- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-22
- Bylos Nr.
- I-894-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01797-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Alytaus pataisos namams
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. skunde bei teismo posėdžio metu prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką 1203.12 Eur (4154.16 Lt) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. bei įpareigoti atsakovą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 1203.12 Eur (4154.16 Lt) pervesti į skunde nurodytą sąskaitą. Pažymėjo, jog nuo 1999 m. sausio 1 d. dirbo Alytaus pataisos namuose statutiniu valstybės tarnautoju. Paskutiniu metu dirbo Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigose. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. P-359 buvo atleistas iš tarnybos. Teigė, kad atsakovas Alytaus pataisos namai atliko netinkamą darbo užmokesčio apskaičiavimą, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, t.y., kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl turi būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką 1203.12 Eur (4154.16 Lt) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. taikytinas trejų metų ieškininės senaties terminas. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas sužinojo, jog jo teisė pažeista 2009 m. gruodžio 11 d. Konstituciniam teismui priėmus nutarimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, pareiškėjas turėjo skundą pateikti 2012 m. gruodžio 11 d. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas, taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies 1203.12 Eur (4154.16 Lt) priteisimo pareiškėjui A. R., kai atsakovas Alytaus pataisos namai neišmokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos.
Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas A. R. 1999-2009 metais dirbo Alytaus pataisos namuose. Kaip matyti iš atsakovo Alytaus pataisos namų pateiktos pažymos, pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos, sudarė 1203.12 Eur (4154.16 Lt). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas Alytaus pataisos namai prašo šioje administracinėje byloje pareiškėjo pateiktam reikalavimui taikyti ieškininės senaties terminą. Pagal Civilinio kodekso (toliau tekste – ir CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi, ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas Alytaus pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos ar turtinės padėties pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ viešo paskelbimo (oficialiai paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. (Valstybės žinios, 2009 m. gruodžio 15 d., Nr. 148-6632)) ir dėl to laikomas pareiškėjui žinomu. Juo labiau, pareiškėjas paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir grindžia savo skundą (b. l. 18-20). Pareiškėjas per trejus metus nuo paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo galėjo kreiptis į teismą dėl paminėtu laikotarpiu nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tačiau to nepadarė, todėl nustatytas trejų metų senaties terminas laikytinas pasibaigusiu 2012 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 24 d. (spaudas ant voko, b. l. 14), t. y. praleidęs nurodytą senaties terminą, o tai yra pagrindas jo reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad tai, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Pažymėtina, kad pareiškėjo elgesys neatitiko apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2009 m. gruodžio 10 d.) buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo gebėjimai taikyti teisę ir ginti savo galimai pažeistas teises negali būti vertinami pagal žemesnius nei vidutiniai apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiančio asmens analogiškoje situacijoje elgesio standartus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl darbo užmokesčio nepriemokos kreipėsi į atsakovą anksčiau nei 2013 m. liepos mėnesį (b.l. 7), t. y. kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, pareiškė atsakovui pretenzijas dėl darbo užmokesčio nepriemokos už šį laikotarpį ir siekė išsiaiškinti, ar atsakovas sutinka išmokėti šią nepriemoką ne ginčo tvarka, ar (nesutikimo atveju) turi būti keliamas ginčas teisme. Kaip minėta, CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 1203.12 Eur (4154.16 Lt) pervesti į skunde nurodytą sąskaitą
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.