Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, giminystės fakto nustatymo ir praleistų įstatymu numatytų terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškimas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, giminystės fakto nustatymo ir praleistų įstatymu numatytų terminų atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia, jog jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą 15,06 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Byloje yra ginčijama aplinkybė, kad G. J., O. D. žentas, įgijo nuosavybės teisę į jos 15,06 ha žemę. Pareiškėja siekia įrodyti pareiškimą per G. J. bei jo sutuoktinės O. J. (D.) turėtos žemės nuosavybės teise faktą.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė patikslintą pareiškimą, konstatuodamas, kad nėra nei rašytinio dokumento, patvirtinančio 15,06 ha žemės nuosavybės perėjimą; nei aplinkybių, patvirtinančių įvykusį žemės nuosavybės perėjimą iš O. J. jos sutuoktiniui G. J.. Teismas darė išvadą, kad 1934 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimas ir 1934 m. rugsėjo 19 d. sutartis nėra tie dokumentai, kuriais yra įrodyta aplinkybė, jog G. J. žemės nacionalizavimo metu 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 15,06 ha žemės, kurią gavo iš O. D. paveldėjimo būdu šiai (duomenys neskelbtini) metais mirus, taip pat neįrodyta aplinkybė, kad jis tą žemę valdė po sutuoktinės O. J. (D.) mirties. Akcentavo, kad nors ir yra duomenų apie ūkininkės O. D. įpėdine įvardijamą O. J.-D., tačiau nėra aišku, ar ji tik turėjo teisę paveldėti, ar jau realiai buvo įgyvendinusi šią teisę. Be to laikė, kad dėl jos nuosavybės atkūrimo nebuvo paduotas prašymas, jos galimai turėtą nuosavybę siekiama atkurti nagrinėjamoje byloje, kai atitinkamo turinio prašymas turėjo būti pateiktas vėliausiai 2001 12 31. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog 1940 m. liepos 22 d. O. J. (D.) nuosavybės teise valdė 15,06 ha žemės, sprendė, kad, nagrinėjant pareiškimą, tapo neaktualus likusios giminystės linijos (O. J. – J. J. – O. J. (B.) – R. B.) išsamus nustatymas, o taip pat prieštaravimų tarp O. J., gimusios (duomenys neskelbtini) (vėliau B.), gimimą ir tėvavardžius patvirtinančiuose dokumentuose esančių priežasčių nustatymas. Pasisakydamas dėl praleisto termino atnaujinimo nurodė, kad faktiškai nuo pat 1991 m. gruodžio 31 d. prašymo pateikimo iki 2003 m. gruodžio 31d. nebuvo išnaudota objektyvi galimybė surinkti archyvinius dokumentus ir įgyvendinti nuosavybės atkūrimo procedūrą. Teismas nenustatė priežasčių, kurios būtų svarbios pateisinti pernelyg ilgai trukusį pretendentų pasyvumą. Taigi, teismas neatnaujino pareiškėjos prašomo termino.

22. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka, todėl apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą. Jos teigimu, apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei vertino pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, skundžiamo teismo sprendimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliantė neįrodė skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo.

Dėl praleisto termino atnaujinimo nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinis skundas galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jeigu būtų nustatytos aplinkybės, kad terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo praleistas dėl svarbių priežasčių, nepriklaususių nuo pareiškėjos valios.

24. Pažymėtina, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

25. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

26. Apeliantė tvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo laiku (1991 – 2003 m.) ji buvo nepilnametė ir savarankiškai negalėjo atlikti jokių veiksmų. Tik po motinos mirties praėjus daugiau nei 10 metų, lankantis kapinėse, pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų tapo žinoma apie turėtą žemę. Pradėjus aiškintis situaciją jai tapo žinoma, kad jos prosenelis G. J. ar prosenelė O. J. valdė ir turėjo apie 15 ha žemės, kad nuosavybės teisė į šią žemę neatkurta. Tuo pagrindu pareiškėja kreipėsi teisinės pagalbos, o vėliau į teismą. Jos manymu, terminai praleisti dėl svarbių priežasčių.

27. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad minėtus terminus praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos prašyme nurodyta aplinkybė, kad 1991 m. gruodžio 31 d. jos senelė J. J. ir motina O. B. kreipėsi į Varėnos rajono Merkinės agrarinę žemėtvarkos tarnybą dėl nuosavybės atkūrimo į J. J. ir G. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę, priešingai nei teigia apeliantė, suteikia pakankamą pagrindą spręsti, kad pretendentės – jos senelė ir motina turėjo dėti maksimalias pastangas dėl reikalingų archyvinių dokumentų surinkimo, tikslu atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu (1991 – 2003 m.) ji buvo nepilnametė ir, pasak pareiškėjos, tik po motinos mirties praėjus apie 10 metų jai tapo žinoma apie neatkurtą nuosavybės teisę į žemę, tačiau tai nesudaro pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog negali būti paneigtos pretendenčių apdairaus ir rūpestingo elgesio pareigos, taikytinos ne tik pareiškėjai, bet ir jos motinai su senele. Kita vertus, pareiškėja (duomenys neskelbtini) metais (kai mirė jos motina) buvo 20 metų amžiaus, t. y. pilnametė. Pareiškėja, sulaukusi pilnametystės, motinai esant gyvai, galėjo domėtis, ar jos motina nebuvo pretendentė į kokią nors ankstesnių giminaičių iki 1940 m. žemės nacionalizavimo turėtą žemę, nuosavybės teisių į ją atkūrimo procesu. Pabrėžtina, kad net ir jauno amžiaus asmeniui turėjo būti žinoma, jog 1991 m. Lietuvos Respublikoje buvo pradėta žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę ir kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pokalbis kapinėse buvo impulsas pareiškėjai imtis dokumentų užklausų archyvuose, sudaryti atstovavimo sutartį su advokate ir kitų veiksmų, tačiau šia aplinkybe negali būti paneigtos pretendentų apdairaus ir rūpestingo elgesio pareigos, taikytinos ne tik pareiškėjai, bet ir jos motinai, bei senelei. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvada, kad nenustatyta priežasčių, kurios būtų svarbios pateisinti pernelyg ilgai trukusį pretendentų pasyvumą, sprendžia, kad prašymas atnaujinti terminą pagrįstai netenkintas.

29. Nesutiktina su apeliante, kad ne dėl pareiškėjos senelės ar motinos neapdairumo buvo praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, o dėl žemėtvarkos institucijų veiksmų – pretendenčių neinformavimo apie dokumentų trūkumą. Anot apeliantės, jeigu tuometinė žemėtvarkos institucija matė, kad prašymas yra netikslus ar jo duomenys klaidingi, trūksta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, institucija turėjo vykdyti prašymo trūkumų šalinimo procedūras ir informuoti pretendentes apie dokumentų trūkumą, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, pažymi, kad kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo turi domėtis su jo teisėmis ir pareigomis susijusiais bei atliekamais veiksmais, galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Įvertinus aplinkybę, kad žemės atkūrimo procedūra teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui nelaikytina paprasta, o priešingai – reikalaujanti suprasti tam tikrus teisinius ypatumus, darytina išvada, kad pareiškėjos motina ir senelė galėjo šiam klausimui išspręsti pasitelkti kvalifikuotą teisininką, kuris būtų padėjęs šiuo klausimu. Nenustatyta, kad tai būtų padaryta, todėl šiuo atveju išimtinai kaltinti žemėtvarkos institucijas apeliantės nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pačios pretendentės turėjo pareigą domėtis pateikto prašymo nagrinėjimu, juolab, kad nuo pateikimo – 1991 m. iki (duomenys neskelbtini) (mirė pareiškėjos mama) buvo praėję daugiau negu 17 metų.

30. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl įstatymu nustatytų terminų atnaujinimo, kadangi pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

Dėl juridinio fakto nustatymo

31. Apeliantė, kvestionuodama teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog po O. J. (D.) mirties žemės savininku tapo jos sutuoktinis G. J.. Taip pat apeliantė nesutinka su teismo abejonėmis, kad nėra aišku ar O. J. (D.) tik turėjo teisę paveldėti ginčo žemę po savo motinos mirties, ar jau realiai buvo įgyvendinusi šią teisę.

32. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus kaip nepagrįstus ir sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra įrodytas faktas, jog G. J. žemės nacionalizavimo metu 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 15,06 ha žemės, kurią gavo iš O. D. paveldėjimo būdu šiai (duomenys neskelbtini) metais mirus, taip pat neįrodyta aplinkybė, kad jis tą žemę valdė po sutuoktinės O. J. (D.) mirties. 1936 m. lapkričio 4 d. liudijime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkės O. D., mirusios (duomenys neskelbtini), vienintelė šio ūkio įpėdinė yra O. J. (D.). Jokių kitų archyvinių dokumentų, kad G. J. paveldėjo ir valdė O. D. turėtą 15,06 ha žemės, nėra. Taip pat, nors minėtame 1936 m. lapkričio 4 d. liudijime nurodyta, kad O. J. (D.) buvo O. D. įpėdinė, tačiau vien tai nereiškia, kad minėtas asmuo iš tiesų tą žemę paveldėjo, nes nėra kitų tai patvirtinančių įrodymų, t. y. kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, nėra aišku ar ji tik turėjo teisę paveldėti, ar jau realiai buvo įgyvendinusi šią teisę. Be to, dėl jos nuosavybės atkūrimo nebuvo paduotas prašymas, jos galimai turėtą nuosavybę siekiama atkurti nagrinėjamoje byloje, kai atitinkamo turinio prašymas turėjo būti pateiktas vėliausiai 2001 12 31. Duomenų, kad buvo pateiktas byloje nėra.

Dėl giminystės ryšio

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad archyvo pažymose yra duomenys apie giminystės ryšį ir žemės valdymą po O. D. mirties. Tačiau priešingai jos teiginiams – byloje nėra pateikta J. J. (pareiškėjos senelio) giminystės ryšį su O. J. (D.) (pareiškėjos prosenele) patvirtinančių dokumentų. Tai, kad J. J. buvo pareiškėjos motinos tėvas yra įrodyta, tačiau neįrodyta, kad J. J. buvo O. J. (D.) ir G. J. sūnus. 2022 m. sausio 25 d. archyvo pažymoje apie gimimą (duomenys neskelbtini) katalikų bažnyčios archyviniame fonde, gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo pakrikštytas G. ir O. (iki santuokos B.), bet ne D., J. sūnus J., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja neįrodė giminystės ryšio.

34. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nenustačius, jog būtent 1940 m. liepos 22 d. O. J. (D.) nuosavybės teise valdė 15,06 ha žemės, todėl, nagrinėjant pareiškėjos pareiškimą, tampa neaktualus likusios giminystės linijos (O. J.– J. J. – O. J. (B.) – R. B.) išsamus nustatymas.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.