Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo A. K. nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d. 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. 2012-10-15 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2012 m. spalio 14 d. 23 val. Algirdo g. namo Nr. 11 kieme Skuodo m., vairuodamas automobilį „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį ir iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai, pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tuo A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 119 p., 234 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Skuodo rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. nutarimu pripažino įrodytu, kad A. K. 2012 m. spalio 14 d. 23 val. Algirdo g. 11 namo kieme Skuodo m., vairuodamas automobilį „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į stovintį automobilį „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį J. J.. Eismo įvykio metu buvo apgadintas svetimo turtas – automobilis „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai, pasišalino, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 119 p., 234 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. Už šį pažeidimą teismas skyrė A. K. 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Apeliaciniu skundu A. K. prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 str. 1 d. jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, be to, be pagrindo nesprendė galimybės taikyti ATPK 30¹ str.

Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 str. 2 d. nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nurodo, kad jo kaltė įrodyta jo paties paaiškinimu, administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. R222867, eismo įvykio vietos schema su fotolentelėmis, vyresn. patrulio L. Z. tarnybiniu pranešimu, J. J. paaiškinimu. Akivaizdu, kad teismas, spręsdamas dėl nuobaudos skyrimo, apsiribojo formaliu konstatavimu, kad pažeidimo faktas įrodytas „įvertinus visas bylos aplinkybes ir byloje esančius, teismo posėdžio metu ištirtus rašytinius įrodymus“, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT nutartis Nr. N575-1192/2009) vien tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia. Neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą. Taigi, apylinkės teismas, neapklausęs nukentėjusiojo bei policijos pareigūnų, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N575-881/2009, N575-684/2009), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai.

Pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. ATPK 284 str. 1 d. nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 130 str. 1 d. yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, taip pat kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010). Kelių eismo taisyklių 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Šio nusižengimo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu - tyčia, t.y., kai asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Remiantis teismų praktika, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (LVAT nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012).

Pirmosios instancijos teismas pažeidimo subjektyvios pusės elemento tyčios nenustatinėjo. Byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad jis suprato, jog sukėlė eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos žinodamas, kad elgiasi neteisėtai ar tikėdamasis apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą. Sprendžiant, ar asmens veika - pasitraukimas iš eismo įvykio vietos - pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Pasitaiko atvejų, kai vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimo (nepajunta kontakto). Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Tokios išvados daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuotojo automobilio tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (įlenkta sagtis, įbrėžta benzino kolonėlė, nežymūs tvoros apgadinimai ir pan.) (administracinės bylos Nr. N575-2184/2011, Nr. N575-2263/2011).

Pažeidimas buvo padarytas vėlų, tamsų paros metą, apie 23 val. Tą naktį buvo tirštas rūkas, blogas matomumas. Algirdo g. 11 namo automobilių stovėjimo aikštelėje kaip įprasta visada pristatyta daug mašinų, dėl vietos stokos jos dažniausiai pastatomos netaisyklingai. Jis norėjo išvažiuoti, todėl, norint išsisukti iš stovėjimo vietos, reikėjo judėti atbuline eiga ir laviruoti tarp automobilių ribotame apsisukimo plote. Buvo įsitikinęs, kad iš stovėjimo vietos išvažiavo tinkamai, nes jokio smūgio nejuto, ir, nieko blogo neįtardamas, nesustodamas išvažiavo. Praėjus apie 15 min. grįžo atgal į Algirdo g. 11 namo kiemą. Jei smūgis būtų buvęs stiprus, jis būtų iššaukęs jo reakciją, o juo labiau į trenksmo garsą būtų sureagavę ir namo gyventojai. Kad kažkas negerai, suprato kitą dieną, t.y. 2012-10-15, pro langą pamatęs prie jo automobilio stovinčius policijos pareigūnus, ir, kaip vėliau paaiškėjo, J. J.. Išėjęs į lauką pasidomėti, kas atsitiko, pareigūnai nurodė, kad jam priklausančiu automobiliu padarytas pažeidimas kliudžius ir apgadinus J. J. priklausantį automobilį ir nepranešus apie tai policijai, parodė, kad ant jo automobilio likusios vos pastebimos žymės, o J. J. automobiliui išdaužtas galinis dešinės pusės žibintas. Tada jis suvokė, kad vakarykščiai išvažiuodamas iš namo kiemo kliudė automobilį, ir, manydamas, kad tai sušvelnins padėtį, pripažino savo kaltę. Pažymi, kad draudimas J. J. žalą atlygino, žibintas pakeistas, ir jis jokių pretenzijų jam nereiškia. Atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas žalos masto apskritai nenustatinėjo. Ši aplinkybė duoda pagrindą išvadai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo. Be to, atsižvelgtina į tai, kad eismo įvykis buvo prie jo ir J. J. gyvenamojo namo, esančio Algirdo g. 11, Skuodo m. 2012-10-14 naktį grįžęs automobilį, kaip įprastai, pastatė prie namo, kuriame gyvena jis ir J. J.. Jam priklausanti transporto priemonė „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo techniškai tvarkinga, drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl, padarius žalą kitai transporto priemonei, jo atžvilgiu nepatiriamos jokios išlaidos. Be to, jis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, todėl vengti atsakomybės neturėjo jokio pagrindo ir tikslo, taip pat nemėgino nuslėpti apgadinimų pėdsakų. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu jis neneigė savo kaltės, tai tik įrodo, kad nevengė atsakomybės, be to, automobilį paliko stovėti toje pačioje vietoje, kur pastatė grįžęs, taigi akivaizdu, kad iš įvykio vietos pasišalino netyčia, nes nejuto kontakto su kitu automobiliu, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų. Jo manymu, teismas neteisingai inkriminavo jam ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį pažeidimą - pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, nes jis pasiaiškinime išdėstė poziciją, kad atsitrenkė į kitą automobilį važiuodamas atbulas ir, nepranešęs policijai, iš įvykio vietos nuvažiavo, turėdamas omenyje nustatytas eismo įvykio aplinkybes dėl J. J. ir jo automobilių apgadinimo. Tuo tarpu teismas konstatavo tai kaip pabėgimą iš įvykio vietos, nors 2014-10-14 naktį vairuodamas automobilį buvo įsitikinęs, kad norėdamas apsisukti ir judėdamas atbuline eiga nieko nekliudė, todėl tai negali būti traktuojama, kaip pasitraukimas iš eismo įvykio vietos esant tyčiai.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinėms poveikio priemonėms taikyti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo nei padarytos žalos masto, nei kontakto pobūdžio ar jo elgesio po eismo įvykio, nei apskritai kaltės formos. Taigi, skundžiamas teismo nutarimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Byloje esantys įrodymai tik patvirtina, kad jis apgadino J. J. priklausančią transporto priemonę, tačiau nėra jokių įrodymų ir nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog tyčia pasišalino iš įvykio vietos ir taip padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Remiantis ATPK 250 str. 1 d. 1 p., administracinės teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, administracinės teisės pažeidimo byla dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo nutrauktina, nesant pažeidimo sudėties.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. K. kaltės pagal ATPK 130 str. 1 d.

A. K. skundžiamu nutarimu nubaustas už ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ATPK 130 str. 1 d., anot jo, važiuodamas atbuline eiga jis nepajuto kliudęs kitą transporto priemonę ir ją apgadinęs, todėl iš eismo įvykio vietos pasišalino nesuvokdamas, kad elgiasi neteisėtai.

ATPK 130 str. 1 d. yra įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Apeliantas apeliaciniame skunde teisingai pažymėjo, jog įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali būti padaromas tik tyčia, t.y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007; N63-2972/2010; N62-5002/2010 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. K. vairuojamas automobilis „VW Sharan“ atsitrenkė į stovintį automobilį „Audi 90“, priklausantį J. J., ir jį apgadino. Šio fakto neginčija ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Nagrinėjamu atveju A. K. sukeltas įvykis atitinka Kelių eismo taisyklių 3 punkte pateikiamą eismo įvykio apibrėžimą, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad apeliantas yra su šiuo eismo įvykiu susijęs. Tačiau apeliantas teigia, kad yra nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d., kadangi jis iš įvykio vietos pasišalino nepajutęs, kad jo automobilis „VW Sharan“ apgadino automobilį „Audi 90“. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. K. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą, o apelianto teiginiai dėl automobilių kontakto nepajutimo – tai jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Pažymėtina, jog šią versiją A. K. iškėlė tik apeliacinio proceso metu, iki tol jis nebuvo nurodęs, kad nepajuto automobilių susidūrimo kontakto.

Išanalizavus byloje esančias po įvykio užfiksuoto automobilio „Audi 90“ nuotraukas (b. l. 5-6) matyti, jog automobilio „Audi 90“ apgadinimai yra pakankamai žymūs, akivaizdžiai matyti, jog išdaužtas automobilio dešinės pusės galinis žibintas. Eismo įvykio vietos schemoje (b.l. 4) taip pat užfiksuota, jog apgadintas ir automobilio „Audi 90“ dešinės pusės galinis sparnas. Nors automobilio „VW Sharan“ nuotraukų, kuriose būtų užfiksuoti šio automobilio apgadinimai, byloje nėra, eismo įvykio vietos schemoje (b.l. 4) nurodyta, kad automobiliui „VW Sharan“, kaip ir automobiliui „Audi 90“, buvo apgadintas dešinės pusės galinis žibintas bei dešinės pusės galinis sparnas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose - kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį - daro išvadą, kad ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010). Šiuo atveju, įvertinus automobilių „VW Sharan“ ir „Audi 90“ susidūrimo mechanizmą ir apgadinimų mastą, darytina išvada, jog A. K. suprato, kad kliudė kitą transporto priemonę ir ją apgadino. Tokio pobūdžio kontakto apeliantas objektyviai negalėjo nepajusti ar neišgirsti, tuo labiau, jog A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog stovėjimo aikštelėje buvo pristatyta daug mašinų, vietos buvo nedaug, reikėjo laviruoti tarp automobilių ribotame apsisukimo plote, iš ko seka, kad apeliantas manevravo pakankamai lėtai, todėl nepajusti ženklius dviejų automobilių sugadinimus sukėlusio susidūrimo negalėjo. A. K., būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, turėjo įvertinti tai, kad stovėjimo aikštelėje mažai vietos, ir kad išvažiuoti iš stovėjimo vietos yra sudėtinga, todėl turėjo ypač atidžiai ir saugiai vairuoti, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų asmenų turto saugumui. Aplinkybė, kad A. K. kitą dieną atvykus policijos pareigūnams iš karto pripažino apgadinęs J. J. automobilį, apeliacinio teismo vertinimu, taip pat patvirtina, jog A. K. suprato ir žinojo, kad vakare sukėlė eismo įvykį, tačiau policijos pareigūnams apie jį nepranešė, o iš įvykio vietos pasišalino. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei A. K. tikrai nebūtų jutęs kontakto su kitu automobiliu, iš karto savo kaltės jis nebūtų pripažinęs ir būtų bandęs įrodyti, kad jo automobilis nebuvo atsitrenkęs į kitą automobilį. Kad apeliantas visgi juto kontaktą su kitu automobiliu ir, priešingai negu teigia savo apeliaciniame skunde, dar tą patį vakarą suprato jį apgadinęs, patvirtina paties A. K. pirminis rašytinis paaiškinimas (b.l. 7), kuriame jis nurodė, kad važiuodamas atbuline eiga kliudė „Audi“ markės automobilį ir išdaužė galinę lempą, taip pat ir savo mašinos lempą bei sulaužė bamperį. Policijos nekvietė, nes manė, kad atėjus rytui susiras „Audi“ vairuotoją ir susitars be policijos.

Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad A. K. žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos apie eismo įvykį nepranešęs policijai, nors Kelių eismo taisyklių 234 p. imperatyviai nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kadangi A. K. iš eismo įvykio vietos pasitraukė apie eismo įvykį nepranešęs policijai, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 234 p., pripažįstama, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Remiantis išdėstytu, apeliacinis teismas konstatuoja, kad A. K. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai A. K. kaltės klausimu dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. O ta aplinkybė, kad šiuo metu nukentėjusiajam J. J. padaryta žala yra atlyginta ir jis A. K. jokių pretenzijų nereiškia, įtakos A. K. kaltės klausimui neturi.

Dėl betarpiškumo principo nagrinėjant bylą pažeidimo

Apeliacinis teismas nesutinka su A. K. apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje neapklausęs nukentėjusiojo bei policijos pareigūnų, tokiu būdu pažeidė bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principą.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu A. K. savo kaltę pripažino visiškai. Administracinio teisės pažeidimo protokole (b.l. 3) užfiksuotas jo paaiškinimas apie įvykį bei jo rašytinis paaiškinimas (b.l. 7) nėra prieštaringi, nuo pat pradžių A. K. savo kaltę padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą pripažino, esminių įvykio aplinkybių neginčijo. Tarp jo ir nukentėjusiojo J. J. paaiškinimų (b.l. 8) bei policijos pareigūno L. Z. tarnybiniame pranešime (b.l. 10) užfiksuotų įvykio aplinkybių prieštaravimų nėra, todėl apylinkės teismas šiais rašytiniais bylos duomenimis galėjo remtis ir nekviesdamas į posėdį minėtų asmenų. Bylos rašytinėje medžiagoje eismo įvykio aplinkybės dėstomos nuosekliai ir neprieštaringai, pateikiama pakankamai detalių, kuriomis remiantis galima padaryti pagrįstas išvadas A. K. kaltės klausimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis J. J. bei policijos pareigūnas L. Z. paties susidūrimo ir kaltininko pasišalinimo iš įvykio vietos momento nematė, taigi jų parodymai neturi lemiamos reikšmės kaltininko veiksmų vertinimui, šiuo atveju esminiai parodymai yra paties A. K..

Dėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo

Apeliantas skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ginčija dar ir tuo pagrindu, jog teismas, anot apelianto, be pagrindo nesprendė galimybės jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, pavyzdžiui, nedidelis veikos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Tuo tarpu nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama (LVAT administracinės bylos N62-690/2011, N62-982/2011, Nr. N3-396/2007). Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Apylinkės teismas, nustatęs A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (asmuo nuoširdžiai gailisi padaręs pažeidimą) ir nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, skyrė jam minimalią ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Apygardos teismas su tokiu apylinkės teismo sprendimu visiškai sutinka.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta tik viena A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurios, apeliacinio teismo vertinimu, tikrai nepakanka, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Į šią aplinkybę buvo pakankamai atsižvelgta skiriant A. K. minimalią administracinę nuobaudą, tačiau jos tikrai nepakanka, jog būtų galima taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo. Jokių kitų išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai ir būtų pagrindas ATPK 30¹ str. nuostatų taikymui, nenustatyta. Be to, pažymėtina, jog iš pažymos apie asmens baustumą (b.l. 11-15) matyti, jog A. K. nuo 2005 m. sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą padarė būdamas baustas ir turėdamas galiojančią nuobaudą už ATPK 178 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą, kas A. K. charakterizuoja kaip asmenį, linkusį daryti administracinius teisės pažeidimus.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms A. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jis netenkinamas. Administracinio teisės pažeidimo bylą A. K. atžvilgiu nutraukti, švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą ar kitokiu būdu keisti pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.