Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria S. D. pripažintas nepakaltinamumo būklėje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kadangi apeliaciniu skundu apelianto gynėja inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaltės bei kvalifikacijos neginčija, tačiau prašo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų.

4. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

5. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą.

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas S. D. pakaltinamumo ir jam skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo klausimus, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto išvadomis, pagal kurias S. D. nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl psichikos sutrikimo - kliedesinio sutrikimo, dėl kurio ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Apylinkės teismas vertino ir teismo posėdyje apklausto eksperto S. S. paaiškinimus, kuriais jis patvirtino S. D. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertas pažymėjo, kad S. D. rekomenduojamas stacionarinis gydymas.

7. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo rėžimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei paties tiriamojo S. D. atsakymus. Apylinkės teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog S. D. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad šioje byloje analizuojama baudžiamojo įstatymo uždrausta veika yra pavojinga ne tik pačiam S. D., bet ir visuomenei. Be to, įstatymo uždraustą veiką S. D. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

8. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis ir eksperto paaiškinimais, teismas tinkamai nustatė S. D. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka S. D. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. S. D. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad S. D. psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi ir jam nebereikėtų taikyti stacionaraus gydymo, kaip teigia gynėja advokatė (nurodo, kad jis lankosi pas gydytojus ir vartoja medikamentus), bylos medžiagoje nėra. Remiantis išdėstytu, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta.

9. Teisėjų kolegija, sutinkamai su apylinkės teismo padaryta išvada, taip pat pažymi, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei S. D. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio teismo nutarties dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, jurisdikcijai nepriskiriamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, S. D. gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą atmesti.