama, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis yra „...paveldėtinas alkoholikas“.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad L. J. pavartota frazė yra neteisingai išversta iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, todėl jau pats kaltinimas jai vertintinas, kaip nekonkretus ir neaiškus.

Be to, apeliančių įsitikinimu, teismas neteisingai interpretavo L. J. pavartotą ir neva V. J. garbę ir orumą pažeminusią frazę, sietiną su nukentėjusiojo priklausomybe alkoholiui, nekreipė dėmesio į kontekstą, kuriame ji buvo pavartota, o padarytas išvadas grindė prieštaringais argumentais. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų sunku suprasti, kaip pats teismas vertino „alkoholizmo” ir asmens - turinčio priklausomybę alkoholiui - „alkoholiko” sąvokas. Teismas, teigdamas, jog L. J. neturėjo specialių žinių, reikalingų suvokti bei nustatyti jos sutuoktinio priklausomybę alkoholiui, neatsakė į klausimą, kas gi yra „alkoholizmas” ir kaip galėtų būti įvardijamas asmuo, turintis šią priklausomybę, kas ir kokiu būdu, kokioms aplinkybėms susiklosčius tai turėtų nustatyti. Teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą nustatė, jog V. J. vartojo alkoholinius gėrimus. Teismas nuosprendyje nurodė ir tai, jog pats nukentėjusysis šios aplinkybės nepaneigė, jai neprieštaravo, o aplinkybės, sietinos su V. J. polinkiu vartoti alkoholinius gėrimus, yra patvirtintos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais. Nepaisydamas to, teismas teigia, jog nepasitvirtino faktas, jog V. J. buvo priklausomas nuo alkoholio, nes apie tai parodė tik pati kaltinamoji, o tuo tarpu V. J. pateikė duomenis iš VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro, Vilniaus priklausomybės ligų centro, VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Respublikinės psichiatrijos ligoninės apie tai, jog jis šiose medicinos įstaigose nesigydė. Apeliantės skunde pažymi, jog šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato pareigos asmeniui kreiptis į medicinos įstaigą tikslu gydytis nuo alkoholizmo ar kitų priklausomybių, taip pat nėra numatytas ir joks priverstinis gydymas nuo tokio pobūdžio lėtinių susirgimų. Todėl situacija, kuomet asmuo, turintis priklausomybę alkoholiui, nesikreipia dėl medicininės pagalbos teikimo arba prašo tokią pagalbą suteikti privačiai, taikyti anoniminį gydymą yra labai dažnai sutinkama. Tokiu būdu teigti, jog jei V. J. oficialiai dėl priklausomybės alkoholiui nesigydė keliose iš daugelio Lietuvos Respublikoje egzistuojančių medicinos įstaigų, vadinasi neturi šios problemos, nėra pagrindo.

L. J., Visagino miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui rašydama pareiškimą, taip pat paminėjo, jog V. J. du kartus kodavosi nuo priklausomybės alkoholiui. Nukentėjusysis, rašydamas teismui skundą privataus kaltinimo tvarka, šios aplinkybės nepaneigė, nenurodė, jog šie teiginiai yra neteisingi ir nuteistosios išgalvoti. Ir tik gavus pažymą iš UAB (duomenys neskelbtini) apie tai, jog šioje įstaigoje yra taikomas anoniminis gydymas nuo narkologinių ligų, vadinasi, duomenys apie V. J. šioje įstaigoje taikytas medicinines priemones nebus paviešinti, nukentėjusysis pareiškė, jog jis nėra gydęsis nuo alkoholizmo šiuo būdu, t.y. jam nebuvo taikytas kodavimas nuo šios priklausomybės. Kita vertus, visai neaišku, kam L. J. būtų reikėję nurodyti šiuos faktus, jei jie nebūtų realūs ir teisingi. Apeliančių teigimu, akivaizdu, jog šie pakankamai jautrūs nukentėjusįjį bei jo šeimą liečiantys faktai - jo priklausomybė alkoholiui, gydymasis nuo alkoholizmo, pagalbos kreipiantis į specialistus - UAB (duomenys neskelbtini), nebuvo plačiai viešinami, todėl apie tai geriausiai žinojo būtent V. J. šeimos nariai - sutuoktinė L. J., vaikai, tame tarpe - podukra L. V..

Apie V. J. polinkį vartoti alkoholinius gėrimus patvirtino ne tik L. J., L. V., bet ir liudytojai T. K., T. B., apie V. J. polinkį vartoti alkoholinius gėrimus ir net jo paties prisipažinimą, turint šią priklausomybę, patvirtino liudytojas V. S.. L. J. bei aukščiau paminėtų liudytojų parodymų pagrindu, apeliančių nuomone, galima teigti, jog V. J. ilgą laiką - daugelį metų alkoholinius gėrimus vartojo nesaikingai, iki sąmonės netekimo, o tokie „užgėrimai” tęsdavosi po keletą dienų ir periodiškai pasikartodavo, t.y. V. J. turi priklausomybę alkoholiui. Iš L. J. bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog V. J. alkoholinių gėrimų vartojimo būdas, intensyvumas, po to sekdavęs elgesys, neabejotinai leido L. J. pagrįstai manyti, jog V. J. turi priklausomybę alkoholiui, t.y. serga šia lėtine liga. L. J., jos šeimos nariai, pažįstami labai aiškiai suprato ir galėjo įvertinti, jog V. J. serga alkoholizmu. Dėl šios priežasties L. J. teiginys, jog V. J. yra alkoholikas, vertintinas kaip jos nuomonė apie šį asmenį, pagrįsta teisinga, o ne išgalvota informacija. Tokiu būdu, yra pagrindas teigti, jog L. J., aukščiau nurodytame pareiškime V. J. apibūdindama kaip alkoholiką iš prigimties, pateikė galimai V. J. nemalonią, tačiau - teisingą nuomonę apie jį. Sąvoka „alkoholikas iš prigimties” nesietina su nukentėjusiojo tėvais ir apie jokį paveldėjimą šiuo atveju nuteistosios neturėta omeny, todėl pagrindo teigti, jog ji paskleidė neteisingą informaciją ir apie nukentėjusiojo tėvus - nėra. Šiuo atveju sąvoka „iš prigimties” vertintina, kaip tam tikras faktų (nuomonės apie faktus) perdėjimas - hiperbolizavimas, kas teisės požiūriu yra leidžiama.

Alkoholizmas moksliniu požiūriu yra vertinamas bei suprantamas kaip lėtinė liga, taip pat medicininėje literatūroje nurodoma, jog šią priklausomybę gali turėti bei šia liga serga daugelis žmonių. Ne visi žmonės, turintys šią „bėdą” yra žlugę, silpnavaliai, asocialūs. Teismas, nuosprendyje cituodamas autoriaus Reinhold Asfalg straipsnio „Alkoholizmas: išankstinės nuostatos ir faktai”, skelbto internetiniame žurnale „Prizmė”, kai kuriuos teiginius, juos iškraipė. Straipsnio autorius kaip tik pažymėjo, kad visuomenėje nuostatos dėl alkoholizmo, kaip ligos, ir ja sergančio žmogaus keičiasi, t.y. į šią problemą žiūrima palankiau ir su didesniu dėmesiu, o nuostatos, jog alkoholikas yra bevalis ir asocialus asmuo, neatitinka tiesai, nes dauguma šią problemą turinčių asmenų yra atėję iš gana tvarkingos aplinkos, jų tolimesnė ligos eiga, gydymo perspektyvos dažniausiai priklauso nuo požiūrio į šią ligą ir tikslo ją nugalėti. Tokiu būdu, apeliančių įsitikinimu, sąvoka „alkoholikas” negali būti vertinama vienareikšmiškai, kaip įžeidi. Didelė visuomenės dalis į ją žiūri, kaip į ligą, kuri turi būti gydoma ir kurią galima išgydyti. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus argumentus taip pat negalima teigti, jog V. J. pavadinimas alkoholiku besąlygiškai reiškia galimą jo garbės ir orumo pažeidimą, jei subjektyviai nukentėjusysis šį apibūdinimą ir galėjo suvokti, kaip nepalankų jam, pakertantį pasitikėjimą juo, nes teismas šioje situacijoje turėjo atsižvelgti į visos visuomenės ar jos dalies nuomonę šiuo klausimu, o ne spręsti pagal subjektyvų V. J. suvokimą.

Iš L. J. Visagino miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai rašyto pareiškimo matyti, jog ji ne kokiu nors kitu tikslu, o rūpindamasi savo anūko T. K. padėtimi, gerove, tinkama priežiūra, ilgą laiką neturėdama apie jį žinių, išsakė savo nuomonę apie vaiko senelį V. J.. Apie tai, jog L. J. žodžiai „alkoholikas iš prigimties” yra vertintini ne kaip informacija, o kaip jos nuomonė apie šį asmenį, galima spręsti įvertinus kontekstą, kuriame jie buvo pavartoti. L. J., kritikuodama savo dukros D. K. (R.) elgesį nurodo, jog ji panaši į savo tėvą V. J., kuris be kitų savybių yra neatsakingas, konfliktiškas žmogus. Tokiu būdu, L. J., išsakiusi savo nuomonę apie nukentėjusįjį, net jei ši ir nebūtų visai pagrįsta, nepaskleidė informacijos, todėl nepadarė veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantės skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats V. J. teismo posėdžio metu pripažino, jog jis šią privataus kaltinimo bylą sieja su kita byla, nagrinėjama Visagino miesto apylinkės teisme, kurioje sprendžiamas V. J. ir L. J. santuokos nutraukimo klausimas. Teismui baudžiamojoje byloje pasiūlius šalims susitaikyti, vienintelė sąlyga, kurią įvykdžius V. J. būtų sutikęs taikytis su L. J. šioje byloje, buvo santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas V. J. pageidaujamu būdu, be to, jis pats ne kartą pareiškė, jog jam L. J. atsiprašymas nereikalingas. Šios aplinkybės, apeliančių nuomone, parodo, jog skundą privataus kaltinimo tvarka V. J. teismui pateikė ne ketindamas apginti jo tikrai ar tariamai pažeistą garbę ir orumą, o siekdamas kitų tikslų - padaryti spaudimą sutuoktinei, kad ši atsisakytų dalies savo reikalavimų dėl turto padalijimo civilinėje byloje.

Kadangi L. J. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tai neprivalo V. J. atlyginti neturtinės žalos. Teismo išvada, jog iš L. J. V. J. naudai neturtinės žalos atlyginimui priteistini 5000 Lt, ji neginčijo žalos dydžio yra visai nepagrįsta. L. J. nepripažino padariusi žalą V. J., todėl svarstymai apie žalos dydį bet kuriuo atveju būtų buvę pertekliniai. Be to, skunde pažymima, jog V. J. bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie jam padarytos žalos dydį, net jei ir būtų pagrindas kalbėti apie L. J. baudžiamąją atsakomybę. Į šias aplinkybes teismas taip pat neatsižvelgė ir todėl padarė neteisingas išvadas.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas.

Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. apkaltinamasis nuosprendis priimtas L. J. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas esmingai įtakojo teismo išvadą dėl L. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.

V. J. privataus kaltinimo skunde nurodo, jog savo veiksmais L. J. šiurkščiai pažeidė jo garbę ir orumą. L. J. teiginį nurodytą jos 2009-08-26 pareiškime Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui apie tai, kad jis yra paveldėtinas alkoholikas, jis vertina kaip šmeižtą. Šis L. J. teiginys visiškai neatitinka tikrovės, nepagrįstas ir neįrodytas. Jis ne alkoholikas ir alkoholinių gėrimų nevartoja, nėra įrašytas į psichiatrinę ir narkologinę įskaitą. Nurodžiusi savo pareiškime, kad jis yra paveldėtinas alkoholikas, L. J. taip pat įžeidė ir jo tėvus, senelius ir prosenelius. L. J. neatitinkantis tikrovės teiginys nurodytas jos 2009-08-26 pareiškime ir pateiktas Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui gali turėti įtakos, sprendžiant jo kaip anūko T. K., gim. (duomenys neskelbtini), globėjo klausimą. L. J. jį apšmeižė tiesiogia tyčia. Ji suvokė, kad savo 2009-08-26 pareiškime skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį, suprato, kad žemina jo garbę bei orumą ir to norėjo. V. J. nuomone, L. J. tikslas buvo jį apšmeižti ir pažeminti Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų, jų dukros D. R., nepilnamečio anūko T. K. akivaizdoje bei užkirsti jam kelią tapti anūko globėju (b.t. 1, b.l. 1-3).

V. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir privataus kaltinimo skunde bei papildomai nurodė, jog L. J. 2009-08-26 pareiškime Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui paskleidė melagingą informaciją ir sugadino jo reputaciją. VTAT jam leido globoti anūką, tačiau dukra jo jau nepaliko, nes nenorėjo į jų su žmona „karą” įtraukti vaiko. Jis niekada nuo alkoholizmo nesikodavo. Jo motina niekada jam nesakė, kad jo tėvas gydėsi nuo alkoholizmo. Jo motina į narkologo įskaitą neįrašyta. 2009-08- 31 jis alkoholio nevartojo. 1995 m. turėjo problemų su sveikata, dirbo (duomenys neskelbtini), tuo pačiu dirbo ir kituose darbuose. Nuo 1996 m. rimtai gydėsi pagal Malachovo sistemą, 2001 gydėsi Maskvoje pas akademiką (duomenys neskelbtini). Alkoholio visiškai nevartoja jau šešerius metus. 1991/1992 metais vartojo kaip ir visi kiti. Dėl alkoholio vartojimo administracine tvarka baustas nebuvo. V. J. mano, kad paveldėtinas alkoholikas yra psichinė, paveldima liga. Žmona savo pareiškimu norėjo tik apšmeižti, tą siekė padaryti ir priešieškiniu byloje dėl santuokos nutraukimo, kur nurodė, kad jis nedirba, gėrė visą gyvenimą, terorizavo šeimą, o ji visą šeimą iki 2000 m. išlaikė viena. Jis niekada negėrė po kelias dienas iš eilės, užgėrimų nebuvo, apie istoriją su ginklu nieko nežino. Alkoholikas, V. J. nuomone, tai asmuo, kuris turi problemų su alkoholiu ir kreipiasi pagalbos į medicinines įstaigas, tai žmogus, kuris negali negerti (b.t. 2, b.l. 26).

L. J. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir paaiškino, jog alkoholizmas yra medicininis terminas, todėl nesuprantama, kaip jo panaudojimu galima įžeisti žmogaus garbę ir orumą. L. J. nurodė, jog ji su savo vyru V. J. susituokė 1981 metais, todėl ji galėjo stebėti kaip vystėsi jos vyro liga. Apeliantės teigimu, būtent ši liga ir tapo jų santuokos žlugimo priežastimi. Truputį išgėręs, vyras gėrė iki pabaigos, saiko nebuvo. Būdamas girtas, jis nesuprasdavo savo veiksmų, šlapindavosi. Kitą dieną po išgėrimo negalėdavo eiti į darbą, imdavo nedarbingumo pažymėjimus, dėl šios priežasties 1995 buvo atleistas iš darbo, nes sirgo 120 dienų per metus. Vyras gerdavo vienas, kalbėdavo pats su savimi, o kitą dieną nieko neprisimindavo. Po užgėrimo 2 – 3 mėnesius negerdavo, o po to viskas pasikartodavo. L. J. nurodė, jog bandydama surasti išeitį, ji siūlė vyrui koduotis. Iš karto vyras nesutiko to daryti, tačiau 1996 m. po dukros išleistuvių vakaro sutiko, nes į išleistuves atėjo su dujiniu pistoletu. Jis užsikodavo, 4 metus negėrė visiškai, po to vėl pradėjo ir apie 2 metus gėrė. Girtas vyras buvo agresyvus, nuolat ją dėl ko nors įtarinėjo. Prasidėjusios problemos su sveikata, grėsė insultas arba infarktas, vyrą sustabdė nuo tolimesnio gėrimo ir jis vėl tris metus negėrė. 2008 m. dukra D. ištekėjo antrą kartą ir planavo pasiimti savo mažametį sūnų į Londoną. Visos bėdos ir atsirado dėl anūko. Ji nežinojo kur jis, todėl kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą (toliau – VTAT), kur sužinojo, kad dukra D. ruošiasi išvykti iš Lietuvos į Angliją, o anūką palikti tėvui V. J.. Apliantė teismui paaiškino, jog raštą VTAT parašė ir išaiškino situaciją, siekdama užtikrinti vaiko gerovę. Šiuo raštu ji visai nenorėjo apšmeižti savo vyro. Ji norėjo gauti informaciją apie savo anūką, prašė susisiekti su tarnybomis Londone, nes nieko apie jį nežinojo. L. J. pripažino, jog nenorėjo, kad anūkas gyventų su V. J., kuris nedirba, jo liga laikinai sustabdyta ir bet kada gali atsinaujinti. L. J. teigimu, V. J. kodavosi anoniminėje privačioje klinikoje (duomenys neskelbtini). Jie savo šeimos bėdos į viešumą nekėlė, bet tai nebuvo paslaptis. V. J. motina nuolat išgyveno dėl savo sūnaus ligos, tačiau sakydavo, kad jis dėl jos nekaltas, nes paveldėjo ją iš savo tėvo, todėl ji ir panaudojo terminą paveldėtinas alkoholikas (b.t. 2, b.l. 25-26).

Liudytoja T. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji pažįsta V. ir L. J., ji yra jų anūko T. krikšto motina. L. J. yra gera jos draugė jau apie 30 metų, V. J. ji taip pat pažinojo dar iki jų su L. vedybų. Jaunystėje V. mėgo išgerti, tapdavo nesuvaldomas, ilgai negalėdavo nurimti, deklamavo eiles, tačiau negriuvinėdavo, nebūdavo agresyvus. Jai gyvenant (duomenys neskelbtini), V. J. jau buvo alkoholio mėgėjas. Draugė nepasakojo apie šeimos problemas. Pora kartų su dukromis ji buvo atėjusi pas juos nakvoti, sakė, kad V. išgėrė ir elgiasi neadekvačiai. 1996 m. jis visiškai metė gerti, tais pačiais metais jis išėjo iš darbo (duomenys neskelbtini), vėliau vėl pradėjo gerti. Nuo 2008 metų vėl negeria. Liudytoja parodė, jog ji negali pasakyti, kad V. J. alkoholikas, ji tik nesenai sužinojo, jog jis kodavosi nuo alkoholio ir L. važiavo kartu su juo. 1989 metais jie kartu sutikinėjo Naujuosius metus, V. prisigėrė jau iki Naujųjų, L. jį vos išsivedė. Apie tai, kad V. J. gerdavo po tris dienas iš eilės, liudytoja sužinojo iš L. J. žodžių. Liudytoja nurodė ir tai, kad ji V. J. tėvo nepažinojo, tačiau apie tai, kad pastarasis taip pat gėrė žinojo. Ji į svečius pas J. ateidavo gal du kartus per savaitę ir matė, kad V. J. išgėrinėja (b.t. 2, b.l. 27).

Liudytoja L. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog L. J. yra jos motina, o V. J. – patėvis. Ar patėvis gėrė kai ji buvo visai maža, liudytoja neprisimena, tačiau kai jie gyveno Visagine patėvis gėrė. V. J. gerdavo gal du kartus per mėnesį, gėrimas tęsėsi kelias dienas, saikingai vartoti alkoholio jis negalėjo. Liudytojos nuomone, saikingai – tai tada, kai išgeri, bet gali sustoti ir daugiau negerti, jis sustoti negalėjo. Eidavo į parduotuvę, kavinę, gaudavo alkoholio bet kokiu būdu. Kitą dieną po išgertuvių, negalėdavo eiti į darbą, „organizuodavo” nedarbingumą. 1996 m. ji baigė mokyklą ir išvažiavo iš Visagino mokytis, namo atvažiuodavo tik per išeigines. 1996 m. žiemą patėvis buvo labai stipriai sumuštas per gėrimą, todėl užsikodavo ir negėrė. Iki jos išvažiavimo 1996 m. jis gėrė pastoviai. 2003/2004 metais V. J. girtą liudytoja matė pora kartų. Liudytoja prisimena, jog kai ji gyveno su šeima ir grįždavo į Visaginą traukiniu, jiems tekdavo apsimesti, kad V. J. nepažįsta, jis būdamas girtas kabinėdavosi prie keleivių, galėjo bet kur nusišlapinti. Išgėręs 100 g, jis norėdavo daugiau ir daugiau, po 2-3 dozių savo elgesio jau nekontroliavo, gėrė kol galėjo paeiti. Girtas nesąmoningai kalbėjo, neadekvačiai elgėsi, susikalbėti buvo neįmanoma. Kitą dieną pirkdavo „pachmelo” ir išgertuvės užsitęsdavo 2-3 dienas. Per jos išleistuves patėvis atėjo į restoraną su ginklu, mamai vos pavyko jį įkalbėti išeiti. Liudytojos teigimu, buvo pora kartų kai teko nakvoti pas T. K. arba tiesiog reikėjo išeiti į lauką. Liudytojos nuomone, patėvis būdamas girtas nesuprasdavo savo veiksmų. Kartais iš jos draugai šaipydavosi, kai matė patėvį girtą, jai dėl to būdavo gėda. V. J. mama išgerdavo su draugėmis vyno, bet tai nebuvo alkoholizmas (b.t. 2, b.l. 27).

Liudytoja T. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog L. J. pažįsta nuo 2002 m. V. J. vieną kartą buvo pas juos svečiuose. Tai buvo Naujametinės šventės, buvo abu J. ir dukra, šventes sutiko gražiai, pasėdėjo prie stalo. Vėliau, kai svečiai išvažiavo, V. J. kilo, nes jo neįmanoma buvo išsivežti. Liudytojos vyras visą naktį su juo kankinosi, teko su juo gerti, V. J. nuolat šokinėdavo, norėjo kažkur bėgti. Kitą dieną viskas pasikartojo iš naujo, apie pietus ji paskambino L. J. ir paprašė, kad ši išsivežtų savo vyrą. Viskas vyko dėl labai didelės alkoholio dozės, V. J. sugadino baldus, teko išmesti sofą. Į policiją dėl V. J. elgesio liudytoja nesikreipė, alkoholį vartojo visi, bet taip nieks nesielgė. L. atsiprašinėjo dėl vyro elgesio, bandė jį pateisinti, sakė, kad viskas įvyko dėl to, kad jos vyras kodavosi nuo alkoholizmo (b.t. 2, b.l. 27).

Liudytojas V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog L. ir V. J. pažįsta nuo 1985 m. ir bendravo iki 1995 m. Dažnai jis pas J. nesilankė, ateidavo per šventes. Liudytojas prisimena, kad 1990 m. pradžioje, kai dar bendravo su V. J., jis ateidavo ir sakydavo, kad yra „potomstvenyj alkogolik”. V. tada gėrė, jam esant girtam, jo elgesys buvo neadekvatus, jis kalbėjo nesąmones. Iki kokio girtumo laipsnio V. J. galėjo gerti būdamas vienas, liudytojas nežino (b.t. 2, b.l. 27-28).

Liudytoja apklausta Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja A. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog 2009-08-31 paštu Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo gautas ir užregistruotas L. J. pareiškimas rusų kalba, kuriame ji nerimavo dėl savo anūko, nurodė, kad informaciją apie jį gali suteikti V. J., kad jai yra trukdoma, ribojamos jos galimybės bendrauti su anūku. Liudytoja parodė, kad tarnyboje anksčiau buvo gauta informacija iš mokyklos, kad T. rūpinasi senelis. T. motina tarnybai paaiškino, kad ji laikinai gyvena Vilniuje, planuoja išvykti į Angliją ir prašė nustatyti sūnui globą, globėju paskirti tik jos tėvą V. J.. Vaikas pasakė, kad nori gyventi tik su seneliu. L. J. prašymo dėl globos neteikė, tik prašė neskirti globėju senelio. Tarnyboje buvo žinoma, kad šeima skiriasi ir konfliktuoja, jeigu būtų priimamas sprendimas dėl globos, šis pareiškimas įtakos neturėtų, ji jį vertintų kaip nekorektiška. V. J., kreipdamasis ir bendraudamas su tarnybos darbuotojais, niekada nebuvo išgėręs, visada kuklus, dalykiškas. L. J. pareiškime iškeltą klausimą tarnyba išsprendė, vaiką surado. Liudytoja nurodė ir tai, kad minėtu pareiškimu jos akyse buvo sumenkintas ne V. J., o L. J. autoritetas, ją nustebino, kaip galima taip kalbėti apie savo vyrą ir vaiką (b.t. 2, b.l. 26-27).

Iš L. J. pareiškimo, adresuoto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai A. G., turinio matyti, jog L. J. tarnybai išreiškė susirūpinimą dėl savo anūko T. K. buvimo vietos, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygų. Tarnybai apeliantė nurodė, jog ji gavo informaciją apie tai, kad jos dukra D. K. laikotarpiu nuo 2009-08-22 iki 2009-08-25 (tiksli data jai nežinoma) išvežė savo sūnų T. K., gim. 2000-11-29, iš Lietuvos į Angliją. Pareiškė tai, jog jos dukra – neatsakinga, nerimtas žmogus, paskutiniu metu turi potraukį alkoholiniams gėrimams. Pareiškime nurodė, jog „Aš niekuo nekaltinu savo dukters, kadangi manau, jog ji nekalta dėl blogo paveldimumo, ji paprasčiausiai yra tipinė savo tėvo genotipas, kuris yra neatsakingas žmogus, paveldėtinas alkoholikas, du kartus koduotas nuo priklausomybės alkoholiui, nuo 1995 metų niekur nedirba, atleistas iš darbo pagal straipsnį, konfliktiškas, neadekvataus elgesio.” (b.t. 1, b.l. 53-60).

Išraše iš L. J. 2009-08-26 pareiškimo Vaiko teisių apsaugos skyriui nurodyta - „Aš niekuo nekaltinu savo dukros, nes manau, kad ji tiesiog yra savo tėvo genotipas, visas blogiausias savybes ji paveldėjo iš savo tėvo – neatsakingo žmogaus, alkoholiko iš prigimties, dukart koduoto nuo priklausomybės alkoholiui, nuo 1995 metų niekur nedirba, atleistas pagal straipsnį, konfliktiškas ir neadekvataus elgesio žmogus.” (tikro, oficialaus dokumento Nr. 39-147, išduoto 2009-08-31, vertimas į lietuvių kalbą) (b.t. 2, b.l. 60-64).

VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro 2010-03-16 pažymoje nurodyta, jog V. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), nėra iki 2003 m. įrašytas į psichiatrinę ir narkologinę įskaitas (b.t. 1, b.l. 61).

Vilniaus priklausomybės ligų centro Ambulatorinio skyriaus pažymoje nurodyta, jog pil. J. V., a/k (duomenys neskelbtini) nurodęs adresą (duomenys neskelbtini), į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitos priežiūros grupę neįrašytas (b.t. 1, b.l. 123).

VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2011-01-31 rašte nurodyta, jog V. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), stacionare negydytas, konsultaciniame centre neregistruotas (b.t. 1, b.l. 128).

VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2011-01-13 pažymoje apie asmens gydymą nurodyta, jog pil. V. J., gim. (duomenys neskelbtini), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (b.t. 1, b.l. 130).

UAB (duomenys neskelbtini) 2011-01-24 raštuose nurodyta, jog siekiant sumažinti narkologinių ligų (priklausomybių) keliamą žalą visuomenei, civilizuotose pasaulio šalyse (taip pat ir Lietuvoje) plačiai taikomas anoniminis tokių pacientų gydymas. Tai apsaugo juos nuo traumavimo, pasklidus informacijai. Jų gydymo įstaigoje vadovaujamasi anonimiškumo principu (jie nereikalauja jokių asmenybės tapatumą patvirtinančių dokumentų), todėl dėl konkretaus žmogaus atsakyti negali. Medicininė dokumentacija tvarkoma prisilaikant SAM direktyvinių dokumentų (b.t. 1, b.l. 113, 126).

Vilniaus priklausomybės ligų centro Ambulatorinio skyriaus pažymoje nurodyta, jog pil. J. D., a/k (duomenys neskelbtini) nurodžiusi adresą (duomenys neskelbtini), į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitos priežiūros grupę neįrašytas (b.t. 1, b.l. 143).

VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2011-03-08 rašte nurodyta, jog J. N. Stepanovič, gim. (duomenys neskelbtini), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (b.t. 2, b.l. 4).

LR Visagino miesto savivaldybės VšĮ Visagino ligoninės 2011-08-01 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog VšĮ Visagino ligoninė neturi duomenų apie tai, kad V. J. 1996 m. būtų kreipęsis ar buvo gydomas ligoninėje.

VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro 2011-08-02 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog turimoje VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro asmens sveikatos priežiūros istorijoje duomenų, kad 1996 metais V. J. kreipėsi girtas ir su sumušimų požymiais, nėra.

Utenos apskrities VPK Visagino PK Viešosios policijos skyriaus 2011-08-03 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog apie V. J. kreipimąsi 1996 metais į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariatą duomenų neturi. Taip pat neturi duomenų ir apie tai, kad V. J. būtų padaręs kokį nors administracinį teisės pažeidimą iki 2009 m. spalio 21 d., susijusį su viešosios tvarkos pažeidimu.

Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2011-08-18 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatas duomenų apie tai, kad V. J., būdamas neblaivus, kabinėdavosi prie traukinių keleivių, šlapinosi traukiniuose ar kitose viešosiose vietose arba kitaip pažeidinėjo viešąją tvarką, neturi. Komisariatas nėra gavęs jokių skundų iš kitų asmenų dėl minėtų V. J. veiksmų. Iki 2009 m. gruodžio 1 d. visus pažeidimus, padarytus traukiniuose, tyrė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariatas, po kurio reorganizacijos visi duomenys turėtų būti Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate.

Vilniaus apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus 2011-08-26 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog jokios informacijos apie V. J. viešosios tvarkos pažeidimus Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate neužregistruota.

Pažymėtina tai, jog Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma, nagrinėjamu atveju patvirtina faktą, jog V. J. vartojo alkoholinius gėrimus. Beje tokią išvadą skundžiamame nuosprendyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina tai, jog netikėti aukščiau išdėstytais L. J. parodymais apie V. J. polinkį vartoti alkoholinius gėrimus, nėra jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina byloje liudytojais apklausti T. B., T. K., L. V., V. S.. Beje, aplinkybės, jog vartojo alkoholinius gėrimus nepaneigė ir pats V. J.. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra nei vieno įrodymo paneigiančio apeliantės teiginį, jog V. J. yra priklausomas nuo alkoholio. Byloje esančios įvairių gydymo įstaigų pažymos, raštai apie tai, kad V. J. nėra gydytas nuo priklausomybės alkoholiui, nėra įrašytas į psichiatrinę ir narkologinę įskaitas, Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitos priežiūros grupę, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nei patvirtina, nei paneigia L. J. teiginius. Tas pats pasakytina ir apie UAB (duomenys neskelbtini) 2011-01-24 raštuose nurodytą informaciją, jog jų gydymo įstaigoje vadovaujamasi anonimiškumo principu (jie nereikalauja jokių asmenybės tapatumą patvirtinančių dokumentų), todėl dėl konkretaus žmogaus atsakyti negali. Tokiu būdu, apeliantės teiginiai apie tai, kad V. J. du kartus kodavosi nuo priklausomybės alkoholiui UAB (duomenys neskelbtini), taip pat yra nepaneigti. Dar daugiau, apie L. J. aukščiau paminėtą aplinkybę savo parodymuose nurodė ir liudytojos T. K., L. V.. Žinoma, ką beje patvirtina ir UAB (duomenys neskelbtini) 2011-01-24 raštuose esanti informacija, jog pasaulyje, ne išimtis yra ir Lietuva, plačiai yra taikomas anoniminis priklausomybės ligomis sergančių asmenų gydymas, todėl informacija apie tokius asmenis nėra fiksuojama, o jeigu ir fiksuojama, ji nėra teikiama tretiesiems asmenims. Be to, asmenys sergantys aptariama priklausomybės liga, patys gali ir nepripažinti esantys priklausomi nuo alkoholio, kas neatmestina ir V. J. atveju, juolab, kad besaikį V. J. alkoholio vartojimą nagrinėjamoje byloje patvirtino ne tik apeliantė, bet ir ne viena byloje apklausta liudytoja.

Dėl paveldimumo vartoti alkoholinius gėrimus pastebėtina tai, jog iš L. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų seka, jog terminą „paveldėtinas” nurodė tik dėl to, kad V. J. motina nuolat išgyveno dėl savo sūnaus ligos, tačiau sakydavo, kad jis dėl jos nekaltas, nes paveldėjo ją iš savo tėvo. Apeliantė skunde nurodė, jog sąvokos „alkoholikas iš prigimties” nesieja su nukentėjusiojo tėvais ir apie jokį paveldėjimą šiuo atveju ji neturėjo omenyje. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pavartodama sąvoką „paveldėtinas alkoholikas” hiperbolizavo savo nuomonę apie V. J. polinkį vartoti alkoholinius gėrimus, kas teisės požiūriu yra leidžiama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad L. J. paskleidė informaciją piktnaudžiaudama šia teise.

Be to, pažymėtina tai, jog tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės apie V. J. elgesį, pastovų alkoholinių gėrimų vartojimą, kodavimąsi nuo priklausomybės alkoholiui, jo elgesį pavartojus alkoholinius gėrimus, suteikė apeliantei pagrindą manyti, jog jis yra priklausomas nuo alkoholio. Tokiu būdu, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog L. J. pareiškime, rašytame Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, pateikta informacija, kad V. J. yra „paveldėtinas alkoholikas” yra melaginga, neatitinkanti tikrovės, ir nepagrįstai L. J. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. Apeliantės faktais pagrįsta nuomonė apie savo vyrą V. J., išreikšta Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui 2009-08-26 surašytame pareiškime, nurodant, kad jis yra „paveldėtinas alkoholikas“, nelaikytina melaginga bei tikrovės neatitinkančia informacija ir tuo pačiu vienu iš Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., byloje pareikštas nukentėjusiojo V. J. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios L. J. ir jos gynėjos adv. Indrės Panavaitės apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendį, kuriuo L. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, ir priimti naują nuosprendį: L. J. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo V. J. (V. J.) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.