Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarimo R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. Č. už tai, kad jis 2009 m. gegužės 6 d., apie 13.30 val., Panevėžyje, Basanavičiaus - Žagienio gatvių sankryžoje, vairuodamas I. Š. priklausantį automobilį Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą, nedavė kelio ja važiuojančiam automobiliui, jį kliudė, po kontakto pavažiavo atbuline eiga ir dar kartą kliudė tą patį automobilį, iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 106, 119, 231 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. Č. buvo surašytas dėl pažeidimų, numatytų, ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėją pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė jam 150 Lt baudą, o administracinio teisės pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje, bylos teiseną R. Č. atžvilgiu nutraukė, padaręs išvadą, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, pasitraukiant iš eismo įvykio vietos.

Ginčo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl pareiškėjo kaltės padarius minėtą pažeidimą.

Tačiau Institucija apeliaciniame skunde nurodo, jog R. Č. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jis turi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Iš R. Č. ir nukentėjusiojo P. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 48-19), nustatyta, jog po to, kai minėtų asmenų vairuojami automobiliai dėl R. Č. neteisėtų veiksmų kliudė vienas kitą, vairuotojai automobilius sustabdė ir dėl eismo įvykio susitarė – R. Č. atlygino žalą nuketėjusiajam, sumokėjo 200 Lt. Šias aplinkybes teismo posėdyje vienodai nurodė tiek R. Č., tiek nukentėjusysis P. G.. Po to, R. Č. ir P. G. sėdo į savo automobilius, ir R. Č. automobilis pavažiavo (tokia formuluotė nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole) atbuline eiga ir dar kartą kliudė nukentėjusiojo automobilį bei nuvažiavo iš įvykio vietos. Šios aplinkybės yra nustatytos nukentėjusiojo P. G. rašytiniais paaiškinimais (b. l. 21-22) ir parodymais (b. l. 49), juos atitinka rašytinė bylos medžiaga dėl nukentėjusiojo automobiliui padarytų apgadinimų (b. l. 18). Tačiau pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tarp automobilių įvykusio antro kontakto nepajuto, o iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes prieš tai su nukentėjusiuoju susitarė, atlygino padarytą žalą (b. l. 48). Pažymėtina, kad ir pirminiame rašytiniame paaiškinime R. Č. nurodė aplinkybes, susijusias su įvykusiu pirmu kontaktu tarp automobilių, pažymėjo, jog po eismo įvykio atlygino nuketėjusiajam padarytą žalą ir šiam leidus išvažiavo (b. l. 23). Teisėjų kolegijos vertinimu, R. Č. iškeltą versiją, jog jis galėjo nepajusti antro kontakto tarp automobilių taip pat patvirtina objektyvių byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pirma, minėtas asmuo po prieš tai įvykusio eismo įvykio sustojo, susitarė su nukentėjusiuoju ir jam atlygino padarytą žalą, t. y. nevengė atsakomybės. Antra, nukentėjusiojo P. G. parodymai nepaneigia R. Č. paaiškinimų, kad jis nepastebėjo antrą kartą kliudęs nukentėjusiojo automobilį ir tyčia iš eismo įvykio vietos nepasišalino. Priešingai, nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog R. Č. gal iš susijaudinimo atsitrenkė į jo automobilį ir nuvažiavo (b. l. 49), t. y. nukentėjusysis negalėjo patvirtinti, jog R. Č., antrą kartą kliudęs jo automobilį, pajuto kontaktą ir tyčia pasišalino iš įvykio vietos. Trečia, iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, jog R. Č. vairuotas automobilis Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo draustas Kasko draudimu (b. l. 41), todėl R. Č. nurodyta aplinkybė, jog jis neturėjo jokio pagrindo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, laikytina objektyvia. Institucijos apeliaciniame skunde iškelta versija, jog R. Č. iš eismo įvykio vietos pasišalino, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, nes gal būt transporto priemonę vairavo neblaivus, yra tik prielaidinio pobūdžio, jos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Be to, kaip jau buvo paminėta, po įvykusio pirmo kontakto tarp automobilių R. Č. nepasišalino iš eismo įvykio vietos ir atsakomybės nevengė. Ketvirta, iš bylos medžiagoje esančios fotolentelės matyti, jog ant automobilio Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinio bamperio yra vos pastebimas nubrozdinimas. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, jog R. Č. objektyviai galėjo nepajusti, jog antrą kartą kliudė nukentėjusiojo automobilį. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvaus ir neabejotino pagrindo teigti, jog R. Č. pajuto antrą kontaktą tarp automobilių ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių R. Č. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną R. Č. atžvilgiu nutraukė.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.