Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-238/2016;

Teisėjas: Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12480-2015-6;

2016 m. balandžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, išteisintajai R. B., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiesiems V. A. D., J. D., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisinta, kadangi neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. D. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš R. B. atmesta.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2015 m. kovo 1 d., apie 15.30 val. V. A. D. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia ne mažiau kaip du kartus įspyrė nukentėjusiajam J. D. į koją bei kumščiu trenkė į nugaros sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam J. D. fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Rita Poškienė prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jai vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, bausmės atlikimo laikotarpiu nesilankyti ir nebendrauti su nukentėjusiais bei nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš nukentėjusiojo J. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad kai jis vedė savo žmoną į namus, R. B. spyrė jam į koją, kiek kartų, pasakyti negali, nes neprisimena. Papildomos apklausos metu nurodė, kad kai jis vedė savo žmoną į kambarį, pribėgusi R. B., kuri buvo apsvaigusi nuo alkoholio, spyrė jam į kairę koją tris kartus ir kumščiu trenkė į nugarą, dėl ko ant nugaros bei kojos buvo likusios mėlynės. Kritęs tą dieną jis nebuvo, todėl mėlynės, kurios buvo atsiradusios ant jo kojos ir nugaros, buvo nuo spyrimų ir trenkimo į nugarą. Tuo tarpu jis jautė skausmą kojoje ir nugaroje, vėliau skausmas praėjo. Apklausiamas teismo posėdžio metu J. D. parodė, kad R. B. jį spardė, rėkė. Pažymi, kad nukentėjusysis nuo pirmos apklausos nurodė, jog R. B. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, tik nekonkretizavo, kur buvo suduoti smūgiai ir kiek jų buvo suduota, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiojo J. D. parodymais. Taip pat pažymi, kad nuosprendyje nurodytas motyvas, jog nukentėjusiosios V. A. D. teiginiai, jog paties smūgių sudavimo jos vyrui fakto ji nepastebėjo, teigė, kad jų galėjo nematyti, kadangi buvo nuleidusi akis į žemę, vertintini kritiškai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji buvo vedama namo po jos atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, iš burnos jai bėgo kraujas, ji buvo patyrusi šoką. Esant šioms aplinkybėms, vedant ją namo, jai pergyvenant dėl savo būklės, ji galėjo ir nepastebėti, kaip R. B. įspyrė J. D., ar šio fakto neužfiksuoti. Tai, kad nukentėjusysis dėl sukelto fizinio skausmo nesikreipė į medikus, taip pat nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog J. D. fizinis skausmas sukeltas nebuvo, nes abu nukentėjusieji nurodė, kad po šio įvykio V. A. D. būklė buvo prasta, jai buvo kviečiama greitoji, kuri ją išvežė į ligoninę, jai buvo sukrėstos smegenys. J. D. po šio įvykio rūpinosi sunkiau sužalota žmona, o dėl savo mėlynių pas gydytojus nusprendė neiti, nes manė, kad į medikus reikia kreiptis tik tada, kai esi stipriai sumuštas, o ir R. B. sukeltas fizinis skausmas jau buvo praėjęs. Visi aukščiau nurodyti duomenys neginčytinai patvirtina, kad R. B. J. D. atžvilgiu vartodama fizinį smurtą – įspirdama bei kumščiu suduodama smūgį į nugarą, sukėlė jam fizinį skausmą, taigi dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo išteisinta nepagrįstai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde iš esmės ginčijami teismo nustatyti faktai. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadas, kad kaltė ir fizinio skausmo sukėlimas neįrodyti, LR BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė R. B. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimus ir visiškai pagrįstai rėmėsi byloje surinkta medžiaga.

Nukentėjusysis J. D. 2015 m. kovo 10 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad kai vedė savo žmoną į namus, R. B. jam spyrė į koją, kiek kartų pasakyti negali, nes neprisimena. Vėliau 2015 m. balandžio 16 d. vykusios apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad po konflikto R. B. jam spyrė tris kartus ir kumščiu trenkė į nugarą, o tuo metu jis pajuto skausmą kojoje bei nugaroje. Tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji V. A. D. nurodė nemačiusi, kad R. B. būtų spyrusi jos vyrui J. D., tai jis buvo tik sakęs. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vedant V. A. D. namo, jai pergyvenant dėl savo būklės, ji galėjo ir nepastebėti, kaip R. B. įspyrė J. D., ar šio fakto neužfiksuoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nenuoseklūs nukentėjusiojo J. D. parodymai bei abejotinos aplinkybės dėl to, kad V. A. D., būdama prie pat nukentėjusiojo J. D., galėjo nepastebėti, kaip jam yra tris kartus spiriama ir vieną kartą trenkiama kumščiu, sukelia pagrįstų abejonių dėl nusikalstamų R. B. veiksmų fakto. Tikslus smurto prieš nukentėjusįjį J. D. panaudojimo faktas yra nurodomas tik papildomų apklausų metu, kuomet nei nukentėjusiosios V. A. D. pareiškime nurodytose įvykio aplinkybėse, nei tarnybiniuose pranešimuose jis nėra minimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo J. D. ir išteisintosios R. B. santykiai yra konfliktiški, emocionalūs, taigi neatmetama galimybė, jog nukentėjusysis J. D. nevisai tiksliai nurodo įvykio aplinkybes, siekdamas pasunkinti asmens, su kuriuo jis konfliktuoja, padėtį. Nors tai, kad dėl neva sukelto fizinio skausmo nukentėjusysis J. D. nesikreipė į medikus, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog J. D. fizinis skausmas sukeltas nebuvo, tačiau pagrįstų abejonių dėl išteisintosios R. B. galimai padarytų nusikalstamų veiksmų sukelia visos kitos anksčiau paminėtos aplinkybės. Be to, išteisintoji R. B. savo kaltę dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo J. D. atžvilgiu viso proceso metu neigė. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo nuoseklūs ir vienodi J. D. parodymai apie R. B. veiksmais jam sukeltą fizinį. Be to, byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų J. D. parodymus, kad prieš jį smurtavo R. B..

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti, o nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad nenustatyta objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog R. B. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam J. D.. Kadangi baudžiamojoje byloje R. B. kaltė dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepagrįsta byloje surinktais įrodymais, ji buvo pagrįstai išteisintina neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Taip pat siekiant apklausti nukentėjusįjį J. D. ir išsiaiškinti, ar jis buvo įsivaikinęs išteisintąją R. B., ar jie yra giminaičiai, ar yra šeimos nariai, kas turi reikšmės veikos kvalifikacijai, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (LR BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu nukentėjusysis J. D. paaiškino, kad išteisintoji R. B. nėra jam artima giminaitė, oficialiai jos įsivaikinęs nebuvo. Su jos mama susituokė 1980 m., kuomet išteisintajai dar 20 metų nebuvo, tačiau ji jau buvo pilnametė, su jais gyveno visą laiką, o dabar ji negyvena jau du metai, negyveno ir įvykio metu. Dėl sumušimo jis į policiją nesikreipė ir nerašė pareiškimo. Taip pat neskundė nuosprendžio, kuriuo R. B. buvo išteisinta.

LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, LR BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra specialusis subjektas – smurtą pavartojęs asmuo su nukentėjusiuoju turi būti siejamas artimos giminystės ar šeiminiais santykiais. Šis požymis turi būti įrodytas baudžiamojoje byloje, o jo nesant – veika kvalifikuojama pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis LR BK 140 straipsnio 4 dalimi, už LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaltinime inkriminuota aplinkybė, kad R. B. neva naudojo smurtą prieš šeimos narį – patėvį, nebuvo tiriama ir nei ikiteisminio tyrimo, nei proceso pirmosios instancijos teisme metu jokie duomenys apie proceso dalyvius siejančius ryšius nebuvo renkami. Apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu nukentėjusysis J. D. nurodė, kad išteisintoji nėra jam artima giminaitė, oficialiai jos įsivaikinęs nebuvo, kartu negyvena jau dveji metai. Taigi nagrinėjamu atveju R. B. negalėjo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nukentėjusysis J. D. jai nėra nei artimas giminaitis, nei šeimos narys. Taip nustačius šią aplinkybę, negalima baudžiamoji atsakomybė R. B. dėl kaltinimo pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teisme nustačius aplinkybę, kad R. B. nėra artima giminaitė ar šeimos narys nukentėjusiajam J. D., tik baigiamosiose kalbose prokurorė prašė išteisintąją R. B. pripažinti kalta pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau prokurorė nepateikė rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis LR BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliaciniame procese teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokurorė savo apeliaciniame skunde prašė R. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, o nukentėjusysis J. D. dėl R. B. išteisinimo apeliacinio skundo nepateikė. Be to, už LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Tačiau byloje nėra nei vieno iš šių procesinių dokumentų, pagal įstatymą būtinų ikiteisminiam tyrimui dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradėti, taip pat ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. LR BPK 412 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu. Byloje nėra tokio J. D. skundo ar pareiškimo. Taip pat nėra ir J. D. apeliacinio skundo dėl R. B. išteisinimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes prokurorės prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad R. B. dėl kaltinimo pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi neįrodyta, jog kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Ritos Poškienės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą atmesti.