Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-401-634/2015

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00565-2014-5

2015 m. birželio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, Sauliui Striaušai, nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Romualdui Matoniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. – 20 MGL (760 eurų) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2014-04-14, apie 16:30 val., Sporto gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, vairuodamas automobilį „BMW X3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 132 p., 134 p., reikalavimus – vairuodamas automobilį nesilaikė saugaus atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje jo važiavusią transporto priemonę, laiku nesulėtino važiavimo greičio, visiškai nesustabdė vairuoto automobilio, dėl ko atsitrenkė į jo važiavimo juostoje prieš pėsčiųjų perėją praleisti pėsčiuosius sustojusio automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo L. M., kėbulo galinę dalį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojai L. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Veika kvalifikuota pagal BK 281 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas V. K. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d., nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados dėl V. K. kaltės nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Specialisto išvadoje Nr. G 451/14(09) teigiama, jog L. M. klinikiniais duomenimis konstatuota galvos ir sprando sumušimas, sprando raiščių patempimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, stuburo kaklinės ir juosmeninės dalių skausminis sindromas, nosies kaulų lūžimas. Konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu 2014-04-14 ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 42).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio nagrinėjant bylą apylinkės teisme kilo tam tikrų abejonių dėl nukentėjusiajai L. M. eismo įvykio metu padarytų kūno sužalojimų sunkumo laipsnio, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo neabejojantis, kad L. M. nosies kaulų lūžimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas eismo įvykio metu, kadangi jokių duomenų, jog tai galėjo nutikti kitu metu byloje nėra. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė specialisto išvada, eksperto paaiškinimais, bei nukentėjusiosios parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje pateikta specialisto išvada yra gana kategoriška, nors jos tiriamojoje dalyje nosikaulio lūžis paminėtas abstrakčiai, nukentėjusiosios nusiskundimai šiuo aspektu nefiksuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas ir pan., ir tik tada sprendžiama dėl jos įrodomosios vertės. Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-245/2012). Šiuo atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas dėstydamas specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes nebuvo itin konkretus nurodydamas, kad negali pasakyti kada tiksliai galėjo būti padarytas nosikaulio lūžis, kompiuterinė tomografija jam tik leidžia manyti, kad tai galėjo būti 2014-04-14 (b. l. 143-144). Vertinant pačios nukentėjusiosios parodymus akivaizdu, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji net neužsiminė apie galimą nosies kaulų lūžį, tačiau aiškiai nurodė kitus patirtus sužalojimus (galvos, kaklo, nugaros). Teigė po smūgio buvo pasvirusi į priekį ir po to staigiai atgal (b. l. 31-32). Tačiau pirmosios instancijos teisme tikslindama įvykio aplinkybes pastaroji nurodė, jog nosį susilaužė atsitrenkusi į automobilio vairą, tačiau gydytojui apie tai nesakiusi (b. l. 143). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nukentėjusiosios dėstomos įvykio aplinkybės neatspindi realios įvykių eigos, nelogiška, jog asmuo besiskųsdamas atskirų kūno dalių skausmais visiškai ignoruoja nosies skausmus ir apie tai gydytojui net neužsimena. Deklaratyvaus pobūdžio pasiaiškinimai, jog nukentėjusioji tikėjosi, kad gydytojai apžiūrės viską šiuo atveju vertintini kritiškai. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu L. M. nurodė, jog įvykio metu buvo prisisegusi saugos diržą (b. l. 143), taigi jos deklaruojamas susižalojimo mechanizmas – atsitrenkiant į automobilio vairą esant tokioms faktinėms aplinkybėms – praktiškai neįmanomas. Automobilio saugos diržų specifika pagrįsta būtent apsaugoti asmenį nuo bet kokio posvyrio į priekį, taigi neleidžia kūnui laisvai judėti. Be to, pats susidūrimo mechanizmas (buvo atsitrenkta į nukentėjusiosios automobilio galinę dalį) sąlygoja tai, kad asmuo tokio poveikio metu pagal fizikos dėsnius atsilošia atgal, o ne svyra į priekį. Taigi nukentėjusiosios dėstomos įvykio aplinkybės dėl patirtų nosies sužalojimų kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant pašalinti visas abejones dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, atsižvelgus į tai, kad šiai faktinei aplinkybei nustatyti reikalingos specialios medicinos srities žinios, apeliacinės instancijos teismas į posėdį kvietė ir apklausė teismo medicinos ekspertą D. I., kuris pateikė specialisto išvadą bei gydytoją H. K., kuris atliko kompiuterinės tomografijos tyrimą.

Ekspertas D. I. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nosikaulio lūžį konstatavo iš medicininių dokumentų. Eliminuojant šį sužalojimą keistųsi jo išvada dėl sveikatos sutrikdymo masto, kadangi galvos ir sprando sumušimas, sprando raiščių patempimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, stuburo kaklinės ir juosminės dalių skausminis sindromas būtų konstatuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nes per 10 parų šie simptomai turi praeiti (b. l. 174-175).

Liudytojas H. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis dirba vyriausiuoju radiologu Marijampolės ligoninėje, atliko kompiuterinės tomografijos tyrimą nukentėjusiajai. Vaizduose buvo matoma tik nosies pertvaros deformacija ir fragmentuoti nosikauliai, palyginus su ankstesniais vaizdais, tai pakitimai buvo identiški. Mano, jog išvada būtų tikslesnė, kad įtariamas nosikaulio lūžis. Išskyrus nosikaulio fragmentaciją, tikslių lūžio požymių nebuvo. Sąvoka „fragmentuoti“ neleidžia atmesti to fakto, kad lūžio nėra, tačiau nei kilmės, nei senumo įvertinti negali. M. buvo tik lūžio įtarimas, jis pasireiškė kreiva nosies pertvara ir fragmentuotais nosikauliais, tačiau šiuos požymius ne visais atvejais lydi lūžimas. Kad diagnozuoti nosies lūžimą turėtų būti nosikaulių dislokacija. Nagrinėjamu atveju negali tvirtinti, kad buvo nustatytas nosikaulio lūžis, kadangi susipažinus su ankstesniais vaizdais, tai vaizdas buvo identiškas. Pacientė jau anksčiau dar prieš eismo įvykį (prieš pusmetį ar daugiau) kreipėsi į Marijampolės ligoninę dėl kitos priežasties (kraujotakos sutrikimo), tai vaizdas buvo panašus. Gavęs šaukimą į teismo posėdį peržiūrėjo dokumentaciją, duomenų bazėje yra rentgenogramos darytos prieš įvykį ir po jo, tai esminio skirtumo tarp jų nebuvo. Pagal tuos vaizdus, kuriuos matė atmeta galimybę, kad M. nosikaulį susilaužė avarijos metu (b. l. 173-174).

Tokiu būdu įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš liudytojo H. K. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, pastarasis pakartotinai susipažinęs su medicinine dokumentacija patvirtino L. M. konstatuotą nosikaulio lūžį matęs ir anksčiau, esminio skirtumo tarp rentgenogramų prieš įvykį ir po jo nenustatęs, todėl atmeta galimybę, kad šis sužalojimas buvo padarytas nagrinėjamo eismo įvykio metu. Ankstesni vaizdai 2014-04-15 atliekant galvos smegenų kompiuterinę tomografiją nebuvo vertinami, nes tai buvo skubios pagalbos suteikimas siekiant nustatyti esamus sužalojimus. Tokie H. K. paaiškinimai grindžiami objektyviais medicininiais dokumentais, todėl abejoti šių parodymų patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu rengiant specialisto išvadą ekspertas D. I. Marijampolės ligoninės duomenų bazėje esančiomis ankstesnėmis L. M. rentgenogramomis nedisponavo, aiškiai nurodė nosikaulių lūžį nustatęs iš pateiktos 2014-04-15 kompiuterinės tomografijos ir nukentėjusiosios paaiškinimų. Taigi detalesnė bylos duomenų analizė suponuoja išvadą, kad ekspertui pateikta medžiaga siekiant nustatyti L. M. sveikatos sutrikdymo mastą nebuvo išsami ir pakankama objektyviai atlikti pavestą užduotį, kas leidžia daryti išvadą, kad byloje pateikta specialisto išvada Nr. G451/14(09) iš esmės neatspindi realių padarinių, kilusių eismo įvykio metu. Šiuo atveju pakartotinės ekspertizės skyrimas netikslingas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti esmines bylos aplinkybes. Papildomai pažymima, kad iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, jog byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės ir kad to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-339/2011, 2K-593/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas ir liudytojas išsamiai ir kategoriškai atsakė į pateiktus klausimus, paaiškino esmines aplinkybes turinčias reikšmė sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, aiškiai nurodė, kad L. M. konstatuotas nosies kaulų lūžimas buvo nustatytas dar prieš eismo įvykį, todėl likusieji sužalojimai gali būti vertinami tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti H. K. ir D. I. teiktais paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą, bei atlikusi įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl V. K. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Šiuo atveju konkretūs įstatyme numatyti padariniai yra būtina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. kilimo sąlyga. Tuo tarpu įvertinus teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apklausus liudytoją bei ekspertą neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusioji L. M. nosies kaulų lūžimą patyrė ne eismo įvykio metu. Tuo tarpu kiti, eismo įvykio metu L. M. padaryti kūno sužalojimai (galvos ir sprando sumušimas, sprando raiščių patempimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, stuburo kaklinės ir juosminės dalių skausminis sindromas) tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtino ekspertas D. I.. Tokiu būdu L. M. eismo įvykio metu padaryti kūno sužalojimai, sukėlę nežymų jos sveikatos sutrikdymą, negali sukelti V. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d., nes toks sužalojimas nenumatytas šio straipsnio dispozicijoje. Šiuo atveju V. K. atsakomybė reglamentuotų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 1 d. (kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą). Atsižvelgiant į tai, V. K. turi būti išteisintas, nes jo veiksmuose nėra BK 281 str. 1 d., sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str.,

nusprendžia:

nuteistojo V. K. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą tenkinti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. K. dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 281 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.