Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-02-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-19/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-04
Bylos Nr.
1A-19/2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
K. K., G. M., Pagal BK
Advokatai
Stasys Zabita, Jūratė Kleinauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-19/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.;1.1.8.6.2.;1.1.8.9.2.;1.2.23.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Jono Algimanto Venckaus ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjoms advokatėms Jūratei Kleinauskienei, Elenai Žilėnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. gynėjo advokato Stasio Zabitos ir nuteistojo G. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2 dalimi, iš K. K. konfiskuotas krovininis automobilis „Freightkiner“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kėbulo Nr. 1FUYASYB9PL418544.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. ir K. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, bei K. K. , parengdamas nusikalstamą veiką, organizavo šių medžiagų kontrabandą į Lietuvos Respubliką, kurią įvykdė G. M. :

K. K. , 2010 m. balandžio 28 d. Rusijos Federacijoje netoli Maskvos, Volokolamsko kelyje prie ten esančio nenustatyto viešbučio iš nenustatytų asmenų įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - heroino, kurios bendroji masė 5484,79 g., o grynoji masė- 2173,552 g., kurias parsinešė į viešbučio kambarį ir ten laikė iki 2010 m. balandžio 29 d., kai perdavė jas G. M. , pagal susitarimą telefonu atvykusiam ten pakeliui iš Kazachstano per Rusijos Federaciją vykstant į Lietuvos Respubliką savo vairuojamu ir nuosavybės teise priklausančiu krovininiu automobiliu „Freightliner" v/n (duomenys neskelbtini) tam, kad kontrabanda nugabentų jas į Lietuvos Respubliką. G. M. minimas narkotines medžiagas tą pačią dieną nusinešė iki savo automobilio, sudėjo jas į iš anksto specialiai paruoštas metalines talpas ir, vykdydamas išankstinį susitarimą su K. K. dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, išvyko į Lietuvos Respubliką, Terechovo - Burački pasienio kontrolės poste kirto Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sieną, 2010 m. gegužės 1 d. Obelių pasienio kontrolės poste kirsdamas Latvijos Respublikos - Lietuvos Respublikos valstybės sieną, gabeno per ją narkotines medžiagas neturėdamas leidimo ir nepateikdamas jų muitinės kontrolei, specialiai slėpdamas jas automobilio išmetimo vamzdyje (duslintuve), kur kontrabandos būdu gabentos narkotinės medžiagos pareigūnų buvo surastos.

Nuteistojo K. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtų bausmių ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Šalies argumentai

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį K. K. iš dalies grindžiamas operatyviniu būdu gautais duomenimis. Tačiau nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tirta, ar nuteistasis K. K. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad anksčiau K. K. už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis teistas nebuvo, todėl, gynėjo nuomone, šią nusikalstamą veiką padaryti jis galėjo būti išprovokuotas asmens, pravarde „Babur“. Todėl apeliantas skunde nurodo, jog būtina išsamiai patikrinti šioje byloje panaudotų operatyvinių priemonių sankcionavimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Žemesnės instancijos teismas

Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis K. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis kaltu prisipažino ir duodamas parodymus paaiškino, jog iš pradžių galvojo, kad gabens aukso dirbinius, tačiau apžiūrėjęs paketą suprato, kad ten yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Taigi, nuteistasis neneigė žinojęs, kad jam perduotame pakete yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Tokie K. K. parodymai, gynėjo nuomone, yra išsamūs ir nuoširdūs, todėl jo atžvilgiu pripažintina BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. K. bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, pažeidė bausmių skyrimo taisykles, numatytas BK 54 straipsnyje. Apelianto nuomone, nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad K. K. anksčiau teistas nebuvo, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, yra vedęs, turi du vaikus, jo tėvų sveikatos būklė yra bloga. Be to, nuteistasis K. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad šią nusikalstamą veiką padaryti jį paskatino sunki materialinė padėtis. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, yra svarbios individualizuojant bausmę kaltininkui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog, atsižvelgiant į sunkią K. K. tėvo ir uošvio sveikatos būklę, dėl ko jiems reikalinga nuolatinė slauga, yra pagrindas nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Šalies argumentai

Nuteistojo K. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti: pripažinti K. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi; taikyti K. K. atžvilgiu BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtąją bausmę; arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nustačius, kad K. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis G. M. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Nuteistasis skunde teigia, jog jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 260 straipsnio 3 dalyje, nenustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė. Pasak apelianto, jis pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kontrabandos būdu gabena labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nuteistasis teigė supratęs, kad K. K. perduotame pakete yra nelegalios prekės, tačiau manė, kad ten gali būti juvelyriniai dirbiniai. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokius apelianto parodymus nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Nuosprendyje teigiama, kad apeliantas vien iš paketų svorio ir juose esančios medžiagos konsistencijos turėjo suprasti, kad gabena ne juvelyrinius dirbinius, o narkotines ar psichotropines medžiagas. Tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrus chemijos ir fizikos dėsnius, brangieji metalai gali būti bet kokios konsistencijos – taip pat ir birios. Be to, pagrįstai manyti, jog gabena juvelyrinius dirbinius, apeliantui leido ir ta aplinkybė, kad gabentos narkotinės medžiagos nebuvo vien tik birios – dalis jų buvo sulipusios į gabaliukus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nuteistųjų K. K. ir G. M. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, o parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, – atmetė. Pagal formuojamą teismų praktiką, asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti, tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Apeliantas skunde teigia, jog apklausiamas ikiteisminiame tyrime nurodė, jog gabeno narkotines medžiagas tik todėl, kad apklausų metu jau žinojo, kad K. K. perduotame pakete buvo narkotinės medžiagos. Tačiau tokie parodymai nereiškia, kad nuteistasis apie gabenamas narkotines medžiagas žinojo ir tokio gabenimo metu.

Šalies argumentai

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirtosiomis bausmėmis, nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas jam bausmes, tik deklaratyviai nurodė visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau į jas tinkamai neatsižvelgė.

Nuteistasis teigia, kad viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, tačiau apygardos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu, pasak G. M. , jis neprisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalį, kadangi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų skundo argumento, šios nusikalstamos veikos jis nepadarė. Apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, taip pat neatsižvelgė į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes.

Nuteistasis G. M. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo K. K. gynėja prašė K. K. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. M. gynėja prašė nuteistojo G. M. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. K. gynėjo ir nuteistojo G. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo K. K. gynėjo apeliacinio skundo.

Nuteistojo gynėjas apeliacinio skundo reikalavimą K. K. išteisinti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnį 2 dalį grindžia tuo, kad padaryti nusikaltimus jis buvo išprovokuotas asmens, pravarde „Babur“.

Tiek pagal Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių teismo jurisprudenciją, provokacijos faktas konstatuotinas tuo atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Provokavimas padaryti nusikalstamą veiką teismų praktikoje apibrėžiamas kaip asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Tai reiškia, kad draudimas provokuoti asmenis nusikalsti siejamas su operatyvinės veiklos subjektais – tik valstybės pareigūnų ar asmenų, veikusių pagal jų instrukcijas ir su jų žinia, išprovokuota veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, nelaikoma nusikalstama. Pagal LR Operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinės veiklos subjektai yra specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. Tais atvejais, kai asmenį padaryti nusikalstamą veiką sukursto kitas asmuo, kuris nėra operatyvinės veiklos subjektas, sukurstytas asmuo nuo atsakomybės nėra atleidžiamas. Vadinasi, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde minimas asmuo, pravarde „Babur“, veikė kaip operatyvinės veiklos subjektas, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis K. K. buvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad K. K. buvo kurstomas nusikalsti asmens, pravarde „Babur“. Nei vienoje apklausoje K. K. nenurodė, kad jis buvo kurstomas neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino. Priešingai, apklausų ikiteisminiame tyrime metu jis teigė, kad su pažįstamu asmeniu, pravarde „Babur“, jis susitiko Maskvoje. Susitikimo metu pastarasis pasiūlė pirkti ir pargabenti į Lietuvą narkotines medžiagas. Nuteistasis sutiko su tokiu pasiūlymu ir iš minėto asmens už 50 000 eurų įsigijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino (t. 1 b.l. 135-137). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. K. iš dalies pakeitė savo parodymus, tačiau ir šios apklausos metu jis nenurodė, kad buvo provokuojamas nusikalsti. Aiškindamas labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įsigijimo aplinkybes, K. K. teigė, jog įsigyti ir gabenti neteisėtą krovinį jam pasiūlė nepažįstami Kazachstano gyventojai, už tai pažadėdami piniginį atlygį. Kadangi K. K. finansinė būklė tuo metu buvo sunki, jis su tokiu pasiūlymu sutiko. Be to, iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, kuriame užfiksuoti K. K. telefoniniai pokalbiai su nenustatytos asmenybės rusakalbiu vyriškiu, matyti, kad nuteistasis pats aktyviai tariasi su pastaruoju dėl susitikimo Maskvoje, viešbutyje „Kosmos“ (t. 1 b.l. 28-43). Apklausos ikiteisminio tyrimo metu K. K. paaiškino, kad šiame operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti jo pokalbiai su asmeniu, pravarde „Babur“ (t. 1 b.l. 127-129). Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad K. K. buvo provokuojamas įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir organizuoti jos kontrabandą į Lietuvą.

Nepagrįstu pripažįstamas ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog byloje liko nepatikrinta aplinkybė, ar K. K. atžvilgiu atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Iš byloje esančių protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo matyti, kad Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo V. Barkausko 2010 m. vasario 11 d. teikimu Nr. S1-120KF, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2010 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. SD-644KF buvo sankcionuotas G. M. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas bei Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko 2010 m. kovo 8 d. teikimu Nr. S1-187KF, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2010 m. kovo 9 d. nutartimi Nr. SD-988KF buvo sankcionuotas K. K. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas (t. 1 b.l. 28-47). Iš byloje esančio 2010 m. birželio 29 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto Nr. 38-IL-348 matyti, kad, vadovaujantis LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ir LR Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, buvo išslaptinti šie dokumentai: Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – LKPB) raštas dėl teikimo naudoti technines priemones specialia tvarka; LKPB raštas dėl teikimo pratęsti techninių priemonių naudojimą specialia tvarka; LKPK raštas dėl teikimo naudoti technines priemones specialia tvarka; 2010 m. vasario mėnesio 22, 23, 28 dienos ir gegužės mėnesio 2 dienos suvestinė Nr. 1; 2010 m. kovo mėnesio 15, 16, 17 dienos ir balandžio mėnesio 7, 9, 12, 13, 19, 23 dienos suvestinė Nr. 1; 2010 m. balandžio mėnesio 20, 23, 26, 27, 28 dienos ir gegužės mėnesio 2 dienos suvestinė Nr. 1 (t. 1 b.l. 24-27). Visi šie pirmiau paminėti duomenys yra baudžiamosios bylos medžiagoje, su kuria turėjo galimybę susipažinti tiek nuteistasis K. K. , tiek jo gynėjas. Byloje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad buvo gauta tarnybinė informacija apie tai, kad K. K. organizuoja labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino kontrabandą iš Rusijos į Lietuvą, padedant tolimųjų reisų vairuotojui G. M. . Todėl 2010 m. vasario 12 d. buvo pradėti operatyvinio tyrimo veiksmai G. M. atžvilgiu, o K. K. atžvilgiu tokio pobūdžio slapti veiksmai buvo pradėti 2010 m. kovo 9 d. Gauta operatyvinė informacija apie nuteistųjų galimai daromas nusikalstamas veikas pasitvirtino 2010 m. gegužės 2 d., pasienio poste sulaikius G. M. ir jo vairuojamame krovininiame automobilyje radus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino.

Taigi, iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad policijos pareigūnai iš anksto gavo operatyvinės informacijos apie K. K. ir G. M. planuojamas nusikalstamas veikas, todėl siekdami nustatyti visus nusikalstamų veikų padaryme dalyvaujančius asmenis ir atskleisti planuojamas padaryti nusikalstamas veikas, atliko LR Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, kurie buvo sankcionuoti nepažeidžiant šiame įstatyme nustatytos sankcionavimo tvarkos. Pareigūnų turima operatyvinė informacija, kaip minėta, pasitvirtino 2010 m. gegužės 2 d. sulaikius G. M. vairuojamą krovininį automobilį ir patikrinimo metu jame suradus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje operatyvinio tyrimo veiksmai buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei apeliantas, nei jo ginamasis K. K. nekvestionavo byloje atliktų operatyvinių veiksmų pagrįstumo bei teisėtumo bei jais remiantis surinktų įrodymų leistinumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis K. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis K. K. ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, jis iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė neigti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – teigė iš anksto neorganizavęs labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo ir jų gabenimo į Lietuvą, tvirtino manęs, kad į Lietuvą turės pargabenti juvelyrinius dirbinius. Tokie K. K. parodymai buvo paneigti byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Todėl K. K. parodymai dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių negali būti pripažįstami išsamiais ir nuoširdžiais. Be to, teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad nuoširdus kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tik tada, kai jis savanoriškai pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2010 m. gegužės 2 d., suradus ir paėmus labai didelį kiekį narkotinių medžiagų G. M. vairuojamame krovininiame automobilyje. Iš karto po sulaikymo, 2010 m. gegužės 2 d. nuteistasis G. M. buvo apklaustas pirmąjį kartą ir šios apklausos metu paaiškino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tarp jų ir tai, kad atgabenti narkotines medžiagas į Lietuvą jo paprašė K. K. . Tuo tarpu pastarasis pirmąjį kartą įtariamuoju buvo apklaustas 2010 m. gegužės 3 d. Tai reiškia, kad iki pirmosios K. K. apklausos ikiteisminiame tyrime policijos pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Be to, iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2010 m. gegužės 2 d., G. M. krovininio automobilio patikrinimo metu, kuomet buvo surastos narkotinės medžiagos, pastarasis apeliantui parašė trumpąją SMS žinutę su tekstu „rado“. Vadinasi, pirmosios apklausos metu K. K. jau buvo žinoma, kad policijos pareigūnai turi objektyvių duomenų apie jo daromas nusikalstamas veikas. Todėl, įvertinus K. K. prisipažinimo ikiteisminiame tyrime laiką, darytina išvada, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ne savo noru, o dėl byloje surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę, nes po K. K. pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime naujų esminių aplinkybių, susijusių su nusikalstamų veikų padarymu, nepaaiškėjo. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti K. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. K. bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį, tėvų ir uošvių sveikatos būklę, kitus asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis ir paskyrė aiškiai per griežtas laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jei neteisinga bausmė susijusi su esminiais baudžiamojo įstatymo pažeidimais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmių skyrimo taisyklėmis, numatytomis BK 41 ir 54 straipsniuose ir jų nepažeidė. Griežčiausia laisvės atėmimo bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, K. K. paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pagrįstai pripažinęs kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, apygardos teismas K. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę keturiolikai metų. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, viršijantį BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos bausmės vidurkį, nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde minimas aplinkybes – tai, kad K. K. nuteistas pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi šeimą, nepilnamečių vaikų. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir atsižvelgė blogą nuteistojo tėvų bei uošvių sveikatos būklę bei sunkią šeimos materialinę padėtį. Tačiau, pagal BK bendrosios dalies nuostatas, teismas, skirdamas bausmę kaltininkui, turi įvertinti ir padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą.

K. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu (2173, 552 g grynosios masės) narkotinės medžiagos – heroino. LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų nustatyta, kad labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – heroino yra daugiau kaip 10 g. Tai reiškia, kad heroinas pripažįstamas itin stipria ir labai pavojinga narkotine medžiaga. Tuo tarpu K. K. neteisėtai disponavo labai dideliu – 2173, 552 g grynosios narkotinės medžiagos – heroino, daugiau nei du šimtus kartų viršijančiu minėtose rekomendacijose nustatytą minimalaus kiekio ribą (10 g), kurią viršijus neteisėtai disponuojamo heroino kiekis laikomas labai dideliu. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Akivaizdu, kad išplatinus šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, ir žala visuomenei būtų padaryta labai didelė. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, rodo didelį K. K. padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad K. K. atsakomybę dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sunkina tai, kad ji padaryta veikiant bendrininkų grupe. Nuosprendį priėmęs teismas nenustatė K. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde minimos aplinkybės – tai, jog K. K. turi šeimą, kurioje yra nepilnamečių vaikų, sunkiai sergančius tėvus bei uošvius, yra svarbios skiriant bausmę kaltininkui, tačiau apygardos teismo nustatytos bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumos iš esmės nekeičia ir vien dėl to švelninti apeliantui paskirtos bausmės nėra pagrindo. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, K. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį skirdamas laisvės atėmimo bausmes, griežtesnes nei šių BK specialiosios dalies straipsnių sankcijoje numatytų bausmių vidurkiai, bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra jokio teisinio pagrindo sušvelninti paskirtųjų bausmių.

Nepagrįstu pripažįstamas ir apeliacinio skundo reikalavimas sušvelninti K. K. paskirtąsias bausmes, pritaikius BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 62 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, kai yra to paties straipsnio pirmoje ir antroje dalyse numatytos sąlygos. Taigi, taikyti šio straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, byloje nenustatytos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos sąlygos, duodančios pagrindą taikyti šio straipsnio nuostatas kaltininkui.

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtinais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijų ribų. Vienas iš tokių atvejų ir yra numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši įstatymo norma taikoma tada, kai sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, turinčių įtakos padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šiuo atveju byloje nenustatytos tokiomis išimtinės aplinkybės, kurios leistų pagrįstai manyti, kad K. K. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių nenurodė ir nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo G. M. apeliacinio skundo.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu apeliantas G. M. , objektyvieji požymiai tai – neteisėtas labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo G. M. veikoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti du BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: įgijimas ir gabenimas labai didelio kiekio (2173, 552 g) grynosios masės narkotinės medžiagos – heroino. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia nežinojęs paketo turinio, kurį jam perdavė K. K. , todėl nesuvokęs apie savo atliekamų veiksmų nusikalstamą pobūdį, t.y. narkotinės medžiagos gabenimą kontrabandos būdu. Tačiau apygardos teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad G. M. padarytoje nusikalstamoje veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, svarbią reikšmę turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis, jį įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Apygardos teismas, teisiškai įvertindamas G. M. neteisėtus veiksmus, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Sugretinęs visus bylos medžiagoje esančius faktinius duomenis, gautus: apklausus liudytoją V. L. , pačius nuteistuosius G. M. ir K. K. , atlikus Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, atlikus objektų apžiūrą – pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė apelianto padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą apie neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą bei gabenimą ir norėjimą taip veikti. Byloje esančių faktinių duomenų pakako G. M. kaltei nustatyti. Jie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir BPK nustatyta tvarka. Jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis priemonėmis patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Remiantis byloje surinktų, išnagrinėtų ir patikrintų įrodymų visuma, apygardos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta apelianto gynybos versija, pagal kurią jis nežinojo, kad jam perduotame pakete yra narkotinės medžiagos ir buvo įsitikinęs, kad gabena juvelyrinius dirbinius.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis G. M. , 2010 m. balandžio 29 d. Rusijos Federacijoje, netoli Maskvos miesto, susitiko su pažįstamu K. K. . Šis apeliantui perdavė paketą ir nurodė jį nugabenti į Lietuvą. G. M. perduotą paketą tą pačią dieną nusinešė iki savo automobilio ir paslėpė jame iš anksto specialiai įrengtoje slėptuvėje. Šių objektyviais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nuteistasis neneigė. Liudytoju apklaustas Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas V. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog buvo gauta operatyvinė informacija, kad K. K. galimai disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir, padedamas G. M. , jas iš Rusijos Federacijos gabena į Lietuvą. Tikrinant šią operatyvinę informaciją, 2010 m. gegužės 1 d. Obelių pasienio poste G. M. buvo sulaikytas. Patikrinus jo vairuojamą krovininį automobilį, jokių draudžiamų medžiagų nebuvo rasta, todėl išsamesniam patikrinimui buvo nutarta vykti į Medininkų pasienio postą. Važiuojant automobilį vairavo G. M. , o liudytojas sėdėjo šalia, keleivio vietoje. Nuteistasis iki Medininkų pasienio posto važiavo lėtai, aiškino, jog greičiau važiuoti negali, nes automobilis yra sugedęs. Medininkų pasienio poste patikrinus G. M. automobilį specialia įranga, viename iš duslintuvų buvo rasta įrengta slėptuvė, kurioje buvo paslėptas apdegęs paketas. Radus slėptuvę G. M. iš karto prisipažino neteisėtai gabenęs narkotines medžiagas. Taip pat jis paaiškino, kad po pirminio patikrinimo jis specialiai uždarė duslintuvo sklendę, tikėdamasis, kad važiuojant ik Medininkų pasienio posto, jame esančios narkotinės medžiagos sudegs (t. 3 b.l. 82). Iš 2010 m. gegužės 2 d. krovininio automobilio „Freightliner“, v.n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo nuteistasis G. M. , apžiūros protokolo matyti, kad automobilyje įrengta speciali slėptuvė, kurioje buvo rastas apdegęs paketas su narkotinėmis medžiagomis (t. 1 b.l. 5-19). Taigi, iš šių pirmiau aptartų duomenų matyti, jog K. K. perduotą paketą su labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų G. M. paslėpė savo automobilyje specialiai tam jo paties įrengtoje slėptuvėje. Tai, jog jas gabendamas G. M. suprato, kad tai ne juvelyriniai dirbiniai, o narkotinės medžiagos, patvirtina liudytojo V. L. parodymai apie tai, kad pats G. M. pasakė pareigūnams, jog duslintuvo sklendę uždarė specialiai, tikėdamasis, kad duslintuve paslėptos narkotinės medžiagos veikiamos automobilio išmetimo dujų bus sunaikintos. Akivaizdu, jog veikiant tokiu būdu nuslėpti ar sunaikinti gabenamus juvelyrinius dirbinius būtų neįmanoma. Be to, liudytojas V. L. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog suradus automobilyje paketą G. M. iš karto prisipažino gabenantis ne juvelyrinius dirbinius, o narkotines medžiagas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojas V. L. apkalba apeliantą, duodamas jį kaltinančius parodymus. Juo labiau, kad tokie liudytojo V. L. parodymai sutampa ir su paties apelianto parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Šioje apklausoje G. M. kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, jog dar prieš išvykstant į Kazachstaną, K. K. paprašė apelianto į Lietuvą iš Rusijos Federacijos atgabenti narkotines medžiagas, už tai pažadėdamas 3000 eurų atlygį. Važiuodamas iš Kazachstano Rusijos link, iš K. K. gavo trumpąją SMS žinutę, kurioje buvo nurodoma, kad narkotines medžiagas reikės pasiimti Rusijoje, netoli Maskvos. Atvykęs į Maskvą, apeliantas susitiko su K. K. , kuris viešbutyje perdavė paketą su narkotinėmis medžiagomis. Ši medžiaga buvo supakuota į permatomus, polietileninius maišelius. Paimtus paketus apeliantas nusinešė iki mašinos ir paslėpė juos specialiai tam įrengtoje slėptuvėje, krovininio automobilio duslintuve (t. 1, b.l. 70-71). Tokie apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, sutampa ir su nuteistojo K. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis patvirtino, jog pats pasiūlė G. M. į Lietuvą pargabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurią prieš tai įgijo Maskvoje, iš asmens, pravarde „Babur“, pažadėdamas jam piniginį atlygį. G. M. , žinodamas, kad teks kontrabandos būdu gabenti narkotines medžiagas, su tokiu pasiūlymu sutiko (t. 1 bl. 135-137). Tą aplinkybę, kad apeliantui iš anksto buvo žinoma apie jam perduotas narkotines medžiagas, kurias jis paslėpęs krovininio automobilio duslintuve įrengtoje slėptuvėje gabeno į Lietuvą, patvirtina ir byloje esantis protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Jame užfiksuoti G. M. ir K. K. telefoniniai pokalbiai, įvykę dar prieš apelianto sulaikymą pasienio poste. Iš šių užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad apeliantas laikotarpyje nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. gegužės 2 d. nuolat bendravo su K. K. , skambindavo jam į mobiliojo ryšio telefoną, tarėsi dėl susitikimų, krovinio suradimo ir vykimo į Kazchstaną bei Rusijos Federaciją (t.1 b.l. 28-31).

Taigi, iš pirmiau aptartų apelianto ir nuteistojo K. K. parodymų ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog G. M. iš anksto žinojo, kad už atitinkamą piniginį atlygį į Lietuvą iš Rusijos Federacijos gabens būtent narkotines medžiagas. Nei vienoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nenurodė, kad jis nežinojo apie gabenamas medžiagas, manęs, kad tai gali būti juvelyriniai dirbiniai. Tokią versiją apeliantas iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas išsamiai išanalizavo tokius G. M. parodymus, sugretino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir išsamiai motyvuodamas paneigė tokią apelianto keliamą versiją, įvertindamas ją kaip siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai nei nurodo nuteistasis G. M. savo apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo nei teisinių, nei loginių kliūčių apkaltinamąjį nuosprendį grįsti apelianto ir nuteistojo K. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistieji G. M. ir K. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti nepažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimų. Vadinasi, abiejų nuteistųjų parodymai teisiamajame posėdyje buvo pagrįstai pagarsinti BPK 276 straipsnio tvarka bei pripažinti įrodymais ir kaip teisėtais būdais gauti faktiniai duomenys įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apelianto ir K. K. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas išsamiai nustatė esmines, turinčias įtakos veikos kvalifikavimui faktines bylos aplinkybes, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių ir teisingai išsprendė G. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį klausimą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, G. M. nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje pirmiau, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Skundžiamu nuosprendžiu G. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad vykdė labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino kontrabandą iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis G. M. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime neneigė iš K. K. įgijęs narkotines medžiagas ir jas gabenęs savo automobilyje įrengtoje slėptuvėje į Lietuvą. Tačiau apeliantas pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus ir sau palankia linkme ėmė aiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – teigė, jog nežinojo, kad jo slaptai gabenamame pakete yra labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – heroino. Vadinasi, G. M. teisiamojo posėdžio metu ėmė neigti vieną iš BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – nusikaltimo dalyką bei subjektyvųjį veikos požymį – kaltę. Todėl G. M. parodymai negali būti pripažįstami išsamiais ir nuoširdžiais. Esant šioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinti G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi – nėra teisinio pagrindo.

Taip pat nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį neatsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, į šeiminę bei turtinę padėtį, todėl paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais nuteistojo skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytų nusikaltimų rūšinio pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, tinkamai individualizavo bausmes G. M. , nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Griežčiausia bausmė, kuri ir nulėmė galutinės subendrintos bausmės dydį, G. M. paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Už šį labai sunkų nusikaltimą įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Priešingai nei teigiama G. M. apeliaciniame skunde, apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – kaltininką charakterizuojančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo rūšinį pavojingumą, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. M. iki šios nusikalstamos veikos dirbo, turi šeimą, anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka nebuvo. Šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja apeliantą. Tačiau vertindama padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad G. M. kontrabandos būdu į Lietuvą gabeno labai didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį, kuris daug kartų viršijo pirmiau minėtame Sveikatos apsaugos ministro įsakyme nustatytą labai didelį heroino kiekį. Atsižvelgdamas į šias ir pirmiau nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra didelio rūšinio pavojingumo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismo G. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nelaikytina akivaizdžiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. K. gynėjo advokato Stasio Zabitos ir nuteistojo G. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Jonas Algimantas VenckusLinas Žukauskas