- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- N-575-3241-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimo A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas A. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. spalio 7 d., apie 14.16 val., būdamas neblaivus (1,053 prom.) vairavo automobilį, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, sustabdytas pateikė negaliojantį vairuotojo pažymėjimą, todėl tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130² straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimu A. S. pripažino kaltu padarius ATPK 130² straipsnyje numatytą teisės pažeidimą ir paskyrė už tai 20 parų administracinį areštą be vairuotos transporto priemonės konfiskavimo. Teismas konstatavo, kad automobilio naudotojas nedavė leidimo A. S. naudotis bendrovei priklausančiu automobiliu, jis automobilį paėmė bei vairavo savavališkai, todėl konfiskavus transporto priemonę, atsakomybė būtų nepagrįstai pritaikyta dėl pažeidimo neatsakingam asmeniui, kuriam automobilis yra būtinas atliekant darbines funkcijas. Teismas padarė išvadą, kad transporto priemonės konfiskavimas neatitiktų ATPK 20 straipsnyje nustatytų administracinės nuobaudos tikslų, todėl skirdamas nuobaudą, vadovavosi protingumo ir teisingumo kriterijais bei taikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą ATPK 130² straipsnio sankcijos ribose. Nurodo, kad ATPK 130² straipsnio sankcijoje nustatyta administracinė nuobauda – transporto priemonės konfiskavimas, taikoma nepriklausomai nuo to, kas yra jos savininkas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas taikė nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą A. S. nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Paaiškina, kad automobilio savininkas nėra atsakingas už jo padarytą pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad vairuoto automobilio konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcinga administracinė nuobauda. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti prašymas ištirti ATPK 30¹ straipsnio 2 dalies konstitucingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Institucijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamu nutarimu A. S. už pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnyje, padarymą buvo paskirta administracinė nuobauda – 20 parų administracinis areštas. Ginčo dėl šio pažeidimo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Institucija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė A. S. vairuotos transporto priemonės konfiskavimo.
ATPK 130² straipsnyje asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, administracinis areštas yra nustatyta kaip pagrindinė administracinė nuobauda, o transporto priemonės konfiskavimas – privaloma, o ne alternatyvi, papildoma administracinė nuobauda, tačiau teismas A. S. skyrė tik administracinį areštą.
Pagal ATPK 30 straipsnio 1 dalį, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. ATPK leidžia nukrypti nuo šios bendros taisyklės, tačiau tai gali būti daroma esant įstatymo nustatytiems pagrindams bei tokį sprendimą tinkamai motyvuojant, tai yra vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz. administracinių teisės pažeidimų bylos Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi A. S. charakterizuojančią medžiagą, padaryto pažeidimo pavojingumą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas neskyrė A. S. vairuotos transporto priemonės konfiskavimo, siekdamas apginti automobilio teisėto naudotojo UAB „Leokada“ (automobilio savininkas UAB „Hansa lizingas) interesus, nurodydamas, kad automobilio naudotojas nedavė leidimo A. S. naudotis bendrovei priklausančiu automobiliu, jis automobilį paėmė bei vairavo savavališkai, taip pat, kad konfiskavus transporto priemonę, atsakomybė būtų nepagrįstai pritaikyta dėl pažeidimo visiškai neatsakingam asmeniui, kuriam automobilis yra būtinas atliekant darbines funkcijas ir kad transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju neatitiktų ATPK 20 straipsnyje nustatytų administracinės nuobaudos tikslų. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė vairuotos transporto priemonės konfiskavimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5(15), 2008 m., 44–54 psl.), nurodė, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Nurodyta, jog ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl kurio savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atitinkamai analizuodamas ATPK įtvirtintas normas bei pasiremdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatavęs, jog transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnio pažeidimą gali būti netaikomas ir ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (pvz. 2010 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje N575-3213/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog automobilio naudotojas pagal lizingo sutartį UAB „Leokada“ būtų ėmęsis atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Įvertinus surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų neseka vienareikšmiška išvada, jog automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, ko nebuvimas neleidžia skiriant nuobaudą svarstyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą ir šiuo atveju spręsti apie susiklosčiusios situacijos išskirtinumą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. S. nepagrįstai skirta švelnesnė nei ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda – nepagrįstai neskirtas vairuotos transporto priemonės konfiskavimas. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teisminės praktikos aiškinant ir taikant teisės normas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.
Nutartis neskundžiama.