- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1211-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Evaldas Burzdikas, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- V. T.
- Atsakovas
- V. T.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
atsakovui V. T.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-83-657/2007 pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovui V. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. T. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad nėra praleidęs ieškininės senaties termino ieškiniui paduoti ir jo netaikyti, priteisti iš atsakovo V. T. 5000 Lt negrąžintos skolos, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas yra jo pusbrolis. 1992 m. ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu Chemikų g. 62-16, Jonavoje, už 130000 rublių. Tuo metu neturėjo kur gyventi, kito turto neketino įsigyti, todėl dalį pinigų – 70000 rublių, paskolino atsakovui pradėti verslą. Dalį pinigų atsakovas grąžino, tačiau liko skolingas 67000 rublių. Šalys sutarė, kad paskolinta pinigų suma bus ekvivalentas 5000 Lt. Susitarimas tarp šalių buvo pagrįstas savitarpio pasitikėjimu ir pagarba vienas kitam, nebuvo numatytas ir terminas, kada atsakovas turėtų grąžinti pasiskolintą pinigų sumą. Po kelių mėnesių ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti pinigus, tačiau jis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad pinigus paskolino savo motinai. Vėliau atsakovas išvyko iš Lietuvos ir pasislėpė ne tik nuo ieškovo, bet ir nuo kitų savo kreditorių. Ieškovas mėgino įvairiais būdais surasti atsakovą, tačiau nesėkmingai. Jonavos rajono PK buvo užvesta atsakovo paieškos byla. 2006 m. liepos mėnesio pradžioje ieškovas atsitiktinai sužinojo, kad atsakovas yra sugrįžęs į Lietuvą ir laikinai apsigyveno pas savo motiną, adresu P. V. g. 14-27, Jonavoje. Su atsakovu buvo susitikęs, tačiau iš atsakovo elgesio ir veiksmų suprato, kad jis gera valia negrąžins pinigų, todėl nutarė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes pats teisės pažeidimas yra tęstinis, t.y. vyksta kiekvieną dieną. Be to, atsakovui buvo paskelbta paieška.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino, kad ieškovas V. T. nėra praleidęs įstatymų nustatyto ieškinio senaties termino, priteisė iš atsakovo V. T. 5000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2006-07-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 150,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 1550,00 Lt už advokato padėjėjo paslaugas, ieškovui V. T. bei 22,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas sprendime nurodė, kad šalys ketino įgyti atitinkamas paskolos davėjo ir gavėjo teises bei pareigas, numatytas 1964 m. CK 291 straipsnyje, ir tokius šalių ketinimus patvirtina jų veiksmai, faktinės aplinkybės, egzistavusios prieš sandorio sudarymą ir po sudarymo, laikotarpiu, kai sutartis turėjo būti vykdoma. Tokiu būdu teismas laikė, jog 1992 metais tarp ieškovo V. T. ir V. T. faktiškai buvo susiklostę paskolos santykiai, tačiau šalys nesilaikė paskolos sutarties rašytinės formos, numatytos CK 43 str. 1 d. 2 p. (1964 m. CK redakcija). Teismas nustatė, kad V. T. 1992 m. pardavus butą, ieškovas pagal žodinę sutartį perdavė atsakovui V. T. 130000 rublių. Nors atsakovas nepripažino, kad gavo tokią sumą, tačiau šiuos ieškovo parodymus patvirtino liudytojos Ž. B. (buvusi ieškovo žmona ir buto bendraturtė, nes butas priklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise) ir S. T. (buvusi atsakovo sutuoktinė). Tą aplinkybę, kad pinigus gavo pripažino ir atsakovas. Todėl teismas sprendė, kad sutinkamai su CPK 182 str. 5 p. nereikia įrodinėti tų aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 str.). Taip pat teismas nurodė, kad bylos šalys pripažino, kad jos užsiėmė bendru verslu. Ieškovas nurodė, kad pardavęs butą visus pinigus perdavė atsakovui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kokią pinigų sumą perdavė bendrai veiklai vykdyti. Atsakovo teiginius, jog ieškovas visus pinigus atsiėmė kitiems savo poreikiams tenkinti (pramogoms, ieškovo pragyvenimo išlaidoms padengti), teismas vertino kritiškai. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius, kad laikotarpiu nuo 1992 m. birželio mėnesio iki rugsėjo mėnesio visa atsakovo iš ieškovo gauta pinigų suma yra grąžinta. Atsakovas įrodinėjo, jog dalį paskolos ieškovui grąžino dalimis per kelis kartus sumomis didesnėmis nei penki šimtai rublių. Vadinasi, tokios prievolės įvykdymas turėjo būti įformintas raštu (CK 43 str.). Kadangi ieškovas nepripažino fakto, jog atsakovas grąžino dalį paskolos, todėl teismas sprendė, kad atsakovas negali remtis liudytojų parodymais dalies paskolos grąžinimo faktui įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.). Be to, teismas nurodė, kad nei atsakovas, nei teismo posėdyje liudytoja apklausta M. G. negalėjo teismui paaiškinti, kada ir kokią dalį skolos atsakovas grąžino ieškovui. Liudytojos M. G. parodymus, kad atsakovas davė pinigų savo žmonai S. T., kad pastaroji grąžintų juos ieškovui, teismas vertino kritiškai, nes šių parodymų nepatvirtino ne tik ieškovas ar S. T., bet ir pats atsakovas. Kadangi atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie 67000 rublių ginčijamos skolos dalies grąžinimą ieškovui, todėl teismas šioje dalyje ieškinį tenkino. Sprendžiant klausimą dėl priteistinos sumos dydžio, pagal analogiją teismas taikė Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo Nr.1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos Taupomajame banke“ normos, ir laikė, kad ieškovo nurodyta negrąžinta jam 67000 rublių suma prilyginta 5000 litų sumai neprieštarauja minėtiems teisės aktams, todėl šią sumą ir priteisė iš atsakovo ieškovui. Atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, iš jo teismas priteisė 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Be to, teismas laikė suprantamu ieškovo delsimą kreiptis į teismą, kadangi atsakovas savo veiksmais davė pagrindą manyti, jog jis pripažįsta skolą, kas ir nutraukė ieškinio senaties terminą (CPK 1.130 str. 2 d.). Kadangi tik 2006 m. vasarą ieškovui susitikus su atsakovu, ieškovui tapo aišku, kad atsakovas skolos grąžinti nebesirengia, todėl teismas sprendė, jog nuo šio laiko ir skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinys teismui pateiktas 2006 m. liepos 14 d., todėl teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškovo patikslintą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo pateikimu. Nurodo, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių motyvų:
1. Teismas išėjo už patikslinto ieškinio ribų, nes vienašališkai, remdamasis tik ieškovo argumentais ir jo subjektyvia nuomone, nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 1992 m. buvo susiklostę paskolos instituto civiliniai teisiniai santykiai. Šiuo atveju teismas nepagrįstai sprendimą grindė LR CK 6.37, 6.63, 6.210 ir 6.249 straipsnių nuostatomis ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nuo pirmojo posėdžio neneigė, kad ieškovas įdėjo dalį pinigų (50000 rublių) į bendrą verslą, ir kad ieškovas šią pinigų sumą atsiėmė dar iki atsakovui išvažiuojant iš Lietuvos. Ieškovas savo noru ir rizika pinigus įdėjo į verslą ir sėkmingai juos atsiėmė, todėl tai nėra susiję su paskolos institutu.
2. Teismas pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Ieškovas taip ir nesugebėjo paaiškinti teismui, ar pinigus jis atsakovui paskolino, ar įdėjo į verslą, ar davė palaikyti. Tikslindamas ieškinį jis nurodė vis kitą versiją, kas leidžia suabejoti ieškovo sąžiningumu. Be to, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad neva tai dar 1992 metais buvo sutarta, jog negrąžinta suma 70000 rublių atitiks 5000 litų, yra netiesa, nes nei viena iš šalių 1992 metai nežinojo, kokie gi bus Lietuvoje pinigai ir nuo kada pradės cirkuliuoti litai. Apeliantas nurodo, kad šias aplinkybes įrodinėjo teisme iš Lietuvos banko pateiktais dokumentais, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
3. Teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, numatytas CPK 176 ir 185 straipsniuose, ir nesirėmė tikimybių pusiausvyros principu ir logikos dėsniais, kas galėjo nulemti neteisingą materialinės teisės normų taikymą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.51 13 punktą, teismas privalėjo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir jo įrodomąją reikšmę. Šią bylą nagrinėjęs teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 5 punktą ir 187 straipsnį, nes pripažino, jog nereikia įrodinėti šalių pripažinto fakto, kad atsakovas gavo iš ieškovo 130000 rublių. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad jis iš ieškovo gavo tik 50000 rublių sumą bendram verslui vykdyti ir šią sumą per 1992 metus grąžino.
4. Šalių civiliniai teisiniai santykiai, įvykę 1992 metai, nėra susiję ir su šiuo atveju teismo taikytomis teisės aktų normomis - LR gyventojų santaupų atkūrimo įstatymu ir LR Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimu Nr.1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos Taupomajame banke“. Apelianto nuomone, šių normų taikymas prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams, nes ieškinio pareiškime minima ginčo suma - 130000 Rusijos rublių, 1992 metais atitiko 1000 Amerikos dolerių (būtent tokia valiuta ir tokią sumą ieškovas gavo už parduotą butą), o teismas iš jo priteisė du kartus didesnę (skaičiuojant Amerikos doleriais) sumą nei ieškovas gavo už parduotą butą.
5. Teismas neteisingai išsprendė ieškinio senaties termino praleidimo klausimą ir nepagrįstai šį terminą atstatė, nes ieškovas turėjo visas galimybes tariamai pažeistas savo teises ginti teisme dar 1992 metais, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė byloje esančią medžiagą, įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Liudytoja S. T., buvusi atsakovo žmona, paliudijo faktą, kad prieš išvykstant į Ukrainą 1992 m. rudenį atsakovas nebuvo grąžinęs ieškovui apie 70000 rublių. Liudytoja M. G. paliudijo faktą, kad ši pinigų suma buvo perduota atsakovo žmonai S. T., tačiau šios aplinkybės nebuvo žinomos, netgi atsakovui. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad prievolę įvykdė laiku ir tinkamai. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priteisė du kartus didesnę (skaičiuojant Amerikos doleriais) pinigų sumą, nei ieškovo gauta už butą, yra nepagrįstas. Ieškovas nurodo, kad parduodant butą buvo atsiskaityta rubliais, tai patvirtino teisme ir liudytoja Ž. B.. Pinigus atsakovas taip pat gavo rubliais. Tai patvirtino liudytoja S. T.. Jokių susitarimų dėl atsiskaitymo Amerikos doleriais niekada nebuvo. Atlikti veiksmai, kurie liudija, kad V. T. pripažįsta skolą, nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnis). Atsakovas buvo paieškomas, o ieškovo teisių pažeidimas - tęstinis. Todėl ieškininės senaties terminas nėra praleistas. Kai 2006 m. vasarą V. T. atsisakė grąžinti pinigus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisų gynimo. Taip pat nurodo, kad apeliacinį skundą surašė advokato padėjėjas, kuriam įstatymas tokios teisės nesuteikia.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 000 Lt negrąžintą paskolą ieškovas grindė žodine 1992 metais su atsakovu sudaryta paskolos sutartimi. Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių:
1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui);
2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų;
3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip;
4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija įstatymo nustatytą sumą. Nagrinėjamos bylos atveju 1992 metais galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas (iki 1994-05-17 galiojusi redakcija) nustatė, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių.
Tais atvejais, kai atsakovas paskolos nepripažįsta, ieškovas turi įrodyti šių aplinkybių visetą. Nagrinėjamu atveju nurodytas aplinkybes privalėjo įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau šios pareigos ieškovas neįvykdė. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo perduotos atsakovui pinigų sumos dydžio bei šių veiksmų teisinės kvalifikacijos. Teismas turi sutartį aiškinti, kai tarp šalių kyla ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, sąlygų prasmės. Pirmosios instancijos teismas laikė nustatytu, jog ieškovas perdavė atsakovui 130 000 rublių ir šios pinigų sumos perdavimą atsakovui pripažino paskolos sutartimi. Tačiau sutikti su tokiomis teismo išvadomis negalima, nes ji padaryta neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms, laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino aplinkybę, jog ieškovas perdavė jam 50 000 rublių. Nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą atsakovui ir esant draudimui remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas perdavė atsakovui 130 000 rublių. Atsakovas aiškina, jog perduota jam 50 000 rublių suma buvo ne ieškovo suteikta paskola, o piniginis įnašas į bendrą šalių verslą. Aplinkybę, kad šalys užsiėmė bendru verslu, pripažįsta ir ieškovas, ją taip pat patvirtino byloje apklausti liudytojai. Parengiamajame teismo posėdyje ieškovas nurodė, jog pinigų atsakovui neskolino, o perdavė jam kaip apyvartines lėšas bendram verslui vystyti. Šalys kartu važiuodavo į Baltarusiją įsigyti prekių, kurias vėliau parduodavo. Verslas sekėsi ir duodavo 40 proc. pelno, todėl šalys planavo verslą plėsti, atsakovas informuodavo ieškovą apie pinigų panaudojimą, gautas pajamas (b.l. 48 - 49). Tokiu būdu ieškovo perduotais atsakovui pinigais šalys disponavo kartu. Pažymėtina, kad paties ieškovo pozicija dėl perduotų atsakovui pinigų sumos ir paskirties nenuosekli. Pradiniame ieškinyje ieškovas nurodė, jog atsakovui perdavė pasaugoti 70 000 rublių. Vėliau teigė pinigus perdavęs atsakovui palaikyti. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad nurodytą pinigų sumą paskolino. Bylos nagrinėjimo metu teigė paskolinęs 130 000 rublių. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, kad 1992 metais šalys sudarė paskolos sutartį pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 130 000 rublių. Atsakovas atsikirsdamas į ieškinį nurodė, jog ieškovas visus perduotus bendram verslui vystyti pinigus, atsiėmė dalimis dar iki bendro verslo nutraukimo 1992 metų rudenį. Ieškovas teigia atsiėmęs tik dalį pinigų. Tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nuoseklus nurodydamas grąžintas jam pinigų sumas. Antai, parengiamajame posėdyje ieškovas nurodė atsiėmęs iš atsakovo tik 15 000 rublių, 2007-07-23 teismo posėdyje 53 000 rublių, vėliau tame pačiame teismo posėdyje teigė atsiėmęs 63 000 rublių. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas grąžino ieškovui visą bendram verslui vystyti perduotą pinigų sumą. Todėl kolegija sprendimą panaikina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir priima naują sprendimą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, nes tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 punktas). Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. T. 653 Lt, o valstybei 22,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.