Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio pro­ceso tvarka išnagrinėjęs M. E. skundą dėl Kauno apy­linkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimo M. E. administracinio teisės pažei­di­mo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritoriniam skyriuje 2015 m. spalio 8 d. gautas R. R. pareiškimas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji pradėjo dirbti 2015 m. birželio 9 d., nors į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinį skyrių pranešta, kad ji įdarbinta nuo 2015 m. birželio 10 d.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimu M. E. pripažintas pa­daręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos admi­nis­tra­cinių teisės pažei­dimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. ir jam paskirta 868 Eur bauda.

Motyvuojamoji dalis

M. E. skundas tenkinamas iš dalies

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį darbdaviams ar jų įga­lio­tiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straips­nį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties santykiai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), reglamentuojančio darbo teisinius santykius, 98 straipsnio 1 dalyje nuro­dy­ta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvar­kai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties po­žy­miai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo die­ną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo admi­nis­tra­vi­mo įstai­gai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pi­lie­ty­bės, įdar­binti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba tre­čio­sios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų.

Skundžiamu nutarimu M. E. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. R. dirbo M. E. nepra­ne­šus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Aukštesnysis teismas, pa­tikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. E. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pa­žei­di­mą, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes. Priešingai nei tei­gia­ma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ver­tinimo principų nepažeidė, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teis­mo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplin­ky­bėms. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn trau­kiamą asmenį, liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl M. E. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

M. E. skunde teigia, jog teismas be pagrindo atsisakė prijungti dokumentus apie R. R. priėmimą ir atleidimą iš darbo, darbo ginčo komisijos sprendimą. At­mes­damas šiuos skundo argumentus, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog 2015 m. rugsėjo 24 d. Darbo ginčų komisijos Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas ne dėl nelegalaus darbo, o dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimu R. R. dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiame sprendime aplinkybę, kad dirbo nuo 2015 m. birželio 10 d., nurodė pati R. R..

Nors skunde M. E. savo kaltę neigia ir nurodo, kad R. R. bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2015 m. birželio 10 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygoje 2015 m. birželio 9 d. pabaigoje bendroje ataskaitoje apie pinigų priėmimą yra R. R. parašas. Pati R. R. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodo, kad 2015 m. birželio 9 d. R. O E. parodė kaip dirbti, o 12 val. paliko ją vieną. R. R. buvo atsakinga už kasą, pinigus, prekes. Tačiau kaip matyti iš VSDFV informacinės sistemos pažymos (b. l. 5), R. R. bendrovėje pradėjo dirbti ne 2015 m. birželio 9 d., tačiau 2015 m. birželio 10 d.

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis, būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atlei­džia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Ben­dro­vės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų or­ga­ni­zuo­jama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti pa­da­ro­mas vei­kimu ir neveikimu, tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens el­ge­sio for­ma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-39-648/2016).

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutarime pakan­ka­mai motyvuotai pasisakyta dėl M. E. kaltės padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nu­ma­tytą pažeidimą, tačiau aukštesniosios instancijos teismas nesutinka su M. E. paskirtos nuo­bau­dos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl mano, kad būtent toks nuobaudos dydis yra proporcingas ir pasieks ATPK 20 straipsnyje numatytus nuobaudos tikslus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013 ir kt.).

Teismas pažymi, kad M. E. pažeidimas savo pobūdžiu nėra šiurkštus, jokių sun­kių pasekmių nesukėlė. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. R. nelegaliai dirbo tik vie­ną dieną, pažeidimas buvo atsitiktinis ir truko trumpą laiką, visi įdarbinimo formalumai buvo su­tvar­kyti jau kitą dieną ir paties pažeidėjo valia, be kontroliuojančių institucijų poveikio. Išdės­ty­tos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesiekė pik­tybiškai pažeisti teisės aktų reikalavimų, o padarė tai greičiausiai dėl aplaidumo. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju jau pats pažeidimo pobūdis, jo padarymo aplinkybės lemia mažesnį padaryto pažeidimo pavojingumą, realiai nesukėlusį sunkių pasekmių, kas ir sudaro vieną iš kriterijų, le­mian­tį švelnesnės nuobaudos skyrimą. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad sankcijoje numatytos mini­ma­lios baudos skyrimas nėra proporcinga priemonė siekiant įgyvendinti tiek nu­baudimo, tiek ir pre­ven­cinius tikslus.

ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pa­žei­dimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenu­ro­dy­tas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti ma­žesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei nu­ma­tyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Skirdamas nuobaudą teismas atsižvelgia į padaryto pažei­di­mo pobūdį ir jo pavojingumą (pa­darytas atsitiktinis formalus pažeidimas, trukęs vieną dieną ir pasekmių nesukėlęs – po to iš karto įteisinta darbo sutartis), į tai, kad pažeidėjo bendrovė nėra didelė, į pažeidėjo asmenybę (anks­čiau ad­mi­nistracine tvarka nebaustas), į pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebu­vimą. Aukš­tesniojo teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyta minimalaus dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuo­bauda esant nus­ta­ty­toms faktinėms aplinkybėms, todėl M. E. dėl nusižengimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, taikytinos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos skiriant mažesnę baudą nei sankcijoje numatyta minimali, kuri būtų pro­porcinga jo padarytam teisės pažeidimui, būtų pakankamai efektyvi administracinės nuobaudos keliamiems tikslams ir prevencijai įgy­vendinti (ATPK 20 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutarimas keičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimą pakeisti: M. E. taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, paskirti trijų šimtų eurų baudą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.