- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-305-935/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50361-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- A. B., G. K.
- Advokatai
- Marius Monkevičius, Jonas Leikauskas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.6Didelės vertės svetimo turto vagystė (BK 178 str. 3 d.)
- 1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K., UAB „A.“ atstovo bei nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. K. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
- pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė buvo konfiskuotas UAB „A.“ priklausantis vilkikas DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. K. ir A. B. buvo nuteisti už tai, kad jie nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdami tikslą pagrobti didelės vertės svetimą turtą puspriekabę – šaldytuvą, iš anksto susitaręs ir veikdami kartu, G. K., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Blaue Leide 14, D-36282 Hauneck, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, prie puspriekabės „Krone“, VIN (duomenys neskelbtini), pritvirtinus iš anksto nusikalstamai veikai daryti įsigytą Baltarusijos Respublikos transporto priemonės valstybinį numerį su ženklais „(duomenys neskelbtini)“, po ko A. B. į šią automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavus iš anksto pasirūpintu nusikalstamai veikai daryti vilkiku DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kurio valdytojas – savininkas UAB „A.“, prie vilkiko prikabinus puspriekabę „Krone“, VIN (duomenys neskelbtini), ir su ja išvažiavus, veikdami bendrai, pagrobė Vengrijos Respublikos įmonei „Derby Trans“ priklausančią puspriekabę „Krone“, VIN (duomenys neskelbtini), kurios vertė 45000 Eur. Tokiais savo veiksmais G. K. ir A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
2. Taip pat G. K. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 29 d., 07.29 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, įsigijo žinomai netikrą Baltarusijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė, kol ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 29 d., 07.29 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, perdavė A. B.. Tokiais savo veiksmais G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
3. Taip pat A. B. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 29 d., 07.29 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš G. K. įgijo žinomai netikrą Baltarusijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė iki 2017 m. rugsėjo 29 d., 07.29 val., kol ties pastato, esančio Žaros g. 6, Vilniuje, dokumentų patikrinimo metu pateikė policijos pareigūnams. Tokiais savo veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje .
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
5. Apeliantas tvirtina, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, ji neatitinka baudžiamosios teisės ir bausmės paskirties, yra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir dydį netinkamai taikė BK 41, 54 ir 62 straipsnių nuostatas, netinkamai įvertino nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, šios veikos pavojingumą, nuteistojo kaltės formą, veikos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teisingumo principo keliamus reikalavimus.
Šalies argumentai
6. Nuteistasis teigia, kad jis jau pirmosios apklausos metu laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, kurie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir nebuvo paneigti kita baudžiamosios bylos medžiaga, jis kritiškai įvertino savo elgesį. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, jog jis yra charakterizuojamas teigiamai, dirba, yra sukūręs šeimą, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
7. Nuteistasis G. K. mano, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apsiribodamas tik formaliu konstatavimu, kad jis nebuvo nuoširdus, nes, duodamas parodymus, nenurodė aplinkybių, kurios padėtų apkaltinti A. B.. Nuteistasis teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, jog su A. B. daryti nusikaltimo nesitarė, ką planuoja daryti jam sąmoningai neaiškino, kadangi A. B. buvo reikalingas tik kaip vairuotojas, galintis parvairuoti transporto priemonę. Tokie parodymai nebuvo ir nėra paneigti jokia bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, kad A. B. sąmoningai nesakė apie planuojamą vagystę, kadangi nenorėjo, jog apie nusikaltimą žinotų kiti asmenys, kurie vėliau galėtų duoti parodymus apie jiems žinomas aplinkybes. Vilkiko numerius pakeitė A. B. nežinant. Apeliantui nėra žinoma, ką A. B. suprato ar galėjo suprasti apie padarytą nusikaltimą. Jis mano, kad byloje trūkstant įrodymų dėl A. B. kaltės, yra nesąžininga dėl to kaltinti ir bausti apeliantą.
8. Apeliaciniame skunde UAB „A.“ atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį dėl vilkiko DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo.
9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog vilkikas, priklausantis UAB „A.“, negalėjo būti konfiskuotas vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Tokiais atvejais, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, naudoja kitiems asmenims priklausantį turtą, sprendžiant, ar galima šį turtą konfiskuoti, turi būti atsižvelgiama į kitų (trečiųjų) asmenų kaltės ar rūpestingumo laipsnį, sąryšį tarp jo elgesio ir padarytos nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį numatytas neprivalomas nerūpestingų asmenų turto konfiskavimas, kuris gali būti taikomas tuomet, kai turto savininkas nežinojo, tačiau turėjo ir galėjo žinoti, kad kitiems asmenims perduotas turtas (pavyzdžiui, paskolintas, išnuomotas, suteiktas laikinai pasinaudoti) gali būti panaudotas darant BK uždraustą veiką. Sprendžiant, ar turto savininkas turėjo ir galėjo žinoti, jog jo turtas bus panaudotas darant nusikaltimą, teismas privalo įvertinti turto perdavimo aplinkybes. Turėjimas ar galėjimas žinoti, kad perduotas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, pasireiškia neatsargumu (neapdairumu), todėl būtina nustatyti, ar turtą perduodantis asmuo turėjo pareigą bei realią galimybę žinoti, kad šis turtas galės būti panaudotas nusikalstamos veikos darymui.
10. UAB „A.“ atstovas mano, kad viena iš aplinkybių, leidžiančių teismui daryti išvadą, jog turto savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas gali būti panaudotas darant nusikaltimą, yra jo turimi duomenys apie kaltininką (pavyzdžiui, ankstesni teistumai, priklausymas nusikalstamai grupuotei). Šiuo atveju byloje yra nustatyta, kad UAB „A.“ vadovas M. M., išnuomodamas vilkiką, nežinojo ir neturėjo bei negalėjo žinoti, jog vilkikas gali būti ar bus panaudotas BK uždraustai veikai daryti. Vilkikas 2017 m. rugsėjo 19 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas UAB „K.B.“, kurią atstovavo M. M. brolis J. V.. Nėra jokio pagrindo manyti, kad, perduodamas brolio atstovaujamai įmonei vilkiką laikinam naudojimui pagal nuomos sutartį, M. M. žinojo ar turėjo žinoti, jog brolio atstovaujama įmonė vilkiką gali subnuomoti tretiesiems asmenims, kurie jį panaudos nusikaltimui daryti.
11. UAB „A.“ atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, jog M. M. negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu vilkikas yra nuomojamas, tačiau M. M. žinojo, kad vilkikas bus pernuomojamas kitam asmeniui, o kokiu tikslu – nesidomėjo. Advokato įsitikinimu, tokia išvada yra nelogiška. Akivaizdu, kad M. M. žinojo, jog vilkiką brolio atstovaujama įmonė išsinuomojo turėdama tikslą jį subnuomoti kitam asmeniui ar kitiems asmenims. Vilkiko naudojimo tikslas yra akivaizdus – krovinių pervežimui ar panašiai veiklai vykdyti, todėl M. M. nebuvo jokios pareigos domėtis kokiu tikslu bus subnuomojamas vilkikas. Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. V. taip pat nežinojo, kad jo subnuomojamas vilkikas bus panaudotas nusikaltimui daryti.
12. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad vilkiko nuomos sutartis, sudaryta tarp UAB „A.“ ir UAB „K.B.“ ir (arba) vilkiko nuomos sutartis, sudaryta tarp UAB „K.B.“ ir A. B., būtų niekiniai sandoriai, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.
13. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vilkiko konfiskavimą visiškai nepagrįstai motyvavo J. V. veiksmais subnuomojant vilkiką, jo ir A. B. parodymais. M. M., išnuomojęs vilkiką brolio atstovaujamai įmonei, neturėjo jokios pareigos domėtis kaip ir su kuo UAB „K.B.“ sudarinėja išsinuomoto vilkiko subnuomos sutartis, kadangi atsakomybė dėl vilkiko tenka nuomininkui – UAB „K.B.“. Pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis A. B. parodymais, nes šis nuteistasis gali duoti neteisingus parodymus, siekdamas palengvinti savo padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, jog 2017 m. rugsėjo 19 d. J. V. buvo atvykęs į vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kadangi byloje yra ir tarnybinis pranešimas, kuri leidžia daryti priešingą išvadą.
14. Skunde tvirtinama, kad iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matyti, jog M. M. naudojamo telefono numerio įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės analizė rodo, jog M. M. iš savo telefono niekada neskambino numeriu (duomenys neskelbtini). Advokato įsitikinimu, toks skambutis išklotinėje galėjo neatsispindėti, jeigu, pavyzdžiui, skambinant buvo surinktas nepilnas numeris. Dėl šios priežasties negalima daryti kategoriškos išvados apie konkrečių kontaktų buvimą ar nebuvimą. M. M. buvo pakankamai rūpestingas ir domėjosi išnuomotu vilkiku. Jis iš savo naudojamo telefono skambino BPC numeriu 112 dėl vilkiko dingimo, vyko į nurodytą policijos įstaigą dėl vilkiko.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir nuteistąjį išteisinti, kadangi nebuvo įrodyta, jog jis padarė nusikaltimus, o netenkinus šio prašymo, A. B., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas tik prielaidomis bei spėjimais, o ne patikimais konkrečius faktus patvirtinančiais įrodymais. Apeliantų įsitikinimu, kaltinimas, kad A. B. atvyko į Vokietiją iš anksto pasirūpintu nusikalstamai veikai daryti vilkiku, nepasitvirtino, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog vilkikas, sudarant nuomos sutartį, buvo išsinuomotas krovinių pervežimui. Be to, vilkikas buvo išnuomotas tarpininkaujant A. B. pažįstamam asmeniui, kuris ir perdavė nutiestajam pasirašytą nuomos sutartį. A. B. pažįstamas baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatytas ir apklaustas. Skundžiamame nuosprendyje A. B. kaltė yra grindžiama ir tuo, kad nuteistasis, vykdamas su išnuomotu vilkiku į Vokietiją, neturėjo aiškaus tikslo. Vis tik iš tikrųjų A. B. į užsienį vyko vykdyti klientų pageidavimus ir nurodymus pervežti krovinius Europos valstybėse ir taip užsidirbti. Pirmosios instancijos teismo abstraktus teiginys, kad nuteistasis neturėjo aiškaus tikslo, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nuteistojo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad puspriekabės paruošimo ir jos gabenimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes atkleidžia G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme. G. K. paaiškino, kad Belgijos mieste Antverpene iš nepažįstamo asmens nusipirko baltarusiškus puspriekabės registracijos dokumentus, puspriekabės draudimo dokumentus, valstybinius numerius. Jis, žinodamas, jog A. B. teikia pervežimo paslaugas, paskambino šiam ir paprašė atvažiuoti į Vokietiją, pažadėjo darbą. G. K. Frankfurte autotransporto aikštelėje surado reikalingą puspriekabę, iki A. B. atvykimo pakeitė puspriekabės valstybinius numerius – prie jos pritvirtino baltarusiškus numerius. Tuomet telefonu A. B. nurodė, kur važiuoti, iš kurios vietos paimti puspriekabę su baltarusiškais numeriais, kur šią puspriekabę nugabenti. Taip pat G. K. nurodė A. B., kur yra padėti puspriekabės registravimo dokumentai. A. B., įsitikinęs, kad jis puspriekabės pergabenimą iš Vokietijos atlieka teisėtai, neįtarė ir nežinojo, jog buvo pakeisti puspriekabės valstybiniai numeriai bei dokumentai buvo pakeisti į baltarusiškus. Tuo metu, kai puspriekabė buvo imama iš automobilių aikštelės, A. B. su G. K. nebuvo susitikę, dėl to bendravo tik telefonu. Pokalbiuose telefonu frazių, kad bus pergabenama vogta puspriekabė, kad ją pervežant reikia laikytis saugumo priemonių, nebuvo. A. B. 2017 m. rugsėjo 29 d., atitempęs puspriekabę su baltarusiškais numeriais į Lietuvą, buvo sustabdytas policijos pareigūnų, jis pateikė visus transporto priemonės dokumentus, o vėliau paaiškėjo, kad puspriekabė buvo paieškoma. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad A. B. turėjo tikslą ir iš anksto susitaręs su G. K. Vokietijoje pritvirtino įsigytą Baltarusijos Respublikos transporto priemonės valstybinį numerį, iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavo su puspriekabe. Išvados, jog A. B. buvo iš anksto susitaręs daryti nusikalstamą veiką, kad jis įsigijo ir pritvirtino prie puspriekabės baltarusiškus transporto priemonės numerius, nėra pagrįstos jokiais įrodymais.
18. Skunde tvirtinama, kad niekuo nepagrįstos išvados, jog A. B. įsigijo, laikė ir panaudojo Baltarusijos Respublikoje registruotos transporto priemonės – puspriekabės netikrą dokumentą. Iš G. K. parodymų matyti, jog jis A. B. telefonu informavo, iš kur reikia paimti puspriekabę su baltarusiškais numeriais, taip pat nurodė, jog puspriekabės registracijos ir draudimo dokumentai yra daiktadėžėje, pritvirtintoje prie puspriekabės stiklo. A. B. rado dėtuvę su dokumentais ir, sulyginęs rastuose dokumentuose užfiksuotus duomenis su prie priekabos pritvirtintais transporto priemonės numeriais, palikęs tuos dokumentus toje pat dėtuvėje, išvyko į Lietuvos Respubliką, kur buvo sustabdytas ir patikrinimo metu nustatyta, jog puspriekabė yra vogta.
19. Nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog A. B. yra vedęs, turi šeimą, yra įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą, dirba Vokietijos įmonėje „G.T.T.“ vairuotoju, praeityje nėra teistas.
20. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti. UAB „A.“ atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo G. K. ir UAB „A.“ atstovo advokato apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl A. B. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. B. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
22. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog A. B. iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką vilkiku DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno puspriekabę „Krone“. Taip pat byloje nustatyta, jog minėta puspriekabė Vokietijos Federacijos Respublikos buvo užvaldyta neteisėtai, neatlygintinai, jos savininkas dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų buvo šio turto netekęs. A. B. bei jo gynėjas šių faktų apeliaciniame skunde neginčija, jie nebuvo ginčijami ir pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo atveju yra tvirtinama, kad A. B. nesuprato, jog kartu su G. K. neteisėtai bei neatlygintinai savinasi puspriekabę, t. y. svetimą turtą, kad turto savininkas šio turto netenka ir jam yra daroma žala. Taigi apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso metu, yra tikinama, jog A. B. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, kuris gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Vis tik tokia nuteistojo pozicija yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma.
23. Nuteistasis A. B. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jis važinėjo po įmones ir ieškojo darbo Lietuvoje. Įmonėje „H.“ jam pasiūlė darbą, t. y. išsinuomoti vilkiką ir vilkti priekabas. Su tokiu pasiūlymu jis sutiko. Jis išvyko į Belgiją, kur paėmė priekabą, ir ją nugabeno į Lenkiją. Priekabą paliko Lenkijoje ir ten pat paėmė kitą priekabą, kurią turėjo nugabenti į Lietuvą. Lenkijoje jam kartu su priekaba buvo perduoti ir jos dokumentai (t. 7, b. l. 112). Apklausiamas įtariamuoju (buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje) A. B. parodė, kad UAB „A.“ vadovo siūlymu iš įmonės išsinuomojo vilkiką. UAB „A.“ vadovo siūlymu jis išvyko į Olandijos-Belgijos pasienį, kur paėmė puspriekabę su kanceliarinėmis prekėmis ir gabeno ją į Lenkiją. Lenkijoje puspriekabę paliko kitam asmeniui ir paėmė puspriekabę-šaldytuvą. Su minėtu asmeniu apsikeitė puspriekabių dokumentais. Puspriekabę-šaldytuvą vežė į Lietuvą – UAB „A.“ aikštelę, esančią Kirtimų g., Vilniuje. Užduoties įvykdyti nespėjo, kadangi buvo sustabdytas Lietuvos policijos pareigūnų (t. 7, b. l. 118-120). Vėlesnės apklausos metu, kai nuteistajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, kuriame jau buvo nurodoma, kad jis veikė kartu su G. K., A. B. paaiškino, jog pažįstamo, kurio vardas „A.“, pasiūlymu išsinuomojo vilkiką. Minėtas pažįstamas jam pasiūlė vežioti puspriekabes, todėl jo nurodymu nuvyko į Vokietiją, vėliau į Belgiją. Galiausiai jam buvo liepta nuvykti į Vokietiją, prisikabinti puspriekabę bei važiuoti į UAB „A.“ stovėjimo aikštelę. Puspriekabės dokumentai buvo palikti dėžutėje ant puspriekabės. Su G. K. bendravo tik tuo metu, kai šis „A.“ prašymu Vokietijoje ar Olandijoje atvežė pinigus, kuriuos A. B. turėjo sumokėti už kelius (t. 7, b. l. 125-127). Po to, kai buvo supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 8, b. l. 100), A. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad per „A.“ iš UAB „A.“ išsinuomojo vilkiką, norėdamas dirbti savarankiškai. G. K. pasiūlė jam pervežinėti priekabas. Su tokiu pasiūlymu sutiko. Iš pradžių vyko į Olandiją, vėliau į Vokietiją. Vokietijoje G. K. davė jam priekabos, kurią reikėjo parvežti, koordinates, padavė priekabos dokumentus – draudimą, techninį pasą. Vilniuje patikrinus vežamą priekabą, buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 9, b. l. 13). Taigi yra visiškai akivaizdu, jog nuteistasis A. B. viso proceso metu keitė savo parodymus dėl esminių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su puspriekabės gabenimu į Lietuvą, ir suvokęs, jog anksčiau jo nurodyta versija kelia abejonių jos patikimumu ar yra paneigta, derino savo parodymus prie baudžiamojo proceso metu nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks parodymų keitimas leidžia daryti išvadą, jog A. B. siekė nuslėpti tikrąsias puspriekabės gabenimo aplinkybes bei savo sąsajas su G. K., kurio parodymai galėjo būti jam nenaudingi ir nesutapti su jo nurodytais faktais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. B. siekis nuslėpti tikruosius faktus, kartu su faktais, kurie bus aptarti vėliau, taip pat leidžia daryti išvadą, kad jis iš tikrųjų suvokė, jog kartu su G. K. daro nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, t. y., jis suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą, numato, jog turto savininkui bus padaryta žala, ir to norėjo.
24. Kaip jau minėta, A. B. iš esmės kiekvienos jo apklausos metu keitė savo parodymus dėl reikšmingų aplinkybių. Pirmieji jo parodymai tikrovėje vykusius faktus iš esmės atitiko tik tiek, kad jis pripažino, jog atgabeno puspriekabę į Lietuvą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog tikrovės neatitinkančių parodymų davimas apklausų, kuriuose dalyvavo ir nuteistojo gynėjas, kaip pirmosios instancijos teisme nurodė pats A. B. (t. 9, b. l. 13), buvo nulemtas jo pasimetimo. Čia pastebėtina ir tai, kad nuteistasis, apklausiamas antrą kartą, nurodė, jog pirmosios apklausos metu davė kitokius parodymus, kadangi norėjo pats viską išsiaiškinti (t. 7, b. l. 125-127). Toks nuteistojo teiginys patvirtina, jog parodymų turinį lėmė ne išgąstis, pasimetimas ar pan., o kitos priežastys. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad iš tikrųjų A. B. parodymų keitimą nulėmė siekis priderinti juos prie nustatytų faktų ir sudaryti regimybę, kad jis neva nesuvokė, jog kartu su kitu asmeniu daro nusikalstamą veiką.
25. Tiek iš G. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 156-158, 160-162, t. 9, b. l. 12-13), tiek iš paties A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 9, b. l. 13), matyti, kad G. K. buvo informuotas, jog A. B. yra išsinuomojęs vilkiką ir ketina savarankiškai dirbti Europoje. G. K. A. B. nurodė, jog galbūt turės šiam darbo ir pasiūlė pervežinėti tuščias ir pilnas puspriekabes. Po kurio laiko G. K. pasiūlymu A. B. išvyko į Olandiją. Abu nuteistieji patvirtino, jog, prieš A. B. išvažiuojant į užsienį, darbo sąlygas aptarė minimaliai. Jie nesusitarė nei dėl atlyginimo, nei dėl kelionės išlaidų ir pan. Teisėjų kolegijai yra visiškai akivaizdu, jog paslauga, dėl kurios teikimo buvo susitarta, reikalauja reikšmingų ją teikiančio asmens išlaidų. Baudžiamojoje byloje esančios automobilio nuomos sutarties turinys (t. 3, b. l. 80-81) patvirtina nuteistojo A. B. parodymus, kad jis vilkiką išsinuomojo iš UAB „A.“. Pagal šią sutartį nuteistasis įsipareigojo kiekvieną mėnesį už vilkiko nuomą mokėti 800 Eur. Be to, nuteistasis A. B. nurodė, kad naudodamas įmonės kortelę pylėsi degalus (t. 9, b. l. 13). UAB „A.“ kortelės naudojimo ataskaita patvirtina, kad naudojantis minėtos įmonės kortele buvo pilamas kuras, mokami mokesčiai už kelius (t. 7, b. l. 66-83). Šias išlaidas A. B. būtų privalėjęs atlyginti UAB „A.“. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, kad A. B. patyrė ir kasdienių išlaidų, susijusių su pragyvenimu. Iš G. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad už tokį darbą, kurį atliko A. B., parastai mokama 300 Eur ir už kurą (t. 9, b. l. 12). Taigi yra akivaizdu, jog A. B. G. K. „darbo pasiūlymas“ buvo nuostolingas. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes bei tai, kad tuo metu A. B. buvo bedarbis, abiejų nuteistųjų nurodomos aplinkybės dėl A. B. vykimo į Europą tikrojo tikslo – parvežti puspriekabę G. K. užsakymu, yra nelogiškos. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog A. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad važiuodamas į Europą, tiksliai nežinojo iš kur ir ką veš (t. 9, b. l. 13). Taigi iš tikrųjų A. B. į Europą važiavo be jokio aiškaus ir konkretaus tikslo. Aptartų aplinkybių visuma, vertinant jas kartu su A. B. nustatytu intensyviu judėjimu po skirtingas Europos Sąjungos valstybes, patvirtina faktą, kad iš tikrųjų į užsienio valstybes buvo išvykta siekiant pagrobti svetimą turtą, t. y. puspriekabę, ir iš šio nusikaltimo gauti turtinės naudos.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į vilkiko DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sudarymo, nuteistųjų judėjimo po skirtingas valstybes ir grįžimo į Lietuvą aplinkybes. Kaip jau minėta anksčiau, abu nuteistieji tvirtino, kad A. B. vilkiką buvo išsinuomojęs dar iki to, kai G. K. jam davė nurodymą vykti į Olandiją. Vis tik tokie teiginiai yra paneigti byloje užfiksuotais duomenimis. Iš anksčiau minėtos automobilio nuomos sutarties (t. 3, b. l. 80-81), sudarytos tarp UAB „K.B.“ atstovo ir A. B., kuria buvo susitarta dėl vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos, matyti, kad ji buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 19 d. Iš apžiūros protokolo (t. 5, b. l. 174-176), kuriame užfiksuoti A. B. telefono „Sony Xperia“ apžiūros duomenys, matyti, kad būtent tą dieną A. B. ir pajudėjo iš Lietuvos į Lenkiją, o vėliau važiavo į Vokietiją, Olandiją, Belgiją. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 19 d. prieš A. B. išvykstant iš Lietuvos į Lenkiją pagal GPS siųstuvo bei skaitmeninio tachografo duomenis vilkikas 14.16 val. stovėjo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), o nuo 14.35 val. iki 15.13 val. ši transporto priemonė stovėjo degalinėje „Statoil“, esančioje Eišiškių pl. 11, Vilniuje. Nuteistojo G. K. mobiliojo ryšio telefonas (duomenys neskelbtini) nuo 13.55 val. iki 14.19 val. veikė (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio bokšto veikimo zonoje, o 14.33 val. G. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo mobiliojo ryšio bokšto, į kurią patenka degalinė „Statoil“, kurioje stovėjo A. B. išnuomotas vilkikas, veikimo zonoje (t. 6, b. l. 65-66). Nors iš apžiūros protokole (t. 5, b. l. 174-176) bei tarnybiniame pranešime (t. 6, b. l. 61-62) užfiksuotų duomenų nustatyta, kad nuteistieji į Lenkiją įvažiavo vienos dienos skirtumu, vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. K. mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), judėjimas atitiko A. B. judėjimą per Lenkijos sieną su Vokietija, per Vokietijos sieną su Olandija, o taip pat sutampa grįžimas į Vokietiją (t. 6, b. l. 61). Iš duomenų, užfiksuotų tarnybiniuose pranešimuose ir apžiūros protokoluose, taip pat matyti, kad sutapo nuteistųjų buvimo toje pačioje valstybėje datos, pavyzdžiui, 2017 m. rugsėjo 26 d. abiejų nuteistųjų transporto priemonės buvo užfiksuotos stovinčios aikštelėje Vokietijoje, A. B. ir G. K. retkarčiais būdami toje pačioje valstybėje susiekdavo mobiliojo ryšio telefonais (t. 5, b. l. 171-173, 174-176, t. 6, b. l. 61-62, 121-122). Pažymėtina ir tai, kad iš tarnybinio pranešimo matyti, jog abu nuteistieji grįždami į Lietuvą naudojo olandiškus mobiliojo ryšio telefono numerius, kurie grįžus į Lietuvą judėjo ta pačia kryptimi, taip pat ir netoli vienas kito (t. 6, b. l. 68-69). Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. jokia individualia veikla, susijusia su puspriekabių pervežimu, neketino užsiimti, o vilkikas buvo išsinuomotas vienam konkrečiam veiksmui, siekiant kitoje valstybėje pagrobti svetimą turtą. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir liudytojo M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. teigė, kad vilkikas buvo išnuomotas vienam mėnesiui, o apie vilkiko grąžinimą jis pradėjo teirautis net nepraėjus šiam terminui (t. 7, b. l. 61-62). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas aiškino, kad vilkikas buvo išnuomotas tam, kad būtų pargabenta priekaba (t. 9, b. l. 32). Tokią pat vilkiko nuomos priežastį pirmosios instancijos teisme nurodė ir liudytojas J. V. (t. 9, b. l. 31). Tokie teiginiai leidžia daryti išvadą, kad vilkikas buvo išnuomotas ne nuolatinėms darbinėms funkcijoms vykdyti, o siekiant įgyvendinti vieną konkretų nusikalstamą tikslą.
27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad vilkiko GPS sistema buvo išjungta nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. A. B. būnant Olandijoje (t. 6, b. l. 23-24). Iš G. K. paaiškinimų matyti, kad jis iš pradžių ketino pagrobti puspriekabę būtent Olandijoje (t. 9, b. l. 12). Nuteistasis G. K. tvirtino, kad GPS sistemą vilkike išjungė jis, A. B. apie GPS sistemos išjungimą nežinojo (t. 9, b. l. 12). Vis tik šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pastebi tai, kad pats A. B. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, jog naudojo GPS signalo slopintuvą, norėdamas jį išmėginti (t. 7, b. l. 125-127). Be to, grįžtant ir įvažiuojant į Lietuvą su pagrobta puspriekabe tiek A. B., tiek G. K. buvo išjungę savo lietuviškus mobiliojo telefono numerius, o tarpusavio susiekimui naudojo olandiškus numerius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, užsienio valstybės numerio naudojimas apsunkina asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, nustatymą ir būtent ši priežastis nulėmė paminėtus nuteistųjų veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad A. B. telefone G. K. olandiškas telefonas buvo įvardintas kaip J. (t. 5, b. l. 177-180). Taigi šios aplinkybės, jas vertinant kartu su jau anksčiau aptartomis aplinkybėmis, visiškai patvirtina tai, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
28. Atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kyla tam asmeniui, kuris laikė ar panaudojo žinomai netikrą dokumentą. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už netikro dokumento laikymą bei panaudojimą, būtina nustatyti, kad šis asmuo žinojo apie tai, kad dokumentas netikras. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir dėl to jokio ginčo nekyla, kad G. K. A. B. perdavė netikrą Baltarusijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį šis laikė iki 2017 m. rugsėjo 29 d. ir dokumentų patikrinimo metu pateikė policijos pareigūnams. Nagrinėjamu atveju A. B. tvirtina ir tvirtino, jog jis nežinojo, kad G. K. jam perdavė netikrą dokumentą, tuo pačiu jis nežinojo, kad disponuoja netikru dokumentu ir tokį dokumentą, pateikdamas dokumentų patikrinimo metu, panaudojo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokių A. B. teiginių nepaneigia jokie baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
29. Šioje byloje nustatytas faktas, kad A. B. suvokė, jog kartu su G. K. daro nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, t. y. grobia svetimą turtą (puspriekabę), savaime neleidžia konstatuoti, jog A. B. suprato ar turėjo suprasti ir tai, kad jam G. K. perduotas Baltarusijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra netikras, ir suvokdamas, jog šis dokumentas yra netikras, jis šį dokumentą laikė bei panaudojo, pateikdamas policijos pareigūnams. Nagrinėjamu atveju teigtina, jog iš esmės A. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, skundžiame nuosprendyje buvo preziumuojama, grindžiama prielaida, kad tuo atveju, jeigu šis nuteistasis kartu su G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė ir kitą nusikalstamą veiką. Be jokios abejonės, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys leidžia kelti hipotezę, jog A. B. žinojo, kad disponuoja netikru dokumentu, kuris turėjo būti panaudojamas, siekiant suklaidinti kitus asmenis dėl puspriekabės teisinio statuso, G. K. jam galėjo nurodyti, iš kur gavo šį dokumentą, tačiau šios hipotezės nepatvirtina.
30. Esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, naikintina ir A. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl nuteistiesiems A. B. ir G. K. paskirtų bausmių.
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu tiek A. B., tiek G. K. bausmės už jų padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Paskirtos bausmės yra teisingos ir nelaikytinos aiškiai per griežtomis.
32. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
34. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nustatoma tik tuomet, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys, t. y. ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal teismų praktiką įprastai yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuomet, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra nustatomas tuomet, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu. Tokie kaltininko veiksmai, vertinant juos kartu su kitais faktais, rodo ir jo santykį su padaryta veika, t. y., ar jis dėl savo nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi.
35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažinti G. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi, nėra pakankamo pagrindo. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad G. K. veikė kartu su A. B., jie derino savo veiksmus ir abu suprato, jog veikia bendrininkų grupėje, grobdami svetimą turtą. G. K. iš esmės neigė bendrininkavimą su A. B.. Taigi šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, kad G. K. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, o be nuoširdaus gailėjimosi, nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad jo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. K., atsižvelgė į tai, jog jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė pakankamai išsamius parodymus.
36. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog G. K. 2018 m. vasario 21 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame jam buvo pranešta, kad jis yra įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje (t. 7, b. l. 155). Apklausiamas įtariamuoju G. K. nurodė aplinkybes, susijusias su žinomai netikro Baltarusijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) įgijimu, laikymu ir perdavimu A. B. (t. 7, b. l. 156-158). Tokias pačias aplinkybes G. K. patvirtino ir vėlesnių apklausų metu bei pirmosios instancijos teisme. Taigi G. K. jau pirmosios jo apklausos metu davė parodymus ir apie tuos savo nusikalstamus veiksmus, dėl kurių padarymo šios apklausos metu dar nebuvo įtariamas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptartos aplinkybės yra pakankamos tam, jog leistų daryti išvadą, kad nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo atveju G. K. atsakomybę lengvina aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi skundžiamas nuosprendis yra keistinas, nustatant G. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad net ir nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurios nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, švelninti jam paskirtos bausmės už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo.
37. Tiek A. B., tiek G. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą buvo paskirta vienintelė minėtos normos sankcijoje nurodyta bausmė, t. y. laisvės atėmimas. Abiem nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai yra artimesni baudžiamajame įstatyme numatytai laisvės atėmimo bausmės minimaliai ribai. G. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta švelniausia šios normos sankcijoje nurodyta bausmė, kurios dydis taip pat yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui, nustatytam BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant tiesiogine tyčia, pagrobtas turtas buvo grąžintas šio turto savininkui, taip pat buvo įvertinti abiejų nuteistųjų asmenybes apibūdinantys duomenys. Teisėjų kolegija pastebi, kad G. K. buvo svetimo turto pagrobimo iniciatorius. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad abiem nuteistiesiems buvo paskirtos aiškiai per griežtos ir tuo pačiu neteisingos bausmės.
38. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo A. B. bei G. K. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmių, kurių dydžiai yra artimi BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytai šios bausmės minimaliai ribai, paskyrimas abiem nuteistiesiems aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistųjų asmenybių ir jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniuose skunduose.
39. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos nustatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Akivaizdu, jog A. B., atliekant laisvės atėmimo bausmę, būtų pakankamai patikimai užtikrinta, kad bausmės atlikimo metu jis nepadarys naujų nusikalstamų veikų, be to, jis patirtų neigiamas savo nusikalstamų veiksmų pasekmes. Taigi realus bausmės vykdymas padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytus bausmės tikslus. Vis tik šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas padėtų efektyviai įgyvendinti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. B. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės tikslai, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo aplinkybes bei nuteistąjį apibūdinančius faktus, kompleksiškai gali būti pasiekti šios bausmės vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. bausmės vykdymas turi būti atidėtas trejiems metams, taip pat jam turi būti nustatytos baudžiamajame įstatyme numatytos pareigos, kurios užtikrintų tinkamą įstatyme numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą. Teisėjų kolegija mano, kad, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, A. B. yra būtina įpareigoti pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (šis įpareigojimas užtikrins, kad nuteistasis turės pajamų, galės išlaikyti save, taip pat gali užtikrinti tai, kad jis nedarys naujų nusikaltimų nuosavybei, jį drausmins), neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (šis įpareigojimas drausmins nuteistąjį ir leis probacijos tarnybai efektyviai kontroliuoti, kaip yra vykdomos kitos probuojamojo pareigos).
40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atidėti paskirtos bausmės vykdymo ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą G. K. nėra pagrindo. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog G. K. anksčiau buvo padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, už kurią jis buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, prieš tai jis buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir jam buvo taikomas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, G. K. yra nusikaltęs ir Norvegijos Karalystėje, kur 2010 m. vasario 19 d. teismo sprendimu buvo nubaustas laisvės atėmimu už vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis padarymą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą ir jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad G. K. nusikalstamas elgesys kartojasi. Tuo pačiu teigtina, jog šis nuteistasis iš savo ankstesnio nusikalstamo elgesio išvadų nedaro, yra linkęs kartoti net ir panašaus pobūdžio nusikalstamus veiksmus, o anksčiau jam taikytos teisinės priemonės pageidaujamų rezultatų nedavė. Taigi šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
41. Aplinkybės, kad G. K. yra sukūręs šeimą, turi du vaikus, iš kurių vienas yra mažametis, dirba, darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laisvės atėmimo bausmės dydis nuteistajam turi būti nustatytas artimesnis šios bausmė minimaliai ribai, tačiau neleidžia daryti išvados, jog jam turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 75 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, jog paminėtos aplinkybės egzistavo ir tuo metu, kai G. K. darė nusikalstamas veikas, tačiau jos nesustabdė nuteistojo nuo tokių veiksmų atlikimo, t. y. jis suvokdamas jam gresiančias teisines pasekmes vis tiek pasirinko nusikalstamą elgesį. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog G. K. šeima turi finansinių įsipareigojimų. Vis tik šis faktas nelengvina nuteistojo teisinės padėties, tuo labiau, kad šiuos įsipareigojimus nuteistasis prisiėmė tuo metu, kai jam jau buvo žinoma, jog jis yra įtariamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu, ir turėjo suvokti bei suvokė jam gresiančias teisines pasekmes.
42. Skundžiamu nuosprendžiu G. K. už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta 100 MGL dydžio bauda ir nurodyta, jog šios baudos piniginė išraiška yra 5000 Eur. Vis tik nusikalstamos veikos padarymo metu MGL buvo 37,66 Eur. Taigi 100 MGL piniginė išraiška yra 3766 Eur. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl vilkiko DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo.
43. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad pagrobta puspriekabė buvo gabenama vilkiku DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „A.“. Be jokių abejonių, paminėtas vilkikas vertintas kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už BK uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu yra konstatuojama bent viena iš BK 72 straipsnio 4 dalies 1-5 punktuose įtvirtintų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas UAB „A.“ priklausantį vilkiką nusprendė konfiskuoti nustatęs BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, turto savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti.
44. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, jog jo turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką, teismas privalo įvertinti turto perdavimo aplinkybes (pavyzdžiui, turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos, perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-104-1073/2019 ir kt.).
45. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad UAB „A.“, atstovaujama M. M., išnuomojo vilkiką UAB „K.B.“, atstovaujamai J. V., kuri šį vilkiką subnuomojo A. B.. Čia pažymėtina, kad tiek nuomos sutartis tarp UAB „A.“ ir UAB „K.B.“, tiek nuomos sutartis tarp UAB „K.B.“ ir A. B. buvo sudarytos 2017 m. rugsėjo 19 d. (t. 3, b. l. 78-81). Iš nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „A.“ ir UAB „K.B.“ matyti, jog vilkiko vieno mėnesio nuomos kaina yra 800 Eur, sutartis galiojo nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Lygiai tokios pačios sąlygos buvo numatytos ir vilkiko nuomos sutartyje, sudarytoje tarp UAB „K.B.“ ir A. B.. Tokios sudarytų sutarčių sąlygos leidžia teigti, jog iš tikrųjų realiais teisiniais santykiais siekė susisaistyti UAB „A.“ ir A. B., o ne UAB „A.“ su UAB „K.B.“ bei UAB „K.B.“ su A. B., kadangi yra visiškai akivaizdu, jog UAB „K.B.“ iš sudarytų sandorių negalėjo gauti jokios naudos. Faktą, kad teisiniais santykiais, sudarant paminėtus sandorius, ketino susisaistyti ir susisaistė UAB „A.“ bei A. B., kurio ketinimai, susiję su vilkiko naudojimu, UAB „A.“ vadovo iš esmės nedomino, nors ir kėlė įtarimų, patvirtina ir kiti byloje užfiksuoti duomenys.
46. Iš M. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis aiškino, jog vilkiką išnuomojo UAB „K.B.“, kam bus naudojamas vilkikas jis nežinojo. Nuomos sutartis turėjo galioti tik vieną mėnesį. Vėliau iš J. V. sužinojo, jog vilkikas buvo subnuomotas. Žinojo, kad nuomininko telefono numeris yra (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 61-62). Kitos apklausos metu M. M. paaiškino, kad patvirtina anksčiau duotus parodymus. Jis su A. B. bandė susisiekti savo naudojamu mobiliojo ryšio telefonu, tačiau jam nepavyko prisiskambinti (t. 7, b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teisme M. M. jau aiškino, kad jis žinojo, jog UAB „K.B.“ subnuomos vilkiką. Vilkiko vairuotojui parodė, kur yra slapukai, kur pilti kurą (t. 9, b. l. 32). Čia pažymėtina, jog M. M. pakeitė savo parodymus apie vilkiko išnuomojimo aplinkybės po to, kai buvo laikinai apribota nuosavybės teisė į šią transporto priemonę, t. y. UAB „A.“ iškilo grėsmė ją prarasti. Liudytojas J. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vilkiką iš UAB „A.“ išsinuomojo, kadangi vilkiko reikėjo jo pažįstamam vardu „T.“ (jokių duomenų, pagal kuriuos šį asmenį būtų galima identifikuoti, liudytojas nenurodė). Vilkiką visų pirma išsinuomojo UAB „K.B.“, o vėliau subnuomojo, kadangi taip pageidavo M. M., kuris tokiu būdu norėjo apsidrausti. „T.“ nurodė, kad vilkiko nuomininku bus A. B., parodė šio asmens dokumentų kopijas. „T.“ perdavė vilkiko raktelius, dokumentus bei užpildytą nuomos sutartį, kurią turėjo pasirašyti nuomininkas. Nuomos sutartyje buvo blogai užrašytas nuomininko telefono numeris (neteisingai nurodytas vienas skaičius), todėl, kai nebuvo sumokėtas nuomos mokestis ir buvo bandoma susisiekti su A. B., to padaryti nepavyko (t. 7, b. l. 85-86). Kitos apklausos metu liudytojas J. V. patvirtino anksčiau duotus parodymus bei nurodė, kad su A. B. buvo bandoma susisiekti M. M. mobiliojo ryšio telefonu (t. 7, b. l. 88). Pirmosios instancijos teisme liudytojas J. V. nurodė, kad vilkiką išnuomojo savo įmonės vardu, kadangi taip nuomoti sutiko M. M.. Liudytojas vilkiko dokumentus perdavė „T.“. Nuomos sutartis buvo sudaryta A. B. vardu, kadangi jis buvo vilkiko vairuotojas ir už jį buvo atsakingas. A. B. buvo „T.“ vairuotojas. Vilkikas buvo išnuomotas dviem savaitėms. Vilkiko buvo pradėta ieškoti, kadangi jis nebuvo laiku grąžintas (t. 9, b. l. 31-32). Vertinant tiek M. M., tiek J. V. parodymus matyti, jog M. M. iš esmės nerūpėjo, kam, sudarytų sutarčių pagrindu, bus perduotas UAB „A.“ priklausantis vilkikas ir kaip jis bus naudojamas. Tuo pačiu J. V. nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog M. M. numanė, kad UAB „A.“ turtui gali iškilti grėsmė, todėl šį turtą sutiko išnuomoti tuo atveju, jeigu jis visų pirma bus išnuomotas UAB „K.B.“ ir tik tuomet subnuomotas kitam asmeniui, apie kurį M. M. nieko nežinojo, o J. V. beveik nieko nežinojo. Čia pastebėtina ir tai, kad tiek iš M. M., tiek iš J. V. parodymų matyti, jog nei vienas iš jų, prieš perduodant vilkiką kitam asmeniui, neįsitikino, ar iš tikrųjų su šiuo asmeniu galima susisiekti jo nurodytais kontaktais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad J. V. teigė, kad dėl vilkiko numos jis bendravo su asmeniu vardu „T.“, o A. B. iš pradžių aiškino, kad dėl vilkiko nuomos ir vykimo dirbti į užsienį tarėsi su UAB „A.“ vadovu, o vėliau aiškino, kad vilkiką išsinuomojo tarpininkaujant asmeniui vardu „A.“, kurį siejo su UAB „A.“. Tokie J. V. ir A. B. parodymų nesutapimai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju iš tikrųjų yra siekiama nuslėpti tikrąsias vilkiko perdavimo aplinkybes. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, konstatuotina, jog su turtu buvo elgiamasi nerūpestingai, neapdairiai, suvokiant, kad šis turtas gali būti naudojamas BK uždraustai veikai daryti, tačiau tai ignoruojant.
47. Tiek M. M., tiek J. V. teigė, kad pradėjus įtarti, jog su vilkiku yra kažkas negerai, buvo bandoma susisiekti su vilkiko nuomininku. Su nuomininku susiekti nepavyko, kadangi nuomos sutartyje buvo neaiškiai įrašytas vienas telefono numerio skaitmenų. Iš tikrųjų iš nuomos sutarties matyti, kad joje yra nurodytas A. B. mobiliojo ryšio telefono numeris. Byloje yra nustatyta, kad A. B. mobiliojo ryšio telefono numeris yra (duomenys neskelbtini). Toks mobiliojo ryšio telefono numeris yra nurodytas ir nuomos sutartyje. Tiek M. M., tiek J. V. teigė, kad A. B. negalėjo prisiskambinti, nes vietoje (duomenys neskelbtini) buvo renkama (duomenys neskelbtini), t. y. sutartyje ranka parašytas septynetas buvo panašus į vienetą. Vis tik teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuomos sutartyje mobiliojo ryšio telefono numeris yra nurodytas su Lietuvos kodu, t. y. +370. Skaičius 7 kode yra užrašytas taip pat kaip ir kitas septynetas, kuris neva buvo įvertintas kaip 1. Taigi yra visiškai neįtikinama, kad tiek M. M., tiek J. V. suklydo dėl sutartyje nurodyto telefono numerio. Kita vertus, net jeigu ir daryti prielaidą, jog abu liudytojai galėjo suklysti dėl vieno iš mobiliojo telefono numerio skaičiaus, vis tiek yra akivaizdu, kad jų parodymai apie bandymus susiekti su A. B. telefono numeriu (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės, kadangi iš liudytojos Ž. J., kuri nėra niekaip suinteresuota bylos baigtimi, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 30, t. 7, b. l. 100-101), matyti, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo neva skambino M. M. ir J. V., apie dvylika metų priklauso jai. Liudytoja niekada nėra sulaukusi jokio skambučio, kuriuo metu būtų klausinėjama apie A. B. arba vilkiką DAF. Tokius liudytojos parodymus visiškai patvirtina tarnybiniame pranešime (t. 6, b. l. 64) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad nei iš J. V., nei iš M. M. telefonų numerių nuo vilkiko nuomos sudarymo pradžios nebuvo skambinama į liudytojai Ž. J. priklausantį telefono numerį.
48. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, UAB „A.“ priklausantis vilkikas DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buvo konfiskuotas pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo G. K. ir UAB „A.“ atstovo advokato apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei A. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti ir pripažinti G. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatyti, kad G. K. paskirtos 100 MGL dydžio baudos piniginė išraiška yra 3766 Eur.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.