Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-02-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-151/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-12
Bylos Nr.
1A-151/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė (pirm.), Aloyzas Kruopys, Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis
R. J.
Advokatai
Antanas Vitlipas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-151/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2; 1.2.3.1; 1.1.8.6.2 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teisėjų: Aloyzo Kruopio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjui advokatui Antanui Vitlipui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 129 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal LR BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. J. priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 18784,70 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų ir tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent: 2007 m. spalio 31 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su V. J. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė šešis smūgius V. J. į galvą, krūtinę, kairį šoną, rankas, kojas, taip V. J. padarė poodines kraujosruvas apie abi akis, apatinio žandikaulio kairėje pusėje, krūtinkaulio srityje, kairiame šone, rankose ir kojoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. J. padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

R. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 8 d., apie 01 val. 20 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su V. J. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė septynis smūgius V. J. į galvą, dešinės pusės žąstą ir šlaunį, tuo padarydamas nukentėjusiajai dešinio smilkinio srities sumušimą, pasireiškusį smilkinkaulio žvyno lūžiu, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po smegenų dangalais, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimą kairiajame skruoste, muštinę žaizdą smakre, poodines kraujosruvas dešinės pusės žaste ir šlaunyje, dėl ko kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, sukėlusio galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, bei komplikavusis abipusiam plaučių uždegimui, kvėpavimo funkcijų sutrikimui 2008 m. vasario 5 d., apie 10 val. 30 min., VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre V. J. mirė. Šiais veiksmais R. J. padarė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo iš naujo peržiūrėti jo baudžiamąją bylą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visai neatsižvelgė į jo parodymus. Neneigia šeimyninio konflikto metu sudavęs žmonai į veido sritį bei nugarą, pripažįsta, kad ši nuo patirtų smūgių nukrito ant nugaros, o jis tuo tarpu iš karto iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policijos pareigūnus. Atkreipia dėmesį, kad V. J. buvo paguldyta į ligoninę, ten gydoma, tačiau po keleto mėnesių mirė. Pilnai pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, nurodo nenorėjęs jos nužudyti bei palikti vaikus be motinos.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo R. J. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. J. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Iš nuteistojo R. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija jo įvykdytos nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, manydamas ją esant per griežtą. Apeliantas prašo iš naujo įvertinti jo parodymus, tvirtina nenorėjęs nužudyti savo žmonos, nuoširdžiai gailisi dėl tokių savo veiksmų.

Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai įvertino R. J. parodymus. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti tiek nuteistojo parodymai, tiek jų vertinimas visumoje kartu su kitais jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Apelianto teiginiai, kuriais jis nurodo pripažįstantis kaltę, nenorėjęs nužudyti savo žmonos, dėl ko nuoširdžiai gailisi, matyt, apeliuoja į argumentus dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, nors toks konkretus prašymas skunde ir nėra suformuluotas. Apygardos teismas nenustatė nė vienos R. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tad šioje vietoje, svarstant klausimą, ar yra pagrindas konstatuoti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), išties būtina apžvelgti nuteistojo parodymus, duotus viso proceso metu.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė nustatoma ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Tad, sprendžiant, ar analizuojamu atveju kaltininkas prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailėjosi, būtina išsamiai įsigilinti į parodymų turinį, o ne formaliai vadovautis išsakyta pozicija dėl inkriminuojamos veikos. Antai, 2007-11-08, 2008-02-22 ir 2009-06-23 įtariamojo apklausų protokolų grafose dėl įtariamojo pozicijos, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas, užfiksuota, kad R. J. kaltę pripažįsta pilnai, tačiau apklausų turinys vargiai leidžia daryti tokią išvadą (t. 2, b. l. 76-77, 97-99, 126-127).

Apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad inkriminuotoje veikoje pagal LR BK 129 str. 1 d. R. J. tyčia rankomis ir kojomis sudavė septynis smūgius V. J. į galvą, dešinės pusės žąstą ir šlaunį, padarydamas nukentėjusiajai dešinio smilkinio srities sumušimą, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimą kairiajame skruoste, muštinę žaizdą smakre, poodines kraujosruvas dešinės pusės žaste ir šlaunyje, dėl ko kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, nukentėjusioji V. J. mirė, t. y. tokiais veiksmais apeliantas tyčia nužudė savo sutuoktinę. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad apeliantas nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius – į galvą, žastą bei šlaunį. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių R. J. buvo pateiktas įtarimas dėl sunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, kurio aplinkybes kaltininkas paaiškino taip: „kai ji atsistojo nuo stalo ir ėjo iš kambario į virtuvę, aš taip pat atsistojau bei pastūmiau V.. Ji atsitrenkė į virtuvės durų staktą bei nukrito ant grindų“ (t. 2, b. l. 76-77). Vadinasi, kaltininkas nė vienu žodžiu neužsiminė apie V. J. suduotus smūgius ir teigė tik pastūmęs pastarąją, dėl ko ši atsitrenkė į staktą ir nugriuvo. Kitos apklausos metu jis taip pat nepripažino sudavęs nukentėjusiajai smūgius, o tik pažymėjo, kad pastūmimas buvo gana stiprus, t. y. „atsistojau, priėjau prie jos iš nugaros ir abiem rankomis stipriai ją stūmiau. Stūmiau viršutinę nugaros dalį, arčiau pečių. Nuo pastūmimo žmonos galva atsitrenkė į durų staktą. Man atrodo, kad į staktą atsitrenkė kakta, o po to parkrito ant grindų – ant nugaros, į grindis atsitrenkdama pakaušiu“. Beje, apklausiamas R. J. kategoriškai paneigė įvykio naktį „be pastūmimo jokių kitų fizinį skausmą sukeliančių veiksmų žmonos atžvilgiu neatlikau, smūgių nesudavinėjau“ (t. 2 , b. l. 81-84). Tokios pozicijos jis laikėsi ir 2008-02-22 įtariamojo apklausos metu, be to, šiuos parodymus patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 97-99, 100-105). Apklaustas daugiau nei po 3 mėnesių, R. J. jau neigė anksčiau sakęs, kad sutuoktinę pastūmė abiem rankomis ir parodė stūmęs tik viena ranka, nuo ko ši „atsitrenkė į durų staktą dešinėje dešiniuoju petimi ir kakta, t. y. dešine jos sritimi. Tada ji susvyravo, t. y. nuo staktos dešinėje, atsimušė į staktą kairėje kairiuoju petimi. Ar atsitrenkė galva, nepastebėjau. Atsimušusi, paėjo maždaug du žingsnius į virtuvę ir griuvo. Nuo ko griuvo, nesupratau. Gal už ko užkliuvo, nežinau, o gal koją ne taip pastatė, nes dėl kojos turėjo problemų < ... > V. J. griuvimo mechanizmo aš papasakoti negaliu < ... > ant grindų ji parkrito ne nuo mano veiksmų“ (t. 2, b. l. 106-107).

Gavus komisijinę ekspertizę, kuri atlikta siekiant pašalinti ankstesnėse medicinos specialistų išvadose esančius prieštaravimus, (t. 1, b. l. 89-101), R. J. buvo įteiktas pranešimas dėl tyčinio V. J. nužudymo (t. 2, b. l. 125), dėl kurio apklausiamas kaltininkas šį kartą pripažino kumščiu sudavęs smūgius sutuoktinei, o tada pastūmęs „kiek pamenu, pirmiausiai sudaviau smūgį kumščiu į veidą, tačiau, į kurią veido sritį, nepamenu. Vėliau galėjau suduoti ir į ranką, koją, bet, į kur tiksliai smūgius sudaviau, konkrečių vietų pasakyti negaliu, neprisimenu“, ką jis vėliau patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 126-127, 128-138). Teisme apeliantas savo kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas, jog „pasivijęs žmoną trenkiau jai į nugaros sritį kumščiu, žmona tuo metu buvo tarpduryje tarp kambario ir virtuvės < ... > po mano smūgio žmona atsitrenkė į durų staktą, iš pradžių į vieną pusę paskui – į kitą, bet dar nenugriuvo, tada aš jai dar sudaviau kelis smūgius į galvą iš nugaros pusės ir šono. Kiek tiksliai sudaviau smūgių – neprisimenu. Smūgius sudaviau abiem rankom, žmona suklupo, paskui krito ant nugaros ir galva atsitrenkė į virtuvės grindis“ (t. 3, b. l. 74-75).

Tad iš aukščiau aptartų nuteistojo R. J. parodymų matyti, kad pastarasis gana ilgą laiką neigė sudavęs bent vieną smūgį į gyvybiškai svarbų organą – galvą, ir tvirtino nukentėjusiąją tik pastūmęs, o ši savo ruožtu neva pargriuvo, prieš tai atsitrenkdama į durų staktą. Apeliantas akivaizdžiai siekė švelninti savo veiksmus, neigė smūgių sudavimą ir naiviai aiškino, jog R. J. ant grindų iš esmės pargriuvo ne dėl jo veiksmų, o dėl to, kad galbūt „ne taip pastatė koją“. Ir tik turint neginčijamas komisijinės ekspertizės išvadas, kuriomis vadovaujantis R. J. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl V. J. nužudymo suduodant pastarajai ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, dešinės pusės žastą ir šlaunį, apeliantas pripažino išties sudavęs žmonai keletą smūgių į galvą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad nuteistasis R. J. savo kaltę dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių pripažino iš esmės ne savo noru, o dėl byloje surinktų neginčijamų įrodymų. Be to, ir vėliau apeliantas savo kaltę pripažino tik iš dalies, kategoriškai neigė norėjęs sutuoktinę nužudyti, parodymų metu akcentavo tai, kad nukentėjusioji griuvimo metu trenkėsi į staktą, po to į virtuvės grindis, tokiu būdu siekdamas sušvelninti atsakomybę dėl savo veiksmų. Kolegija, įvertinusi nuteistojo parodymus, neturi objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad R. J. pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, pripažįstant tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skunde apeliantas akcentuoja tą faktą, kad jo žmona mirė tik po keleto mėnesių. Išties R. J. buvo sužalota 2007 m. lapkričio 8 d. naktį, o mirė 2008 m. vasario 5 d. Tačiau šioje vietoje esminę reikšmę turi ne mirties laikas, o mirties priežastis. Nustatyta, kad nukentėjusioji mirė dėl dešinio smilkinkaulio srities sumušimo sukeltų komplikacijų (t. 1, b. l. 89-101), o šį mirtiną smūgį į galvą, kurio metu buvo sumušta dešinio smilkinio sritis, sudavė ne kas kitas, o apeliantas (pastarasis sudavė ir daugiau smūgių). Tarp tokių nusikalstamų R. J. veiksmų ir tų veiksmų pasekoje atsiradusių padarinių, t. y. R. J. mirties, yra priežastinis ryšys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte numatyta, jog tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios mirtį neabejotinai sukėlė R. J. veiksmai, ta aplinkybė, kad pastaroji mirė ne iš karto po sužalojimo, o praėjus kuriam laikui, veikos kvalifikavimui jokios įtakos neturi. Apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas pagal LR BK 129 str. 1 d.

Galiausiai kolegija pasisakys dėl nuteistajam R. J. paskirtos bausmės tinkamumo. Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (vienas – nesunkus, o kitas – labai sunkus, sukėlęs negrįžtamas pasekmes ir atėmęs didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą (netiesioginę tyčią), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, darbovietės charakterizuojamas patenkinamai, iš darbo atleistas dėl pravaikštų, nuo 2008-06-20 įtrauktas į J. psichikos sveikatos centro įskaitą, jam diagnozuotas priklausomybės sindromas vartojant alkoholį) (t. 3, b. l. 2-16), ir pagal LR BK 129 str. 1 d. skyrė bausmę, savo dydžiu lygią straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, o pagal LR BK 140 str. 1 d. - kiek didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo dar labiau sušvelninti nuteistajam R. J. paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog LR BK 61 str., reglamentuojantis bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, numato, jog ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė skiriama tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu analizuojamu atveju nenustatyta nė viena iš nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau konstatuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vadinasi, teismo paskirtos bausmės, kurių dydžiai yra lygūs sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui arba tik nežymiai ją viršijantys, yra išties teisingos, ne per griežtos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jas dar labiau mažinti. Taip pat teismas neturi jokio pagrindo ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, kadangi tokiam sprendimui nenustatyta nė viena aplinkybė, numatyta LR BK 62 str. bei 54 str. 3 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Aloyzas KruopysJonas Algimantas Venckus