- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- e2S-360-883/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04166-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Norvūksa“
- Atsakovas
- Bayouk Truck
- Kategorijos
- 3.6.3.2Europos mokėjimo įsakymas
Civilinė byla Nr. e2S-360-883/2021 (S) Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04166-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.3.2.;3.3.2.1.;3.3.2.4; 3.3.2.3; 3.2.9.12 ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. gegužės 5 d. Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Norvūksa“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Norvūksa“ ieškinį atsakovei Bayouk Truck & Car S. L. U. dėl piniginės prievolės priteisimo. Teismas nustatė : I. Ginčo esmė 1. Kreditorė UAB „Norvūksa“ kreipėsi į teismą su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą dėl 5 700 Eur, 6 proc. palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės Bayouk Truck & Car S. L. U. Teismas tenkino kreditorės prašymą ir išdavė Europos mokėjimo įsakymą. 2. Skolininkė Bayouk Truck & Car S. L. U. pareiškė prieštaravimus dėl teismo išduoto Europos mokėjimo įsakymo, kurie buvo priimti ir kreditorei pasiūlyta per keturiolikos dienų terminą, pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisenos taisykles, pateikti ieškinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio reikalavimus. 3. Ieškovė UAB „Norvūksa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Bayouk Truck & Car S. L. U. dėl 5 700 Eur, 6 proc. palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovės ieškinį priėmė ir panaikino išduotą Europos mokėjimo įsakymą. 4. Atsakovė Bayouk Truck & Car S. L. U. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, nes atsakovė yra registruota Ispanijos teritorijoje, todėl kilęs ginčas priskirtinas Ispanijos teismų jurisdikcijai. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. kovo 5 d. nutartimi ieškovės UAB „Norvūksa“ ieškinį atsakovei Bayouk Truck & Car S. L. U. dėl piniginės prievolės paliko nenagrinėtą. Grąžino ieškovei 128 Eur žyminį mokestį. 6. Teismas, nustatęs, kad atsakovė yra Ispanijoje veiklą vykdanti įmonė, konstatavo, jog nagrinėjamai civilinei bylai yra būdingas užsienio elementas, todėl šios bylos procese yra iškilęs ir turi būti sprendžiamas tarptautinio teismingumo klausimas. 7. Teismas nurodė, kad jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau ir – Reglamentas). 8. Teismas taip pat nurodė, kad Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnyje nurodyta bendra taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant Reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas specialaus, išimtinio ar sutartinio teismingumo taisykles, pakeičiančias ar papildančias bendrąjį teismingumą (Reglamento 5 straipsnio 1 dalis). 9. Teismas pažymėjo, kad kai ieškinys pagal specialios jurisdikcijos normas reiškiamas ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, ieškovas turi pareigą įrodyti, jog yra pagrindas nukrypti nuo Reglamento bendrojo teismingumo taisyklių. 10. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad ieškovė teismui nenurodė jokių Reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytų specialaus, išimtinio ar sutartinio teismingumo taisyklių, pakeičiančių ar papildančių bendrąjį teismingumą, todėl nenustačius Reglamente numatytos specialiosios jurisdikcijos, ieškinys paliktinas nenagrinėtu. 11. Teismas išaiškino ieškovei teisę kreiptis į Ispanijos teismą. Nurodė grąžinti ieškovei jos sumokėtą žyminį mokestį. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai 12. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Norvūksa“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 5 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: 12.1. teismas netinkamai pritaikė Reglamento 1215/2012 teisės normas, nustatančias jurisdikciją; 12.2. Šiaulių apylinkės teismas išdavė Europos mokėjimo įsakymą, nepaisant, kad atsakovės buveinė registruota Ispanijos Karalystėje, tai reiškia, kad proceso pradžioje teismui nekilo klausimų ir buvo aišku, kad prašymas gali būti teismingas ir valstybės narės, kurioje registruota ieškovės buveinė, teisme; 12.3. ieškovė, teikdama teismui prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą, A formos 3 dalyje nurodė teismo jurisdikcijos nustatymo pagrindą – kodas 02 – atitinkamos prievolės įvykdymo vieta. Toks jurisdikcijos nustatymo faktinis pagrindas nėra paneigtas iki šiol; 12.4. ieškovė teigia ir nuo pat proceso pradžios laikėsi pozicijos, kad atsakovė turėjo pateikti ieškovei puspriekabę ieškovės buveinėje, o kadangi puspriekabės nepateikė, tuomet turi grąžinti ieškovei jos sumokėtą 5 700 Eur sumą, t. y. sumokėti į Lietuvoje esančią ieškovės banko sąskaitą, todėl šiuo atveju laikytina, kad turėtų būti taikoma specialios jurisdikcijos taisyklė, numatyta Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte; 12.5. Reglamento 1896/2006 17 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jei prieštaravimo pareiškimas pateikiamas per 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, teismo procesas tęsiamas kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose laikantis įprasto civilinio proceso taisyklių, išskyrus atvejus, kai ieškovas aiškiai nurodo tuo atveju nutraukti teismo procesą. Kai ieškovo reikalavimas nagrinėjamas pagal Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, nacionalinės teisės nuostatos negali daryti neigiamos įtakos jo padėčiai tolesniame įprastiniame civiliniame procese; 12.6. ieškovė prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą 2 priedėlyje buvo nurodžiusi, kad atsakovei pareiškus prieštaravimą ieškovė pageidauja, jog procesas būtų tęsiamas vadovaujantis bet kurio tinkamo nacionalinio civilinio proceso tvarka, todėl atsakovei pateikus prieštaravimą, Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi pranešė ieškovei apie teisę pareikšti ieškinį pagal ginčo teisenos taisykles, tokiu būdu, antrą kartą patvirtindamas, kad ginčas bus nagrinėjamas Šiaulių apylinkės teisme; 12.7. Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties pagrindu, ieškovė iniciavo ieškinio parengimą, jo ir reikalingų įrodymų išvertimą į ispanų kalbą, patyrė su tuo susijusias išlaidas, sumokėjo žyminį mokestį, todėl pagrįstai tikėjosi, kad procesas bus tęsiamas pagal nacionalinės ginčo teisenos taisykles; 12.8. Reglamento 1896/2006 26 straipsnis nurodo, kad visus procesinius klausimus, kurie šiame reglamente konkrečiai nenagrinėjami, reglamentuoja nacionalinės teisės aktai. Kadangi Šiaulių apylinkės teismas priėmė ieškinį pagal nacionalinės teisės taisykles, byla toliau turėjo būti nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą, atskirai nebesprendžiant jurisdikcijos klausimo, nes jis jau buvo išspręstas pagal Reglamento 1215/2012 nuostatas, nors teismui atskirai dėl to ir nepasisakius, tačiau de facto laikant, kad taikytina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta specialioji jurisdikcija; 12.9. Teisingumo Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, kad pagal Reglamentą Nr. 44/2001 reikalaujama, jog valstybės narės, kurioje išduotas Europos mokėjimo įsakymas, teismų tarptautinės jurisdikcijos klausimas būtų sprendžiamas taikant proceso taisykles, leidžiančias užtikrinti šio reglamento nuostatų veiksmingumą ir teisę į gynybą, nesvarbu, ar šį klausimą spręstų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ar jo pagal teritorinio ir dalykinio teismingumo taisykles paskirtas teismas, turintis teisę spręsti dėl reikalavimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, įprasto civilinio proceso tvarka. 13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Bayouk Truck & Car S. L. U. prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovė nukrypo nuo Reglamente numatytų teismingumo reikalavimų ir nepateikė ieškinio pagal atsakovės buveinės vietą, kuri yra Ispanijoje. Teismas konstatuoja : Atskirasis skundas tenkinamas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis). 15. Apeliacijos objektą sudaro keliamas klausimas dėl teismingumo, t. y. ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus, atsiradusius iš tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, atsakovei Ispanijoje registruotai įmonei, kai byla buvo pradėta Lietuvos teisme dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo. Dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo 16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Norvūksa“ 2020 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydama išduoti Europos mokėjimo įsakymą dėl 5 700 Eur, 6 proc. palūkanų, 363 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 43 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš atsakovės Bayouk Truck & Car S. L. U. Šio teismo jurisdikciją nagrinėti ginčą ieškovė grindė tuo, jog prievolė turi būti įvykdyta Lietuvos Respublikoje. Šiaulių apylinkės teismas prašymą tenkino ir 2020 m. rugpjūčio 19 d. išdavė Europos mokėjimo įsakymą. Atsakovei pareiškus prieštaravimus, teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi pranešė UAB „Norvūksa“, kad ji, ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties kopijos įteikimo dienos turi teisę pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisykles pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus. Ieškovė UAB „Norvūksa“ 2020 m. gruodžio 10 d. pateikė ieškinį, kurį teismas priėmė ir 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino Europos mokėjimo įsakymą. 17. Atsakovė Bayouk Truck & Car S. L. U. atsiliepimu į ieškinį prieštarauja dėl ieškinį priėmusio teismo jurisdikcijos, pažymėdama, kad ji yra Ispanijoje registruota įmonė, todėl jos manymu, jurisdikciją nagrinėti bylą turi Ispanijos teismai. 18. Teismas 2021 m. kovo 5 d. nutartimi ieškovės UAB „Norvūksa“ ieškinį atsakovei Bayouk Truck & Car S. L. U. dėl piniginės prievolės paliko nenagrinėtu, motyvuodamas tuo, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes atsakovė yra Ispanijoje veiklą vykdanti įmonė, o ieškovė neįrodė pagrindo nukrypti nuo Reglamento bendrojo teismingumo taisyklių. 19. Apeliantė atskirajame skunde, nesutikdama su teismo nutartimi nurodė, jog teismas nepagrįstai jau iškeltoje byloje pakartotinai sprendė teismingumo klausimą ir taip pažeidė 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr.1896/2006 nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Su tokiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. 20. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra vienas iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti asmens teisę kreiptis į teismą. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Be to, CPK 782 straipsnyje nustatyta, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Taigi, užsienio elementą turinčioje byloje jurisdikcijos klausimą teismas sprendžia ex officio (pagal pareigas) ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai dėl to, jog teismas pakartotinai sprendė ginčo teismingumo klausimą atmestini kaip nepagrįsti. 21. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra tarptautinio pobūdžio, nes šalių buveinės yra skirtingose valstybėse, tarpusavio atsiskaitymas taip pat buvo vykdomas skirtingose valstybėse. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčas sieja dvi Europos Sąjungos (toliau ir – ES) valstybes nares, t. y. Lietuvą ir Ispaniją, taip pat sutinka tiek su ieškovo, tiek su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad šiuo atveju, šalių tarpusavio ginčo jurisdikcijos klausimui išspręsti turi būti taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, todėl papildomai dėl to, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą, nepasisako. Toliau nutartyje analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Reglamento 1215/2012 teisės normas, nustatančias jurisdikciją. 22. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė. 23. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles. 24. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka). Atsižvelgiant į reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (šiuo klausimu žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C/196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). 25. Taigi reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktis. 26. Pažymėtina, kad teismas, gavęs reikalavimą su tarptautiniu elementu, kuriam taikomas ES teisinis reguliavimas, turi įvertinti, ar reikalavimas kyla iš sutartinių teisinių santykių. Iš byloje esančių PVM sąskaitos – faktūros ir lėšų pervedimo nurodymo matyti, kad ieškovės reikalavimai yra kilę iš pirkimo – pardavimo teisinių santykių. Ginčas tarp šalių kilęs dėl pirkimo – pardavimo sandorio tiesioginio vykdymo, dėl kurio sąlygų rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Nesant tarp šalių sudarytos rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, nėra galimybės iš rašytinių duomenų nustatyti šalių susitarimo turinio, t. y. kuri konkrečiai vieta šalių laikoma prekių pristatymo/jų perdavimo pirkėjui vieta, bei kokia yra rašytinė valia šiuo aspektu. Tokiu atveju, spręsdamas teismingumo klausimą, teismas turi pirmiausia įvertinti patį ginčo turinį, kad būtų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė. 27. Ginčui, kilusiam iš sutartinių teisinių santykių, spręsti ieškovas yra laisvas pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis – ar pagal bendrąją taisyklę pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę), ar pagal vieną iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių, nustatytų reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje. Šios specialiosios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme, ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Minėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo, taigi, taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (žr., pvz., ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 22, 23 punktus). 28. Nagrinėjamu atveju ieškovė pradėdama procesą dėl piniginės prievolės priteisimo vadovavosi 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr.1896/2006 nustatančiu Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, teigdama, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareiškiamas kitoje valstybėje narėje, jei joje yra atitinkamos prievolės įvykdymo vieta. Ieškovė pasirinko jurisdikcijos pagrindą – atitinkamos prievolės įvykdymo vietą. Pateikdama ieškinį savo reikalavimui pagrįsti ieškovė pateikė PVM sąskaitą – faktūrą ir lėšų pervedimo nurodymą už prekę, kurios, ieškovės teigimu, ji negavo. Tai reiškia, kad atsakovės įsiskolinimas susidarė pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu: šalys tarėsi dėl puspriekabės pirkimo - pardavimo, šį faktą patvirtina išankstinė sąskaita, ieškovė sumokėjo už pirkinį, tačiau prekė pristatyta nebuvo. 29. Kaip jau minėta, tais atvejais, kai ginčas kyla dėl įsipareigojimų, susijusių su prekių pirkimo–pardavimo sandorio vykdymu, ieškovas turi teisę pasirinkti, ar reikalavimą pareikšti pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, ar pagal prekių pristatymo vietą. 30. Reglamentas 1215/2012 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl aiškinant minėtas sąvokas aktuali ESTT šioje srityje formuojama praktika. Kadangi reglamentas 1215/2012 pakeičia reglamentą 44/2001, todėl ESTT pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). 31. Remiantis reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas). 32. ESTT yra nurodęs, kad ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 26 punktas). 33. Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi prekės perdavimo vykdant sutartį vietos nustatymas. Nenustačius prekės perdavimo vietos, nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar byla teisminga ją nagrinėjusiam teismui. 34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje turi būti nustatyta šalių sutarta prekės (puspriekabės) perdavimo vieta, vertinant visas šiuo klausimu reikšmingas faktines aplinkybes, kurias įrodinėti teisę ir pareigą turi bylos šalys, nepaisant teismo pareigos teismingumo klausimą išspręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016). Atsakovė, turėdama duomenų, paneigiančių byloje konstatuotą aplinkybę, kad ginčo sandoris yra pirkimo–pardavimo sutartis, turi galimybę tokius įrodymus pateikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje atsakovė tik kelia klausimą dėl bylos teismingumo, nors, pati būdama ginčo teisinių santykių dalyvė ir žinodama sandorio sąlygas bei jo sudarymo aplinkybes, kaip byloje dalyvaujantis asmuo turi pareigą bendradarbiauti su teismu ir kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis, sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 8, 178 straipsniai). 35. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 5 d. nutartis yra naikinama, o byla perduodama toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris dėl bylos (ne)teismingumo turi spręsti nustatęs prekės perdavimo vietą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Teisėja Irena Stasiūnienė