Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-01-19 · Administracinė byla Nr. A-438-100-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-01-19
Bylos Nr.
A-438-100-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D.K., Z.J., J.G., J.R.
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-100/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei V.V.,atsakovo atstovei J.M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D.K., Z.J., J.G., J.R. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per du mėnesius pakeisti 2004-10-08 įsakymą Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“, suformuojant atskirus naudojamos namų valdos ir natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007-08-09 rašto Nr.S 19-477 bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007-06-19 rašto Nr.A51-11437 (2.5-MPD-0) matyti, jog pagal namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis, naudojamo žemės sklypo plotas yra 0,5019 ha. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo duomenimis, žemės sklype, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenamojo pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra pretendentė Z.J., o kito (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - D.K., kuri nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pagal teisės aktus turinti teisę išpirkti prie nuosavybes teise turimo pastato naudojamą žemės sklypo dalį. Į likusią dalį galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės pil. Z.J.. Pretendentės J.G. ir J.R. į buvusio savininko P.J. turėtą žemę gyvenamojo pastato (jo dalies) (duomenys neskelbtini) sklype nuosavybės teisės neturi. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimas negalimas, kol nėra patvirtinti dviejų atskirų žemės sklypų (faktiškai naudojamo namų valdos ir likusios laisvos (neužstatytos) duomenys. Atsižvelgiant į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punktą, turi būti formuojami atskiri naudojamos namų valdos ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2007-06-19 raštu Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė performuoti 11553 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nustačius, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-10-08 įsakymas Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ prieštarauja įstatymų ir Vyriausybės nutarimų reikalavimus ir neteisingai suformavo žemės sklypą, Vyriausybės atstovas kreipėsi su teikimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių siūlydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-10-08 įsakymo Nr. 30-1565 pakeitimo klausimą. Tačiau per nustatytą terminą teikimas įvykdytas nebuvo, 2007-09-14 raštu Nr.A51-17780-(3.6-PD-4) „Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikimo Nr.lT-32“, buvo prašoma pratęsti teikimo įvykdymo terminą dviems mėnesiams. Vyriausybės atstovas 2007-09-18 potvarkiu Nr.lP-22 „Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2007-08-24 teikimo Nr. 1T-32 įvykdymo termino atidėjimo“ atidėjo teikimo įvykdymo terminą iki 2007-11-10 dienos. Kadangi pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalį apie teikimo įvykdymą per 10 dienų nebuvo pranešta Vyriausybės atstovui, laikytina, jog buvo atsisakyta tenkinti teikimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą nesutiko su pareiškėjo prašymu.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-12-05 raštu Nr. 31/03/17-3511 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydamas nustatyti, ar iki nacionalizacijos P.J. turėta žemė nėra priskiriama valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti sklypo kadastrinius matavimus ir parengti žemės sklypo planą, bei pateikė minėto savininko turėtos žemėvaldos kartografinę medžiagą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-10-08 priėmė įsakymą Nr. 30-1565, kuriuo buvo nustatytos suformuoto naudojamos namų valdos ir laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės 11553 kv. m. ploto sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, miesto plano ištraukoje pažymėtos skaičiais 1-13, bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimai ir sąlygos. Žemėtvarkos skyrius 2003-12-05 rašte Nr. 31/03/17-3511 nenurodė, kad naudojamas namų valdos žemės sklypas bei likęs laisvas (neužstatytas) žemės plotas turi būti suformuoti atskirais žemės sklypais, t. y. nebuvo pateiktas toks piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, pageidavimas, Žemėtvarkos skyrius taip pat neinformavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip bus atkuriamos nuosavybės teisės, todėl ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus įsakymas negali būti pripažintas neteisėtu, remiantis šia norma, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punktas numato galimybę formuoti laisvą (neužstatytą) sklypą tiek atskirai, tiek bendrai su namų valdos žemės sklypu. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi Žemėtvarkos skyriaus aukščiau nurodytame rašte pateiktais duomenimis, bei vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punktu bei 106 punktu, atliko visus būtinus teisėtus ir pagrįstus veiksmus.

Atsakovo teigimu, suformuota sklypo (duomenys neskelbtini) sklypo dalis pakliūna į teritoriją, kuriai taikomos specialiosios naudojimo sąlygos, nauji žemės sklypai šiose teritorijose neformuojami, todėl įsakymu Nr. 30-1565 nustatytų ribų ir ploto sklypas gali būti tik plečiamas arba siaurinamas, tačiau negali būti skaidomas ir tokiu būdu formuojami keli savarankiški sklypai. Žemės sklypo, sudarančio namų valdą, dydis gali būti patvirtinamas tik atitinkamu administraciniu aktu, todėl aptariamuoju atveju ginčo sklypo dydis patvirtintas skundžiamu įsakymu Nr. 30-1565. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl įsakymo Nr. 30-1565 pakeitimo, viršijo savo įgaliojimus, numatytus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, nes atsižvelgus į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnį, ginčą išnagrinėjus minėtoms ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoms, jis gali būti nagrinėjamas teisme. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio mėnesį buvo informuota apie skundžiamą įsakymą, tačiau tik 2007 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į pareiškėją, taip vilkindama nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir klaidindama pretendentes, turinčias teisę atkurti nuosavybės teisę į P.J. turėtą žemę.

Tretieji suinteresuotieji asmenys Z.J., J.G., J.R. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo D.K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą, jį prašė tenkinti, nes ginčijamas įsakymas pažeidžia jos, kaip bendraturtės, teises.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-03-06 sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau - Žemėtvarkos skyrius) 2003-12-05 raštu Nr. 31/03/17-3511 (b.l. 20, 21-22) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydamas nustatyti, ar iki nacionalizacijos P.J. turėta žemė nėra priskiriama valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti sklypo kadastrinius matavimus ir parengti žemės sklypo planą, bei pateikė minėto savininko turėtos žemėvaldos kartografinę medžiagą. Remdamasis Žemėtvarkos skyriaus gauta medžiaga, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-10-08 priėmė įsakymą Nr. 30-1565, kuriuo buvo nustatytos suformuotos naudojamos namų valdos ir laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės 11553 kv. m. ploto sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, miesto plano ištraukoje pažymėtos skaičiais 1-13, bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimai ir sąlygos. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad ginčijamas įsakymas Nr. 30-1565 prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau - Taisyklės) 6 punktui yra nepagrįstas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkte nustatyta, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, - jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Tokiu atveju, teismo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka nustato, kad kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, visada turi jie išreikšti savo valią dėl sklypo formavimo - ar laisvą (neužstatytą) sklypą formuoti atskirai ir perduoti jų bendrojon nuosavybėn, ar šį sklypą apjungti su namų valdos sklypu ir perduoti statinių savininko nuosavybėn.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punktas taip pat nustato, jog grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą taikytina tuo atveju, kai jau yra piliečių pageidavimas formuoti grąžinamą (laisvą) sklypą atskirais sklypais. Nagrinėjamu atveju Žemėtvarkos skyrius 2003-12-05 rašte Nr. 31/03/17-3511 nenurodė, kad naudojamas namų valdos žemės sklypas bei likęs laisvas (neužstatytas) žemės plotas turi būti suformuoti atskirais žemės sklypais, t. y. nebuvo pateiktas toks piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, pageidavimas, Žemėtvarkos skyrius taip pat neinformavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip bus atkuriamos nuosavybės teisės, todėl ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus įsakymas negali būti pripažintas neteisėtu, remiantis šia norma, nes Tvarkos 34 punktas numato galimybę formuoti laisvą (neužstatytą) sklypą tiek atskirai, tiek bendrai su namų valdos žemės sklypu. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi Žemėtvarkos skyriaus aukščiau nurodytame rašte pateiktais duomenimis, bei vadovaudamasi Tvarkos 34 punktu bei 106 punktu, numatančiu, kad tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą, atliko visus būtinus teisėtus ir pagrįstus veiksmus.

Teismo vertinimu, ginčijamu įsakymu Nr. 30-1565 suformuotos sklypo (duomenys neskelbtini) ribos. Šio sklypo dalis pakliūna į teritoriją, kuriai taikomos specialiosios naudojimo sąlygos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-19 nutarimu Nr. 855 patvirtintas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatas bei Vyriausybės 1998-12-10 nutarimu Nr. 1416 patvirtintas Pavilnių regioninio parko zonavimo nuostatas, nauji žemės sklypai šiose teritorijose neformuojami. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo argumentas, kad nustatytas naudojamos namų valdos sklypo plotas neatitinka sklypo ploto, nurodyto techninės apskaitos bylos plane yra nepagrįstas, nes duomenų apie naudojamo sklypo dydį pažymėjimas techninės apskaitos bylos plane nesudaro pagrindo išvadai, kad namų valdai išdėstyti yra skirtas būtent toks, konkretaus dydžio ir ribų žemės sklypas. Žemės sklypo, sudarančio namų valdą, dydis gali būti patvirtinamas tik atitinkamu administraciniu aktu, šiuo atveju ginčo sklypo dydis patvirtintas skundžiamu įsakymu Nr. 30-1565.

Dėl pareiškėjo teisės paduoti prašymą teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ėmėsi ginti fizinių asmenų interesus, siekdamas apginti jų pažeistas teises, susijusias su nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimu, žemės sklypo suformavimo stadijoje. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo netenkina ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisėms atkurti. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalis, apibrėžianti Vyriausybės atstovo įgaliojimus, nustato, kad Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl individualių teisės aktų, kurių apskundimo specialią tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Tokiu atveju, teismo manymu, pareiškėjas, pateikdamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl įsakymo Nr. 30-1565 pakeitimo, viršijo savo įgaliojimus, numatytus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje. Teismas pabrėžė, kad keliamas ginčas yra susijęs su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu, kurį reglamentuoja specialūs teisės aktai, kartu nustatydami ir sprendimų (veiksmų, neveikimo) apskundimo ir nagrinėjimo tvarką. Tai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas (17-19 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 punktas, kuris nustato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Ginčą išnagrinėjus nurodytoms ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoms, jis gali būti nagrinėjamas teisme (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnis). Vyriausybės įgaliota instituciją tokiems ginčams spręsti yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 709 ir Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. Nr. 194). Kaip išaiškino teismas, ginčijamas atsakovo sprendimas apima tik žemės sklypo suformavimą, ir tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl jo apskundimui taikytina minėtais teisės aktais nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria turi teisę pasinaudoti asmenys, kurių teisėms ar teisėtiems interesams daro ar gali daryti įtaką toks sprendimas.

Teismas pabrėžė, jog bylos aplinkybės rodo, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo išaiškinta ginčijamo sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, nors Vilniaus apskrities viršininko administracija, veikdama savo kompetencijos ribose, vadovaudamasi gero administravimo principu ir užtikrindama tinkamą jos pradėtos administravimo procedūros vykdymą, privalėdama būti aktyvi, kontroliuodama ir imdamasi atitinkamų administracinių ar kitų priemonių, jei kitos institucijos tinkamai ir laiku nevykdo joms priskirtų funkcijų, privalėjo apie šiuos pažeidimus informuoti suinteresuotą asmenį ir išaiškinti ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, arba, įvertinus situaciją, pati inicijuoti tokio sprendimo panaikinimą, kreipiantis į prokuratūrą, nes viešo intereso gynimas nuosavybės teisių atkūrimo bylose Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimu Nr. IX-1701 priskirtas būtent Generalinei prokuratūrai. Kadangi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kreipdamasis su prašymu į teismą, viršijo savo kompetenciją, teismas padarė išvadą, kad jis šioje byloje neturi reikalavimo teisės, todėl jo prašymas turi būti atmestas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Tvarka) nuostatas. Tvarkos 34 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą. Tvarkos 34 punkto 5 pastraipos nuostata numato, kad, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, - jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Tačiau teismas nesivadovavo Tvarkos 34 punkto 6 pastraipa, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad grąžinama laisva (neužstatytą) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-10-08 įsakymu Nr.30-1565 suformavo bendrą namų valdos naudojamą ir grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, grubiai pažeidė šią teisės normą, todėl minėtas įsakymas yra keistinas patvirtinant suformuotus atskirus namų valdos naudojamą žemės sklypą ir grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą.

2. Teismas neteisingai aiškino su sklypo namų valdai suformavimu susijusius teisės aktus ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr.260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės). nuostatas. Teismas neargumentavo, kodėl nebuvo vadovautasi Taisyklių 6 punktu, kuris nustato, kad miestuose piliečiams, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami (taip pat perduodami neatlygintinai atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams, turintiems pastatus, į jų naudojamus žemės sklypus) namų valdos žemės sklypai, kurie yra pažymėti namų valdos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje. Pagal namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis, naudojamo žemės sklypo plotas yra 0,5019 ha. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo duomenimis, žemės sklype, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenamojo pastato, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) savininkė yra pretendentė Z.J., o kito (unikalus Nr. 10962028-0022) - D.K., kuri nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pagal teisės aktus turinti teisę išpirkti prie nuosavybes teise turimo pastato naudojama žemės sklypo dalį. Taigi, vadovaujantis šia nuostata bei remiantis kadastro duomenimis pilietėms Z.J. perdavimui atkuriant nuosavybės teises ir D.K. pardavimui savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu turėjo būti suformuotas atskiras 0,5019 ha namų valdos žemės sklypas. Tačiau namų valdos naudojamas žemės sklypas formuojant sklypų ribas buvo padidintas ir sujungtas su esančiu laisvos (neužstatytos) žemės sklypu, į kurio susigrąžinimą natūra pretenduoja ne tik pastatų (duomenys neskelbtini) savininkė Z.J., bet ir pretendentės atkurti nuosavybės teises į žemę J.G. ir J.R. kurios gyvenamojo pastato (jo dalies) (duomenys neskelbtini) sklype nuosavybės teise neturi. Tokiu būdu, laisvos (neužstatytos) žemės sąskaita ginčijamu įsakymu padidėjo bendrasavininkėms tenkanti namų valdos sklypo dalis, o tai gali įtakoti kitų suinteresuotų asmenų teisių ir interesų pažeidimus.

3. Pareiškėjas pažymi, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-19 nutarimu Nr.855 patvirtintus Pavilnių ir Verkių regioninio parko nuostatus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-10 nutarimu Nr.1416 patvirtintus Pavilnių regioninio parko zonavimo nuostatus, nauji žemės sklypai neformuojami. Vyriausybės 1996-07-19 nutarimu Nr.855 patvirtintų Pavilnių ir Verkių regioninio parko nuostatų 9 punktas aiškiai nurodo, kad regioninio parko teritorijoje draudžiama suteikti naujus žemės sklypus namu statybai, tačiau nuostatai nedraudžia suformuoti naują žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Toks žemės sklypas privalo turėti pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytą teritorijos tvarkymo režimą. Taigi teismo išvada, kad nauji žemės sklypai neformuojami, yra neteisinga.

4. Pareiškėjas akcentuoja, kad neginčija, jog teisės aktai nustato ikiteisminę skundų dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo nagrinėjimo tvarką ir tai, jog tokius skundus nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Tačiau, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju svarbu tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-10-08 įsakymu Nr. 30-1565 nustatytus sklypo duomenis ginčija pats apskrities viršininkas. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo turi nagrinėti apskričių viršininkai. Atsižvelgiant į šios normos formuluotę, darytina išvada, kad apskrities viršininkas negali būti laikomas asmeniu, paduodančiu skundą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies prasme. Priešingu atveju, apskrities viršininkas kartu būtų ir pareiškėjas (skundą padavęs asmuo), ir skundą nagrinėjanti institucija, o tokia situacija prieštarautų teisinės valstybės principui. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prioriteto principas, kuris reiškia, kad ginčas gali būti priskirtas kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose. Taigi, ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma tik kai ji yra aiškiai nustatyta įstatyme. Teisės aktai nenustato, kokia tvarka turi būti nagrinėjami apskrities viršininko skundai dėl savivaldybės administravimo subjektų suformuotų žemėnaudų teisėtumo, todėl, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apskrities viršininko skundui dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo taikoma ikiteisminė skundų nagrinėjimo tvarka.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovas šioje byloje neturi reikalavimo teisės, nes viešojo intereso gynimas nuosavybės teisių atkūrimo bylose Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimu Nr. IX-1701 (toliau tekste - Nutarimas) priskirtas Generalinei prokuratūrai. Teismas, konstatuodamas, jog viešojo intereso gynimas priskirtas Generalinei prokuratūrai, netinkamai aiškino Seimo nutarimo nuostatas bei jo teisinę galią ir neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką. Pareiškėjo nuomone, minėtas Seimo nutarimas pigai savo turinį yra rekomendacinio pobūdžio ir neįtvirtina nei privalomojo pobūdžio, nei naujų teisės normų. Jame įvairioms institucijoms pateikti tik siūlymai, kaip spręsti problemas, susijusias su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu. Nutarimo 2 straipsnyje siūloma Generalinei prokuratūrai, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisiu į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima apskrities viršininkas, darytina išvada, kad Seimo nutarime Generalinei prokuratūrai siūloma inicijuoti būtent apskrities viršininko priimtų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo panaikinimą teismine tvarka. Tuo tarpu ginčijamas administracijos direktoriaus įsakymas apima tik žemės sklypo suformavimą ir tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises. Minėtame Seimo nutarime nėra nurodyta, kokiai institucijai siūloma inicijuoti savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų teisės aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų, kurių pagrindu apskrities viršininkas priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priskiriamos tik Generalinės prokuratūros kompetencijai. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-08-31 nutarimo Nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 pakeitimo" 2 punktu pavesta Vyriausybės atstovams apskrityse nuolat kontroliuoti, kaip savivaldybių institucijos įgyvendina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, nuostatas ir teikti informaciją Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka.

6. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo teisės tokio pobūdžio bylose. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-15 nutartyje (adm. byla Nr. A(8)-1708-05), tiek 2006-06-01 nutartyje (adm. byla Nr. A(8)-989-06) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas konstatavo, kad nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas (Vyriausybės atstovas) neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes gynė privačių asmenų interesus, kadangi, kaip matyti iš bylos, pareiškėją apie daromus pažeidimus informavo Vilniaus apskrities viršininko administracija, betarpiškai įgyvendinanti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Be to, kaip matyti iš ginčijamo įsakymo, tai nėra individualus teisės aktas, nes nėra skirtas konkrečiam subjektui. Jo paskirtis - nustatyti žemės sklypo ribas, kurių taikymas nebus vienkartinio pobūdžio. Taigi, apibendrinant minėtas bylas, pasak pareiškėjo, darytina išvada, jog tokio pobūdžio bylose Vyriausybės atstovas turi reikalavimo teisę. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog Vyriausybės atstovas neturi reikalavimo teisės bylose dėl administracijos direktoriaus įsakymu nustatytų sklypų duomenų teisėtumo, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-03-06 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino Tvarkos 34 punkto prasmę, kadangi Tvarkos 34 punkte nustatyta, kad kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, - jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės i sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Taigi, ši teisės norma numato, kad kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, visada turi būti jų pageidavimas, t.y. turi būti išreikšta jų valia dėl sklypo formavimo - ar laisvą (neužstatytą) sklypą formuoti atskirai ir perduoti jų bendrojon nuosavybėn, ar šį sklypą apjungti su namų valdos sklypu ir perduoti statinių savininko nuosavybėn. Tvarkos 34 punkto 7 pastraipa, numatanti, jog grąžinama laisva (neužstatytą) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą taikytina tuo atveju, kai jau yra piliečių pageidavimas formuoti grąžinamą (laisvą) sklypą atskirais sklypais.

2. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsnis bei Tvarkos 122 punktas nustato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendinio dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-12 nutarimas Nr. 709 ir Žemės ūkio ministro 2001-06-14 įsakymas Nr. 194), o ginčą išnagrinėjus šioms ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoms, toks ginčas gali būti nagrinėjamas teisme. Atsakovas pažymi, jog apeliantas neginčija šiais teisės aktais nustatytos ikiteisminės skundų dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo nagrinėjimo tvarkos, ir aplinkybės, kad teisės aktai numato ikiteismines skundų nagrinėjimo institucijas. Todėl nėra aišku, kodėl apeliantas nesutinka su šiais klausimais padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

3. Atsakovo manymu, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismo išvada, jog Vilniaus apskrities viršininkas turėjo pasinaudoti aukščiau nurodyta išankstine ginčų sprendimo tvarka, yra nepagrįsta ir prieštarauja teisinės valstybės principui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ginčijamas atsakovo įsakymas apima tik žemės sklypo suformavimą, ir nurodė, kad tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl jo apskundimui taikytina anksčiau minėtais teisės aktais nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pasak atsakovo, yra pagrįsta ir paremta byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad teisę pasinaudoti šia tvarka turi asmenys, kurių teisėms ar teisėtiems interesams daro ar gali daryti įtaką toks sprendimas. Dėl šių aplinkybių apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog apskrities viršininko skundui dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo taikoma ikiteisminė skundų nagrinėjimo tvarka, neatitinka ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio.

4. Anot atsakovo, Nei Tvarka, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nesuteikia apskrities viršininko administracijai teisės nesivadovauti savivaldybės administracijos direktoriaus parengtais ir patvirtintais žemės sklypų planais (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies l punktas, Tvarkos 106 punktas). Tvarkos 106 punktas, nustatydamas, kokiais dokumentais turi vadovautis žemėtvarkos skyriai, nagrinėdami piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į miesto žemę, nustato, kad tokie planai yra vienas iš dokumentų, kuriais žemėtvarkos skyriai turi vadovautis, o Tvarkos 111 punkte nustatyta, kad, atkuriant nuosavybes teises į miestuose turėtą žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra turėtoje vietoje, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimamas per 3 mėnesius nuo savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo. Šiuo atveju, anot atsakovo, konstatuotina, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija nuo 2004-10-08, t. y. momento, kuomet buvo patvirtini žemės sklypo duomenys ir planas, nepriėmė nei sprendimo atkurti nuosavybės teisę į žemę, nei inicijavo ginčijamo akto apskundimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A(4)-l804-2005 pažymėjo, kad viešo intereso gynimas nuosavybės teisių atkūrimo bylose priskirtas prokuratūrai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šia nutartimi konstatavo, jog Vyriausybės atstovas nėra kompetentingas teismine tvarka ginčyti savivaldybės administracijos direktoriaus priimtų sprendimų apimančių tik žemės sklypo suformavimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio l dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl, atsakovo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2008-03-06 sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2005-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A(4)-l804-2005) ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje neturi reikalavimo teisės.

Atsiliepimas

6. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimu Nr. IX-1701 „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo" (toliau - Nutarimas). Atsakovo manymu, ta aplinkybė, jog šis teisės aktas yra rekomendacinio pobūdžio, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektai negali remtis šiuo Nutarimu. Atsakovas pažymi, jog viešo intereso gynimo priskyrimas prokuratūrai yra kildinamas iš Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (19 straipsnis). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi minėtu Nutarimu, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde pažymi, jog šiame Seimo Nutarime nėra nurodyta, kokiai institucijai siūloma inicijuoti savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų teisės aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad reikalavimo teisė tokio pobūdžio bylose suteikiama tik Generalinei prokuratūrai. Atsakovas šiuo klausimu paaiškina, jog ta aplinkybė, kad minėtame Nutarime nėra nurodyta kokiai institucijai siūloma inicijuoti savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų teisės aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimą, savaime nereiškia, jog tokią teisę įgyja Vyriausybės atstovas.

7. Pasak atsakovo, Vyriausybės atstovas savo reikalavimo teisę šioje administracinėje byloje nepagrįstai kildina iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-08-31 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 pakeitimo" 2 punkto, kuriuo Vyriausybės atstovams pavesta kontroliuoti, kaip savivaldybių institucijos įgyvendina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas bei teikti informaciją Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas pabrėžia, kad toks aiškinimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Minėta nuostata, atsakovo teigimu, nesuteikia Vyriausybės atstovui teisės kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimo, o tik suteikia kontrolės, t. y. atitinkamų duomenų rinkimo, bei informacijos teikimo funkcijas. Kaip teigiama atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, aukščiau nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad tokią reikalavimo teisę turi arba pretendentai atsikurti nuosavybės teisę į žemę, jei jie mano, kad atitinkamas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus, arba Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą.

8. Teismui patenkinus apelianto reikalavimą ir įpareigojus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakeisti ginčijamą įsakymą, gali kisti patvirtintas žemės sklypo dydis, o tokiu atveju, atsakovo nuomone, bus pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėti ir pagrįsti lūkesčiai, kadangi pareiškėjo ginčijamu atsakovo įsakymu suformuoto sklypo dalis pakliūna į teritoriją, kuriai taikomos specialiosios naudojimo sąlygos. Kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-19 nutarimu Nr. 855 patvirtintomis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-10 nutarimu Nr. 1416 patvirtintomis Pavilnių regioninio parko zonavimo nuostatomis, nauji žemės sklypai šiose teritorijose neformuojami, tai ginčijamu įsakymu nustatytų ribų ir ploto sklypas gali būti tik plečiamas arba siaurinamas, tačiau negali būti skaidomas ir tokiu būdu formuojami keli savarankiški sklypai. Priešingu atveju, pretendentams būtų natūra grąžintas dar ir ženkliai mažesnis žemės plotas, t. y. eliminuotas žemės plotas, pakliūnantis į Pavilnių regioninio parko rekreacinę teritoriją, arba dalimi sklypo, pakliuvusio į minėta teritoriją, pretendentai negalėtų naudotis nevaržomai ir/ar pagal sklypo paskirtį. Taip, atsakovo nuomone, būtų pažeistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas.

Tretysis suinteresuotasis asmuo D.K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog palaiko apelianto prašymą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-03-06 sprendimą ir prašo priimti naują sprendimą bei tenkinti pareiškėjo prašymą.

Atsiliepime paaiškina, jog pritaria apelianto argumentams ir mano, kad ginčijamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas, priimdamas sprendimą neteisingai aiškino materialinės teisės normas, kas lėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendinio priėmimą. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neteisingai aiškino Tvarkos nuostatas, taip pat neteisingai aiškino su sklypo namų valdai suformavimu susijusius teisės aktus. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, sprendžiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo klausimą, pirmiausia turėjo būti įvertinti namų valdos techninės apskaitos bylos duomenys ir turėjo būti suformuotas žemės sklypas gyvenamojo namo ir kitų žemės sklype esančių statinių eksploatavimui, o likęs laisvas neužstatytas žemės sklypas turėjo būti suformuotas atskiru žemės sklypu bei perduotas neatlygintinai pretendentams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę jo turėto žemės sklypo vietoje. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-10-08 ginčijamu įsakymu Nr. 30-1565 suformavo bendrą namų valdos naudojamą ir gražinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą ir tuo pažeidė minėtas teisės normas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra keistinas, patvirtinant suformuotus atskirus namų valdos naudojamą sklypą ir gražinamą laisvą neužstatytą žemės sklypą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (31)-1.2 – 3385(3.31) kreipėsi į atsakovą su prašymu peržiūrėti byloje ginčijamą atsakovo 2004 10 08 įsakymą Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ bei suformuoti du atskirus žemės sklypus: naudojamos namų valdos ir natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos). Šį prašymą grindė tuo, kad remiantis teismų sprendimais, priimtais 2005 m. gruodžio mėn. ir 2006 m. kovo mėn., 2006 07 13 pakartotinai buvo kartografuotas buvusio savininko P.J. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje žemės sklypas. Pagal šiuos duomenis Vilniaus apskrities viršininko administracijos teigimu P.J. turėjo apie 3 ha žemės. Minėtame rašte Vilniaus apskrities viršininko administracija taip pat nurodė, kad dėl minėtų priežasčių 2006 06 30 įsakymu panaikino 2003 10 07 sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/03/15-171, kuris sudarė pagrindą atsakovui priimti ginčijamą 2004 10 08 įsakymą Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ ( b. l. 15-17 ) . Tačiau atsakovas atsisakė tenkinti šį Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą ( b. l. 14 ).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punktą „Žemėtvarkos skyrius, miesto detaliai nesuplanuotų arba jau suprojektuotų pagal teritorijos detaliuosius planus teritorijų kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėtų žemės sklypų ribas, per 20 darbo dienų pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, .... , su lydraščiu ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus: suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtus žemės sklypų planus“ ir t. t..

O „Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti.“ ... „Savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir šių žemės sklypų planus patvirtina ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo dienos ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad apskrities viršininko administracija ir savivaldybės administracijos direktorius yra tos valstybinės valdžios institucijos, kurios teisės aktais yra įpareigotos atlikti atitinkamus viešojo administravimo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, kurie yra reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. šios institucijos yra įpareigotos bendradarbiauti nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Apibendrinus, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (31)-1.2 – 3385(3.31) kreipimasis į atsakovą su prašymu peržiūrėti byloje ginčijamą atsakovo 2004 10 08 įsakymą Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ bei prašant suformuoti du atskirus žemės sklypus: naudojamos namų valdos ir natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos), buvo atliktas, vykdant jai pavestas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte.

Ši aplinkybė savo ruožtu lemia, kad byloje yra kilęs administracinis ginčas (ABTĮ 1 str. 17 d.) tarp dviejų valstybinės valdžios institucijų, vykdant joms pavestas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Byloje duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų inicijavusi Vyriausybės atstovo kreipimąsi į teismą tenkindama išimtinai tik kurio nors trečiojo byloje suinteresuoto asmens interesus, nesurinkta. Priešingai, byloje esantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m rugpjūčio 9 d. raštas Nr. S19-474 patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija į Vyriausybės atstovą kreipėsi, siekdama teisės aktų nustatyta išspręsti minėtą administracinį ginčą, kilusį tarp dviejų valstybinės valdžios institucijų (b. l. 8-9).

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas - Vyriausybės atstovas šioje byloje, kreipdamasis į teismą pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. viršijo savo kompetenciją, nes gina fizinių asmenų interesus, kuriuos galimai pažeidė savivaldybės administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas, kurio apskundimo specialią tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai, yra nepagrįsta ir neteisinga.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad teisės aktai reglamentuojantys neteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką dėl sprendimų priimtų nuosavybės teisų atkūrimo procese (iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo), numato galimybę inicijuoti ginčą šia tvarka tik asmenims, kurių atžvilgiu yra priimtas atitinkamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nenumato galimybės tokį (ikiteisminį) ginčą pradėti institucijai, kuri pati priima atitinkamus (negalutinius) sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 122 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Vyriausybės atstovui yra pavesta prižiūrėti kaip savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės atstovui vykdyti tokią priežiūrą ir nuosavybės teisių atkūrimo procese yra pavesta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1101 2 punktu, kuriuo Vyriausybės atstovas yra įpareigotas „nuolat kontroliuoti, kaip savivaldybių institucijos įgyvendina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatas ir teikti informaciją Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2004, Nr. 98-3626) 8 straipsnyje nustatyta tvarka.“

Tai, kad Vyriausybės atstovas gali inicijuoti teisminius ginčus dėl savivaldybės priimamų sprendimų (ar neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese ne kartą yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Administracinės bylos Nr. A11-720/2006; A248-703/2008).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Šiuo atveju atsakovo nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, administracinėje byloje Nr. A4- 1804/2005, yra neteisinga, nes šioje byloje teismas konstatavo, kad į teismą buvo iš esmės kreiptasi ginant fizinių asmenų interesus, kas neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, kai yra nagrinėjamas administracinis ginčas, kilęs tarp dviejų valstybinės valdžios institucijų.

Vertinant ginčijamo 2004 10 08 įsakymo Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ pagrįstumą, kolegijos nuomone, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Pagal minėtos teisės normos nuostatas, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Tokiu būdu šioje įstatymo normoje yra pateikti du kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta (nėra laisva) ir kai ji yra valstybės išperkama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais.

Vienas iš pagrindų, suteikiančių žemei valstybės išperkamos žemės statusą, yra numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, pagal kurį žemė išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklype, esančio gyvenamojo pastato (unikalus Nr.l 0962028-0022), savininke yra D.K., kuri nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y., kuriai negali būti natūra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą naudojamą prie pastato.

Dėl ko ginčijamas įsakymas vien šia prasme yra neatitinkantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, nes paminėta žemės sklypo dalis ( užimta D.K. sklypui eksploatuoti) negali būti nuosavybės teisių grąžinimo natūra kitiems asmenims objektu.

Analizuojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas dėl žemės grąžinimo natūra sąlygų taip pat, matyti, kad šios teisės normos konstrukcija yra dvejopo pobūdžio. Visų pirma, yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, numatanti, jog nuosavybės teisė į žemę atkuriama grąžinant natūra laisvą žemę turėtoje vietoje vienam ar keliems asmenims, priklausomai nuo pretendentų į šią žemę skaičiaus. Ir apibrėžta antra taisyklė, kaip išimtis iš pirmosios taisyklės, nustatanti asmeniui, kuris turi nuosavybės teise pastatus, pirmenybę prieš kitus pretendentus, atkurti nuosavybės teisę natūra į žemę, kuri yra naudojama prie šių pastatų, t. y. šios žemės dalies negrąžinant natūra kitiems pretendentams, kurie neturi pastatų nuosavybės teise.

Tai, sąlygoja, kad tais atvejais kai žemę natūra susigrąžinti pretenduoja asmuo turintis toje žemėje nuosavybės teise pastatus ir asmuo neturintis nuosavybės teise pastatų toje žemėje, grąžintina nuosavybėn natūra žemė formuojama atskirais sklypais, nustatant žemės sklypo ribas, perduodamas statinių savininko nuosavybėn ir išlikusios kitos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribas.

Remiantis šiuo įstatyminiu reglamentavimu, aiškintinos ir poįstatyminių teisės aktų - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 34 punkto ir kt. nuostatos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas paminėtas materialinės teisės normas aiškino bei taikė neteisingai, dėl ko jo sprendimas yra naikinamas, byloje priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas (ABTĮ 143 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per du mėnesius pakeisti 2004 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 30-1565 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“, suformuojant atskirus naudojamos namų valdos ir natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas