- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-1084-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- V. T.
- Ieškovas
- D. M.
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui V. T. dėl įpareigojimo nugriauti statinį.
Aprašomoji dalis
n u statė:
Šalies argumentai
ieškovė D. M. 2007-11-08 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (b.l. 1-3, 50-51) prašė įpareigoti atsakovą per 3 (tris) mėnesius nusikelti/nugriauti statinį – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovas 1995 m. savo lėšomis iš betono plokščių pastatė garažą. Visais statybos organizavimo darbais rūpinosi atsakovas, sutarties dėl naudojimosi ieškovei priklausančiu žemės sklypu atsakovas su ieškove nesudarė. Paaiškino, jog pareikalavusi nusikelti ant jai priklausančio žemės sklypo stovintį garažą, atsakovas gera valia nesutiko to padaryti, tokiu būdu pažeisdamas jos, kaip žemės sklypo savininkės, teises, konkrečiai – valdymo teisę. Žemės sklypas yra reikalingas ieškovei pačiai, o atsakovas, laikydamas ant ieškovei nuosavybės teise priklausančio sklypo savo garažą, pažeidžia ieškovės teises ir LR Konstitucijos 23 str., CK 4.37 str., 4.93 str. nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas V. T. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 54), su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad apie 14 metų jis su ieškove gyveno faktinėje šeimoje, bendrai tvarkė ūkį, buvo susitarę, kad visos jų lėšos bus bendros, o bendro gyvenimo metu įgytas turtas jiems priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Pažymėjo, jog gyvendami faktinėje santuokoje 1995-10-03 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/95-8221 pagrindu įsigijo 0,1838 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame 1994 m. pabaigoje jis pasistatė surenkamą gelžbetoninį garažą. Tvirtino, kad šis garažas stovi ant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti nugriauti garažą.
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-01-29 sprendimu ieškovės D. M. ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą V. T. per 3 (tris) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nusikelti arba nugriauti jo pastatytą garažą, esantį žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bei priteisė iš atsakovo 1622 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės ir 19 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo ieškinio pripažinimas imperatyviosioms teisės normoms bei viešajam interesui neprieštarauja, priėmė atsakovo ieškinio pripažinimą (CPK 140 str. 2 d., 42 str. 2 d.). Teismas sprendė, kad atsakovo pastatytas garažas pažeidžia ieškovės daiktinę teisę savo nuožiūra valdyti, naudotis bei disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu (CK 4.37 str., 4.93 str.). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, nors ir sutiko su ieškovės reikalavimais, taikos sutarties su ja nesudarė, teismas įpareigojo atsakovą per 3 (tris) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nusikelti arba nugriauti jo pastatytą ginčo garažą. Įvertinęs tai, kad byla nėra sudėtinga bei atsižvelgęs į 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, vadovaudamasis CK 1.5 str. įtvirtintais civilinės teisės principais, teismas iš atsakovo priteisė 1504,04 Lt ieškovės patirtų atstovavimo išlaidų (b.l. 78-80), kitoje dalyje (b.l. 59) prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Atsakovas V. T. apeliaciniu skundu (b.l. 89) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-01-29 sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog dėl nepagrįstai pateikto ieškinio jis patyrė 1641 Lt nuostolių, nors ginčo tarp šalių nėra. Tdėl garažo nukėlimas galėjo būti išspręstas be teismo arba teismo patvirtinta taikos sutartimi, nereikalaujant priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas CPK 140 str. 2 d. pagrindu, tai reiškia, kad sprendimas neturi prieštarauti CPK 42 str. nuostatoms. Be to, jis yra neįgalus, praradęs 65 proc. darbingumo, į ką priimant sprendimą atsižvelgta nebuvo. Teismo sprendime taip pat nėra duomenų, kad jis moka ieškovei didesnę pensijos dalį, o likusią dalį moka už nuomojamą butą, todėl pragyvenimui ir būtinam gydymui pinigų nebelieka.
Atsiliepimas
Ieškovė D. M. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 112-113) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu. Nurodo, jog atsakovui teismo posėdyje visiškai pripažinus ieškovės reikalavimus ir tuo remiantis teismui ieškinį patenkinus, atsirado pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovo teiginys, kad byla galėjo būti užbaigta taikos sutarties sudarymu ir dėl to jis nebūtų patyręs išlaidų, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Visu pirma, ieškinys buvo pareikštas dar 2007 m., atsakovas atsiliepime į ieškinį ir į patikslintą ieškinį išreiškė savo nesutikimą su pareikštais reikalavimais, byloje vyko ne vienas teismo posėdis ir tik paskutinio teismo posėdžio metu atsakovas ieškinį pripažino. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidų – mokėjo žyminį mokestį, naudojosi advokato teisine pagalba, todėl šios išlaidos yra pagrįstai priteistos iš atsakovo, juo labiau, kad siūlė atsakovui baigti bylą taikos sutartimi labai palankiomis jam sąlygomis, tačiau atsakovas sudaryti taikos sutartį atsisakė. Kita vertus, ir sudarius taikos sutartį, bylinėjimosi išlaidos arba paskirstomos šalių susitarimu taikos sutartyje, arba teismas jas paskirsto vadovaudamasis CPK normomis. Įsitikinusi, jog atsakovas piktnaudžiauja procesu, pateikdamas apeliacinį skundą po to, kai ieškinį pripažino. Dėl atsakovo neįgalumo ir turtinės padėties nurodo, kad teismui nėra suteikta teisė atleisti asmenį nuo kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Šioje byloje apeliaciniu skundu kvestionuojamas tik procesinių teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą, aiškinimas bei taikymas, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu ir pasisako.
Pagal CPK 93 str. ir 98 str. nuostatas, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, iš kitos ginčo šalies yra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Jos laimėjusiai bylą šaliai yra priteisiamos net ir tuomet, kai antroji šalis dėl savo turtinės padėties yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi apelianto skundo argumentai, jog jis iš dalies yra nedarbingas, o teismas į tokią aplinkybę neatsižvelgė, teisinės reikšmės, sprendžiant ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimą, neturi ir patys savaime neįtakoja nei teismo sprendimo šioje dalyje pagrįstumo, nei kompensuotinų išlaidų dydžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės turėtų 1770 Lt išlaidų už advokato paslaugas (b.l. 59) priteisė jai už atstovavimą 1504,04 Lt, taip pat priteisė sumokėtą žyminį mokestį. Dar labiau sumažinti priteistas ieškovės naudai atstovavimo išlaidas nėra nei teisinių, nei faktinių prielaidų, ypač atsižvelgiant į ilgą bylinėjimosi trukmę bei apelianto pasirinktą procesinį elgesį byloje.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka ir su kita skundo dalimi, kad, nesant tarp šalių ginčo dėl garažo nukėlimo, byla turėjo būti išspręsta taikos sutartimi be teismo sprendimo. Toks šios situacijos traktavimas prieštarauja CPK 13 str. įtvirtintam dispozityvumo principui, kuris skelbia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Kadangi taikos sutarties sudarymas yra viena iš šalių procesinių teisių, kuri gali būti įgyvendinama tik pačių šalių gera valia ir sutarimu, ir tai nėra ginčo šaliai imperatyviai nustatyta pareiga (CPK 42 str. 1 d., 140 str. 3 d.), teismas negali įtakoti tokios šalių valios susiformavimo daugiau, nei tai įstatyme leidžiama. Byla buvo nagrinėjama dvejus metus, per šį laiką šalys taikiai nesusitarė ir taikos sutarties teismui patvirtinti nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių taikos sutarties patvirtinimą, pažeisti ir negalėjo, nes ginčo šalys, kaip minėta, tokios sutarties nesudarė. Pažymėtina, kad ieškovės pozicija šiuo klausimu yra priešinga, nei apelianto, jos atsiliepime yra įvardinta, kad taikiai nepavyko susitarti būtent dėl paties atsakovo elgesio ir nenoro tokiu būdu išspręsti ginčą, nepaisant ieškovės pasiūlymu tai padaryti (b.l. 115). Kita vertus, šalys taikiai gali susitarti ir sprendimo vykdymo procese, todėl tokia procesinė galimybė dar egzistuoja.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikos sutarties sudarymas (CPK 140 str., 3 d.) ir ieškinio pripažinimas (CPK 140 str. 2 d. ) yra du skirtingi institutai, sąlygojantys tik procesinę bylos baigties formą – pirmuoju atveju byla išsprendžiama nutartimi, antruoju - teismo sprendimu (CPK 268 str. 5 d.), tačiau neturintys esminės įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui tarp šalių. Bylą nagrinėjęs teismas, konstatavęs ieškinio pripažinimą, teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą. Šalims kitaip dėl bylinėjimosi išlaidų nesusitarus, kaip kad yra šioje civilinėje byloje, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bendra tvarka, pagal CPK 93 str. nuostatas. Dar daugiau, net ir tuo atveju, jeigu apeliantas būtų įvykdęs jam sprendimu nustatytą įpareigojimą nusikelti garažą dar iki šio sprendimo priėmimo, ir ieškovė atsisakytų tokio savo reikalavimo, įstatymų leidėjo valia ji vis tiek išsaugotų teisę į bylinėjimosi procese patirtų išlaidų kompensavimą. Tai numato CPK 94 str. 1 d.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija įstatyminio pagrindo pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį ar, juo labiau, grąžinti visą bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip to skunde reikalauja apeliantas, nenustatė.
Ieškovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Nors ieškovė pateikė įrodymus apie turėtas iš viso 1700 Lt atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija, vertindama šių išlaidų kompensuojamosios dalies pagrįstumo klausimą, atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į ginčo apeliacinės instancijos teisme pobūdį (iš esmės sprendimas apskųstas tik bylinėjimosi išlaidų dalyje), į pačios bylos apimtį ir rengtų procesinių dokumentų skaičių bei apimtį. Ieškovės naudai priteistina 0,75 MMA suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą bei prašymo jį pateikti (atnaujinti procesinį terminą) surašymą, bei 0,15 MMA už dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, t.y. iš viso 720 Lt. Tokia suma, kolegijos vertinimu, visiškai atitinka advokatės darbo ir laiko sąnaudas, teikiant atstovavimo paslaugas.
Ieškovės prašymas paskirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkintinas. Pagal CPK 95 str. šaliai, kuri nesąžiningai pareiškė apeliacinį skundą ir tokiu būdu veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti skiriama iki 20 000 Lt bauda. Tačiau šiuo atveju apeliantas skundžia teismo sprendimą, kaip jau minėta, tik bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, neginčydamas ir neatšaukdamas savo pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo. Todėl šiomis aplinkybėmis vertinti jo teisę pasinaudoti apeliacija kaip akivaizdų piktnaudžiavimą negalima.
Iš apelianto valstybės naudai priteistinos 15,55 Lt (b.l.109) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
n u tarė:
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. T. 720 (septynis šimtus dvidešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų D. M. naudai.
Priteisti iš V. T. 15 (penkiolika) litų 55 centus procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.