Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. L., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad Vilniaus PN II korpuse yra ne sportinio inventoriaus sandėlys, o sporto salė, į kurią nuteistieji eina sportuoti pagal Vilniaus PN patvirtintą grafiką. Nurodė, kad sporto salė yra tvarkinga, yra įrengtos spintelės daiktams pasidėti, tačiau nėra įrengto dušo. Paaiškino, kad naujai atvykus, jeigu tai nėra šeštadienis, nėra atliekamas atvykusiųjų sanitarinis švarinimas. Nurodė, kad būtent taip atsitiko ir jam, nes į Vilniaus PN jis buvo konvojuotas darbo dieną. Paaiškino, kad ne kartą su įvairiais skundais ir prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau ne visi jie būdavo užregistruojami ir išnagrinėjami. Atitinkamai, nebuvo išnagrinėti ir jo prašymai dėl teisės papildomai išsimaudyti (ne vieną kartą per savaitę). Atkreipė dėmesį, kad kol buvo laikomas kamerų tipo patalpose neturėjo galimybės išsiskalbti rūbų, nes tokios paslaugos jam buvo mokamos, o pinigų pareiškėjas nurodė neturėjęs, nes antstolė buvo areštavusi visas jo lėšas. Paaiškino, kad jokių pašalpų negaudavo, nors ir prašydavo. Vilniaus PN tik vienintelį kartą jam skyrė 1,50 Eur. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose nėra įrengtos angos vandens nubėgimui.

Vilniaus PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad jam atvykus į Vilniaus PN, nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas.

Higienos normos 76:2010 40 punktas numato, kad visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas privalo nusiprausti duše. Pareiškėjas tvirtina, kad ši nuostata buvo pažeista net 3 kartus. Nurodo, kad dėl to jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN su skundais. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo skundus, 2015 m. vasario 10 d. raštu atsakė, kad naujai atvykusiems nuteistiesiems sanitarinis švarinimas yra atliekamas, t. y. tokie asmenys nusiprausia duše (b. l. 4). Pareiškėjui buvo nurodyta atsakymo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas šio atsakymo nustatyta tvarka neskundė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nesudarytomis sąlygomis nusiprausti duše naujai atvykus į Vilniaus PN, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad prie sporto salės nėra įrengtas dušas.

Pagal higienos normos 76:2010 30.6 punktą prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras), atlikęs Vilniaus pataisos namų (Rasų g. 8, Vilnius) periodinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatė, kad prie sporto salės nėra įrengto dušo ir tualeto, sporto salėje besilankantiems asmenims nėra sudaryta sąlygų kaskart po sporto nusiprausti duše. Centras, be kita ko, pažymėjo, kad higienos normos 76:2010 30.6 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi dušo įrengimui prie sporto salės reikėtų atlikti pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus (b. l. 15–16). Teismas sutinka su šia Centro išvada, nes higienos normos 76:2010 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Vilniaus PN nekilo pareiga užtikrinti higienos normos 76:2010 30.6 punkto įgyvendinimą, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN prausyklos grindys buvo slidžios, nes buvo be nuolydžio. Kadangi kaupėsi vanduo, jis ne kartą paslydo ir fiziškai susižalojo.

Vadovaujantis higienos normos 76:2010 39.3–39.4 punkto nuostatomis, dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN dušinėse nesilaikymo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų (pvz., Centro patikrinimo aktų), kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN metu sąlygos dušinėse neatitiktų higienos normos 76:2010 reikalavimų, priešingai, iš byloje esančio Centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto matyti, kad dušinėje higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 14). Vilniaus PN taip pat yra nurodę, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų prausyklos grindys išklotos guminiais kilimėliais, kurie užtikrina neslidų ir saugų prausyklos grindų paviršių (b. l. 10). Tai, kad tokie kilimėliai buvo, patvirtina ir pats pareiškėjas (b. l. 35–36). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą teigė, jog yra ne kartą paslydęs ir susižalojęs, tačiau iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 42–136) tokie duomenys nenustatyti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su nuolydžio prausykloje nebuvimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė praustis po dušu vieną kartą per savaitę, t. y. šeštadienį (b. l. 4, 19). Pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu (šiltu vandeniu). Taigi, teisės aktų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.

Pareiškėjas nurodo, kad norėjo jog jam būtų galima nusiprausti dažniau, nes jis turi odos problemų. Asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 20 d. skundėsi gydytojams dėl odos problemų, tačiau gydytojas diagnozavo tik tai, kad vietomis padų oda yra sustorėjusi, suragėjusi (b. l. 103). 2014 m. rugsėjo ir gruodžio mėnesį pareiškėjas nurodė gydytojams, kad skundų dėl sveikatos neturi (b. l. 100, 109). Prašyme, kuriuo pareiškėjas prašė leisti praustis bent du kartus per savaitę, pareiškėjas nurodė ne odos problemas, o tai, kad kiekvieną dieną sportuoja (b. l. 20). Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo prašymą, nurodė, kad tokios galimybės nėra (b. l. 19). Pareiškėjui buvo nurodyta tvarka ir terminas, kaip pareiškėjas galėtų skųsti tokį atsakymą, jei su juo nesutiktų, tačiau pareiškėjas Vilniaus PN atsakymo nustatyta tvarka bylos duomenimis neskundė.

Kaip minėta, pareiškėjas teigė, kad, būnant kamerų tipo patalpose, neturėjo galimybės nei pats išsiskalbti rūbų, nei pasinaudoti skalbimo paslaugomis, nes neturėjo pinigų.

Higienos normos 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN yra sudarytas nuteistųjų skalbyklos grafikas ir tokiu būdu visiems pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius (b. l. 10, 21). Iš nuteistųjų skalbyklos grafiko matyti, kad skalbti drabužius kartą į savaitę gali visi Vilniaus PN nuteistieji, įskaitant ir laikomus kamerų tipo patalpose (b. l. 21). Šios paslaugos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems bendrabučio tipo patalpose yra nemokamos. Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistiesiems, kurie dėl pataisos įstaigos reikalavimų pažeidimų patalpinami į kamerų tipo patalpas, skalbimo paslaugos yra mokamos, nustatant konkrečius paslaugos įkainius. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN, atsakydami į pareiškėjo skundą dėl rūbų skalbimo, nurodė, kad jei nuteistasis skalbimo paslaugai neturi pinigų, jam yra skiriamos lėšos iš socialinės paramos fondo. Minėtame 2015 m. sausio 30 d. rašte buvo nurodyta, kad 2015 m. sausio 6 d. pareiškėjui buvo skirta tokia pašalpa (1,5 Eur). Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas anksčiau nesikreipė su prašymais dėl piniginės išmokos ar pašalpos skyrimo (b. l. 3). Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu atsakymu, turėjo teisę nustatyta tvarka ir terminais jį skųsti, tačiau to nedarė. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai, susiję su nesudarytomis galimybėmis pasinaudoti nemokama rūbų skalbimo paslauga, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.