Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Gumuliauskienės, Irenos Stulpinienės, sekretoriaujant Neringai Merkininkaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui, dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-07-14 sprendimo Nr.1069-832-B/08 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

-panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-07-14 sprendimą Nr. 1069-832-B/08.

- kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui.

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja, atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys, tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, teismo šaukimų grąžinami pranešimai grąžinti teismui įteikti, šalys ir jų atstovai į bylos nagrinėjimą neatvyko.

Pareiškėja apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo informuota tinkamai ir laiku, ką patvirtina teismo grąžinamasis pranešimas ir jame esantys pašto spaudai. Klausimo dėl netinkamo informavimo apie posėdį pareiškėja savo prašyme taip pat nekelia. Kaip matyti ir pateikto nedarbingumo pažymėjimo Nr.4779494 S.S. nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2008-09-12 iki 2008-09-15, nedarbingumo pažymėjimas yra užbaigtas 2008-09-15 ir bylos teisminio nagrinėjimo metu ji buvo darbinga, todėl tai nėra kliūtimi pareiškėjai tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui ir dalyvauti bylos nagrinėjime. Kita prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo priežasčių nurodoma, kad jos atstovas J.S. serga ir negali jos atstovauti bylos nagrinėjime, o pati neturi kompetencijos atstovauti savo interesų. Tačiau šioje byloje nėra teikiami jokie įrodymai ir pačiame prašyme nenurodoma, kad jos interesus atstovaus atstovas J.S., be to nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų J.S. ligą, todėl nurodytos aplinkybės taip pat nėra pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą.

Todėl esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti nėra, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkinamas ir byla nagrinėjama iš esmės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai, atsakovams, tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir jų atstovams nedalyvaujant, todėl vadovaujantis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, 137 straipsnio 4 dalimi, kolegija nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Skundas netenkintinas.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą.

Pareiškėja S.S. skunde reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos, numatančios, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau nei 3 bylose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią procesinės teisės normą pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai, todėl analizuotina ar yra pagrįstų abejonių dėl įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, jog viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio - priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms. Nekaltumo prezumpcijos turinys yra siejamas baudžiamosios teisės teisiniais santykiais.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos žmogaus, kaltinamo nusikaltimo padarymu garantijos, c punktas numato, kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, teisės pažeidimo prigimtis (pobūdis) ir sankcijos už padarytą teisės pažeidimą administracinėse ir baudžiamosiose bylose, lemia visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytų garantijų taikymą. Būtent šios kategorijos bylose Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, jo 11 straipsnio 8 dalis ir numato išimtį, numatančią, kad šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Todėl akivaizdu, kad įstatymu yra aiškiai apibrėžta, kad baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose asmeniui antrinė teisinė pagalba yra užtikrinama, nežiūrint kiek asmuo kartų kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir keliose bylose jam yra teikiama antrinė teisinė pagalba. Šios bylos nagrinėjimo dalyku yra administracinis aktas, todėl iškelta abejonė dėl įstatymo atitikties Konstitucijai yra nepagrįsta.

Dėl 2008-07-14 Klaipėdos VGTPT sprendimo Nr. 1069-832-B/08 teisėtumo.

Pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-07-14 sprendimą Nr.1069-832-B/08, kuriuo atsisakyta pareiškėjai S. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo atsakovams, Klaipėdos VGTPT advokatų kontoros advokatams K.K. ir G.K.

Pirmiausia pareiškėjos skundas grindžiamas tuo, kad jos prašymą nepagrįstai išnagrinėjo ir sprendimą priėmė Klaipėdos VGTPT direktorius, kadangi pareiškėja savo prašyme nurodė prašiusi nusišalinti Klaipėdos VGTPT direktorių dėl esančio interesų konflikto. Pareiškėja neginčija, kad būtent atsakovas Klaipėdos VGTPT turėjo išnagrinėti jos prašymą ir priimti sprendimą, tačiau mano, kad nuo šios administracinės procedūros turėjo nusišalinti tarnybos vadovas. Iš skundo turinio taip pat akivaizdu, kad pareiškėja ginčija atsakovo sprendimą ir dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodydama, kad sprendimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, CPK nuostatoms ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui 3 punktui c papunkčiui

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Klaipėdos VGTPT yra valstybės institucija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), todėl privalo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų veiklą, inter alia Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prielaidą įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą. Šiai sistemai priskirtinos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, todėl paminėtas įstatymas taikytinas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų veikloje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas – lex specialis, o tai reiškia, jog pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo santykį.

Pareiškėja 2008-07-11 Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą (b.l.20) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (ruošti reikalingus procesinius dokumentus, atlikti reikiamus procesinius veiksmus, atstovauti bylose, apmokėti bylinėjimosi išlaidas iki visiško išnagrinėjimo) dėl žalos atlyginimo priteisimo iš advokatų K.K. ir G.K. Pažymėtina tai, kad pareiškėja prašė nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto nusišalinti Klaipėdos VGTPT direktorių, o ne visą tarnybą. Savo prašyme pareiškėja neįvardino aplinkybių galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą priežasčių, tačiau nurodė, kad tokios priežastys direktoriui žinomos.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Taigi iš aukščiau aptartojo teisinio reguliavimo akivaizdu, kad administravimo subjekto nušalinimo ar nusišalinimo nuo administracinės procedūros tvarka ir sąlygos yra detaliai aptartos. Jei toks nušalinimas yra reiškiamas asmens kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros ir mano, kad tarnautojas yra šališkas, pirmiausia turi būti teikiamas prašymas, kuriame išdėstyti argumentai dėl asmens interesų konflikto ar kitų aplinkybių keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens šališkumo. Pareiškėja 2008-07-11 prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b.l.20) prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prašo nuo šio prašymo nagrinėjimo nusišalinti Klaipėdos VGTPT direktorių R.Valančių dėl esamo interesų konflikto. Konflikto priežastys direktoriui žinomos. Taigi akivaizdu, kad prašymas yra nemotyvuotas, menamas, nepateikti jokie duomenys įrodantys jo suinteresuotumą. Be to pats prašymas dėl nušalinimo nėra pareikštas kaip atskiras prašymas o tai įrašyta tipinėje prašymo formoje, patvirtintoje LR Teisingumo ministro 2005-04-27 įsakymu Nr. 1R-124. Todėl analizuotina šis pareiškėjos prašymas yra išspręstas tinkamai.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima atitinkama tarnyba. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-04-05 įsakymu Nr.1R-105 patvirtinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatai (toliau – Nuostatai), kurių 6 punkte numatyta, kad Tarnybos veiklos sritis – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą Klaipėdos apygardos teismo veiklos teritorijoje , o 7 punkte išvardintos Tarnybos funkcijos ir viena iš jų – sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimas (7.3 punktas). Pagal 8 punkto nuostatas Tarnybos vadovas (direktorius) yra atsakingas už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiką ir jo funkcijos apibrėžtos 14 punkte. Taigi sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimas yra Tarnybos vadovo kompetencija. Šiuo atveju nagrinėjant būtent pareiškėjos 2008-07-11 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą sprendimą priėmė kompetentingas pareigūnas, turintis teisę priimti sprendimą. Kaip jau paminėta sprendime, Tarnybos direktoriui neįžvelgus nei interesų konflikto, nei kitų aplinkybių dėl kurių jis negalėtų priimti sprendimo, pareiškėjai nepagrindus ir tinkamai nesuformulavus nušalinimo pagrindų, nebuvo kliūčių išspręsti pareiškėjos prašymui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, todėl pareiškėjos argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kad jį priėmė suinteresuotas ir šališkas Tarnybos direktorius yra nepagrįsti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (3 dalies įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2008-07-01) numato vienintelį atvejį, kada sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje turi priimti kita tarnyba, o būtent, kada ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos. Tada sprendimą priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šiuo atveju ginčo dalyku nebuvo tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, todėl kliūčių šį prašymą išnagrinėti Klaipėdos VGTPT direktoriui, nebuvo.

Taigi iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo visumos ir jo sisteminių sąsajų teismas konstatuoja, kad Klaipėdos VGTPT direktoriaus dalyvavimas priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos teisės ir teisėti interesai priimat sprendimą pažeisti nebuvo.

Klaipėdos VGTPT 2008-07-11 gavusi pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, 2008-07-14 sprendimu Nr. 1069-832-B/08 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš advokatų G.K. ir K.K., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) numato, kad tarnyba turi teisę atsisakyti antrinę teisinę pagalbą, jei pareiškėjui ji teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja per 2008 metus su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 30 kartų. Antrinė teisinė pagalba jai yra teikiama 7 bylose: 2008-02-28 sprendimu Nr. 285-234-A/08, 2008-03-14 sprendimu Nr. 380-304-A/08, 2008-03-05 sprendimu Nr. 386-311-A/08; 2008-04-04 sprendimu Nr. 512-410-A/08; 2008-04-14 sprendimu Nr. 552-449-A/08; 2008-05-08 sprendimu Nr. 699-552-A/08 ir 2008-05-09 sprendimu Nr. 708-556-A/08. Darytina išvada, kad Klaipėdos VGTPT pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kaip nustatyta iš pateiktų sprendimų turinio, antrinė teisinė pagalba pareiškėjai suteikta ir tęsiama 7 įvairaus pobūdžio civilinėse ir administracinėse bylose. Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais (3 straipsnio 1, 2, 4 punktai). Atsakovas savo atsiliepime į skundą būtent ir nurodo, kad Klaipėdos VGTPT ginčijamu sprendimu nesiekia riboti pareiškėjos teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Šias aplinkybes grindžia ribotu advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą skaičiumi ir jų galimybėmis kvalifikuotai ir savalaikiai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi eilei asmenų ši pagalba yra teikiama daugiau nei trijose bylose, nukenčia kiti asmenys, kurie antrine teisine pagalba naudojasi tik vienoje byloje.

Analizuojant pareiškėjos 2008-07-11 prašymo turinį (b.l.20-23) akivaizdu, kad pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje jau 2008-07-08 yra pateikusi ieškinį atsakovams: advokatams K. K. ir G. K. dėl žalos atlyginimo ir savo ieškinį grindžia advokatų nekokybiškai teikta antrine teisine pagalba. Taigi prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą jau pradėtame procese po ieškinio pateikimo teismui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės informacijos matyti, kad pareiškėja 2008 metais Klaipėdos apygardos administraciniam teismui yra pateikusi per 20 skundų, kuriuose absoliučioje daugumoje atsakovas yra Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Skundais taip pat yra ginčijama eilė atsakovo sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant tos pačios Tarnybos sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-07-19 nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą.

Pareiškėjos argumentas dėl Klaipėdos VGTPT sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui nepagrįstas, nes kaip jau paminėta sprendime, šios normos taikytinos baudžiamosiose bylose ir baudžiamajame procese ir nesusijusios su pareiškėjos prašymu.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog Klaipėdos VGTPT 2008-07-14 sprendimu Nr. 1069-832-B/08 pagrįstai pripažino, jog S. S. valstybės garantuojama teisine pagalba yra teikiama daugiau nei trijose bylose ir vadovaujantis Valstybės garantuojamos tesinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja dėl teikiamų byloje duomenų turto ir pajamų lygio ir kitų kriterijų formaliai atitinka sąlygas, kurioms esant asmenims teikiama antrinė teisinė pagalba, tačiau įstatymų leidėjas yra suteikęs diskrecijos laisvę atsakovui spręsti dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Sprendimas būtent ir grindžiamas šiuo pagrindu, priimtas laikantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo, todėl pareiškėjos skundas dėl 2008-07-14 sprendimo Nr. 1069-832-B/08 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo panaikinimo, nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos S. S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1069-832-B/08 panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.