Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. N. atstovės advokatės Kristinos Pugačienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarties, kuria M. N. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio 2014 m. gegužės 20 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistės D. P. 2014 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 40N-12496874-14, M. N. buvo nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 28 d., 18.10 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), PC „S. m.“ 2-ame aukšte esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, leistinas greitis nedidesnis kaip 20 km/h, vairuodamas transporto priemonę „Honda Civic“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dirbant varikliui dideliais apsisukimais, važinėjo ratu, slystant galiniams ratams, sukeldamas pavojų sau bei kitiems eismo dalyviams. Tai darė turėdamas tikslą parodyti savo išskirtinumą bei nepagarbą visuomenei, siekdamas atkreipti į save dėmesį, t. y. vairavo chuliganiškai. M. N. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, buvo nubaustas 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados argumentuotos, priimtos išsamiai išnagrinėjus visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinus. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad M. N. padarė jam inkriminuotus veiksmus, kurie ir nulėmė jo veikos kvalifikavimą pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį.

ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Šio administracinio teisės pažeidimo sudėties, būtinasis požymis yra veikos padarymo motyvas – chuliganiškos paskatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiš­kaus žmo­gaus ar vi­suo­me­nės ne­ger­bi­mo, elemen­ta­rių mo­ra­lės bei el­ge­sio nor­mų nie­ki­ni­mo, kai asmens el­ge­sys yra at­vi­ras iššū­kis visuome­ni­nei tvar­kai, sie­kiant prieš­pas­ta­ty­ti sa­ve aplinkiniams, pa­de­monst­ruo­ti nie­ki­nan­tį požiū­rį į juos, ar­ba vi­sai be dings­ties, ar­ba pa­nau­do­jant kaip pre­teks­tą sa­vo veiks­mams ma­ža reikšmę dings­tį (administracinė byla Nr. N444 – 1242/2010). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad toks automobilio vairavimas nesuderinamas su Kelių eismo taisyklių 4 ir 9 punktuose įtvirtintomis pareigomis eismo dalyvių elgesį grįsti savitarpio pagarba ir atsargumu bei laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (administracinė byla Nr. N444-1222/2011).

Tai, kad M. N., vairuodamas automobilį, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, spausdamas akseleratoriaus pedalą ir taip dirbant varikliui dideliais apsisukimais, važinėjo ratu, slystant galiniams ratams prekybos centre esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, be aiškių tikslų ir motyvų, sukėlė pavojų savo bei kitų asmenų saugumui, patvirtina vaizdo įrašo turinys, iš kurio matyti, kad M. N. vairuojamas automobilis, kurio važiavimo greitis, įvertinus automobilio slydimus buvo neabejotinai didesnis nei 20 km/h, du kartus slysta galiniais ratais, o automobilio stovėjimo aikštelės danga yra švari, nėra jokių alyvos ar kitokių skysčių dėmių, dėl ko automobilis būtų galėjęs slysti pats, ne be jo vairuotojo anksčiau nurodytų veiksmų. Be to, iš aptariamo vaizdo įrašo matyti ir tai, kad M. N., net po pirmojo slydimo pirmajame posūkyje, tą patį veiksmą atkartojo ir antrajame posūkyje, nors po pirmojo posūkio jau buvo ištiesinęs automobilį. Taigi tokie nustatyti M. N. veiksmai pagrįstai pripažinti chuliganišku vairavimu, o už tai ir numatyta atsakomybė ATPK 124² straipsnio 2 dalyje.

Teismas pažymi, kad ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalaujanti padarinių, todėl pažeidėjo atstovės skunde nurodyti teiginiai, kad toks M. N. vairavimas nekėlė pavojaus nei eismo, nei žmonių saugumui, nustačius pažeidėjo chuliganiško vairavimo faktą, įtakos jo veikos kvalifikacijai neturi.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens atstovės apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, bei vertindamas tai, kad pažeidėjo atstovės apeliaciniame skunde pateikti iš esmės tapatūs argumentai kaip ir jo skunde apylinkės teismui, į kuriuos, be kita ko, pakankamai išsamiai ir argumentuotai atsakyta skundžiamojoje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. liepos 18 d. nutartį, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir argumentuotą procesinį sprendimą.

Taip pat, kaip matyti iš pažeidėjo atstovės skundo turinio, ginčydama M. N. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą, pažeidėjo atstovė nesutinka ir su M. N. skirta nuobauda pagal aptariamą straipsnį ir teigia, kad skundžiama nutartimi taip ir liko neišspręstas alternatyvus M. N. prašymas – skiriant jam administracinę nuobaudą už inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą taikyti ATPK 30¹ straipsnį.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad M. N. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, padarymą, skirta 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių.

ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad chuliganiškas vairavimas, tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones – baudą nuo dviejų tūkstančių penkių šimtų iki trijų tūkstančių penkių šimtų litų.

Taigi M. N. paskirta vidutinio dydžio bauda ir vidutinės trukmės jo padaryto pažeidimo sankcijoje numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Tokia nuobauda jam paskirta atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės.

ATPK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama pagal norminį aktą, numatantį atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino M. N. atsakomybę apibūdinančias aplinkybes, todėl jam pagrįstai nebuvo paskirta švelnesnė nei ATPK 124² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, ją švelninti, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nėra pagrindo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad M. N. nepateikė jokių duomenų, įrodančių išskirtines bylos aplinkybes, dėl kurių būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnį. Šiame kontekste pastebėtina tai, kad ATPK 30¹ straipsnis numato tik galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti, bet ne privalomą pareigą teismui priimti būtent tokį apelianto prašomą sprendimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, M. N. skirta administracinė nuobauda už jo padarytą pažeidimą atitinka jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl tenkinti nubaustojo asmens atstovės skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį nepakeistą ir M. N. atstovės advokatės Kristinos Pugačienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.