Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-691/2011

Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-58-1-00122-2010-3

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. liepos 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. T. išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., požymių.

R. M. išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., požymių.

Civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad P. T. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, iš K. G. ir B. G. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini), iškirto ir pagrobė 92 medžius. Nusikalstamai veikdami, P. T. ir R. M. iškirto ir pagrobė 89 beržus ir 3 baltalksnius. Viso neteisėtai buvo iškirsta ir pagrobta 31.006 m³ medienos, nukentėjusiesiems padaryta 3 095,76 Lt turtinė žala.

Pripažinti P. T. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d. ir skirti jam viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui, pripažinti P. T. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 270 str. 3 d. ir skirti jam viešuosius darbus 1 mėnesiui, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui, vadovaujantis LR BK 63 str. 2, 5 d. 2 p., galutinę bausmę paskirti viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui.

Pripažinti R. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d. ir skirti jam viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui, pripažinti R. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 270 str. 3 d. ir skirti jam viešuosius darbus 1 mėnesiui, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui, vadovaujantis LR BK 63 str. 2, 5 d. 2 p., galutinę bausmę paskirti viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant išdirbti po 40 val. per mėnesį visuomenės labui.

Civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant žalą solidariai iš R. M. ir P. T..

Prokuratūros nuomone, Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, esminių BPK pažeidimų, faktinių aplinkybių neatitikimo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Prokuratūros nuomone, nagrinėjamu atveju teismo šališkumą patvirtina tai, jog P. T. ir R. M. yra išteisinti pagal teismo suformuluotą naują kaltinimą, sugretinus kaltinamąjį aktą ir skundžiamą nuosprendį matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės faktines aplinkybes pakeitė skirtingomis, t. y. naujomis, kurios kaltinamajame akte nebuvo minimos. Pirmos instancijos teismas pakeitė nusikalstamos veikos padarymo laiką - kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo laikas - 2010 m. kovo mėnesio viduryje - balandžio mėnesio pradžioje, o teismo nuosprendyje - visas kovo ir balandžio mėnesiai; nusikalstamos veikos padarymo vietą - kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta - (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini), K. G. ir B. G. nuosavybės teise priklausančiame (duomenys neskelbtini) sklype, nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo vieta nurodyta - (duomenys neskelbtini). Teismas praplėtė kaltinimo ribas, o būtent, praplėtė nusikaltimo laiko, vietos ribas, be to, netyrė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 270 str. 3 d., nors šis kaltinimas buvo pateiktas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme, kaltinamiesiems P. T. ir R. M. kaltinimai nebuvo pakeisti, nes nebuvo gauti nei prokuroro, nei nukentėjusiosios rašytiniai prašymai. Gi baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Duomenų, kad teismas apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę pranešė P. T. ir R. M. byloje nėra. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai ir nepagrįstai suvaržyta P. T. ir R. M. įstatymo garantuota teisė į gynybą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, savo iniciatyva pakeisdamas kaltinimą P. T. ir R. M. iš esmės skirtingu pagal faktines aplinkybes nuo kaltinamajame akte surašyto kaltinimo, pažeidė BPK 44 str. 5 d., 255, 256 str., 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai rodo, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmos instancijos teismas buvo šališkas, nes nagrinėjo bylą pagal savo iniciatyva suformuluotą didesnės apimties kaltinimą, iš esmės pagal faktines aplinkybes skirtingą nuo kaltinamajame akte pareikšto kaltinimo, nenagrinėjo kaltinimo dėl nusikaltimo gamtai pagal LR BK 270 str. 3 d., todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

Be to, per visus teismo posėdžius teisėjas kaltinamųjų nuolat klausinėjo tų pačių aplinkybių ir primygtinai vertė juos patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu jų, kaip liudytojų, apklausos metu duotus parodymus. Kaltinamieji posėdžio metu nuolat tvirtino, jog tie parodymai yra neteisingi, o teisingi parodymai, kuriuos jie davė būdami apklausti įtariamaisiais, dalyvaujant jų gynėjui. Teismo šališkumą, prokuratūros įsitikinimu, patvirtina ir aplinkybė, jog 2011-02-15 buvo padaryta pertrauka iškviesti papildomus liudytojus N. Č., V. M., G. K., tačiau po pertraukos posėdis prasidėjo ne nuo liudytojų apklausos, o iš naujo apklausinėjant kaltinamuosius apie tas pačias aplinkybes, apie kurias jie buvo apklausti.

Tuo pačiu skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad neišsamiai buvo surašytas ir teisiamojo posėdžio protokolas, kuris buvo papildytas tik valstybiniam kaltintojui pateikus pastabas dėl protokolo. Bylą nagrinėjusio teisėjo kaltinamojo R. M. apklausos metu išsakytos frazės „įstatymas numato ne tik lengvesnes bausmes, bet ir laisvės atėmimo bausmę”, „taigi pagalvokite, kokį medalį norite pasikabinti”, „ar jūs esate įrašytas psichiatro įskaitoje, iš bylos atrodo, ne. Tikrai jus reikia į kabinetą vežti”, teisėjo kaltinamojo P. T. apklausos metu išsakytą frazė „Nenorite kalbėti, kalbėsime kitaip”, kurios užfiksuotos būtent tik pateikus pastabas dėl protokolo, prokuratūros nuomone, vertintinos kaip teisėjo išankstinis priešiškumas, nusistatymas prieš kaltinamuosius, pasakymas, jog įstatymas numato ne tik lengvesnes bausmes, bet ir laisvės atėmimo bausmę, prokuratūros nuomone, gali būti vertintinas kaip išankstinis pasisakymas dėl kaltės. Teismo šališkumas pasižymėjo ir tuo, jog pageidauta, kad šioje byloje būtų kaltinamaisiais dar kiti asmenys - Ž. M. ir P. V., nes teisėjas posėdžio metu atkreipė dėmesį dėl faktinių bylos aplinkybių dėl kitų dviejų asmenų, nuosprendyje nurodė, kad veiksmai neteisėtai kertant nukentėjusiems priklausantį mišką, buvo sąlygoti ir nulemti liudytojų P. V. ir Ž. M. veiksmų. Baudžiamojo proceso kodeksas imperatyviai nurodo, jog byla nagrinėjama dėl tų asmenų, dėl kurių ji perduota į teismą. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje teismas buvo šališkas.

Skundžiamas nuosprendis pagal surašymo formą neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. R. M. ir P. T. buvo pareikšti ne tokie kaltinimai, kokie yra nurodyti skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas neaprašė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 270 str. 3 d., nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje, neišdėstė motyvų dėl šios nusikalstamos veikos nebuvimo kaltinamųjų veiksmuose, neaptarė įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinamųjų parodymus, pats sau prieštarauja: nurodo, jog „Teismas kaltinamųjų nuoširdžius prisipažinimus, taip pat parodymus duotus po jų bei parodymus duotus teisme laiko nepatikimais, prieštaringais bei neatitinkančiais faktinėms aplinkybėms, todėl šiais parodymais nesivadovauja”, tačiau čia pat jais remiasi, nurodydamas „pagal pirminius kaltinamųjų ... parodymus” ir faktiškai vadovaujasi kaltinamųjų apklaustų tyrimo pradžioje liudytojų procesiniame statuse parodymais. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad šie parodymai yra niekiniai, jais teismas negalėjo vadovautis, nes: tuo metu P. T. ir R. M. buvo apklausiami ne kaip įtariamieji apie savo nusikalstamą veiką, o kaip liudytojai; R. M. ir P. T. apklausa liudytojais apie jų pačių nusikalstamą veiką akivaizdžiai pažeidė jų teisę į gynybą. Teismas privalėjo vadovautis R. M. ir P. T. apklaustų kaip įtariamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir gretinti su teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Kaltinamieji patvirtino būtent jų kaip įtariamųjų, o ne liudytojų duotus savo parodymus, kurie patvirtinti ir kitais bylos duomenimis. Taigi, teismas netinkamai vertino ištirtas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad „kaltinamųjų parodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad P. T. ir R. M., prieš miško kirtimą, nebuvo nei susitarę įvykdyti miško vagystę, nei pasiskirstę vaidmenimis nusikalstamos veikos padaryme”. Prokuratūros teigimu, abu asmenys yra bendravykdytojai, tuo tarpu bendrininkavime susitarimas iš anksto nėra būtinas, jis gali kilti jau pradėjus daryti objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, jei kitas supranta daromų veiksmų neteisėtumą ir pritaria tam savo veiksmais. Tai, kad P. T. ir R. M. veikė bendrininkų grupėje, patvirtinta P. T., R. M., liudytojo P. V., Ž. M. teisiamojo posėdžio metu parodymais, byloje esančiu P. T. ranka rašytu leidimu kirsti mišką. Tiek P. T. ir R. M. dėl sunkios materialinės padėties buvo reikalingi pinigai. Dar prieš atvykstant Ž. M. buvo kalba apie galimybę parduoti malkas. Liudytojas P. V. minėjo, kad kažkada atrodo šalia namų buvęs jų miškas, tačiau miško dokumentų jis neturįs, tai neturįs ir teisės į miško nuosavybę. P. T. žinojęs, kad miško kirtimui reikia leidimo, tačiau nesikreipęs į urėdiją, nes neturėjęs nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pinigus abu kaltinamieji pasidalino. Kaltinamieji suprato, kad P. T. ir R. M. kerta jiems nuosavybės teise nepriklausantį mišką ir taip užvaldo svetimą turtą, abu kaltinamieji galvojo, kad miškas valstybinis ir todėl niekas vagystės nepastebės. Byloje yra Registrų centro pažymėjimas, jog P. V. pagal butų privatizavimo įstatymą (1991-05-28, Nr. 1-1374), privatizavo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Miško jo nuosavybėje nėra, o byloje aptariamas miškas buvo paveldėtas I. G., gim. (duomenys neskelbtini), dar pagal 2008-12-09 testamentą, 2009-06-23 parduotas V. K., o pastarosios vėliau parduotas B. ir K. G., tokiu būdu tiriamas miškas niekada nuosavybės teise nei P. V., nei P. T. nepriklausė.

Nepagrįsta teismo išvada, kad P. T. ir R. M. neturėjo tyčios įvykdyti neteisėtą miško kirtimą. Galiojantys teisės aktai numato, kad leidimas miško kirtimui, ištraukimui, gabenimui būtinas. Tokio leidimo kaltinamieji neturėjo, nors byloje surinkta aplinkybių visuma patvirtina, kad ši tvarka jiems buvo žinoma (pačių kaltinamųjų, liudytojo P. V. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai). Liudytoja J. B. parodė, kad ji surašė aktą dėl pažeidimo pagal Vyriausybės nutarimą, apžiūrėjo nukirstus medžius, buvo apskaičiuota žala aplinkai, ji yra skaičiuojama kiekvieną kartą, kai medžiai yra kertami neturint leidimo. Įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina miško neteisėto iškirtimo faktą ir žalos padarymą gamtai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų rajono agentūra civilinio ieškinio byloje nepareiškė, tačiau parašė raštišką sutikimą, kad civilinį ieškinį, dėl neteisėtu iškirtimu padarytos žalos gamtai, t.y. 682,13 Lt pareikštų Zarasų rajono apylinkės prokuratūra. LR BPK 117 str. numato, kad prokuroras palaikantis kaltinimą ir ginantis viešąjį interesą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai nusikalstama veika padaryta žala valstybei. Todėl prokuratūros pareikštas ieškinys turi būti patenkintas.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, nes ją išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, P. T. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie 2010 metų kovo mėnesio viduryje - balandžio mė­nesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, iš (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini), K. G. ir B. G. nuosavybės teise pri­klausančio (duomenys neskelbtini) sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai iškirsdami pagrobė 89 beržų - 30,764 m³ medienos 3076,40 Lt vertės (vie­no m³ kaina 100 Lt) ir 3 baltalksnių - 0,242 m³ medienos 19,36 Lt vertės (vieno m³ kaina 80 Lt), tuo bendrais veiksmais padarė K. G. ir B. G. 3095,76 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais P. T., R. M. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d.

Be to, P. T. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie, 2010 metų kovo mėnesio viduryje - balandžio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartale Nr. (duomenys neskelbtini), K. G. ir B. G. nuosavybės teise priklausančiame (duomenys neskelbtini) sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami leidimo nu­pjovė 89 vnt. žalių beržų - 30,764 m³ medienos ir 3 vnt. žalių baltalksnių - 0,242 m³ medienos, viso 31,006 m³ medienos, tuo pažeisdami 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius ne­gavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruo­šėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti, tuo padarydami nedidelę - 682,13 Lt žalą ap­linkai. Šiais savo veiksmais P. T., R. M., buvo kaltinami padarę baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lie­tuvos Respublikos BK 270 str. 3 d.

Pagal LR baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, baudžiamosios bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nustačius, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, teisėjas perduoda bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Respublikos BPK 233 str. 3 d. reikalauja perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nutartyje suformuluoti sprendimą perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodyti kaltinamojo vardą ir pavardę, veiką, kurios padarymu jis kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, išspręsti kitus procesinius klausimus. Kaip matyti iš byloje esančios Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-01-06 nutarties, teisėjas perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje suformulavo sprendimą perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodė, kaltinamųjų vardus, pavardes, išsprendė kitus procesinius klausimus, tačiau nenurodė, neaprašė nusikalstamų veikų, kurių padarymu P. T., R. M. kaltinami, apsiribojo nusikalstamas veikas numatančio baudžiamojo įstatymo nurodymu.

Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė tik tai, jog P. T., R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, iš K. G. ir B. G. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini), iškirto ir pagrobė 92 medžius. Nusikalstamai veikdami, P. T. ir R. M. iškirto ir pagrobė 89 beržus ir 3 baltalksnius. Viso neteisėtai buvo iškirsta ir pagrobta 31.006 m³ medienos, nukentėjusiesiems padaryta 3 095,76 Lt turtinė žala.

Iš aukščiau išdėstyto seka, jog pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, praplėtė kaltinamajame akte nurodytas nusikaltimo laiko ir vietos ribas. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik neesminiai patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti.. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 str. 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei prokuratūra, nei nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu prašymo pakeisti kaltinimą nebuvo pateikę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Nagrinėjamu atveju naujai suformulavus kaltinimą, išplėtus nusikaltimo laiko ir vietos ribas, apie tai P. T., R. M. nepranešus iš anksto teisiamajame posėdyje, buvo suvaržyta pastarųjų teisė į gynybą. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.). Juolab, kad iš P. T., R. M. parodymų matyti, kad jie ginčijo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo vietą.

Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu P. T., R. M. nors ir išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d., tačiau šios kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos netyrė. Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik, kad neišdėstė kaltinimo esmės, bet ir nepateikė įrodymų vertinimo motyvų, išvadų dėl kaltinamųjų išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d. (Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 3 d.).

Teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, jog P. T. ir R. M. veiksmai, neteisėtai kertant nukentėjusiesiems priklausantį mišką, buvo sąlygoti ir nulemti liudytojų P. V. ir Ž. M. veiksmų, apie kurių neteisėtumą, kaltinamieji sužinojo pirmųjų apklausų metu. Pažymėtina tai, jog reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, reiškia tai, kad baudžiamasis procesas teisme vyksta tik dėl šių asmenų ir teismas gali spręsti tik dėl jų kaltės ir dalyvavimo darant nusikalstamas veikas. Dėl kitų asmenų nuosprendis negali būti priimamas. Taip pat nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius nusikalstamas veikas.

Aukščiau nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini esminiais, kadangi jie teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą procesinį sprendimą.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamu atveju akivaizdžiai parodo ir vykęs teismo procesas bei vadovavimas bylos nagrinėjimui (LR BPK 241 str.). Neišsamiai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo surašytas teisiamojo posėdžio protokolas, kuris papildytas tik Zarasų rajono apylinkės prokuratūrai pateikus pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Faktą, kad pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingos, patvirtino ir bylą nagrinėjęs teisėjas, jas prijungdamas prie teisiamojo posėdžio protokolo (BPK 261 str. 6 d.). Zarasų rajono apylinkės prokuratūros pateiktose pastabose dėl teisiamojo posėdžio protokolo yra nurodyta, jog po kaltinamojo R. M. parodymų pagarsinimo ir R. M. atsakymo į prokuroro klausimus (b.1. 186, 2 pastraipa), kuriuose R. M. nurodo „Žinojau, kad reikia miško kirtimui leidimo, aš jo neturėjau. Galvojau, kad miškas yra valstybinis. Buvo pas mane sunki materialinė padėtis, todėl nusprendžiau išsikirsti miško ir užsidirbti pinigų. Miško nuosavybės dokumentų mes neturėjome. T. su tėvu iš pradžių sakė, kad yra dokumentai, vėliau aš sužinojau, kad dokumentų nėra. Supratau aš, kad vagiu mišką. Pinigus su T. pasidalinome per pusę. Aš gavau 360 lt. Pinigus aš gavau, iš ko neprisimenu. Medieną mes kirtome pardavimui. Pjūklą mes pasiskolinome iš M.. Taip pat pardavėme ir medieną. Mišką mes pjovėme kaladėlėmis. M. aš nieko nesakiau dėl miško”, protokole nėra užfiksuota, jog po šių žodžių kaltinamojo R. M. teisiamojo posėdžio pirmininkas išsako žodžius „įstatymas numato ne tik lengvesnes bausmes, bet ir laisvės atėmimo bausmę”, „taigi pagalvokite, kokį medalį norite pasikabinti”. Po ko kaltinamasis R. M. iš karto parodo sakydamas „yra teisingi mano pirmi parodymai. Prisipažįstu kaltu. Mano antri parodymai yra taip pat pusiau teisingi. Antri parodymai yra teisingi, apie kuriuos mane klausinėjo prokuroras. Kur teisėjas klausinėjo tie parodymai yra neteisingi. Aš juos daviau kiek aš atsimenu”. Po šių žodžių teisiamojo posėdžio pirmininkas išsako žodžius „ar jūs esate įrašytas psichiatro įskaitoje, iš bylos atrodo, ne. Tikrai jus reikia į kabinetą vežti”. Po ko kaltinamasis R. M. nurodo „aš dabar jau susipainiojau. Tikri parodymai yra tie kur mane teisėjas klausinėjo”. Nėra užfiksuoti ir kiti parodymai posėdžio metu, o būtent, taip pat kitas kaltinamasis P. T. į teisėjo klausimus (b.1. 186, 5 pastraipa) atsako „mano yra teisingi parodymai, kurie buvo duoti antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu. Parodymai, esantys 53 bylos lape yra neteisingi, nes ką manęs klausę, tą ir atsakiau, jie yra neteisingi.”, nėra užfiksuota, kad po šių žodžių teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia kaltinamojo „kodėl”, į ką P. T. atsako „priežastį dėl kurių sakiau, jog antri parodymai yra teisingai, paaiškinau praeitą teismo posėdį”, po ko teisiamojo posėdžio pirmininkas išsako žodžius „Nenorite kalbėti, kalbėsime kitaip”.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjusio teisėjo kaltinamojo R. M. apklausos metu išsakytos frazės - „įstatymas numato ne tik lengvesnes bausmes, bet ir laisvės atėmimo bausmę”, „taigi pagalvokite, kokį medalį norite pasikabinti”, „ar jūs esate įrašytas psichiatro įskaitoje, iš bylos atrodo, ne. Tikrai jus reikia į kabinetą vežti”, kaltinamojo P. T. apklausos metu teisėjo pasakyta frazė - „nenorite kalbėti, kalbėsime kitaip”, kurios užfiksuotos būtent tik pateikus pastabas dėl protokolo, akivaizdžiai parodo teisėjo išankstinį priešiškumą, nusistatymą ir suinteresuotumą bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent teisėjo elgesys proceso metu, jo išsakytos frazės kaltinamųjų R. M. bei P. T. apklausų metu ir įtakojo pastarųjų parodymų prieštaringumą ir keitimą bei sudarė akivaizdų įspūdį, jog baudžiamoji byla nagrinėjama šališko teismo.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas teisiamojo posėdžio metu atkreipė prokuroro dėmesį dėl bylos faktinių aplinkybių, kad bylos tyrimas yra neišsamus dėl kitų dviejų asmenų, kaltinamųjų parodymai yra prieštaringi. Teisėjas pasiūlė prokurorui svarstyti dėl tolimesnės bylos eigos (b.l. 179).

Pažymėtina ir tai, kad asmens teisė į nešališką teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., 44 str. 5 d. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, dėl jo nešališkumo negali kilti abejonių. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti tiek subjektyviai nešališkas, t. y. neturėti išankstinio asmeninio nusistatymo ar būti tendencingas, tiek ir objektyviai nešališkas, t. y. turi nebūti realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, kyla pagrįstų abejonių dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį priėmusio teismo nešališkumo, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Nustačius, kad ši baudžiamoji byla išnagrinėta šališko pirmos instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentų..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti iš naujo nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui.