- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-30
- Bylos Nr.
- 2S-176-527/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- E. M., A. K., R. K., K. K., R. Š., Z. K., I. K., S. Š., J. S., A. V., E. Š., D. M., V. P., V. E. N.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijai, Kauno Laisvosios
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2600-615/2013 pagal ieškovų E. M., A. K., R. K., K. K., A. K., R. Š., Z. K., I. K., A. K., S. Š., J. S., A. V., E. Š., D. M., V. P., V. E. N. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijai, Kauno Laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB dėl įsakymo panaikinimo ir susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
ieškovai ieškiniu prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymą Nr. 02-05-2379 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)“ ir 2010-02-08 Susitarimą dėl privačios žemės Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje paėmimo visuomenės poreikiams procedūros grafiko Nr. 4FS-31-(6.32) pripažinti negaliojančiu. Ieškovai 2013-09-30 pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti ginčijamo Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymo Nr. 02-05-2379 galiojimą ieškovei priklausančio žemės sklypo atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2013-10-02 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad patikslintu ieškiniu ieškovė sukonkretino ir papildė ieškinio faktinį pagrindą, taip pat pareiškė naujus procesinio pobūdžio prašymus, tačiau ieškinio dalykas iš esmės išliko tapatus 2010-05-05 ieškinio dalykui dalyje dėl ieškovės E. M.. 2010-05-05 ieškiniu iš esmės analogiškais motyvais buvo prašoma byloje taikyti analogišką laikinąją apsaugos priemonę. Kauno rajono apylinkės teismas 2010-05-10 nutartimi tokio prašymo netenkino. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-08-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1388-259/2010 atmetė atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nutarties. Kolegija pažymėjo, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas šiuo atveju prieštarautų viešajam interesui. Pakartotinai prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė, be tų pačių motyvų, taip pat nurodė papildomus motyvus, dėl kurių jos nuomone ginčo įsakymas turi būti panaikintas. Ieškovės motyvai dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo galėtų būti ieškinio reikalavimų tenkinimo pagrindu, tačiau nėra pagrindu byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sutiko su byloje anksčiau priimtų nutarčių argumentais, todėl ieškovės prašymą atmetė.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė E. M. atskiruoju skundu (b. l. 153 –155, civilinės bylos Nr. 2-2600-429/2013 dalis) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-10-02 nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl šių motyvų:
Šalies argumentai
1. Nuo 2010-04-19, kai buvo pareikštas pirminis ieškovės ieškinys, tiek teisinė, tiek ir faktinė situacija pasikeitė iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-09-13 priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą administracinėje byloje Nr. A-520-500/2013 (sprendimas) ir pripažino, kad Kauno laisvosios ekonominės zonos specialusis planas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ 2 p. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimu panaikinus specialųjį planą, žemės sklypo paėmimo procedūra negali būti tęsiama, kadangi ji neatitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies numatytų būtinų sąlygų – nėra galiojančio specialiojo plano, kuriame būtų aiškiai išreikštas visuomenės interesas. Nesant visuomenės intereso, išreikšto specialiajame plane, žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra laikytina neteisėta. Pradėjus žemės sklypo visuomenės poreikiams procedūrą pagal Žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalį „žemės savininkas neturi teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat pertvarkyti (padalyti, atidalyti, sujungti, atlikti amalgamaciją) šį žemės sklypą“. Nagrinėjamu atveju ieškovės žemės sklypo nuosavybės teisės buvo suvaržytos priėmus įsakymą, t. y. 2010-03-18, ir yra nepagrįstai ribojamos iki šiol. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimu panaikinus specialųjį planą, nebeliko teisinio pagrindo ieškovės atžvilgiu taikyti Žemės įstatymo 46 straipsnyje numatytus nuosavybės teisės apribojimus, todėl nesustabdžius įsakymo galiojimo ieškovė patirs nepagrįstus ir neteisėtus apribojimus disponuoti žemės sklypu. Iš aukščiau pateiktos faktinės situacijos ir teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra negali būti tęsiama, tačiau kol nagrinėjama ši civilinė byla ieškovei yra taikomi teisės aktų nuostatomis nepagrįsti apribojimai disponuoti žemės sklypu. Dėl šių priežasčių galimai patenkinus ieškovės ieškinį teismo sprendimas neužtikrins teisingumo vykdymo, kadangi visą ginčo laikotarpį ieškovės nuosavybės teisės bus nepagrįstai ribojamos. Galimai palankus teismo sprendimas niekaip negalės apginti ieškovės teisių, kadangi jos būtų pažeidinėjamos ilgą laiko tarpą iki galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo. Dėl šios priežasties teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje būtų tik formalus ginčo išsprendimo aktas, tačiau jo pasekmės prilygtų įsakymo galiojimui, kadangi ieškovės nuosavybės teisės būtų ribojamos visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį.
2. Nesutiktina su skundžiamos nutarties argumentu, kad „laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas šiuo atveju prieštarautų viešajam interesui“. Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad viešas poreikis žemės sklypui privalo būti išreikštas specialiajame plane. Nagrinėjamu atveju specialusis planas yra panaikintas, todėl nėra viešojo intereso, kuris turi būti išreikštas galiojančiame Kauno laisvosios ekonominės zonos specialiajame plane. Nesant šios būtinos sąlygos, žemės sklypas negali būti paimtas visuomenės poreikiams, o ieškovei pritaikyti nuosavybės teisių apribojimai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
3. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas smarkiai pasunkėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas tarnauja tam, kad teisingumo vykdymas būtų ne tik formalus teisinio ginčo išsprendimo aktas, bet kad procesinėmis priemonėmis būtų sudarytos sąlygos teismo priimtam sprendimui realiai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-24 nutartis Nr. 3K-3-290/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-10 nutartis Nr. 3K-3-518/2004 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, nes yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis Žemės įstatymo 46 straipsniu, po įsakymo priėmimo žemės sklypas gali būti paimamas visuomenės poreikiams ir registruojamas valstybės vardu. Nagrinėjamu atveju imperatyvios teisės aktų nuostatos draudžia paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams nesant galiojančio specialaus plano. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali susidaryti situacija, kai žemės sklypas bus paimtas visuomenės poreikiams, o galimai palankus ieškovei sprendimas nagrinėjamoje byloje negalės būti įvykdytas, kadangi žemės sklypo nuosavybės teisės bus neteisėtai atimtos iš ieškovės. Pirmosios instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad ieškovės nurodyti motyvai gali būti pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį. Šis faktas tik dar labiau sustiprina poreikį nagrinėjamoje byloje pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi priešingu atveju žemės sklypo nuosavybės teisės bus neteisėtai atimtos iš ieškovės ir teismo sprendimo bus neįmanoma įvykdyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija (b. l. 168–173 civilinė bylos Nr. 2-2600-429/2013 dalis) prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą, Kauno apylinkės teismo 2013-10-02 nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad ieškovė prašo taikyti identiškas laikinąsias apsaugos priemones nebe pirmą kartą. Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o dėl šios nutarties paduotą atskirąjį skundą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2010-08-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1388-259/2010 jį taip pat atmetė ir apskųstą nutartį paliko nepakeistą. Paduotas prašymas vėl grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, išskyrus ieškovės nurodytus naujus motyvus, susijusius su aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikinta Tarybos sprendimo dalis dėl specialiojo plano patvirtinimo. Tačiau šie ieškovės motyvai yra visiškai neaktualūs nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti įsakymo galiojimą) taikymo ieškovės atstovas žodžiu pateikė 2010-12-01 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, kurį teismas protokoline nutartimi atsisakė spręsti, kadangi toks prašymas buvo pareikštas nesilaikant CPK nustatytos tvarkos. Ieškovė iš viso jau yra pateikusi tris prašymus taikyti tas pačias laikinąsias apsaugos priemones, todėl darytina išvada, jog ieškovė siekia, kad būtų pakartotinai ir jai palankiai išnagrinėtas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors toks prašymas įsiteisėjusia Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nutartimi jau buvo atmestas. Atskirajame skunde ne vieną kartą nurodyta, jog yra apribotos ieškovės nuosavybės teisės žemės sklypo atžvilgiu, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kaip konkrečiai ieškovės nuosavybės teisių žemės sklypo atžvilgiu yra pasireiškę Žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nustatyti apribojimai, t. y. nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad ieškovė ketintų (ar būtų ketinusi) žemės sklypą perleisti, įkeisti, kitaip suvaržyti daiktines teises į jį, taip pat žemės sklypą pertvarkyti.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas prieštarautų viešajam interesui, ir teigia, kad nėra viešo intereso, kuris būtų išreikštas galiojančiame Kauno LEZ specialiajame plane, todėl žemės sklypas negali būti paimtas visuomenės poreikiams, o ieškovei pritaikyti nuosavybės teisių apribojimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio bei Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Kauno LEZ yra pripažinta valstybei svarbiu ekonominiu projektu, kuris turi valstybinę svarbą ir yra svarbus visuomenės poreikiams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-10-04 nutarimu Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ (su vėlesniais pakeitimais), bei įtraukta į Lietuvos Respublikos Seimo 2007-06-26 nutarimu Nr. X-1225 „Dėl šalies ūkio konkurencingumo sėkmės rodiklių bei Žinių ir inovacijų infrastruktūros valstybei svarbių ekonominių projektų patvirtinimo“ patvirtintą Žinių ir inovacijų infrastruktūros valstybei svarbių ekonominių projektų sąrašą. Tokią Kauno LEZ svarbą visuomenės poreikiams lemia Lietuvos Respublikos Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo (Kauno LEZ įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas Kauno LEZ įsteigimo tikslas – nustatytoje teritorijoje efektyviai panaudoti gretimą Kauno oro uostą, šalia esančius geležinkelius ir automagistrales, efektyviai panaudoti Lietuvos geopolitinę padėtį, Kauno regiono potencialą ir Kauno miesto infrastruktūrą, sudaryti palankesnes sąlygas užsienio investavimui, naujoms technologijoms bei naujoms darbo vietoms kurti. Kauno LEZ teritorijos ribos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-14 nutarimu Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ (su vėlesniais pakeitimais), o žemės sklypas patenka į minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintą Kauno LEZ teritoriją. Tiek Kauno rajono apylinkės teismas 2010-05-10 nutartyje, tiek Kauno apygardos teismas 2010-08-24 nutartyje yra konstatavę viešojo intereso buvimą bei kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų viešajam interesui.
Teismų pareiga užtikrinti viešąjį interesą yra ne kartą akcentuota ir teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2007-04-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-246/2007 konstatavo, kad valstybė, kaip visuomenės politinė organizacija, privalo atstovauti viešajam interesui ir jį ginti, o teismo pareiga yra užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir šalinti bet kokias kliūtis, pažeidžiančias ar galinčias pažeisti viešąjį interesą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik po to siekiama kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko (atsakovo) tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali pažeisti viešuosius interesus ir/ar sutrukdyti valstybei vykdyti visuomenės apsaugos funkcijas, teismas turi atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę, todėl jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jei jos pritaikytos – panaikinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-579/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-296/2010). Nagrinėjamu atveju įsakymo galiojimo sustabdymas yra susijęs su Seimo ir Vyriausybės sprendimais visuomenės poreikiams svarbiu pripažinto ekonominio projekto Kauno LEZ plėtra. Sustabdžius įsakymo galiojimą, nukentėtų visuomenės interesas, kad būtų vystoma Kauno LEZ, pritraukiama investuotojų, kurie būtų skatinami pasirinkti realizuoti savo ekonominius projektus Kauno rajone, kuriamos naujos darbo vietos bei papildomos nacionalinio biudžeto pajamos, o taip pat siekiama ir kitų Kauno LEZ įstatyme nurodytų Kauno LEZ įsteigimo tikslų. Todėl visiškai teisėtai ir pagrįstai teismas sutiko su byloje anksčiau priimtų nutarčių, kuriomis atmesti ieškovės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, argumentais.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, nes yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantė, vadovaudamasi Žemės įstatymo 46 straipsniu, nurodo, kad žemės sklypas gali būti paimtas visuomenės poreikiams ir registruojamas valstybės vardu, nors imperatyvios teisės aktų nuostatos draudžia paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams nesant galiojančio specialiojo plano. Galimai palankus ieškovei teismo sprendimas byloje negalės būti įvykdytas, kadangi žemės sklypo nuosavybės teisės bus neteisėtai atimtos iš ieškovės. Šis apeliantės teiginys yra visiškai nepagrįstas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius 2013-08-09 priėmė įsakymą Nr. 1P-(1.3.)-241 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“ (Įsakymas paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą), pagal kurio 1 punktą nusprendė paimti visuomenės poreikiams (Kauno LEZ teritorijai plėsti) žemės sklypą. Kadangi Įsakymas paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą buvo priimtas ne sutarties, nurodytos Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje, pagrindu, todėl, vadovaudamasi to paties įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, Ūkio ministerija Kauno apygardos teismui yra pateikusi ieškinį dėl Įsakymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2513-273/2013). Nagrinėjamu atveju žemės sklypo nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu galės būti įregistruota tik po to, kai bus išspręstas klausimas dėl Įsakymo paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą teisėtumo ir nustačius, kad šis Įsakymas priimtas teisėtai, o taip pat Ūkio ministerijai įvykdžius kitas būtinas sąlygas (Žemės įstatymo 47 str. 4 d.). Nagrinėjant Kauno apygardos teisme iškeltą civilinę bylą Nr. 2-2513-273/2013, ieškovė turės teisę pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl Įsakymo paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą teisėtumo. Byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas niekaip nepasunkėtų, kadangi žemės sklypo nuosavybės teisė valstybės vardu Nekilnojamojo turto registre galės būti registruojama tik po to, kai Kauno apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-2513-273/2013 bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas pripažinti Įsakymą paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą teisėtu bei Ūkio ministerijai įvykdžius kitas Žemės įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas. Nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, laikinosios apsaugos priemonės byloje negali būti taikomos. Teismas 2013-10-02 nutartyje aiškiai nurodė, kad ieškovės papildomi motyvai, kuriais ji grindžia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti ieškinio tenkinimo pagrindu. Šie motyvai turi būti išanalizuoti ir įvertinti tik teismui priimant galutinį procesinį sprendimą, kuriuo byla yra išsprendžiama iš esmės, t. y. tenkinant arba atmetant ieškinį. Todėl, priešingai nei mano apeliantė, teismas nepadarė jokios konkrečios išankstinės išvados, kad apeliantės nurodyti papildomi motyvai jau šiuo metu yra pagrindas tenkinti ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB (b. l. 178–182 civilinė bylos Nr. 2-2600-429/2013 dalis) prašo atmesti ieškovės E. M. atskirąjį skundą, Kauno apylinkės teismo 2013-10-02 nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad ji yra Kauno LEZ valdytojas, atsakingas už sklandžią veiklą ir investuotojų pritraukimą. Kauno LEZ teritorijos ribos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-14 nutarimu Nr. 580. Esama Kauno LEZ teritorija yra vis dar nepasiekusi Vyriausybės nutarime Nr. 580 numatytų plotų ir todėl vis nauji žemės sklypai, patenkantys į nustatytą Kauno LEZ teritoriją, yra išnuomojami atsakovei po to, kai juos valstybė paima visuomenės poreikiams. Kauno LEZ teritorijos žemės nuomos teisės atsakovei yra suteikiamos be aukciono. Tokią galimybę numato Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punktas, kadangi Kauno LEZ tiek Seimo (2007-06-26 nutarimas Nr. X-1225 „Dėl šalies ūkio konkurencingumo sėkmės rodiklių bei žinių ir inovacijų infrastruktūros valstybei svarbių ekonominių projektų patvirtinimo“), tiek Vyriausybės (2011-11-23 nutarimas Nr. 1358 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje programos patvirtinimo“) yra pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Kauno LEZ Lietuvos ekonomikai yra itin svarbus dėl užsienio investicijų pritraukimo, eksporto skatinimo, pramonės plėtros ir darbo vietų kūrimo. Specialus atsakovės bei Kauno LEZ statusas ir atsakovės veikla lemia, kad tai yra itin svarbus Lietuvos valstybei ir ekonomikai projektas, kas turi būti ginamas, pasitelkiant viešojo intereso principus. Atsakovės nuomone, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius Apskrities viršininko įsakymo galiojimą, būtų sukeliama neproporcinga žala ir kiltų pagrįsta grėsmė, kad valstybei svarbaus ekonominio projekto įgyvendinamas bus apsunkintas. Ieškovei priklausantis žemės sklypas yra reikalingas ne tik Kauno LEZ plėtrai ir investuotojų pritraukimui bei darbo vietų kūrimui, tačiau ir Kauno LEZ infrastruktūros plėtrai, konkrečiai kelio tiesimui.
2013-09-13 Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT) priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-520-500/2013, kuriuo nusprendė pripažinti, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009-09-17 sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ (savivaldybės sprendimas) dalis, kuria patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos specialusis planas (specialusis planas), prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-14 nutarimo Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ 2 punktui. Ieškovė remiasi minėtu LVAT sprendimu ir teigia, kad dėl to jai priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra negali būti tęsiama, nes „panaikinus specialųjį planą, žemės sklypo paėmimo procedūra neatitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų – nėra galiojančio specialiojo plano, kuriame būtų aiškiai išreikštas visuomenės interesas. Nesant visuomenės intereso išreikšto specialiajame plane, žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra laikytina neteisėta“.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius 2013-08-09 priėmė įsakymą Nr. 1P-(1.3.)-241 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“ (NŽT Įsakymas), pagal kurio 1 punktą nusprendė paimti visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) ieškovei priklausantį žemės sklypą. NŽT Įsakymas buvo priimtas dar iki 2013-09-20. Visos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros ieškovei priklausančio žemės sklypo atžvilgiu buvo pradėtos ir užbaigtos teisėtai. Apskrities viršininko įsakymo galiojimo sustabdymas, kaip to prašo ieškovė, būtų neproporcingas ir netgi nepasiektų ieškovės norimų tikslų, kadangi šio įsakymo pagrindu jau yra priimtas NŽT Įsakymas, pagal kurį ieškovei priklausantis žemės sklypas jau yra paimtas visuomenės poreikiams.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Žemės įstatymo nuostatas bei teisės aktus, pripažįstančius Kauno LEZ valstybei svarbiu ekonominiu projektu, pagrįstai teigtina, kad viešasis interesas šiuo atveju egzistuoja, į jį turi būti atsižvelgiama ir paisoma. Ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė šioje byloje negali būti taikoma ne tik dėl to, kad nėra jokios grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimui, bet ir dėl to, kad įstatymu įtvirtinti visuomenės poreikiai bei viešas interesas reikalauja, jog būtų imamasi visų priemonių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai nevilkinti ir tinkamai užbaigti. Ieškovės teiginiai, kad nagrinėjamu atveju nėra aiškiai išreikšto visuomenės poreikio ir viešo intereso, yra nepagrįsti.
Pritartina atsiliepimų argumentams, jog vien tik specialusis planas nėra pagrindas taikyti disponavimo apribojimus ieškovei priklausančio žemės sklypo atžvilgiu. Specialusis planas yra tik šalutinis ir papildantis dokumentas visame žemės paėmimo kontekste ir jis nelemia disponavimo apribojimų atsiradimo. Tokių pasekmių atsiradimo pagrindas yra Žemės įstatymas ir jo 45 straipsnyje nustatyti pagrindai žemės paėmimui visuomenės poreikiams bei Apskrities viršininko įsakymo priėmimas. Turint omenyje LVAT sprendimą ir jo galiojimą „į ateitį“, nėra pagrindo teigti, kad nebegaliojant specialiajam planui visi jo pagrindu priimti valstybinių institucijų sprendimai yra neteisėti. Todėl ir egzistuojantys ieškovei priklausančio žemės sklypo disponavimo ribojimai yra pagrįsti, teisėti ir proporcingi, kadangi visos teisės aktuose nustatytos ieškovės žemės sklypo paėmimo procedūros yra užbaigtos ir LVAT sprendimo priėmimas niekaip nesisieja ir nedaro įtakos šių procedūrų galiojimui ir teisėtumui.
Ieškovei priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros yra iš esmės užbaigtos, kadangi yra priimtas NŽT Įsakymas. Šio Įsakymo ir Žemės įstatymo 46 ir 47 straipsnių pagrindu Ūkio ministerija Kauno apygardos teismui yra pateikusi ieškinį dėl NŽT Įsakymo teisėtumo ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą ieškovės žemės sklypą dydžio nustatymo (civilinė byla Nr. 2-2513-273/2013). Ieškovės žemės sklypas dar nėra įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybe ir šis klausimas bus išspręstas tik teismui civilinėje byloje Nr. 2-2513-273/2013 patvirtinus ieškovės žemės sklypo paėmimo teisėtumą. Nagrinėjant Kauno apygardos teisme iškeltą civilinę bylą Nr. 2-2513-273/2013 ieškovė turės teisę pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl NŽT Įsakymo paimti visuomenės poreikiams jos žemės sklypą teisėtumo. Tol, kol ieškovės žemės sklypo nuosavybės teisė nėra įregistruota valstybės vardu, jame negalės būti vykdoma jokia su Kauno LEZ plėtra susijusi veikla. Todėl ieškovės žemės sklypo būklė nepakis ir niekaip nebus pabloginta vien dėl to, kad Nekilnojamojo turto registre egzistuos įrašas apie žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad ieškovė E. M. 2013-09-30 patikslintu ieškiniu ginčija žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, kaip pažeidžiančią teisės aktų reikalavimus: prašo panaikinti 2010-03-18 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-2379 dalį dėl ieškovei priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo, pripažinti negaliojančiu 2010-02-08 susitarimą tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno LEZ valdymo UAB dėl privačios žemės Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje paėmimo visuomenės poreikiams procedūros grafiką Nr. 4FS-31-(6.32). Ieškovė šioje byloje pakartotinai prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamo Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymo Nr. 02-05-2379 galiojimą ieškovei priklausančio žemės sklypo atžvilgiu. Kauno apylinkės teismas 2013-10-02 nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1009-273/2014 (buvęs Nr. 2513-273/2013) ieškovė Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija yra pareiškusi ieškinį pripažinti teisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013-08-09 įsakymą Nr. 1P-(1.3.)-241 ,,Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“, kuriuo nuspręsta paimti visuomenės poreikiams (Kauno LEZ teritorijai plėsti) atsakovės E. M. nuosavybės teise valdomą 8,0522 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), leisti įregistruoti visuomenės poreikiams paimtą ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu bei pradėti šį sklypą naudoti Kauno LEZ teritorijai plėsti; nustatyti atsakovei E. M. 1 127 300 Lt atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013-12-12 nutartimi Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2600-429/2013, kurioje pareikštas ieškovės E. M. ieškinys dėl įsakymo panaikinimo ir susitarimo pripažinimo negaliojančiu, ir Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2513-273/2013 sujungtos ir perduotos nagrinėti Kauno apygardos teismui į civilinę bylą Nr. 2-1009-273/2014, vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, nes ginčai vyksta tarp tų pačių šalių, o Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje priimtas sprendimas dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo galėtų turėti prejudicinę galią šalių ginčo išsprendimui Kauno apygardos teismo byloje.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kadangi ieškovei priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros yra iš esmės užbaigtos, esant priimtam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013-08-09 įsakymui Nr. 1P-(1.3.)-241 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“ (Įsakymas). Būtent šio Įsakymo ir Žemės įstatymo 46 ir 47 straipsnių pagrindu Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija Kauno apygardos teismui ir yra pateikusi ieškinį dėl pripažinimo Įsakymo teisėto ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą ieškovės žemės sklypą dydžio nustatymo. Ieškovės žemės sklypas dar nėra įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybe ir šis klausimas bus išspręstas tik teismui civilinėje byloje Nr. 2-1009-273/2014 patvirtinus ieškovės žemės sklypo paėmimo teisėtumą. Nagrinėjant Kauno apygardos teisme iškeltą civilinę bylą Nr. 2-1009-273/2014 ieškovė turi teisę pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl Įsakymo paimti visuomenės poreikiams jos žemės sklypą teisėtumo. Tol, kol ieškovės žemės sklypo nuosavybės teisė nėra įregistruota valstybės vardu, jame negalės būti vykdoma jokia su Kauno LEZ plėtra susijusi veikla.
Ieškovė nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2013-10-02 nutarties argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių patenkinimas nagrinėjamuoju atveju prieštarautų viešajam interesui. Ieškovės nuomone, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad viešas poreikis žemės sklypui privalo būti išreikštas specialiajame plane. Specialusis planas yra panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-500/2013, todėl nėra viešojo intereso, kuris turi būti išreikštas galiojančiame Kauno LEZ specialiajame plane, ir dėl šių aplinkybių žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra laikytina neteisėta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik po to siekiama kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko (atsakovo) tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali pažeisti viešuosius interesus ir/ar sutrukdyti valstybei vykdyti visuomenės apsaugos funkcijas, teismas turi atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę, todėl jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jei jos pritaikytos – panaikinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-579/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-296/2010).
Nagrinėjamu atveju ieškovės ginčijamo 2010-03-18 įsakymo galiojimo sustabdymas yra susijęs su Seimo ir Vyriausybės sprendimais visuomenės poreikiams svarbiu pripažinto ekonominio projekto Kauno LEZ plėtra. Sustabdžius Įsakymo galiojimą, nukentėtų visuomenės interesas, kad būtų vystoma Kauno LEZ, pritraukiama investuotojų, kurie būtų skatinami pasirinkti realizuoti savo ekonominius projektus Kauno rajone, kuriamos naujos darbo vietos bei papildomos nacionalinio biudžeto pajamos, o taip pat siekiama ir kitų Kauno LEZ įstatyme nurodytų Kauno LEZ įsteigimo tikslų. Todėl pripažintina, jog visiškai teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pritarė Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-08-24 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1388-259/2010, kuriomis buvo atmesti ieškovės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, argumentams.
Antra, vien tik specialusis planas nėra pagrindas taikyti disponavimo apribojimus ieškovei priklausančio žemės sklypo atžvilgiu. Specialusis planas yra tik šalutinis ir papildantis dokumentas visame žemės paėmimo kontekste ir jis nelemia disponavimo apribojimų atsiradimo. Tokių pasekmių atsiradimo pagrindas yra Žemės įstatymas ir jo 45 straipsnyje nustatyti pagrindai žemės paėmimui visuomenės poreikiams bei Apskrities viršininko įsakymo priėmimas. Ieškovė teigia, kad nebegaliojant specialiajam planui visi jo pagrindu priimti valstybinių institucijų sprendimai yra neteisėti. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas Kauno LEZ valstybinę svarbą ir įvertindamas galimų neigiamų pasekmių galimybę, savo sprendime nurodė, kad savivaldybės sprendimo dalis, kuria buvo patvirtintas specialusis planas, vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas įsiteisėjęs 2013-09-13 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-500/2013. Vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 2 dalimi administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, tai, kad šiuo atveju nagrinėjamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nerado pagrindo taikyti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalį.
Žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra specialus asmenų nuosavybės teisę ribojantis institutas, kurio taikymas yra itin ribotas ir išimtinis. Jis galimas tik aiškiai įstatyme nustatytais atvejais. Būtent toks šio instituto išskirtinumas lemia, kad jis naudojamas tik itin svarbiais atvejais ir tam yra būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sklandžiai, planuotai ir žemės savininkams būtų teisingai atlyginama už iš jų paimamą žemę. Suteikimas ieškovei laisvai disponuoti jos žemės sklypu tol, kol vyksta teisminiai ginčai dėl ieškovės žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, apeliacinės instancijos teismo nuomone, prieštarautų ne tik Žemės įstatymo normoms, tačiau ir paties žemės paėmimo visuomenės poreikiams instituto tikslams ir taip paneigtų viso instituto prasmę. Todėl atmestini ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad ieškovei pritaikyti nuosavybės teisių apribojimai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
Taip pat atmestini ir ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, nes yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o būtent, kad paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, galimai palankus ieškovei sprendimas nagrinėjamoje byloje negalės būti įvykdytas, kadangi žemės sklypo nuosavybės teisės bus neteisėtai atimtos iš ieškovės. Kadangi, kaip jau minėta, Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2600-429/2013, kurioje pareikštas ieškovės E. M. ieškinys dėl 2010-03-18 įsakymo Nr. 02-05-2379 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)“ ir 2010-02-08 Susitarimo dėl privačios žemės Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje paėmimo visuomenės poreikiams procedūros grafiko Nr. 4FS-31-(6.32) pripažinimo negaliojančiais (būtent kurioje ieškovė ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones), ir Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2513-273/2013 (kurioje ieškovė Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ieškiniu prašo pripažinti teisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013-08-09 įsakymą Nr. 1P-(1.3.)-241 ,,Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijai plėsti) Kauno rajono savivaldybėje“, kuriuo nuspręsta paimti visuomenės poreikiams (Kauno LEZ teritorijai plėsti) atsakovės E. M. nuosavybės teise valdomą 8,0522 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), leisti įregistruoti visuomenės poreikiams paimtą ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu bei pradėti šį sklypą naudoti Kauno LEZ teritorijai plėsti; nustatyti atsakovei E. M. 1 127 300 Lt atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą) Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013-12-12 nutartimi yra sujungtos ir perduotos nagrinėti Kauno apygardos teismui į vieną civilinę bylą Nr. 2-1009-273/2014, kurioje yra sprendžiama dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo, ieškovės atskirojo skundo argumentas, kad, paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, galimai palankus ieškovei sprendimas nagrinėjamoje byloje negalės būti įvykdytas laikytinas visiškai nepagrįstu. Be to, pažymėtina ir tai, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams patvirtinti ir pagrįsti, kad teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Civilinės bylos Nr. 2-2600-429/2013 dalį perduoti prijungimui prie Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1009-273/2014.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.