Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-17 · Byla Nr. Iv-129-244/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-17
Bylos Nr.
Iv-129-244/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01348-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-129-244/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01348-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų išmokėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–4) prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) ir Lietuvos valstybės priteisti 2 455,26 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės vyresniuoju postiniu. Pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. 2007 m. birželio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Pareiškėjui nuo 2006-03-01 iki 2009-01-01 buvo neišmokėta 2 455,26 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas reguliavimas yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 straipsnio 2 dalyje nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio Įstatymo Vilniaus apskr. VPK kilo pareiga taikyti Vilniaus apskr. VPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, o tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. LR DK 298 straipsnyje yra nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra nustatytas. Todėl, remiantis LR DK 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio, t. y. 2009-10-01, trejus metus, o šiuo atveju nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. Šiuo atveju, kai pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime į skundą (b. l. 13–17) prašo pašalinti jį iš atsakovų, o, nepatenkinus šio prašymo, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jei pareiškėjo skundas bus patenkintas, prašo 2006 m. ir 2007 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiams taikyti senatį ir sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.

Paaiškino, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. ir veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi, kol neteks galios arba tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Vilniaus apskr. VPK nepažeidė nė vieno teisės akto ir jo veiksmuose nebuvo kaltės. Vilniaus apskr. VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau jam skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris turi tam tikras įstatymų nustatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto ir biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus apskr. VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, o biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskr. VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus apskr. VPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus apskr. VPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas. Nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo iš įstaigos priteisti pareiškėjui neišmokėtų pajamų. Pareiškėjas prašo priteisti 2 455,26 litų darbo užmokesčio nepriemoką ir ginčo dėl nurodytos sumos nėra, tačiau reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m. – 288,69 Lt dėl 70 proc. ribojimo (kovo–gegužės, liepos, rugpjūčio mėnesiais), ir 2007 m. – 248,93 Lt (vasario, kovo, balandžio mėnesiais) (iš viso – 537,62 Lt), tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime į skundą (b. l. 28–30) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010-04-01, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Pareiškėjas skundžia Vilniaus apskr. VPK veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir pareiškėjas šių veiksmų neginčijo. Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl šiuo atveju taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu teisinio pagrindo nėra. Žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimus reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kuris nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui 2006–2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančios nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. DC-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės komisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimo atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (administracinė byla Nr. A575-1831/2011).

Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 5–7) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 2 455,26 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Šiuose dokumentuose pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio ir neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.

Teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio objekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju netaikytinos.

Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, tai pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjui už jo atliktą darbą, tenka įstaigai, kurioje pareiškėjas tarnavo, t. y. šiuo atveju Vilniaus apskr. VPK.

Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nagrinėjamojoje byloje prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje pažymi, kad senaties terminas yra nustatytas DK 27 str. 2 d. ir klausimas dėl jo atnaujinimo spręstinas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 ir 2 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1874/2011). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, senaties terminas nagrinėjamojoje byloje neatnaujintinas.

Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-12, todėl jo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-05-12 iki 2010-05-12, nes DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Remiantis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, pareiškėjo prašymas priteisti negauto darbo užmokesčio dalį (1 917,64 Lt) yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Kita dalis pareiškėjo prašymo atmestina, nes praleistas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.

CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, o biudžete turi būti numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieniems metams skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. G. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.

Pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 917,64 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniolika litų 64 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska