Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-19 · Administracinė byla Nr. A-438-731-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-19
Bylos Nr.
A-438-731-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
A.L.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. AS-438-433/2009Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A.L. 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 10-V-361 dalyje, kurioje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atestavimo komisija įpareigota 2009 m. birželio 11 d., 09.00 val. surengti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A.L. neeilinę atestaciją.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovui įvykdyti neeilinę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A.L. atestaciją. Pareiškėjas paaiškino, kad pagrindas neeilinei atestacijai neegzistuoja ir ji yra rengiama neteisėtai. Pareiškėjo nuomone, nesiėmus priemonių sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 galiojimą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas neteks prasmes, t. y. taps neįmanomu.

II

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas konstatavo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. AS-261-651/2008). Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo A.L. inicijuojamo ginčo pobūdis leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju nekils kliūčių atkurti teisinę padėtį, kurioje A.L. buvo iki atestacijos, todėl užtikrinti pareiškėjo reikalavimą nėra objektyvaus pagrindo.

III.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti šį klausimą iš esmės patenkinant nurodytą prašymą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, ginčijamu atsakovo 2009 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 10-V-361 numatoma surengti atestacija būtų tik atidėta iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jokie atsakovo interesai nebūtų pažeisti. Tačiau, nepritaikius prašomos priemonės, pareiškėjo atžvilgiu būtų leidžiama atlikti galimai neteisėtus veiksmus, tuo būtų pažeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikomi proporcingumo ir šalių proceso šalių interesų pusiausvyros principai..

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra akcentuojama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nulemia faktinis pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. AS5 - 467/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartis byloje Nr. AS5- 375/2005 ir kt.). Anot pareiškėjo, nagrinėjamu atveju faktinio pagrindo buvimą patvirtina jau pats reikalavimas. Nepatenkinus prašymo taikyti laikinas apsaugos priemones būtų sudaromas pagrindas neteisėtoms pasekmėms kilti. Pareiškėjo teigimu, jo suformuluotas reikalavimas nėra grindžiamas prielaidomis ar samprotavimais, įteiktame teismui skunde detaliai išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, patvirtinantys skundžiamo įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pateikta eilė tai patvirtinančių įrodymų, kurie patvirtina skundo reikalavimo faktinį pagrindą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, visiškai nekreipė į tai dėmesio.

3. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo klausimas negali būti sprendžiamas vienai šaliai sudarant išskirtines sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. AS2 - 636/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. AS14- 96/07 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, leido jo atžvilgiu pravesti neeilinę atestaciją ir tokiu būdu sudarė atsakovui išskirtines sąlygas, kadangi iš anksto apgynė atsakovo galimai neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Taigi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, jog nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (b.l. 3 - 11) ir Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. nutarties (b.l. 1), kuria šis skundas buvo priimtas nagrinėti, matyti, jog pareiškėjas ginčija ir prašo panaikinti atsakovo priimtą aktą - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 10-V-361 dalyje, kurioje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atestavimo komisija įpareigota 2009 m. birželio 11 d., 09.00 val. surengti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A.L. neeilinę atestaciją. Taigi ginčas šioje administracinėje byloje vyksta būtent dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 dalies panaikinimo.

Tuo tarpu iš pareiškėjo prašymo matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę jis sieja su galimomis neigiamomis teisinėmis pasekmėmis, kurios galėtų atsirasti atsakovui vykdant 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 dalį dėl pareiškėjo neeilinės atestacijos. Tačiau vien iš šios aplinkybės negalima spręsti, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 dalį vykdymas (tai yra būtų neįmanomas ar pasunkėtų ginčijamo atsakovo sprendimo panaikinimas). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios galėtų atsirasti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 pagrindu. Tačiau tokiu atveju pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 5 ir 22 straipsnių nuostatomis, įgytų teisę ginčyti atsakovo papildomai atliktus veiksmus ar priimtus naujus administracinius aktus, inicijuoti dėl jų atskirus teisminius procesus, jų metu prašyti sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą ir(ar) veiksmų atlikimą.

Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių teisinių argumentų bei faktinių įrodymų, patvirtinančių, kad palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju galėtų kilti objektyvių kliūčių atkurti teisinę padėtį, kurioje pareiškėjas buvo iki 2009 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 10-V-361 priėmimo ir numatomos neeilinės atestacijos atlikimo (prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tokios aplinkybės apskritai nebuvo nurodytos, b.l. 10). Taigi konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė ir kitos esminės reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos buvimo, t. y. fakto, kad bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (2009 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. 10-V-361), sukeltų tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų apskritai teisiškai neįmanomas arba itin sudėtingas (ABTĮ 92 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pagrindų tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra, todėl jis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo A.L. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas