Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. P. motinos I. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria A. P. pripažintas nepakaltinamu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., padarymo ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių miesto apylinkės teismas nustatė, kad A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., o būtent, kad jis 2006 m. lapkričio 23 d. apie 8 val. ties Lieporių vidurinės mokyklos kiemu, (duomenys neskelbtini), iš nugaros viena ranka apkabindamas ir prisispausdamas prie savęs I. B. , gimusią (duomenys neskelbtini), o kita ranka paimdamas jai už burnos ir sakydamas - ,,mažute, einam baliavoti, o jei ne – nudursiu“, išsitraukęs iš kišenės reples, grasino nužudyti nukentėjusiąją I. B. .

Apeliaciniu skundu A. P. motina I. P. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-05-15 nutartį dėl priverčiamos medicininės priemonės taikymo A. P. , taikant gydymą namų sąlygomis. Apeliantė nurodo, kad byloje esančiuose dviejuose Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktuose, pasirašytuose tų pačių asmenų – A. Šimkūno ir G. Butkaus, konstatuota, jog A. P. serga paranoidine šizofrenija, tačiau 2006-06-15 ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad A. P. reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, o 2007-02-22 ekspertizės aktų išvadose nurodyta, kad A. P. reikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Skunde nurodoma, kad teismas nesiaiškino, kodėl byloje yra prieštaringos teismo ekspertų išvados, o rėmėsi tik 2007-02-22 ekspertizės aktu ir skyrė griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę. Todėl norėtų, jog A. P. būtų paskirta papildoma ambulatorinė ekspertizė, kadangi pastaroji ekspertizė išvadų neatitinka. Be to nurodoma, kad A. P. nėra agresyvus ir pavojingas visuomenėje, visada buvo gydomas ir prižiūrimas, charakterizuojamas teigiamai, administracinių nuobaudų neturi, į policijos įskaitas neįrašytas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir skyrė pačią griežčiausią priverčiamąją medicininę priemonę. Taip pat apeliantė teigia, kad ji pati gali garantuoti tinkamas savo sergančio sūnaus priežiūros ir gydymo sąlygas.

Apeliantė I. P. ir A. P. gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė D. B. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Teismo išvadą, kad A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – grasino nužudyti nukentėjusiąją I. B. – patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai: nukentėjusiosios I. B. parodymai ir asmens atpažinimas pagal jo nuotrauką, daiktų paėmimo protokolas bei pačios apeliantės parodymai apie A. P. aprangą, sutampantys su nukentėjusiosios parodymais.

Apeliantė, savo nesutikimą su A. P. paskirta priverčiamąja medicinos priemone, argumentuoja tuo, kad byloje yra dvi skirtingos ekspertų išvados, kuriose jos sūnui A. P. konstatuota ta pati liga, tačiau rekomenduota taikyti skirtingą priverstinį gydymą. Tuo remdamasi apeliantė prašo skirti papildomą ambulatorinę ekspertizę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. , įtariamam kitoje baudžiamojoje byloje, padarius nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d. (Viešosios tvarkos pažeidimas), 2006-06-15 buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje buvo konstatuota, kad jis serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija, ir jam reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 55-57). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo paskirta ir 2007-02-22 atlikta A. P. teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje konstatuota, kad jis serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija ir jam reikia skirti priverčiamąsias medicinos priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b. l. 71-72). Konkrečiu atveju, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi paskutiniąja, šioje baudžiamojoje byloje atlikta teismo psichiatrijos ekspertize ir jos išvadomis.

Remiantis teismo psichiatrijos ekspertizės 2007-02-22 išvada (b. l. 44-46) byloje nustatyta, kad A. P. 2006 m. lapkričio 23 d. darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką buvo veikiamas psichikos sutrikimo, sirgo paranoidine šizofrenija, negalėjo teisingai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo teisingai valdyti savo veiksmų, todėl A. P. reikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pastarąją išvadą patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas psichiatrijos komisijos ekspertas A. Šimkūnas (b. l. 110). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. P. nepakaltinamu (BK 17 str. 1 d.).

Pagal BK 98 str. nuostatas asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, yra taikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės. BK 98 straipsnyje numatyto stacionarinio stebėjimo griežto stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas sveikatos būkle, jo elgesio pobūdžiu. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte (2007-02-22) (b. l. 71-72) nurodyta, kad A. P. psichikos liga serga nuo 1983 metų, tačiau skiriamų vaistų nenaudoja, gydymo vengia, ekspertų rekomenduotas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (2006-06-15 ekspertų išvada (b. l. 55-57) buvo ignoruotas, A. P. priverstinai gydytas nebuvo. Kolegijos nuomone, A. P. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė atitinka jo padarytos veikos pavojingumą ir jo psichikos sveikatos būseną, kurią įvertinusi ekspertų psichiatrų komisija rekomenduoja taikyti A. P. priverstinio pobūdžio medicinines priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kolegija daro išvadą, kad A. P. priverčiamoji medicinos priemonė paskirta laikantis įstatymo reikalavimų, priverčiamosios medicinos priemonės taikymo motyvai yra pagrįsti, paremti įrodymais. A. P. atliktos ekspertizės akto išvados (b. l. 71-72) kolegijai abejonių nekelia, todėl apeliantės prašymas skirti jam papildomą ambulatorinę ekspertizę netenkintinas kaip nepagrįstas.

Apeliantės skunde nurodytos teigiamai A. P. charakterizuojančios aplinkybės nepaneigia reikalingumo taikyti A. PLunksniui priverčiamąją medicinos priemonę.

Pagal BK 98 str. 6 d. teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 str. minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo keisti A. P. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, kaip prašo apeliantė.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nutartis, kolegijos nuomone, yra teisėta bei pagrįsta, todėl keisti ar naikinti nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. P. motinos I. P. apeliacinį skundą atmesti.