Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Danutė Švitinienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gegužės 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėja), apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Institucija) 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu Pažeidėja buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51² straipsnio 2 dalį ir 55 straipsnio 1 dalį galutine nuobauda – 434 eurų bauda. Pažeidėja buvo nubausta už tai, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D1-1038 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo 25.1 ir 30.1 punktus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.4 punktą, t. y. 2015 m. lapkričio 6 d. 14 val. savo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tvarkė 0,2437 ha ploto nepratekantį dirbtinį vandens telkinį, turintį 0,1155 ha ploto pakrantės apsaugos juostą neturėdama leidimo tai daryti ir padarė vandens apsaugos reikalavimų pažeidimą.

Šį nutarimą Pažeidėja apskundė apylinkės teismui, kuris skundžiama nutartimi Pažeidėjos skundo netenkino ir Institucijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 256 ir 257 straipsniuose suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu bei teisine sąmone. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija bylą nagrinėjančiam organui nėra privaloma. Todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje konkrečioje byloje ir ar skundas tenkintinas, sprendimas yra tik skundą nagrinėjančio teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.

Dėl ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo

ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, be kita ko, vykdė kitokią veiklą pažeisdamas teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Pažeidėja tvarkė jos žemės sklype esantį dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį. Pažeidėja savo kaltę dėl ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo iš esmės neigia manydama, kad tvarkydama jos žemės sklype esantį vandens telkinį ji privalėjo vadovautis ne 2014 m. aprašu, o 2012 m. aprašu. Tačiau su tokia Pažeidėjos pozicija sutikti negalima.

2012 m. aprašo 4 punkte įtvirtinta, kad aprašo reikalavimai netaikomi asmenims, kurie dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius įrengė ar pradėjo jų įrengimą iki šio aprašo įsigaliojimo dienos. Iš teismui pateiktos 2011 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijos matyti, jog tuo metu Pažeidėjos žemės sklype jau buvo įrengtas vandens telkinys (2.1 punktas) ir jame nuo 2003 m. gruodžio 3 d. buvo nustatytos apsaugos juostos ir zonos (9.1 punktas). Taip pat iš byloje esančios Pažeidėjos žemės sklypo plano kopijos matyti, jog šio plano sudarymo metu, t. y. 2002 metais Pažeidėjos žemės sklype jau buvo įrengtas vandens telkinys (9–10 b. l.). Visi šie duomenys rodo, kad Pažeidėjos žemės sklype esantis dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys buvo įrengtas iki 2012 m. aprašo įsigaliojimo, todėl, šio aprašo 4 punkto prasme, vykdant kokią nors veiklą, susijusią su šiuo vandens telkiniu, 2012 m. aprašo reikalavimai netaikomi.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tvarkydama savo žemės sklype esantį vandens telkinį Pažeidėja privalėjo vadovautis 2014 m. aprašu. Šio aprašo 25.2, 30.2 punktuose ir aprašo 1 priedo 2.2 eilutės 3 stulpelyje įtvirtinta asmens, organizuojančio vandens telkinio (nesančio saugomose teritorijose, kurio plotas didesnis nei 0,04 ha) tvarkymo darbus pareiga pateikti atitinkamai aplinkos apsaugos agentūrai pasirašytą projektą (raštu ir kopiją skaitmeniniu formatu), o tvarkymo darbus vykdyti tik po to, kai gauna suderintą projektą.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad Pažeidėja, prieš tvarkydama jos žemės sklype esantį vandens telkinį (kurio plotas didesnis už 0,04 ha) būtų įvykdžiusi minėtas pareigas, todėl tvarkydama šį vandens telkinį ji neabejotinai pažeidė pirmiau nurodytų aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus ir padarė ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Institucija administracinio teisės pažeidimo protokole netiksliai nurodė teisės normas, kurių reikalavimus Pažeidėja pažeidė tvarkydama vandens telkinį (Pažeidėja pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį buvo kaltinama ir nubausta už 2014 m. aprašo 25.1 ir 30.1 punktų pažeidimą). Tačiau šis netikslumas negali eliminuoti Pažeidėjos atsakomybės už jos padarytą aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų pažeidimą, nes tvarkydama jos žemės sklype esantį vandens telkinį Pažeidėja iš tiesų vykdė veiklą pažeisdama aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo

ATPK 55 straipsnio 1 dalis reglamentuoja atsakomybę asmens, kuris pažeidė paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų <...> naudojimo režimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkte numatyta, jog pakrantės apsaugos juostose draudžiama <...> ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis).

Kaip jau buvo paminėta pirmiau, iš teismui pateiktos 2011 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijos matyti, jog Pažeidėjos žemės sklype įrengtame vandens telkinyje nuo 2003 m. gruodžio 3 d. buvo nustatytos apsaugos juostos ir zonos, ginčo dėl to nėra. Pažeidėja savo kaltę dėl ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo iš esmės neigia tvirtindama, kad ji paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje vykdė kultūrinės pievos atsėjimą. Tačiau ir su šia Pažeidėjos pozicijai negalima sutikti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkte, vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose kultūrinių pievų atsėjimas galimas tik suderinus tai su aplinkos apsaugos tarnybomis. Byloje nėra duomenų apie tai, jog prieš vykdydama jos žemės sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje kultūrinių pievų atsėjimą Pažeidėja tai būtų suderinusi su atitinkama institucija. Todėl tokia jos veikla, pažeidžianti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkto, reglamentuojančio paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų naudojimo režimą reikalavimus, neabejotinai sudaro ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį.

Taip pat būtina pažymėti, jog iš kartu su skundu apylinkės teismui Pažeidėjos pateiktos nuotraukos matyti, jog aplink jos žemės sklype esantį vandens telkinį, pakrantės apsaugos juostoje auga žolinė augmenija (velėna). Kasant iš vandens telkinio dugno gruntą (žvyrą) ir formuojant naują vandens telkinio pakrantę iškastu gruntu neabejotinai buvo užpilta dalis vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje augusios žolinės augmenijos (velėnos) ir taip ši augmenijos dalis buvo sunaikinta (8 b. l.). O tai daryti savavališkai (ardyti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostose augančią velėną ją sunaikinant, užpilant ant jos gruntą (žvyrą) ir pan.) draudžia pirmiau paminėti teisės aktai.

Akivaizdu, jog Pažeidėja, nesilaikydama aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidė paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų naudojimo režimą ir taip padarė ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Dėl Pažeidėjai skirtų nuobaudų

Pažeidėja mano, kad skirdama nuobaudą Institucija neįvertino jos kaltės formos, pažeidimų mąsto ir jų rezultatų, todėl nepagrįstai netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų ir paskyrė jai per griežtą administracinę nuobaudą.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismai, nagrinėdami bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavę, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, juolab, kad Pažeidėja nepripažino padariusi jai inkriminuotus pažeidimus, dėl to nesigailėjo ir nėra jokių kitų jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Skirdamas Pažeidėjai nuobaudas už atsikrus pažeidimus Institucijos pareigūnas iš esmės įvertino padarytų teisės pažeidimų pobūdį, Pažeidėjos asmenybę bei kitas jos atsakomybės individualizavimui svarbias aplinkybes ir nesant Pažeidėjos atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių teisingai paskyrė Pažeidėjai ATPK 51² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą baudą, atitinkančią tokios nuobaudos vidurkį ir minimalią ATPK 55 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą. Nustatydamas galutinę administracinę nuobaudą pareigūnas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Kitos Pažeidėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, pasvarstymai ir interpretavimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra grindžiami subjektyviu pačios Pažeidėjos situacijos suvokimu, nepagrįstu bylos duomenimis, todėl jos negali daryti įtakos jos veikų įrodytumui ir atsakomybės individualizavimui.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, įvertinęs visus bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys patvirtina Pažeidėjos kaltę dėl jai inkriminuotų pažeidimų padarymo, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir motyvuota. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą ir E. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.