Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-15 · Byla Nr. Iv-1893-244/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-15
Bylos Nr.
Iv-1893-244/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00110-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1893-244/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00110-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. M. skunde (b. l. 1–3) prašo solidariai priteisti iš atsakovių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės 1 288,19 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Skunde paaiškino, kad dirba VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Štabo Personalo skyriuje. Pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 straipsnio 2 dalis). Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Dėl to nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 1 288,19 Lt priemokų ir priedų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalą padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių civilinė atsakomybė negalima. Yra keturios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, padaryta žala ir priežastinis ryšys. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. DC-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 straipsnio 2 dalyje nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Dėl to atsakovei kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, todėl bet kokie jo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Šiuo atveju byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkama atsakove gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.).

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė atsiliepime į skundą (b. l. 19–21) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai. Nutarime taip pat konstatuota, kad iš Konstitucijos, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Atsakovės sprendimai riboti pareiškėjo 2006–2008 m. priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento, taikant teisės aktus priimtiems sprendimams, šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šiuo atveju taikytini Darbo kodekse nustatyti terminai pareiškėjų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Vadinasi, darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio suma gali būti priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus, todėl už laikotarpius, viršijančius šį terminą, valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie LR VRM atsiliepime į skundą (b. l. 13–16) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėta, jog pagal Konstituciją Seimo aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai. Atsakovės sprendimai riboti A. M. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį gaudamas atsiskaitymo lapelius, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šiuo atveju taikytini Darbo kodekse nustatyti terminai pareiškėjų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas 2012-01-03 skunde prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2006 m. sausio 1 d. Tačiau Darbo kodekso 298 str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio suma gali būti priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus, t. y. ši norma nustato naikinamąjį terminą, todėl už laikotarpius, viršijančius šį terminą, valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2006–2008 metus, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. DC-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (administracinė byla Nr. A575-1831/2011).

Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo A. M. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 4–8) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2006-07-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 288,19 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Šiuose dokumentuose pareiškėjams apskaičiuotų darbo užmokesčio ir neišmokėtos jų dalies sumų atsakovė neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.

Teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio objekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju netaikytinos.

Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, tai pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjui už jo atliktą darbą, tenka įstaigai, kurioje pareiškėjas tarnavo, t. y. šiuo atveju VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinei.

Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2012-01-09, todėl jo piniginiai reikalavimai už 2006–2008 metus negali būti tenkinami, nes šiuo atveju, remiantis anksčiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, praleistas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo ir nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis senaties terminą praleido.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska