Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-367-557-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-11
Bylos Nr.: 1A-367-557-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-30-2-00363-2009-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Valentinas Janonis, Dalius Jocys
Nukentėjusysis: A. A. V.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-557/2012

Teisėja D. Valošinaitė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00363-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.7.6.; 2.1.15.3.3.3.; 2.3.6.4.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Valentino Janonio ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Romui Jasevičiui,gynėjai Gražinai Mauručaitienei,nukentėjusiosios A. A. V. atstovei pagal įstatymą A. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. dėl kaltinimo pagal BK 153 str. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nuosprendžiu A. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V., gimusia (duomenys neskelbtini), t.y. V. S. laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 21 d., tiksli diena ir valanda nenustatyta, keletą kartų (tikslus skaičius nenustatytas) buto (duomenys neskelbtini), kambaryje, vilkėdamas tik apatinius rūbus, atsiguldavo į lovą, kurioje gulėdavo mažametė A. A. V. ir, įkišdamas savo rankas į mažametės pižamos kelnes ir liesdamas mažametės A. A. V. analinę angą, atliko tvirkinamuosius veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas V. S. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, jog byloje nenustatyta pakankamai duomenų, kad kaltinamasis V. S. atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V.. Teismas, be kitų argumentų, nurodė, jog įvertinus duomenis, kuriais remiantis V. S. buvo pareikšti įtarimai, o vėliau ir kaltinimai tvirkinus mažametę, matyti, kad jie išimtinai pagrįsti mažametės atstovės pagal įstatymą A. S. parodymais, pačios mažametės A. A. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais bei teismo psichologės A. Š. ekspertizės akte Nr. 103MS-23 pateiktomis išvadomis, todėl minėti duomenys privalo būti įvertinti itin kruopščiai ne tik tarpusavyje, bet ir kitų, kaltinamajame akte nepaminėtų, bet teisminio nagrinėjimo metu papildomai gautų duomenų kontekste. Iš liudytojos ir mergaitės globėjos A. S. parodymų matyti, kad būtent ji pastebėjo keistą mergaitės elgesį, kuris pasireiškęs šlapinimusi į lovą bei masturbacija. Dėl šlapinimosi globėja kreipėsi pas psichologę. Pas ją lankytis nustojo supratusi, kad tai susiję su mergaitės tvirkinimu, todėl jai stengėsi padėti pati. Iš A. S. parodymų matyti, kad jos pagalba susidėjo iš vaiko įdėmaus stebėjimo, jos atliekamų judesių kontrolės (miegoti liepdavusi rankas laikant prie galvos), kalbėjimo apie galimai su ja atliktų tvirkinimo veiksmų pobūdį ir intensyvumą, tai galėjusius atlikti asmenis. Taigi, iki mergaitės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei jos tyrimo pas teismo vaikų ir paauglių psichologę ekspertę A. Š. praėjo nemažas laiko tarpas, kurio metu mažametės globėja, jos žodžiais tariant, stengėsi mergaitei padėti. Intensyvaus darbo su mergaite rezultatus galima pastebėti ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nes po mergaitės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametės globėja tyrėjai pateikė naujus, jos manymu, tyrimui reikšmingus duomenis apie A. A. V. tvirkinusius bei žaginusius kitus asmenis, t.y. asmenį vardu Marius. Tačiau, atlikus papildomai globėjos nupasakotų aplinkybių tyrimą, jos nepasitvirtino. Teismo nuomone, jos pasitvirtinti ir negalėjo, nes atidžiai išklausius mažametės ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus aiškiai galima suprasti, kad mergaitė kalbėjo ne apie ką kitą, o apie broliu vadinamą V. S.. Apie jokius kitus pašalinius asmenis, kurie galimai ją skriaudė, mergaitė apskritai net neužsiminė. Kita svarbi aplinkybė, vertinant A. A. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją ją apklausinėjusiai psichologei V. T. duotus paaiškinimus, yra ta (netgi atmetant mergaitės parodymų netikslumus dėl broliu vadinamo asmens vardo neatitikimo ir laiko tarpo, kurį mergaitė nurodė ją skriaudus, nelogiškumą), kad mažametė kaltinimui paremti svarbias aplinkybes nurodė tik po globėjos psichologei duotų nurodymų bei paaiškinimų, kaip reikia tęsti nesklandžiai vykstančią apklausą (iki pirmosios pertraukos mažametė psichologei nenurodė jokių galimai su ja kaltinamojo atliktų netinkamų veiksmų, išskyrus tai, kad brolis melavo ir žaidė negerus žaidimus, nors psichologė ne kartą mergaitės to klausė). Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino apklausą atlikusi psichologė V. T., močiutė A. S. psichologei pertraukos metu paaiškino, kad Agatai raktinis žodis yra „skaudžiai“. Tik po šio žodžio mergaitė pradėjo pasakoti dėl kokio asmens ir kokių veiksmų jai skaudėjo. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad močiutė su anūke apie mergaitės atliekamą masturbaciją ir kitokį savęs lietimą ne kartą kalbėjo, kad su mergaite aiškinosi tokio mergaitės elgesio priežastis, leidusi jai suprasti, kad tai yra negeras dalykas ir bet kokiomis priemonėmis bandė išsiaiškinti, kas to ją išmokė. Būtent dėl šių aplinkybių teismas abejoja mažametės duotų parodymų tikslumu ir gebėjimu atpasakoti su ja realiai vykusių, o ne jai įteigtų, nupasakotų, išaiškintų ar pačios mažametės išgalvotų įvykių aplinkybes. Tokią išvadą daryti teismui leidžia ir teisiamojo posėdžio metu ekspertės A. Š. duoti parodymai, kad mažamečių masturbacija galima ir nepatyrus seksualinės prievartos. Kad tai, jog šiuo metu mergaitė liečia savo lytinius organus ir apsišlapina, rodo, kad ji turi vidinę emocinę įtampą. Šitokiais veiksmais vaikas gali nuimti stresą ir įtampą. Be to, nors ir nenustačiusi mergaitės polinkio fantazuoti, ekspertė parodė, kad pagal mergaitės amžių yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis. Taip pat negalima neatkreipti dėmesio į ekspertizės akte ekspertės A. Š. nurodytas aplinkybes, kad mažametei A. A. V. yra būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems žmonėms, siekis jų pripažinimo. Dėl šių aplinkybių nėra galimybės paneigti prielaidos, kad mažametės močiutei pateiktas aiškinimas, kas ją išmokė save liesti, supratus, kad toks elgesys nėra geras, yra tik bandymas įtikti, paklusti. Pats faktas, kad mažametis masturbuojasi ar liečia save, nėra pakankamas konstatuoti, kad mažametis buvo tvirkintas. Abejonių, kad A. A. V. buvo anksčiau tvirkinama, o vėliau atkartodavo su ja darytus veiksmus kelia ir tai, jog pradžioje globėja teigė, jog pastebėjusi mergaitės sau atliekamus netinkamus veiksmus matė, jog tai jai patikę (nors tos pačios apklausos metu A. S. parodžiusi, kad mergaitės jai pateiktu pasakojimu, jai skaudėjo). Tačiau akivaizdu, kad mergaitė tikrai nebūtų kartojusi su ja atliktų veiksmų, jei tie veiksmai jai būtų kėlę nemalonias emocijas ir tuo labiau skausmą. Pažymėtina ir tai, jog apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mergaitė negalėjo tiksliai nurodyti, kaip ją lietė (ar per naktinukus, ar po jais, t.y. tiesiogiai liečiant apnuogintą analinę angą). Paprašius mergaitės parodyti, kur jai skaudėjo, mergaitė parodė juosmens sritį, kas visiškai paneigia anksčiau duotus globėjos ir mergaitės parodymus. Nors tyrimo metu močiutė teigė iš anūkės sužinojusi, kad ji buvo ne tik tvirkinta, bet ir daugybę kartų žaginta (Mariaus bei brolio), tačiau mergaitei atlikta medicininė ekspertizė to nepatvirtino, jokių mergystės plėvės sužalojimų aptikta nebuvo. Teisiamojo posėdžio metu apklaustos darželių auklėtojos parodė, kad jokio neįprasto mergaitės elgesio nepastebėjo. A. A. V. dažnai prižiūrėjusi liudytoja A. Č. neįprasto mergaitės elgesio taip pat nepastebėjusi. Įvertinus ištirtus ir aptartus įrodymus, byloje nenustatyta pakankamai duomenų apie tai, kad kaltinamasis V. S. atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. S. pripažinti kaltu pagal BK 153 str. ir jam paskirti 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu; dirbti, užsiregistruoti darbo biržoje ar mokytis, ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas teisingai pažymėjo, kad V. S. kaltę pagrindžia mažametės A. A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, teismo psichologės A. Š. ekspertizės akte Nr. 103MS-23 pateiktos išvados ir A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S. parodymai, tačiau šiuos įrodymus įvertino netinkamai ir nepagrįstai juos atmetė.

Nuosprendyje teismas nurodo, kad pareiškimas apie galimą mergaitės tvirkinimo atvejį į prokuratūrą pateko praėjus daugiau nei metams nuo A. A. V. globos bei apsigyvenimo pas globėją A. S. pradžios; pati mergaitės globėja į teisėsaugos institucijas iki to laiko nesikreipė, nes, kaip ji pati paaiškino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bijojusi viešumo. Nukentėjusiosios A. A. V. globėja A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme paaiškino ir nurodė priežastis, kodėl, sužinojusi apie buvusį mergaitės tvirkinimą, iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas.

Tam tikrų kategorijų bylose (pvz., plėšimų, vagysčių, suaugusiųjų išžaginimų) nukentėjusiųjų kreipimasis į teisėsaugos institucijas po ilgo laiko gali kelti pagrįstų abejonių dėl pačios nusikalstamos veikos buvimo ir jos aplinkybių, tačiau šiuo atveju, turint omenyje tai, kad nukentėjusiosios A. A. V. motina ir A. S. dukra J. V. buvo nužudyta ir šis nusikaltimas buvo sukėlęs didelį rezonansą, visiškai suprantama ir logiškai paaiškinama, kad, siekdama išvengti viešumo ir tokiu būdu apsaugoti savo anūkę A. A. V. nuo dar didesnių neigiamų padarinių, A. S. iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad keistą mergaitės elgesį A. S. pastebėjo tik po kurio laiko, kai A. A. V. apsigyveno pas ją, o tai, kad mergaitė galėjo būti (buvo) tvirkinama, sužinojo dar vėliau. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. S. kreipimasis į teisėsaugos institucijas praėjus daugiau nei metams nuo A. A. V. apsigyvenimo pas ją negali kelti abejonių dėl A. A. V. tvirkinimo fakto buvimo.

Nuosprendyje teismas pažymi tai, kad A. S., supratusi, jog keistas mergaitės elgesys gali būti susijęs su jos tvirkinimu, nusprendė jai padėti pati ir kurį laiką įdėmiai vaiką stebėjo, kontroliavo jos atliekamus judesius (liepdavo miegoti rankas laikant prie galvos), kalbėdavo su mergaite apie galimai su ja atliktų tvirkinimo veiksmų pobūdį ir intensyvumą, tai galėjusius atlikti asmenis, todėl šis A. S. elgesys galėjo įtakoti A. A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir teismo psichologijos ekspertizės rezultatus.

Pirma, visiškai natūralu, kad A. S., būdama A. A. V. močiute ir įstatymine globėja, rūpinosi A. A. V. ir, pastebėjusi keistą jos elgesį, stengėsi jai padėti. Tai, jog įtarusi galimai buvusį tvirkinimą A. S. apie tai kalbėjosi su A. A. V., neduoda jokio pagrindo teigti, kad ji paveikė ar įtakojo mergaitę. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. tik klausinėdavo mergaitės apie tvirkinimo aplinkybes ir tvirkinusius asmenis, bet ne pati pasakodavo, kaip mergaitė galėjo būti tvirkinama ir kurių asmenų. Visiškai suprantama, kad prieš kreipdamasi į teisėsaugos institucijas A. S. norėjo pati įsitikinti, kad jos įtarimas dėl anūkės tvirkinimo yra pagrįstas, o tai ji galėjo padaryti tik klausinėdama A. A. V..

Antra, tai, jog A. S. niekaip neįtakojo A. A. V. parodymų, pažymėta ir teismo psichologijos ekspertizės akte, kuriame ekspertė, žinodama ir įvertindama tai, kad A. S. ne kartą buvo klausinėjusi A. A. V. apie tvirkinimą, nurodė, kad negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. S. elgesys su A. A. V. būtų įtakojęs mergaitės parodymus ir ekspertizės rezultatus. Teismo nurodytos išvados tėra nepagrįstos prielaidos, kuriomis nuosprendis (nei apkaltinamasis, nei išteisinamasis) negali būti grindžiamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad po mergaitės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. tyrėjai pateikė naujus duomenis apie A. A. V. tvirkinusius bei žaginusius asmenis, t.y. asmenį, vardu Marius, tačiau atlikus papildomą tyrimą šios aplinkybės nepasitvirtino. Nors iš 2009 m. spalio 23 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje A. A. V. duotų parodymų aiškiai matyti, kad ji kalbėjo apie broliu vadinamą V. S., tačiau apklausos pradžioje mergaitė nurodė, kad gyveno su broliu Mariumi. Po apklausos A. S. paklausė A. A. V., kas yra jos paminėtas Marius, ir, A. A. V. papasakojus apie jį kaip apie V. S. draugą, A. S. sužinotas aplinkybes perdavė tyrėjai. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. nurodytos aplinkybės buvo tiriamos, bet A. A. V. paminėto Mariaus nepavyko nustatyti, taip pat nebuvo nustatyta tikslesnių tvirkinimo aplinkybių, tačiau taip pat nebuvo paneigta, jog A. A. V. nurodytų aplinkybių apskritai nebuvo, todėl negalima teigti, kad A. A. V. A. S. papasakotos tvirkinimo aplinkybės nepasitvirtino.

Vertindamas A. A. V. psichologei V. T. duotus paaiškinimus teismas pažymėjo, kad mergaitė kaltinimui paremti svarbias aplinkybes nurodė tik po globėjos psichologei duotų nurodymų bei paaiškinimų, kaip reikia tęsti nesklandžiai vykstančią apklausą, kad A. A. V. raktinis žodis yra „skaudžiai“, ir po šio žodžio mergaitė pradėjo pasakoti, dėl kokio asmens ir kokių veiksmų jai skaudėjo, o iki pirmosios pertraukos A. A. V. psichologei nenurodė jokių galimai su ja V. S. atliktų netinkamų veiksmų, išskyrus tai, kad brolis melavo ir žaidė negerus žaidimus, nors psichologė ne kartą mergaitės to klausė.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdyje duodama parodymus teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. nurodė, jog patys vaikai apie seksualinę prievartą nepasakoja, visiškai suprantama ir paaiškinama, kodėl A. A. V. apklausos pradžioje nepasakojo apie jos tvirkinimą. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad prieš apklausą mergaitė nežinojo, apie kokias aplinkybes jai reikės pasakoti, todėl visiškai natūralu, kad apklausos pradžioje ji apie tvirkinimą nekalbėjo. Visiškai suprantama ir tai, kad, būdama vos šešerių metų, klausiama apie netinkamą V. S. elgesį, ji pasakojo apie kitus dalykus, bet ne apie tvirkinimą. Juo labiau, kad teismo psichologijos ekspertizės akte pažymėta, jog A. A. V., atsižvelgiant į jai būdingus individualius psichologinius, amžiaus ypatumus, turimas žinias, negalėjo (ir negali) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės (tai yra pobūdžio ir reikšmės). Taigi, nesuprasdama tvirkinimo esmės, mergaitė negalėjo įvertinti, ar tokie V. S. veiksmai yra tinkami, ar netinkami. Iš kitos gi pusės, jei mergaitė jau pačioje apklausos pradžioje būtų pradėjusi pasakoti apie jos tvirkinimą, būtų kilę pagrįstų įtarimų dėl jai daryto poveikio ir visiškai tikėtina, kad jai darytą poveikį būtų konstatavusi ir teismo psichologijos ekspertė. Kadangi iki ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos A. S. buvo klausinėjusi savo anūkės apie jos tvirkinimą ir mergaitės pasakojimuose buvo užfiksavusi žodį „skaudžiai“, todėl ji šį žodį kaip raktinį ir nurodė su mergaite bendravusiai psichologei V. T..

Priimdamas nuosprendį teismas, įvertindamas tai, kad A. S. su A. A. V. apie mergaitės masturbavimąsi ir savęs lietimą ne kartą kalbėjosi, kad su mergaite aiškinosi tokio mergaitės elgesio priežastis, leido jai suprasti, kad tai yra negeras dalykas ir bet kokiomis priemonėmis bandė išsiaiškinti, kas to ją išmokė, suabejojo A. A. V. parodymu tikslumu ir gebėjimu atpasakoti su ja realiai vykusių, o ne jai įteigtų, nupasakotų, išaiškintų ar pačios mergaitės išgalvotų įvykių aplinkybes. Tai, jog A. S., būdama A. A. V. močiute ir įstatymine globėja, pastebėjusi keistą mergaitės elgesį su ja apie tai kalbėjosi, aiškinosi tokio elgesio priežastis, aiškino mergaitei, kad tai yra negeras dalykas, ir bandė sužinoti, kas to ją išmokė, neduoda jokio pagrindo abejoti A. A. V. parodymais. Tik matydama keistą mergaitės elgesį ir neturėdama jokių duomenų apie jos tvirkinimą, A. S. neturėjo jokio pagrindo iš karto kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl mergaitės tvirkinimo, pati su mergaite apie tai nebekalbėti, o visą bendravimą su A. A. V. palikti tik psichologams. Visiškai natūralu ir suprantama, kad iš pradžių A. S. bandė pati išsiaiškinti tokio mergaitės elgesio priežastis, o sužinojusi, kad mergaitė buvo tvirkinama, apsvarsčiusi, ar dėl tyrimo mergaitei nebus sukelti dar sunkesni neigiami padariniai, kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Pati A. S. nurodė, kad mergaitės tik klausinėjo apie jos tvirkinimo aplinkybes, bet ne pati jai įteiginėjo, pasakojo ar aiškino šias aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad A. A. V. apie jos tvirkinimą buvo bendravusi su kitais asmenimis, buvo paskirta ekspertizė, pavedant nustatyti, ar A. A. V. duodama parodymus nebuvo įtakota kitų asmenų ir ar šie parodymai nebuvo jos fantazijos vaisius. Susipažinusi iš esmės su tais pačiais duomenimis, kuriuos vertino ir teismas, ir atlikusi A. A. V. psichologinį tyrimą, ekspertė surašė ekspertizės aktą, kuriame pateikė kategorišką išvadą, kad negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams, kad mergaitei nebuvo nustatytas padidintas polinkis fantazuoti, teismo posėdyje teismo psichologė ekspertė A. Š. taip pat nurodė, kad savarankiškai tokių dalykų mergaitė sugalvoti negalėjo. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas abejoja profesionalios, kompetentingos, didelę darbo patirtį su seksualinę prievartą patyrusiais mažamečiais vaikais turinčios ir puikiai bendravimo su tokiais vaikais, jų psichologijos ir duodamų parodymų subtilybes suprantančios ekspertės išvadomis ir daro visiškai priešingą išvadą, kad A. A. V. duodama parodymus pasakojo apie jai įteigtas, nupasakotas ar išaiškintas arba pačios išgalvotų įvykių aplinkybes.

Teismas A. A. V. parodymais taip pat abejoja ir dėl ekspertės A. Š. duotų parodymų, kad mažamečių masturbacija galima ir nepatyrus seksualinės prievartos, šitokiais veiksmais vaikui bandant nuimti stresą ir įtampą. A. A. V. masturbavimasis šioje byloje yra netiesioginis įrodymas, pagrindžiantis jos tvirkinimą ir patvirtinantis tiesioginį įrodymą - mergaitės parodymus. Visų pirma, jos masturbavimasis gali būti kaip tvirkinimo padarinys. Antra, masturbacija gali išreikšti A. A. V. vidinę emocinę įtampą, kuri susiformavusi būtent dėl jos tvirkinimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ekspertės A. Š. paaiškinimas, kad mažamečių masturbacija galima ir nepatyrus seksualinės prievartos, neduoda jokio pagrindo teigti, kad A. A. V. nebuvo tvirkinama.

Nuosprendyje teismas, atsižvelgdamas į ekspertės A. Š. parodymus, kad pagal mergaitės amžių yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis, bei į ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, kad A. A. V. yra būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems žmonėms, siekis jų pripažinimo, daro prielaidą, kad A. A. V. močiutei pateiktas aiškinimas, kas ją išmokė save liesti, supratus, kad toks elgesys nėra geras, yra tik bandymas įtikti, paklusti. Nors A. A. V. pagal jos amžių yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis, tačiau mergaitė nei per apklausą, nei ekspertizės metu nė karto nebuvo net menkiausiai prasitarusi, kad jai jos nurodomas aplinkybes kas nors papasakojo ir liepė jas atkartoti, kad tokius veiksmus ji kur nors matė ar girdėjo, taip pat nė karto nebuvo užfiksuotos jos pasakytos suaugusiųjų vartojamos frazės. Viso proceso metu nebuvo gauta jokių duomenų, kad A. S. ar kiti asmenys būtų pasakoję A. A. V. apie tvirkinimą, įtikinėję ją taip buvus ar bandę ją kitaip paveikti. Iš bylos duomenų matyti, kad mergaitė parodymus apie tvirkinimo aplinkybes davė tik iš savo pačios prisiminimų, todėl remiantis vien tuo, kad tokio amžiaus vaikams yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis, tačiau neturint jokių objektyvių ir subjektyvių duomenų, kad mergaitė tokias kalbas girdėjo, negalima teigti, A. A. V. A. S. ir psichologei V. T. papasakotos tvirkinimo aplinkybės yra tik bandymas įtikti, paklusti.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mergaitė negalėjo tiksliai nurodyti, kaip ją lietė (ar per naktinukus, ar po jais, t.y. tiesiogiai liečiant apnuogintą analinę angą), paprašius mergaitės parodyti, kur jai skaudėjo, ji parodė juosmens sritį.

Vertinant per ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktą apklausą A. A. V. duotus parodymus, būtina atsižvelgti į jos ypatingai jauną amžių, tai, jog parodymai buvo duodami praėjus labai ilgam laiko tarpui po įvykio, mergaitei apie jai skaudžius dalykus teko pasakoti visiškai nepažįstamam žmogui - psichologei, jai svetimoje vietoje. Be to, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad, atsižvelgiant į A. A. V. emocinę būseną su ja atliktų veiksmų metu (išgąstis) bei daugybę A. A. V. būdingų amžiaus tarpsnio ypatumų (vienas kurių - dominuojantis ryškių, emociškai paveikusių, detalių įsiminimas), mergaitės parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo, ypač kai nuo įvykio praeina ilgas laiko tarpas. Taigi, vertinant A. A. V. parodymus svarbiausia atsižvelgti į tai, jog mergaitė aiškiai nurodė, kad V. S. ją lietė ir jai dėl to skaudėjo, o tai, jog dėl paminėtų aplinkybių A. A. V. negalėjo tiksliai nurodyti, kaip ji buvo liečiama ir kur tiksliai jai skaudėjo, negali būti pagrindu abejoti, jog ji tikrai buvo tvirkinama.

Tyrimo metu A. S. teigė iš anūkės sužinojusi, kad ji buvo ne tik tvirkinta, bet ir daugybę kartų žaginta (Mariaus bei brolio), tačiau mergaitei atlikta medicininė ekspertizė to nepatvirtino, jokių mergystės plėvės sužalojimų aptikta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu A. A. V. nenurodė jokių žaginimo aplinkybių. Tikslios aplinkybės, kurias A. A. V. nurodė savo močiutei, nėra užfiksuotos, todėl visiškai pagrįstai manytina, kad A. S. dėl didelės emocinės įtampos ir susijaudinimo galėjo ne visai tiksliai perpasakoti jos anūkės nurodytas tvirkinimo aplinkybes. Būtina turėti omenyje ir tai, kad A. S., nebūdama profesionalia teisininke, gali neatriboti, kurie veiksmai yra kvalifikuojami kaip žaginimas, o kurie kaip tvirkinimas, todėl apie jos anūkės papasakotus tvirkinimo veiksmus galėjo kalbėti kaip apie žaginimą.

Nuosprendyje teismas taip pat pažymėjo, kad apklaustos A. A. V. darželių auklėtojos ir dažnai mergaitę prižiūrėjusi A. Č. parodė, kad jokio neįprasto mergaitės elgesio nepastebėjo. Nors šios liudytojos nurodė nepastebėjusios neįprasto mergaitės elgesio, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad psichologė R. G., į kurią A. S. kreipėsi dėl A. A. V. psichologinių problemų, nurodė mačiusi mergaitės psichologinius sutrikimus.

Priimdamas nuosprendį teismas padarė išvadą, kad kaltinimas V. S. yra grindžiamas prielaidomis, abejonėmis, kurios aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl V. S. negali būti nuteistas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Jei teismui kilo abejonių dėl A. A. V. parodymų, kad ji buvo tvirkinama V. S., ir teismo psichologijos ekspertizės akto, kuriame kategoriškai nurodyta, kad A. A. V. gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, paros laikas, dalyviai, atskiri jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus, kad negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, o jos amžiui būdingas įtaigumas netrukdė jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, teismas galėjo pašalinti šias abejones paskirdamas naują ekspertizę, tačiau to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas: BPK 303 str. 5 d. nurodyta, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nors iš nuosprendžio aprašomosios dalies galima daryti išvadą, kad išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas teismui nenustačius, kad A. A. V. buvo tvirkinama, t.y. konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad teismas sprendimą priima vadovaudamasis BPK 303 str. 5 d. 2 p. ir 303 str. 6 d. Šiose BPK normose numatytu išteisinimo pagrindu nuosprendis priimamas teismui nustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nepakakus įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis dalyvavo ją padarant. Šis prieštaringumas ir nelogiškumas leidžia pagrįstai manyti, kad teismas abejoja savo paties padarytomis išvadomis, išdėstytomis nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kiekvienas teismo sprendimas, juo labiau nuosprendis, turi būti logiškas, pagrįstas ir teisėtas, to negalima pasakyti apie skundžiamą nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių.

Kaip jau minėta, teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad V. S. kaltę pagrindžia A. A. V. parodymai, jog ji buvo tvirkinama V. S., A. S. parodymai, kad mergaitė pati jai papasakojo apie tvirkinimo aplinkybes, ir ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog negauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, kitų įrodymų, kurie pagrįstų V. S. kaltę, neįmanoma surinkti. Nors A. A. V. parodymai nėra visiškai tikslūs, tačiau juose esminės tvirkinimo aplinkybės yra nurodytos labai aiškiai, o netikslumai yra paaiškinti kompetentingos psichologės ekspertės surašytame ekspertizės akte. Be to, tokios kategorijos bylose privalu atsižvelgti į nukentėjusiosios amžių - nusikaltimo padarymo metu A. A. V. buvo vos 4-5 metai, teismui priimant skundžiamą nuosprendį - 8 metai, būtent šiomis objektyviomis aplinkybėmis galima paaiškinti mažamečio asmens parodymų netikslumus. Nesant jokio pagrindo abejoti apeliaciniame skunde nurodytais, teisme ištirtais įrodymais, konstatuotina, kad teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. A. V. atstovė pagal įstatymą A. S. prašo išsamiau išnagrėti bylą ir, remiantis neginčytinais duomenimis, atstatyti teisingumą, nuteisiant kaltinamąjį už padarytą nusikaltimą. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį. Nurodo, jog nuo 2007 m birželio 14 d., kada buvo nužudyta jos duktė J. V., iki 2008 m liepos mėn, t.y. iki buvo suimtas už nužudymą jos vyras N. V., jos anūkė gyveno su tėvu N. V. ir jo sugyventine J. S.. Pradžioje N. V. su dukra, tikėtina, nenorėdamas afišuoti savo santykių, dažnai važiuodavo į Vilnių, kur tuo metu gyveno J. S.. Apie tai, kad jie buvo jau tuo metu (2007 m. vasarą) pažįstami, J. S. pati pasakojo žurnalistams (2008.11.22 Lietuvos rytas). Neatmetama galimybė, kad ši pažintis galėjo būti ir dar anksčiau, juk įvykdytas nusikaltimas neskatina juos atvirauti. Kadangi N. V. šioje byloje teigia, kad su J. S. susipažino 2007 m. lapkričio 15 d. (1 bylos 86-89 lapai), melas tampa akivaizdus. J. S. persikėlė į Klaipėdą gyventi jau 2007 m. rudenį. Užsiėmę savo naująja meile jie džiaugėsi, kad kažkas užsiima vaiku, o tuo tarpu J. S. brolis tvirkino ir seksualiai išnaudojo mažametę jos anūkę, kuriai tuo metu tebuvo 4 metai. Kaip vėliau sužinojo, vaikas apie tai sakė visiems suaugusiems, gyvenantiems Vilniuje. Pagal vaiko pasakojimą, tėvas matė tai „televizoriuje“, matyt, kameroje užfiksuotus faktus. Ji ir pati apie daug ką sužinojo tik tyrimo eigoje, juk N. V. jai neleido bendrauti su anūke, pareiškęs, kad jie su sugyventine pradėjo naują gyvenimą. Tai, kad vaikas daug bendravo su kaltinamuoju V. S., matosi ir parodymuose A. Č., kuriai buvo tekę prižiūrėti A. A. V. ir prieš jos mamos nužudymą, ir po to. Teisme ji parodo, kad anksčiau A. A. V. nesišlapindavo į lovą, o vėliau, kai po N. V. suėmimo jai teko prižiūrėti A. A. V., ji šlapinosi. Dar ji teigia, kad A. A. V. sakė, kad ji miegodavo su broliu. Ji sakė, kad paklausus apie tai J. S., pastaroji jai paaiškino, kad su „broliu“ ji miegodavo, tik kol mergaitė užmigs (3 t., 9 l.). Tai, kad ji tik kartą miegojo su juo visą naktį, patvirtino ir pats V. S., ir jo sesuo J. S., tačiau kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tokį faktą, kad tvirkinant mažametį nė vienas tvirkintojas nemiega su juo per visas naktis, tam nereikia visos nakties. Teisme šis svarbus parodymas visiškai ignoruojamas ir labai išsamiai buvo nagrinėjamas visos nakties miegojimo faktas.

Šioje byloje yra parodymai vaiko, kuris pasakoja, kad kai ji miegojo kartu su broliu, brolis kišdavo ranką po paklode jai prie užpakalio ir jai nuo to skaudėdavo ir ji verkdavo. Broliu ji vadino V. S., šio fakto neneigia ir kaltinamasis. Tai, kad stebint A. A. V. apklausą ir girdint, kad ji pasakoja, kad jai brolis ranką kišdavo 10 m., ir po to ji vis tiek apie brolį kalba gražiai, gali kilti abejonės, kurias gynyba labai akcentavo. Tačiau tam buvo pakviesti kompetentingi vaikų psichologai profesionalai, kurie, išnagrinėję ir pabendravę su nukentėjusiąją, pateikė vienareikšmiškus parodymus. Psihologė V. T., kuri dalyvavo A. A. V. apklausoje, o jos psichologinę ekspertizę atliko teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š.. Teisme gynyba išsamiai išnagrinėjo jų kompetenciją ir dabar žinome, kad V. T. turi aukštojo universitetinio psichologinio mokslo diplomą ir dirba psichologe 3 metus, dalyvavo daugiau nei 100 vaikų apklausose. A. Š. parodė, kad iki šios mergaitės apklausos psichologe dirbo 7 metus ir 2 metus eksperte. Iš jų 5 metus dirbo išimtinai su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą. A. Š. apklausta teismo posėdyje aiškiai ir be abejonių labai vienareikšmiškai patvirtino, kad neabejoja, jog vaikas buvo tvirkinamas ir kad vaikas niekaip negali savarankiškai sugalvoti tokių dalykų. Ji parodė, kad negauta jokių nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį mergaitės duotiems parodymams ir nenustatytas polinkis fantazuoti. Taigi, vaikas davė parodymus apie tvirkinimą, nes tiesiogiai su tuo buvo susidūrusi. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jei mergaitės parodymai nėra visai nuoseklūs dėl vietų ar dėl to, kad brolis buvo geras ar negeras, tai A. A. V. yra visiškai tikra dėl to, kad V. S. tikrai kišo ranką jai prie užpakalio ir visų apklausų metu dėl to nė karto nesudvejojo ir nesuabejojo, buvo tai ar nebuvo. Prokuroras, išnagrinėjęs bylą, savo kaltinamajame pasisakyme pažymėjo: „Ypatingai pažymėtina tai, kad visų ilgų ir varginančių šios mergaitės apklausų metu nė karto nebuvo užfiksuota, kad ji būtų prasitarusi apie tokius dalykus, jai kas nors liepė pasakoti ar tokius dalykus ji kur nors matė arba girdėjo, ir nė karto nebuvo užfiksuotos pasakotos suaugusiųjų vartojamos frazės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalbėdama apie mamos nužudymą, mergaitė pažymėjo, jog apie tai jai pasakojo močiutė. Tačiau kalbėdama apie tvirkinimą, ji nei vieno karto nenurodė, kad jai būtų apie tai kas nors pasakęs“.

Įvertinant visas šias aplinkybes byloje, esant profesionalių, kompetentingų psichologų išvadoms ir nesant visiškai jokių duomenų apie tai, kad A. A. V. buvo daroma kokia nors įtaka, neturi būti ir jokių abejonių dėl vaiko parodymų tikrumo ir sprendimas šioje byloje turi būti priimtas vadovaujantis nukentėjusiosios A. A. V. parodymais ir šių parodymų kompetentingais psichologų paaiškinimais. Todėl teisėjos priimtas sprendimas išteisinti V. S. turi būti pakeistas arba patvirtintas dar kompetentingesnių specialistų ar psichologų. Kaltinamasis V. S. turėtų būti pripažintas kaltu dėl mažametės A. A. V. tvirkinimo ir nuteistas pagal atitinkamą įstatymo straipsnį. Prašo pripažinti civilinį ieškinį dėl vaikui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kadangi vaikas patyrė stiprius emocinius sukrėtimus dėl kaltinamojo veiksmų poveikio, kurie, psichologų nuomone, pasireikš vėliau ateityje, kai ji pradės suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokuroras bei nukentėjusiosios A. A. V. atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinius skundu tenkinti. Gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S. apeliacinių skundų turinio matyti, jog dauguma apeliantų argumentų dėl skundžiamo nuosprendžio sutampa, todėl, siekiant išvengti pasikartojimų, abu apeliaciniai skundai nagrinėjami kartu.

Žemesnės instancijos teismas

BK 153 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio (nesulaukusio 14 metų amžiaus) asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi. Iš subjektyviosios pusės mažamečio tvirkinimas padaromas tiesiogine tyčia. V. S. baudžiamojon atsakomybėn apeliantai prašo patraukti už tai, kad jis neva atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V., gimusia (duomenys neskelbtini), t.y. vilkėdamas tik apatinius rūbus atsiguldavo į lovą, kurioje gulėdavo mažametė A. A. V., ir, įkišdamas savo rankas į mažametės pižamos kelnes ir liesdamas mažametės A. A. V. analinę angą, atliko tvirkinamuosius veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta pakankamai duomenų, kad kaltinamasis V. S. atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V.. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis V. S. parodymais, liudytojos A. Č. parodymais, ekspertės E. Š. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, specialisto išvada, darželių auklėtojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Ginčydami pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą prokuroras bei nukentėjusiosios A. A. V. įstatyminė atstovė apeliaciniuose skunduose nurodo, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė nepagrįstą nuosprendį ir V. S. išteisino, prašo V. S. pripažinti kaltu padarius BK 153 str. numatytą nusikalstamą veiką. Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš naujo išanalizavo ir įvertino ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo surinktus tiek V. S. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. Akivaizdu, jog vien ta aplinkybė, kad į teisėsaugos institucijas dėl galimo mažametės A. A. V. tvirkinimo buvo kreiptasi praėjus daugiau nei metams nuo mažametės A. A. V. apsigyvenimo pas globėją A. S. pradžios, vienareikšmiai nepaneigia tvirkinimo fakto buvimo, tačiau jo ir nepatvirtina. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje yra (jei taip, tai ar pakankamai) įrodymų, kurie neginčijamai, nekeliant abejonių, pilnai pagrindžia nusikalstamos veikos padarymo – mažametės A. A. V. tvirkinimo faktą ir V. S. kaltę.

Apeliaciniuose skunduose nurodyta, jog V. S. kaltę pagrindžia nukentėjusiosios A. A. V. bei specialistės – psichologės V. T. parodymai, ekspertizės aktas, taip pat ekspertės A. Š. bei nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. S. parodymai.

Nukentėjusioji mažametė A. A. V., 2009-10-23 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant jos įstatyminei atstovei A. S., specialistei – psichologei V. T., prokurorei, parodė (1 t., b.l. 32-34, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu), jog jos vardas A., pavardė V.. Jai šeši metai. Jos gimtadienis yra liepos 11 dieną, gyvena Klaipėdoje. Gyvena tik su močiute. Seniau tik su mama gyveno ir tėtis buvo. Su tėčiu draugavo. Jos tėtis geras. Mama jos mirė, tėtis ją nužudė ir jį pasodino į kalėjimą. Tada ji gyveno su pamote Julijana, taip ją ir vadino, kartais vadino mama. Ji jai nepatiko, nes tėtis nužudė mamą, paskui jis buvo pasodintas į kalėjimą, o Julijana išvažiavo. Julijana gražiai elgėsi su ja. (Vaizdo įraše užfiksuoti mažametės A. A. V. parodymai: „Julijana jos mamą vadino pamote, nors ji pati buvo pamotė“). Su tėčiu ir Julijana gyveno kitame bute. Jos kambaryje gyveno brolis Marius. Jis už ją didesnis, jis suaugęs, bet eina į mokyklą. Brolis gyveno jos kambaryje. Jis seniau ten kambaryje gyveno, o ją paskui ten perkėlė. Brolis buvo blogas, nepatiko jai. Blogus žaidimus žaidė, su kompiuteriu. Su broliu nieko kartu neveikdavo. (Vaizdo įraše užfiksuota: į specialistės – psichologės klausimą: „ar jis yra tau ką bloga padaręs?“, mažametė A. A. V. atsakė: „padarė bloga“. Specialistė – psichologė: „Ką tau bloga padarė?“, A. A. V.: „ten papasakosiu, ten pasakysiu“). Brolis norėjo viską bloga daryti, meluodavo. Julijana meluodavo ir tėtis meluodavo. (Vaizdo įraše užfiksuoti mažametės A. A. V. parodymai: „Julijana visada sakydavo netiesą. Tėtis pinigų iš močiutės paėmė, nebeatidavė. Gali atimti butą tėtis, bet tėtis kalėjime, kiti iš banko atims“). Julijana meluodavo, kad gėlę užaugins, o neužaugino. Brolis melagis buvo. Pamelavo tėčiui, kad gėlę sodins, o nepasodino. Gražiai elgėsi brolis su ja. Draugavo su broliu, nesipyko su juo. Neglostė galvos jis jai, tik kartais. Apkabindavo brolis ją, jai tai nepatikdavo. Brolis nepatiko, kad pamelavo, kad gėlę pasodins. Ji ir brolis toje pačioje lovoje miegojo, kartais ir su močiute miegojo. Trys lovos buvo kambaryje, kur gyveno. Julijana su tėčiu miegojo ten, kur televizorius, kartais ji ten miegodavo. Ji su broliu miegodavo, kartais su močiute, kartais pas Julijaną. Su broliu miegojo su pižama apsirengusi, brolis taip pat su pižama. Nuogas brolis nemiegojo. Nežino, ar brolis liesdavo ją. (Vaizdo įraše užfiksuoti mažametės A. A. V. parodymai, jog neprisimena, ar brolis ją liesdavo, „kol ten susirinks, gal atsimins“).

Po pertraukos toliau apklausiama mažametė nukentėjusioji parodė (Vaizdo įraše užfiksuotas specialistės – psichologės klausimas: „ar kada nors ką nors tau brolis yra padaręs skaudžiai?“), jog brolis yra skaudžiai padaręs. Kai visi miegodavo, naktį kišdavo savo ranką po paklode prie užpakalio.

Psichologei pasiūlius mergaitei panaudojant lėlę parodyti vietą, į kurią brolis kišo ranką, nukentėjusioji paėmusi lėlę parodė, prie kurios vietos brolis kišdavo ranką (Vaizo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė vietą prie užpakaliuko). Po to sugulo dvi lėles parodydama, kaip lovoje gulėjo ji ir brolis (Vaizdo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė, kad ji gulėdavo ant šono, brolis – taip pat ant šono, ranką kišdavo prie užpakaliuko).

Toliau nukentėjusioji parodė, jog brolis ranką kišo. Ji buvo su pižama, virš pižamos ranką kišo. Užpakaliuko nuogo nelietė. Per pižamą lietė. Jai skaudėjo. (Vaizdo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė, kad jai skaudėdavo juosmens srityje). Brolis kišo gale ir jai skaudėjo. Žinojo, kad su ranka kišo, nes tėtis pasakė, kad brolis su ranka kišo, jis naktį matė. Naktį matė tėtis ir sakė, kad jis užvilks „pampersus“. Taip tėtis broliui sakė ir brolis sakė, kad taip daugiau nedarys. Julijana nieko nesakė. Brolis kišo gal dešimt metų. Ji duodavo per užpakalį. Brolis tik naktį kišo, tik lovoje. Tėtis matė tai dešimt metų. (Vaizdo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė, kad nupirko vieną kartą „pampersus“ ir uždėjo, tada brolis pradėjo verkti, paskui užmigo, nekišo). Tėtis uždėjo „pampersus“, kad brolis suprastų, kad nereikia taip daryti.

Psichologei pasiūlius, nukentėjusioji suguldo lėles ir parodo, kaip brolis kišo ranką. (Vaizdo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė, kad brolis kišo ranką prie užpakaliuko).

Toliau nukentėjusioji parodė, jog kitur nekišo rankos brolis. Tik ranką kišo. Kai kišo, buvo su gėlėta pižama, ji kaip naktinukai. Po apačia nebūdavo triusikėlių, bet kartais būdavo. Kai brolis kišo ranką, būdavo triusikėliai. Kai kišo, tėtis surišo rankas ir tada negalėjo kišti. Nežino, kodėl brolis kišo ranką. Virš triusikėlių kišo, po naktinukais kišo, iš galo kišo. Tik brolis ją liesdavo. Pačiai liesti nesakė, tik sakė nieko niekam nesakyti, kad kiti nesužinotų, ką jis daro, nes tada jį nubaustų. O ji visiems pasakė, kurie gyveno bute. Tėtis žinojo, Julijana irgi. Močiutei ir seneliui pasakė, jie supyko, atėjo prie brolio kambario ir jį pabarė.

Po pertraukos toliau apklausiama mažametė nukentėjusioji parodė, jog daugiau kartų kišo ranką, o tėtis matė daugiau nei vieną kartą. Tėtis pamatęs išsigando, ką brolis daro. Tėtis pamatė, nes buvo televizorius, kur galima viską matyti. Kišo tik ranką brolis ir neglostė. Brolis tik kišo ranką, daugiau nieko nedarė. O jai kišti nereikėdavo rankos, nemokė brolis nieko daryti, nei kišti, nei glostyti, nei liesti. Kai gyveno su tėčiu ir Julijana, dažnai lankė darželį. Būdavo, kad namie likdavo su Julijana ir neidavo į darželį. Po pokalbių apie „pampersus“ brolis nebekišo rankos. Brolis išsigando, kad buvo nupirkti „pampersai“. Pati sau rankytės nekišo ten, kur brolis kišo, kitas irgi nekišo niekas. Nepatikdavo, jei kišdavo ranką, nes verkdavo. Daugiau nieko brolis nedarydavo, kas nepatikdavo. Brolis nemokė sau daryti kažką negero.

Po pertraukos toliau apklausiama mažametė nukentėjusioji parodė, jog kai kišo ranką, ji verkė, nes jai skaudėjo. Girdėjo tėtis, Julijana, močiutė, kaip ji verkė. Brolis lindo prie jos. Jis jai nepatiko. Bloga darė brolis. Žaidimus blogus žaidė, kur šaudyti reikia. Brolis tik prie užpakaliuko lindo. Tėvelis tai matė daugiau nei vieną kartą.

Specialistė – psichologė V. T. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 190-191) parodė, jog dalyvavo A. A. V. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Su mergaite ji bendravo prieš apklausą apie 20 min., kalbėjo apie kasdieninius dalykus. Mergaitė buvo atsipalaidavusi, tačiau apklausos metu nebekalbėjo taip laisvai, pasidarė tyli, jos elgesys pasikeitė pradėjus kalbėti apie šeimą. Mergaitė kalbėjo apie tėtį, brolį ir Julijaną. Buvo sunku eiti į kontaktą su mergaite. Apklausos metu buvo daromos pertraukos, kurių metu ji tardavosi su teisėju ir prokuroru, o sugrįžusi pas mergaitę klausdavo klausimų, kurie kildavo teisėjui ar prokurorui. Mergaitei buvo sunku kalbėti apie įvykį ir nedaug apie tai kalbėdavo. Kalbėdama apie brolį mergaitė buvo juo nepatenkinta, bet pasakojo dalykus, nesusijusius su įvykiu. Pradėjus kalbėti apie įvykį, mergaitė nenoriai apie tai kalbėjo. Negali įvardinti priežasčių, dėl ko mergaitė nenoriai kalbėjo apie įvykį. Pats vaikas negalėtų sugalvoti tokių pasakojimų, kažkokiu būdu ji turėjo susidurti su tuo. Vaikas kalbėjo mažai ir nebuvo galima išsisaiškinti, kokiu būdu mergaitė susidūrė su seksualine prievarta. Papildomai apklausta po vaizdo įrašo peržiūros specialistė – psichologė V. T. parodė (2 t., b.l. 192), jog kiekvieno vaiko elgesys labai skirtingas, vieni vaikai noriai žaidžiai su lėlėmis, o kiti kategoriškai atsisako jas imti. Mergaitės nenorėjimas žaisti su lėle gali reikšti vengimą arba intereso neturėjimą. Bendraujant su mergaite ji iš pradžių sakė, kad brolis jos neliečia. Po to mergaitės močiutė pasakė, kad mergaitei raktinis žodis yra „skaudžiai“. Tada paklausus mergaitės, ką brolis darė skaudžiai, mergaitė papasakojo apie rankos kišimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-23 (1 t., b.l. 43-45) tiriamojoje dalyje nurodyta, jog pokalbio apie byloje nagrinėjamą įvykį metu (2010-02-18) tiriamoji (A. A. V.) pasakoja atsakydama į klausimus. Tiriamoji iš esmės pakartoja anksčiau duotus parodymus; iš tiriamosios žodžių: „brolis, vardo neprisimenu, kuriam 19 metų“, „jis lindo į užpakalį“, „prie jo gulėdavau, lįsdavo man į užpakalį su pirštais“, „jaučiau – lįsdavo į užpakalį“, „skauda buvo“, „smarkiai lįsdavo, labai skaudžiai, netgi rėkdavau“; tiriamosios teigimu, įtariamasis „daug kartų“, „gal šimtą“ taip daręs, paaiškina: „jei aš prie jo gulėdavau, tai tada sulįsdavo“, „vieną kartą nelindo, o antrą kartą tai jau lindo“; jos pačios nieko neprašęs daryti. Tiriamoji mėginusi priešintis įtariamojo veiksmams („sakiau: „nelįsk“, kad nedarytų nieko, bet jis vėl lenda“, jis sakė: „gerai“, bet paskui vėl lenda“, įtariamasis sakęs tiriamajai: „niekam nesakyk, ką aš darau“, bet aš pasakiau ir jis vėl darė“. Tiriamoji apie įtariamojo veiksmus iš pradžių pasakiusi tėvui, liudytojui N. V. („tėčiui pasakiau, kad jis man daro, lenda į užpakalį“, „iškart pasakiau tėčiui“, „pirmą kartą tėtis pamatė, supyko labai“, „jis [tėtis] sakė, uždės „pampersus“, kad suprastų, ką daro, gal susigėdys, ką daro“, „sakė, gal susigės, kai reikės eiti į mokyklą, vaikščioti su „pampersais“), o vėliau – seneliams („kai pasakiau močiutei ir seneliui, daugiau nebelindo“). Įtariamojo veiksmus jos atžvilgiu vertina neigiamai (negalima lįsti kitam vaikui – kitam skaudžiai, kitam – linksma“, „jis [įtariamasis] sakė: „man linksma“), nes taip „tėtis pasakė“. Su ja atliekamų veiskmų metu tiriamoji išgyveno baimę (bijojau, kai lindo), nes įtariamasis „gąsdino, sakė: „aš tau sulįsiu į užpakalį“; tiriamoji prisimena, jog kartą po tokių įtariamojo veiksmų „aš pasisiavau į lovą“. Tiriamojoje dalyje nurodyta, jog tiriamajai būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems bei gerai pažįstamiems žmonėms, siekia jų pripažinimo. Išvadose konstatuota, jog A. A. V., atsižvelgiant į jai būdingus individualius psichologinius, amžiaus ypatumus, turimas žinias, negalėjo (ir negali) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės (tai yra pobūdžio ir reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai jiems priešintis. A. A. V. gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, paros laikas, dalyviai, atskiri jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. Negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams. A. A. V. atitinkamai jos amžiui gali būti įtaigi, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti; visa tai netrukdė A. A. V. teisingai suvokti konkrečias fakines reikšmingas bylai [aplinkybes] ir duoti apie tai parodymus.

Ekspertė A. Š. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 191-193) parodė, jog tvirtina ekspertizės akto išvadas. Konstatuota, kad mergaitė negalėjo suprasti įvykio metu tokių veiksmų. Iš pradžių buvo susipažįstama su vaiku, o po to buvo prašoma papasakoti reikšmingas bylai aplinkybes. Išanalizavus bylos medžiagą, buvo surašytas ekspertizės aktas. Mergaitė buvo normalaus išsivystimo lygio, žingeidi. Uždavinėjo mergaitei klausimus, nes vaikai patys nepasakoja apie seksualinę prievartą. Mergaitė savo pasakojimu patvirtino bylos aplinkybes. Savarankiškai mergaitė negalėjo sugalvoti tokių dalykų. Ekspertizės metu neišaiškėjo galimas poveikis kitų asmenų dėl jos pasakojimų. Pagal mergaitės amžių yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis, bet tai neatsispindėjo jos parodymuose. Mergaitė atrodė gerai išauklėta, išmokyta nerodyti blogų emocijų. Tyrimo metu galėjo nesimatyti mergaitės elgesio pakitimų, nes ji nesuvokė veiksmų esmės. Vėliau, kai pradedama suprasti veiksmų reikšmę, gali atsirasti elgesio pakitimai. Mažamečių masturbacija galima ir nepatyrus seksualinės prievartos. Šlapinimasis į lovą yra baimės pasireiškimas. Jei mergaitė liečia savo lytinius organus ir apsišlapina, rodo, kad mergaitė turi vidinę emocinę įtampą. Daug įtakos mergaitei turi ir mamos bei tėvo netekimas. Sunku atriboti tų reiškinių poveikius mergaitės elgesiui. Su mergaite bendravo viena apie valandą laiko. Mergaitė pasakojo, kad tėtis nužudė mamą. Tokią informaciją jai galėjo pateikti artimi žmonės. Galėjo būti tiesiogiai tokia informacija ir nesakoma. Mergaitė nesakė, kad matė ar girdėjo tokius veiksmus, apie kuriuos pasakoja. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad mergaitei būtų buvęs daromas poveikis dėl jos parodymų. Ekspertizės metu jautėsi, kad mergaitė yra ugdoma. Nenustatytas perdėtas mergaitės fantazavimas. Mergaitės parodymuose pasakojimo apie A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b.l. 17) nėra. Negalima įvertinti, kiek mergaitė papasakojo ir kaip tai atpasakojo močiutė. Šis įvykis galėjo turėti įtakos tokiam elgsiui, kad mergaitė nuolat dabar liečia savo analinę angą. Seksualizuotas elgesys ne visada būdingas seksualinę prievartą patyrusiems asmenims. Maži vaikai žaidžia su savo lytiniais organais. Augant tai turi išnykti. Dabartiniame mergaitės amžiuje nėra normalu liesti savo organus. Vaikas, pajutęs malonumą liesdamas lytinius organus, gali tai kartoti nuolat, tačiau tai nuo kažko turėjo prasidėti. Šitokiais veiksmais vaikas gali nuimti įtampą, stresą. Papildomai apklausta po vaizdo įrašo peržiūros ekspertė A. Š. parodė (2 t., b.l. 192), jog per pertraukas tarp apklausų mergaitės elgesys buvo normalus. Išėjus iš kambario asmeniui, kuris klausinėja apie nemalonius dalykus, mergaitė atsipalaiduoja ir tampa gyvybinga, lėlės mergaitei susijusios su tema, kurios ji nori išvengti, todėl mergaitė ir nežaidžia su lėlėmis ir taip atsiriboja nuo tos temos. Įprastai nukentėjusiojo ir įtariamojo santykiai yra geri, todėl mergaitė nekalba apie kaltinamąjį vien tik blogai. Tokių veiksmų prasmės mergaitė nesuprato, todėl, jei santykiai su kaltinamuoju buvo geri, tokie ir toliau lieka. Išanalizavus duomenis nebuvo nustatyta, kad mergaitei būtų daromas poveikis dėl jos pasakojimo. Jos žodžiuose neatsispindėjo suaugusiųjų frazės. Vaikas gali painioti detales iš skirtingų situacijų. Tai yra normalu tokio amžiaus vaikams, tačiau mergaitė pakartoja pagrindines įvykio aplinkybes tiek apklausos metu, tiek ekspertizės atlikimo metu. Vaikas, nesuvokiantis seksualinės prievartos, tai pamiršta greičiau. Penkių metų amžiaus vaikas gali atsiminti tokio įvykio detales. Trijų su puse metų amžiaus vaikas vengia skausmo. Jei mergaitė turėjo gerus santykius su kaltinamuoju, ji gali nevengti bendrauti su juo.

Nukentėjusiosios A. A. V. atstovė pagal įstatymą A. S. 2011-02-24 teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 164-166) parodė, jog metus laiko su anūke ji nebendravo, jai nebuvo leidžiama. 2007-06-14 dingo jos dukra J. V.. Iki 2008 m. liepos mėn., kol N. V. sulaikė, jos anūkė gyveno su N. V.. Vieną kartą ji buvo užėjusi į Zauerveino g., norėdama pamatyti anūkę, tačiau duris atidarė V. S. ir pasakė, kad N. V. ir J. S. išėję. Ji suprato, kad V. S. vienas buvo su A. A. V.. Kai A. A. V. atvyko pas ją gyventi, ji pastebėjo, kad anūkė šlapinasi į lovą, mergaitė neskyrė spalvų. Pietų miego anūkę ji paguldydavo į kitą kambarį, o kartą išgirdusi bruzdėjimą pamatė, kad A. A. V. masturbuojasi į analinę angą. Po to, kai pasimasturbuodavo, pasišlapindavo. Kai ji pamatė, kaip A. A. V. masturbuojasi, pastaroji susigėdo, ji tai slėpė nuo jos. Po to įvykio ji pradėjo kartu su anūke miegoti, saugoti ją. Miegant ji neleido A. A. V. nuleisti rankų. Ji mergaitės pradėjo klausinėti, ir pastaroji pasakė, kad su broliu žaizdavo. A. A. V. jai sakė, kad nenumaudavo kelnyčių ir jis tai darė. A. A. V. masturbuodavosi analinę angą atsisėdusi ant kulniuko, o kai maudėsi, lietė spenelius, žaidė su jais. Po to, kai ji pasiėmė pas save mergaitę ir ėjo atsiimti jos rūbelių, buvo ir V. S.. Mergaitė puolė ant jo kaklo ir pasakė, kad nori būti su juo. Ji mėgo būti su V. S.. Mergaitei patikdavo būti su broliu. Tėvai buvo užsiėmę, o jis su ja žaisdavo ir jai patiko. Iš pradžių jis turėjo įpratinti, kad jai taip patiktų. Mergaitė sakydavo visiems - J. S., N. V. ir V. S. tėvams, jie visi žinojo, kad V. S. lįsdavo jai į užpakalį, o jie jam nieko nesakydavo. A. A. V. dar sakė, kad N. V. mušė V. S., nes jis matė visa tai per televizorių. Kai A. A. V. suprato blogybę, sakė, kad negerai su broliu. A. A. V. minėjo frazę: „tylėk, nes visas sulįs“. Jos miglotas pasakojimas, nes sudėliotas iš mergaitės pasakojimų. Iš pradžių lankėsi pas psichologę, sakė, kad mergaitė masturbuojasi, psichologė pasakė, kad taip būna tarp vaikų. Klausė auklėtojų, kaip vaikas elgiasi darželyje, auklėtojos sakė, jog darželyje A. A. V. nesimasturbuoja. Anūkė sakė, kad darželyje dažniausiai ji sėdėdavo ant kulniuko. Kokiu būdu buvo santykiaujama su jos anūke, ji nežino, anūkė tvirtino, kad santykiavo. Iki šiol vyksta vaiko masturbacija. Su vaikų gydytoju dėl masturbacijos nesikonsultavo, nes jis nieko gero nepasakytų. Apie tai ji papasakojo atėjusiai Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei, nenorėjo viešumo ir kaltinimų. Apklausta papildomai 2011-06-29 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios A. A. V. atstovė pagal įstatymą A. S. parodė (3 t., b.l. 35), jog tas etapas, kai A. A. V. šlapinosi bei liesdavo save, jau praėjo. Kada mergaitė nustojo liesti save nėra datos. To, ką ji pamatė tuomet, kai suprato, kas vyksta, nebėra.

Liudytoja I. M. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 166) parodė, jog visą globos nustatymo periodą ji bendravo su A. A. V. močiute. Pirmą kartą, kai pradėjo bendrauti, lankantis šeimoje, A. S. prasitarė apie keistą mergaitės elgesį, sakė, jog anūkė pasakojo, kad dėdė lietė lytinius organus. Buvo pasakojama, kad mergaitė liečia lytinius organus ir šlapinasi į lovą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 99-100, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja I. M. parodė, jog apie galimą tvirkinimą su A. A. V. ji nekalbėjo, 2009-10-12 ji parašė raštą prokuratūrai dėl galimo vaiko tvirkinimo ir išdėstė informaciją, kokią turi Vaikų teisių apsaugos tarnyboje ir tai, ką jai pasakojo A. S..

Taigi, kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, kaltinimas V. S. grindžiamas nukentėjusiosios mažametės A. A. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotais parodymais, specialistės – psichologės V. T. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-2, ekspertės A. Š., nukentėjusiosios A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S. bei liudytojos I. M. parodymais. Tačiau būtina pažymėti, jog nukentėjusiosios A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S., specialistės – psichologės V. T. bei ekspertės A. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra išvestiniai, kadangi jos pačios byloje nagrinėjamų įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, jos joms tapo žinomos iš nukentėjusiosios mažametės A. A. V. pasakojimų, o liudytojos I. M. parodymai paremti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. S. jai pasakotomis aplinkybėmis.

Tuo tarpu V. S. kaltę neigianti versija grindžiama paties išteisintojo V. S. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, liudytojos J. S., liudytojo N. V. parodymais bei liudytojos L. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie teisiamojo posėdžio metu buvo perskatyti byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Išteisintasis V. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 163-164) savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, parodė, jog su A. A. V. susipažino 2007 m. Nuo pirmojo apsilankymo A. A. V. ėmė jį vadinti broliu. Jis gyveno Vilniuje, kartą ar du kartus per mėnesį atvykdavo į Klaipėdą, (duomenys neskelbtini). Jis miegodavo svečių kambaryje, o A. A. V. – savo kambaryje. 2007 m. vasarą atvažiuodavo į Klaipėdą per atostogas. Vieną kartą A. A. V. buvo atvykusi į Vilnių. Viename kambaryje miegojo J. S. ir N. V., kitame – jo tėvai, o dar kitame – jis su A. A. V., nes pastaroji norėjo miegoti su juo. Sofa buvo plati, A. A. V. buvo su pižama ir turėjo kitą užklotą. Į A. A. V. kelnes rankų jis nekišo ir jos analinės angos jis nelietė. Su A. A. V. jis kartu žaisdavo, piešdavo ir tai matydavo N. V. bei J. S.. N. V. jam pastabų neduodavo, duodavo A. A. V., kad ji ant jo nelaipiotų. Vienas su A. A. V. jis nepasilikdavo. Jis su A. A. V. elgdavosi gražiai ir žaizdavo, kaip su vaiku. Vaikai su juo bendrauja, žaidžia. Jis nežino, ar A. A. V. nešiodavo sauskelnes, tačiau buvo nugirdęs, kai kalbėjo N. V. ir J. S., kad A. A. V. šlapinasi į lovą. Mano, jog taip buvo dėl to, kad jos mama buvo dingusi. A. A. V. močiutę jis matė vieną kartą (duomenys neskelbtini). Pastaroji į jį žiūrėjo „skersai“. Tuo metu jis buvo vienas namuose, N. V., J. S. ir A. A. V. nebuvo. Taip pat A. S. buvo atėjusi, kai areštavo N. V.. Papildomai V. S. parodė (3 t., b.l. 19-20), jog kai miega ne vienas, mėgsta ką nors apsikabinti, kai vienas – apsikabina pagalvę. Kai A. A. V. buvo Vilniuje ir jie kartu miegojo, kiek pamena, močiutės nebuvo. Vilniuje su A. A. V. miegojo tik vieną kartą, kiek pamena, ji pati to norėjo ir, berods, nebuvo vietos. Kodėl to norėjo A. A. V., jis nežino. Ne visada A. A. V. užmigdydavo jis. Keletą kartų prieš miegą jai yra skaitęs pasakas. Vilniuje visada kambarys būdavo atidarytas, nes garsiai užsidarydavo durys. Būdamas Klaipėdoje miegodavo svečių kambaryje. Migdydamas mergaitę šalia nepriguldavo. Apklaustas po vaizdo įrašo peržiūros V. S. parodė (2 t., b.l. 192), jog „pampersas“ jam uždėtas nebuvo ir rankos nebuvo surištos.

Liudytoja J. S. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 167-168) parodė, kad ji nuolatos būdavo su A. A. V.. V. S. į Klaipėdą buvo atvykęs porą kartų, A. A. V. Vilniuje buvo gal 4 kartus. Ji miegodavo su jais (ja ir N. V.) arba atskirai. Jos brolis miegodavo pas močiutę. Kai pradėjo gyventi su N. V., A. A. V. buvo 4 metai. Iki jai apsigyvenant pas N. V., mergaitė lankė darželį. Kai ji apsigyveno pas N. V., mergaitė nustojo lankyti darželį, taip nusprendė N. V.. Ji prižiūrėjo mergaitę. Ji naktimis verkdavo ir šlapinosi į lovą. N. V. dėl to buvo mergaitę nuvežęs pas medikus UAB „Mano šeimos gydytojas“. Gydytojas sakė, kad tai praeis. N. V. sakydavo, kad mama išvykusi. A. A. V. pati nusprendė ją vadinti mama. V. S. atvykęs per pora metų buvo gal tris kartus. Būdavo tai penkias, tai dvi dienas. Su V. S. A. A. V. bendravo gerai. A. A. V. miegojo savo kambaryje, o brolis – didžiajame kambaryje. Vilniuje ji miegodavo su A. A. V. viename kambaryje, kitame kambaryje miegodavo jos tėvai, o dar kitame – močiutė ir jos brolis. Vieną kartą jos brolis miegojo didžiajame kambaryje su mergaite, nes ji ten užmigo. N. V. nenorėjo, kad A. S. bendrautų su mergaite. A. S. buvo kartą susitikusi su jos broliu, nes buvo atvykusi pasiimti A. A. V.. Jos brolio santykiai su vaikais geri. Sauskelnių A. A. V. nedėdavo. Kai apsišlapindavo, pradėdavo verkti, bijodavo, kad kas pamatys, slėpdavo šlapias kelnaites. Po N. V. suėmimo ji pakeldavo mergaitę naktį nueiti į tualetą. Su broliu žaisdavo kaip normalūs vaikai. A. A. V. pirmoji atsikeldavo, užlipdavo ant lovos ir šokinėdavo, jie dėl to ją bardavo. Yra įsitikinusi, kad jos brolis mergaitės nenuskriaudė. Į užpakalį nieko skriaudžiai jos brolis nėra daręs mergaitei. Miego metu A. A. V. nebuvo filmuojama, buvo filmuojama, kai buvo koks gimtadienis. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 188-190, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja J. S. parodė, jog 2008 m. birželio mėn. buvo suimtas N. V.. Po jo suėmimo apie du mėnesius A. A. V. gyveno su ja. Tuo laikotarpiu jos brolis nei vieną kartą atvažiavęs nebuvo. 2008 m. vasaros laikotrapiu A. S. kartu su A. A. V. buvo atvažiavusi į (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pasiimti A. A. V. daiktų. Tuo metu pas ją buvo jos brolis. A. A. V., pamačiusi V. S., apsidžiaugė ir norėjo pasilikti, o A. S. nenorėjo palikti A. A. V.. Tačiau mergaitės ir jos prašymu vienai nakčiai ji buvo palikta. Tada A. A. V. miegojo su ja. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra trijų kambarių. Jos brolis miegodavo didžiajame kambaryje, A. A. V. – kitame kambaryje. Brolis pas ją yra buvęs ne daugiau penkių kartų, niekada nėra miegojęs su A. A. V.. Jei kur reikėdavo išvažiuoti, tai A. A. V. palikdavo tetai A. Č.. Savo broliui nei karto nėra palikusi A. A. V.. Jie abu nėra buvę pasilikę namuose (bute). V. S. ir A. A. V. santykiai buvo labai geri, ji jį vadindavo broliu. V. S. skaitė prieš miegą jai knygas, su ja kartu piešdavo, žaizdavo įvairius vaikiškus žaidimus. A. A. V. įkyriai norėdavo žaisti su V. S.. Ją už tai yra barę, kad ji paliktų ramybėje V. S., kad žaistų viena. Žiemos metu ji, N. V. ir A. A. V. buvo svečiuose pas jos tėvus Vilniuje. Tuo metu namuose buvo ir jos brolis. Kiek pamena, A. A. V. pati paprašė miegoti su V. S.. Ji ir N. V. tam neprieštaravo ir A. A. V. po atskirom kaldrom miegojo su V. S.. Daugiau nieko tame kambaryje nebuvo. Lovų daugiau taip pat nebuvo. Kiek pamena, A. A. V. miegojo su maikute ir kelnėmis. Kambario durys buvo atidarytos. Visi namiškiai žinojo, kad jie miega abu, niekas nieko blogo nepagalvojo. Teko miegoti su broliu ir jai, jis mėgsta rankas užsidėti ant pagalvės ar ant to, kas guli šalia. Nei jai, nei N. V. A. A. V. nesiskundė dėl blogo V. S. elgesio su ja. Nėra niekada sakiusi, kad V. S. glosto jos kūną, lytinius organus ar analinę angą, ar kaip nors kitaip ją liečia. Apie tai, kad V. S. bus uždėtas „pampersas“, nebuvo kalbos. Jie patys A. A. V. drausmindavo sakydami: „nelįsk prie Valentino“,- nes ji įkyriai norėdavo žaisti su juo, lipdavo jam ant galvos, kupros, V. S. tikrai nėra nusriaudęs A. A. V..

Liudytojas N. V. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 170-171) parodė, jog su J. S. gyventi pradėjo 2007 m. gruodžio mėn. Dukra tuo metu nelankė jokios ikimokyklinės įstaigos. V. S. buvo atvykęs kelias dienas prieš Naujuosius metus. Iki jo suėmimo, V. S. atvykdavo retai, gal du kartus buvo pas juos atvykęs. Su A. A. V. buvo nuvykę į Vilnių. Su V. S. būdavo dukra pasilikusi, tačiau labai trumpam, nesipriešindavo. V. S. su A. A. V. nemiegodavo, ji miegodavo savo lovoje. Viename kambaryje miegojo tėvai, kitame kambaryje jis su J. S., dar kitame – močiutė su mergaite ir kitoje lovoje V. S.. Sutrikimų mergaitė neturėjo. Mergaitė nėra sakiusi, kad V. S. ką nors skaudžiai jai daro. Su V. S. santykiai buvo geri. Dėl „pampersų“ buvo sakoma tik dėl to, kad A. A. V. į lovą nesišlapintų, kad galėtų kontroliuoti šlapinimąsi. Ji to nemėgdavo, nes norėdavo būti didelė mergaitė. Dėl šlapinimosi kreipėsi į gydytoją. Gydytojas sakė, kad tai išaugama. 23 val. jis ją pakeldavo ir nuvesdavo į tualetą, kad nesišlapintų į lovą. Nežino, kodėl dukra sakė, kad V. S. bus uždėtas „pamperis“. Pas gydytojus eidavo dėl širdelės, akyčių ir pilnapadystės. Dukra savaitinį darželį lankė nuo 1,5 metų iki 4 metų. Darželyje dukra buvo mokinama šlapintis į puoduką. Pasiimant mergaitę būdavo, kad auklėtoja paduodavo ir šlapius rūbelius. Mergaitė su močiute bendraudavo mažai, pasiimdavo ją tik kelioms valandoms. Su V. S. mergaitė gerai bendravo, žaisdavo su juo. Mergaitė pati J. S. vadino mama. Dėl mamos dingimo jis pasakė mergaitei, kad apie tai pakalbės vėliau. Po žmonos mirties, kai jis pradėjo bendrauti su J. S., neleido mergaitei bendrauti su A. S..

Liudytoja L. S., kurios parodymai teisiamojo posėdžio metu tiriant rašytinę bylos medžiagą perskaityti, ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., b.l. 147), jog nuo 2007 m. birželio 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 21 d. pas ją kelis kartus į svečius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo atvažiavę A. A. V. su savo tėvu N. V. ir jos dukra J. S.. Jie atvažiuodavo dienai arba dviem dienom. A. A. V. miegodavo su savo tėvais – N. V. ir jos dukra J. S.. Jie miegodavo pereinamame kambaryje ant sofos – lovos. Kitame kambaryje miegodavo jos sūnus V. S. su močiute, dar kitame – ji su savo vyru. Kiek pamena, A. A. V. miegodavo su pižama, tiksliai pasakyti negali, nes ją užmigdydavo tėvai. Pamena, kad per vieną žiemos šventę N. V. ir J. S. vakare norėjo išvažiuoti, jie bandė užmigdyti A. A. V., tai buvo pereinamame kambaryje ant tos pačios sofos, kur jie visada miegodavo, tačiau A. A. V. pasakė, kad užmigs, jeigu V. S. bus tame pačiame kambaryje. Paprašius, V. S. miegojo su A. A. V., vienintelę naktį, ji su vyru miegojo kitame kambaryje, visos kambario durys buvo praviros, V. S. su A. A. V. miegojo po atskiromis antklodėmis. A. A. V. V. S. vadino broliu ar „Valia“. V. S. jos vienas niekur nesivesdavo ir vienas neprižiūrėdavo. Tarp jų buvo draugiški santykiai. A. A. V. niekam nesiskundė V. S. elgesiu. Jokio neįprasto A. A. V. elgesio nepastebėjo.

Iš aukščiau aptartų parodymų matyti, jog V. S. teisinančius parodymus teikia jo sesuo J. S., jos sugyventinis N. V. bei V. S. mama L. S.. Atsižvelgiant į jų tarpusavio santykius, neatmetama galimybė, jog minėti asmenys yra suinteresuoti palankia V. S. baudžiamosios bylos baigtimi, todėl šių liudytojų parodymai nagrinėjamoje byloje turi būti vertinami itin kruopščiai ir pamatuotai.

Siekiant išsiaiškinti visas galimo nusikaltimo aplinkybes, byloje taip pat buvo apklaustos liudytojos A. Č., A. A., I. B., V. P., D. P., A. B., R. Ž., D. M., E. S., pateikta specialisto išvada Nr. G 1724/09(03), apklaustas ekspertas D. Vitkus bei liudytoja R. G., Klaipėdos pedagoninėje psichologinėje tarnyboje dirbanti psichologe.

Liudytoja A. Č. teisiamojo pisėdžio metu parodė (3 t., b.l. 8-10), jog po N. V. (jos brolio sūnaus) suėmimo ji buvo pasiėmusi A. A. V. pas save. Mergaitę buvo pasiėmusi ir N. V. sugyventinė bei N. V. mama. Mergaitė pas ją išgyveno apie tris savaites. A. A. V. jai pasakojo, kad ji turi brolį, su juo žaidžia. Tas jos vadinamas „brolis“ yra N. V. sugyventinės brolis, jis gyvena Vilniuje. A. A. V. pasakojo, kad su broliu žaisdavo, eidavo į lauką. Jai nekilo net mintis, kad galima „taip žaisti“. Iš pradžių A. A. V. nesišlapindavo, bet vėliau pradėjo šlapintis. Ji mergaitei dėdavo sauskelnes, bet ji labai nenorėjo, pasakė: „aš nesu leliukas“. Mergaitė jai sakė, jog miegodavo su broliu. J. S. jai paaiškino, kad jos brolis su A. A. V. miegodavo tik kol mergaitė užmigs. A. A. V. jai atveždavo nuo vienerių metų amžiaus. Palikdavo mergaitę savaitei, vieną kartą paliko visam mėnesiui. Jai tada buvo gal 2-3 metai. Po N. V. suėmimo mergaitė pradėjo pasakoti apie brolį, nors tiksliai nepamena, galimai vaikas apie brolį kalbėjo ir anksčiau. Kai dingo N. V. žmona, jokių vaiko permainų nesimatė, ji atvykdavo trumpam. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 138-139, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja A. Č. parodė, jog 2008 m. A. A. V. buvo palikta pas ją trims ar keturioms savaitėms. Būdama pas ją mergaitė pradėjo kalbėti apie brolį. Sakė, kad buvo pas brolį Vilniuje. Sakė, kad brolis su ja žaidžia, eina pasivaikščioti. A. A. V. nieko blogo apie vadinamąjį brolį nesakė, jo elgesiu nesiskundė, nesakė, kad būtų ją nuskriaudęs. Nesakė, kad jis kaip nors neįprastai su ja būtų pasielgęs, ar ją lietęs ir jai tai nepatiktų. Iš pradžių ji nesuprato, kas tas brolis. J. S. pasakė, kad broliu A. A. V. vadina jos brolį. Po to, kai N. V. buvo suimtas, apie mėnesį laiko A. A. V. prabuvo pas ją. Dvi – tris savaites iki laikinos globos paskyrimo A. S. mergaitė gyveno pas ją. Mergaitė būdama pas ją miegojo su kelnaitėmis ir naktinukais. Ji buvo įpratusi miegoti su kelnaitėmis. Mergaitės elgesyje nieko neįprasto ji nepastebėjo. Jokių išskirtinių elgesio pokyčių joje nematė. Su A. A. V. ji bendravo artimai. Mano, jei kas nors A. A. V. būtų nutikę negero, tai tikrai ji jai būtų papasakojusi, ar žaidžiant ką nors neįprasto būtų pastebėjusi, bet nieko neįprasto nebuvo. Po paskirtos laikinos A. A. V. globos A. S. neleidžia jai matytis su A. A. V.. A. A. V. turėjo problemų su šlapimo nelaikymu, jai nepatiko būti su „pampersu“, prašydavo, kad jo nedėtų.

Liudytoja A. A. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 189) parodė, jog lopšelio – darželio „Giliukas“ grupėje A. A. V. buvo apie metus laiko. Mergaitė buvo gerai išsivysčiusi, namuose buvo gerai prižiūrima. Buvo tokia, kaip ir visi vaikai. Kai lankė darželį, jai buvo trys metai. Kartais mergaitė buvo paliekama kelioms dienoms, kartais naktį apsišlapindavo. Grupėje buvo apie 16 vaikų, berniukai ir mergaitės būdavo toje pačioje grupėje, nakčiai pasilikdavo 5 – 10 vaikų. Mergaitė neišsiskyrė savo elgesiu nuo kitų vaikų. Jei vaikas apsišlapindavo, tuos rūbelius pasiimdavo tėvai ir vėliau atnešdavo švarius. Nuo 4 ar 5 metų vaikai labai retai apsišlapina naktį, jausnesni dažnai apsišlapina naktį.

Liudytoja I. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 189-190) parodė, jog lopšelyje – darželyje „Giliukas“ su A. A. V. dirbo apie metus laiko. Ji buvo nuo 2,5 iki 3,5 metų amžiaus. Vaikas buvo aktyvus. Grupėje buvo apie 15 vaikų. Kiti vaikai buvo vyresni, iki 5 metų amžiaus. A. A. V. kartais likdavo nakvoti. Nepamena, ar mergaitė naktį apsišlapindavo, ji pati darželyje nemiegodavo, likdavo naktinės auklėtojos. Vaikas buvo mylimas, šiek tiek išlepintas.

Liudytoja V. P. teisiamojo pisėdžio metu (3 t., b.l. 12) parodė, jog A. A. V. darželį „Bangelė“ lankė labai trumpai, atėjo ar tai 2006 m., ar tai 2007 m. gruodžio pabaigoje, kai jai buvo 3 ar 4 metukai. Ją atvesdavo ir pasiimdavo tėvelis. Mergaitė buvo tik iki Kalėdų šventės. Buvo komunikabili, lengvai bendraujanti, linksma. Nebuvo, kad šlapintųsi į lovą. Miegodavo ramiai. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 129-130, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, jog A. A. V. lopšelį – darželį „Bangelė“ lankė nuo 2007-12-14 iki 2007-12-31. Faktiškai lankė 7 dienas. Ji buvo savarankiška mergaitė, savimi pasitikintis, linksmas vaikas. Jokių išskirtinių mergaitės elgesio pokyčių joje nepastebėjo.

Liudytoja D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė (3 t., b.l. 10-11), kad nuo 2007 m. A. A. V. pradėjo lankyti darželį „Atžalynas“. Lankė du metus, po to perėjo į parengiamąją grupę. Iš jos grupės mergaitė išvyko 2009-08-31. Iš pradžių A. A. V. buvo sutrikusi, tačiau tai normalu. Mergaitė buvo prižiūrėta, gabi, aktyvi. Iš pradžių mergaitei buvo nuotaikų kaita, ji (D. P.) žinojo šeimos situaciją, močiutė ją buvo informavusi. A. A. V. sunkiai užmigdavo. Močiutė pasakojo apie „bėdas“, tačiau ji nematė, kad mergaitė save dirgintų, liestų. A. A. V. rankytę laikydavo ant pagalvės. Ji mergaitę miego metu stebėdavo ir nieko nepastebėjo. Ir tualete jai nematant stebėdavo, tačiau ji nieko nedarydavo, savęs neliesdavo ir nedirgindavo. Močiutė papasakojo apie tragediją, o po pusės metų užsiminė, kad A. A. V. turi bėdą, dirgina save, liečia. Ji močiutei aiškino, jog A. A. V. nieko nedaro, tačiau močiutė aiškino, jog ji blogai dirba ir nemato, kaip A. A. V. dirginasi, liečia save. Močiutė aiškindavo, kad namuose mergaitė save liečia, dirgina. Darželyje to nebūdavo. Nepamena, ar mergaitė apsišlapindavo miegodama, tačiau vaikams visko pasitaiko. A. A. V. rankytės drebėdavo, kai ji jai sakydavo rankytes padėti ant pagalvės. O močiutė vis klausdavo, ar laikė mergaitė rankytes ant pagalvės. Mergaitė buvo komunikabili, niekur nesislėpdavo, ji gabi, puikiai įsijungė į grupę. Vaiką atvesdavo ryte, o pasiimdavo vakare. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 115-116, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja D. P. parodė, jog A. A. V. „Lašiukų“ grupę lopšelyje – darželyje „Atžalynas“ lankė nuo 2008-08-29 iki 2009-09-01. Mergaitė savo elgesiu neišsiskirianti iš kitų. Mergaite rūpinosi močiutė, ją atvesdavo ir pasiimdavo iš darželio. Praėjus kelioms dienoms, kai A. A. V. pradėjo lankyti jos grupę, su močiute buvo pokalbis. Pastaroji paprašė pastebėti A. A. V., nes, pasak jos, mergaitė turinti problemą – liečia, dirgina savo kūną. Visus tuos metus ji A. A. V. stebėjo, mergaitė būdama darželyje savo kūnelio išskirtinai neliesdavo ir nedirgindavo. Su močiute ji apie tai kalbėjo ir jai sakė, kad nieko neįprasto jos elgesyje nematė, tačiau močiutė ja netikėjo. Gali atsakingai pareikšti, kad mergaitę stebėjo ir nieko neįprasto jos elgesyje nematė. Kol A. A. V. neužmigdavo, ji ją stebėdavo. Nieko blogo A. A. V. nedarydavo, neužmigdavo ir tiek. Apie tai pasakė močiutei, tačiau ji vėl ja netikėjo. Vaikų darželyje dirba seniai, todėl atskirtų ir sugebėtų pamatyti vaikų išskirtinius, neįprasto elgesio bruožus ar kai vaikai liečia, dirgina savo kūnelį.

Liudytoja A. B. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 32-33) parodė, kad darželyje dirba nuo 2009-10-01. Su A. A. V. darželyje dirbo vienus metus. Ji aktyvi mergaitė, draugiška, po pietų žaisdavo arba rašydavo žodžius, piešdavo. Pietų miego ne visada užmigdavo. Miego metu būdavo rami. Turėdavo ant kaklo auksinę grandinėlę, tai ją liesdavo. Pati savęs neliesdavo. Apklausos metu su A. A. V. dirbusi buvo tik vieną mėnesį. Mergaitės elgesyje nieko įtartino nepastebėjo. Ji buvo kaip ir visi vaikai. Mergaitė gabi, moka sukaupti dėmesį. Kartais prašydavo pasakyti močiutei, kad miegodavo. Ji meili, su niekuo nesipykdavo. Apie tai, kad A. A. V. liečia save, niekas nieko nesakė, močiutė to neminėjo. Kai vaikai užmigdavo, visada būdavo šalia. A. A. V. į lovą nesišlapindavo. Visada būdavo su vaikais ir kai miegodavo, ir kai rengdavosi po miego, ir kai valgydavo.

Liudytoja R. Ž. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 33) parodė, jog dirbo metus priešmokyklinėje grupėje. Mergaitė buvo protinga, bendraujanti, mandagi, neišsiskyrė iš bendraamžių. Nieko išskirtinio ji nepastebėjo. Būdavo, kad visi bendrai kalbėdavo atvirai, tačiau A. A. V. nieko ypatingo nepasakydavo. Pasakojo apie mamą, sakė, kad ji mirė. Apie brolį nieko nepasakojo. Apie tvirkinimus jie niekada nekalbėjo. Mergaitė niekada savęs neliesdavo, kartais miegodavo, kartais – ne. A. A. V. mokėjo daugiau nei kiti vaikai. Močiutė pati daug dirbo su mergaite. Ji į lovytę niekada nesišlapindavo. Ikiteisminio tyimo metu (1 t., b.l. 107-108, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja tai pat parodė, jog jokių išskirtinių elgesio pokyčių mergaitėje nepastebėjo.

Liudytoja D. M. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 33-34) parodė, jog mergaitė labai tvarkinga, prižiūrėta, bendraujanti, labai gera. Į lovytę nesišlapindavo. Kai auklėtojos išeidavo į kokį susirinkimą, vaikus prižiūrėdavo ji. Dirbdavo kasdien. Su A. A. V. dirbo metus laiko.

Liudytoja E. S., kurios parodymai teisiamojo posėdžio metu perskaityti, ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., b.l. 118), jog lopšelio – darželio „Atžalynas“ „Lašiukų“ grupėje buvo A. A. V.. Mergaitę prižiūrėti jai teko 9 mėn. Mergaitė kultūringa, lepi, tačiau niekuo neišsiskirianti iš kitų vaikų. A. A. V. draugavo su visais vaikais, daugiau su mergaitėmis. Mergaitę iš darželio paimdavo močiutė. Iš pradžių mergaitė sunkiai užmigdavo, bet po kurio laiko ji užmigdavo. Kol ji įprato miegoti pietų miego, ji ją stebėdavo ir sėdėdavo prie jos, kad ji netrukdytų kitiems vaikams miegoti. Jokių išskirtinių elgesio pokyčių joje nematė.

2009-10-23 specialisto išvadoje Nr. G 1724/09(03) (1 t., b.l. 28-29) konstatuota, jog apžiūrėjus mažametę A. A. V., lytinio akto požymių bei objektyvių pakitimų, būdingų tvirkinamiesiems veiksmams, lytinių organų, jų aplinkos bei tiesiosios žarnos, išeinamosios angos srityje nerasta. Mažametės A. A. V. mergystės plėvė nepažeista. Apžiūros metu mažametės A. A. V. blauzdų bei šlaunų srityje rasta keletas poodinių kraujosruvų. Sprendžiant iš spalvos, dalis rastų kraujosruvų yra apie 5 parų senumo, kitos senos, nykstančios, padarytos prieš 9-12 dienų.

Ekspertas D. Vitkus teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 31-32) parodė, kad negalima tiksliai nustatyti, ar buvo prievartavimas. 2009-10-23 apžiūrint buvo nustatyta, jog mergystės plėvė nepažeista, išeinamosios angos srityje taipogi jokių įplyšimų nepastebėta, tik bėrimas sėdmenų srityje. Praėjus metams laiko, sunku kažką atrasti, jeigu kas ir buvo, per keletą dienų galėjo išnykti. Jeigu atliekami tik tvirkinimo veiksmai, mergystės plėvė nepažeidžiama. Kad būtų pažeista mergystės plėvė, kas nors turi būti kišama į makštį. Tokio amžiaus mergaičių mergystės plėvė plona, jautri. Jeigu tai nebuvo intensyvus tvirkinimas, kažkokių požymių, pakitimų nelieka arba jie išnyksta po kelių dienų. Kiek pasitaikė iš praktikos, tai sistemingai turėtų būti tvirkinama, kad matytųsi požymiai. Jeigu kišama į išeinamąją angą, tai požymių beveik nelieka. Raukos sveikos, neplyšusios, randų nebuvo, spindulinės raukšlės normalios. Pagal išvadas tai arba tvirkinimo nebuvo, arba jis nebuvo toks intensyvus, kad tiek ilgai liktų požymiai. Mergystės plėvė buvo sveika, nepažeista. Buvo žiūrima, kiek išsiplečia anga, niekas nebuvo pažeista. Paprastai, jei buvo tvirkinimas, tai po to kurį laiką vaikas tuštinasi, šlapinasi su krauju, turi skaudėti. Turėtų būti paburkimas, ištinimas, bet tai gali būti nustatoma iš karto po tvirkinimo. Sėdmenų srityje buvo rausvas bėrimas, tačiau po metų to negalima sieti su tvirkinimu. Išskyrų nebuvo, uždegimo požymių nebuvo.

Liudytoja R. G. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 6-8) parodė, jog po mergaitės mamos netekties A. S. kreipėsi į Klaipėdos pedagoginę psichologinę tarnybą dėl anūkės psichologinių problemų. Ji su mergaite bendraudavo apie valandą, o močiutė laukdavo už durų. Užsiėmimai vykdavo kartą per savaitę. Močiutė pasakojo, kad vaikas turėjo emocinių problemų, ji žinojo faktą apie vaiko mamos netektį ir kad mergaitės tėtis padarė nusikaltimą. Su vaiku ji bendravo per mažai, kad sužinotų tvirkinimo problemą. Močiutė apie tai nieko nebuvo minėjusi. Vaiko gyvenime buvo didelė permaina ir tai galėjo palikti pėdsaką psichikoje. Bendraujant su vaiku matėsi psichologiniai sutrikimai. Viską išsiaiškinti riekia laiko, tačiau močiutei buvo sudėtinga pas juos vesti mergaitę dėl finansinių aplinkybių. Buvo galima įtarti dėl seksualinio prievartavimo, tačiau reikėjo ilgesnio bendravimo. Tvirkinimo atvejais ne tik skausmas sukeliamas, vaikas gali būti prikalbinamas, jis myli savo artimą žmogų. Vaiko sudirgimą galima pastebėti iš vaiko kūno kalbos. Mergaitė buvo 4-5 metų. Gali išlikti vaikui savęs masturbacija, dirginimas ilgą laiką. Tai priklauso nuo vaiko individualių bruožų. Bendravimas su mergaite vyko per piešimą, žaidimą, buvimą. Ji mergaitei padėjo sumažinti emocinę įtampą. Bendravimas vyko ne per pokalbį. Ji nespėjo tiesiogiai užmegzti kontakto su mergaite, nes laiko tarpas buvo trumpas. Mergaitė nenorėdavo piešti, jai buvo sunku, tada žaisdavo. Mergaitė apie savo gyvenimą nepasakojo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. G. parodė (1 t., b.l. 135-136, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu), jog su A. A. V. bendravo taikant žaidimų terapijos metodą nuo 2008-10-30 iki 2008-12-10 dėl jos sutrikusių emocijų, kadangi mergaitė keletą kartų patyrė netektis. Apie galimą tvirkinimą jos močiutė – globėja nieko nesakė.

Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, jog byloje yra tiek V. S. kaltinančių, tiek jo kaltę paneigiančių įrodymų. Todėl, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju būtina konstatuoti, ar pakanka V. S. kaltinančių įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes ir V. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

V. S. inkriminuojama nusikalstama veika – mažamečio vaiko tvirkinimas, t.y., kad įkišdamas savo rankas į mažametės A. A. V. pižamos kelnes ir liesdamas jos analinę angą atliko tvirkinamuosius veiksmus.

Tiek V. S. (2 t., b.l. 163-164, 3 t., b.l. 19-20), tiek liudytojos J. S. (2 t., b.l. 167-168) ir L. S. (1 t., b.l. 147) patvirtino, jog vieną naktį, mažametei A. A. V. su tėvu ir J. S. būnant Vilniuje, V. S. su mažamete A. A. V., pastarosios prašymu, miegojo vienoje lovoje kartu. Nurodė, jog V. S. su A. A. V. miegojo po atskiromis antklodėmis ir visos kambario durys buvo praviros. V. S. (3 t., b.l. 19-20) pripažino ir tai, jog keletą kartų prieš miegą mergaitei yra skaitęs pasakas. Liudytoja A. Č. (3 t., b.l. 8-10) parodė, jog į mergaitės teiginį, kad miegodavo su broliu, J. S. jai paaiškino, jog brolis su A. A. V. miegodavo tik kol mergaitė užmigs. Taigi, kaip matyti, išteisintasis neneigia fakto, kad su mažamete A. A. V. yra gulėjęs vienoje lovoje, tačiau vien ši aplinkybė (gulėjimas vienoje lovoje, atsižvelgiant į V. S. pakankamai jauną amžių, jo bendravimą su mažamete A. A. V., mergaitės norą su juo būti) dar neįrodo buvus tvirkinimo veiksmus.

Nukentėjusiosios mažametės apklausos protokole (1 t., b.l. 32-34) užfiksuota, jog pokalbio su specialiste – psichologe metu (iki pirmosios pertraukos) mažametė A. A. V. nurodė nežinanti, ar brolis liesdavo ją. Tuo tarpu vaizdo įraše (2 t., skaitmeninė laikmena) užfiksuoti mažametės A. A. V. parodymai, jog neprisimena, ar brolis ją liesdavo, nurodė: „kol ten susirinks, gal atsimins“. Taigi, kaip matyti, mažametė A. A. V. apklausos pradžioje jokių aplinkybių, kurios patvirtintų galimai buvus jos tvirkinimą, nenurodė, nors specialistė – psichologė jos klausė, ar brolis ją liesdavo. Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 190-191) specialistė – psichologė V. T. parodė, jog bendraujant su mergaite pastaroji iš pradžių sakė, kad brolis jos neliečia, o mergaitės močiutei pasakius, kad mergaitei raktinis žodis yra „skaudžiai“ ir paklausus mergaitės, ką brolis darė skaudžiai, mergaitė papasakojo apie rankos kišimą. Vaizdo įrašas patvirtina, jog tik po to, kai specialistė – psichologė mažametei A. A. V. uždavė klausimą: „ar kada nors ką nors tau brolis yra padaręs skaudžiai?“, mergaitė ėmė pasakoti, jog brolis yra skaudžiai padaręs, naktį kišdavo savo ranką prie jos užpakaliuko. Apeliacinis teismas sutinka su ekspertės A. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybe, jog patys vaikai apie seksualinę prievartą nepasakoja, todėl tuo būtų galima paaiškinti ir tai, kad mažametė A. A. V. apklausos pradžioje nepasakojo apie netinkamą V. S. elgesį jos atžvilgiu. Tačiau apeliaciniam teismui kelia abejonių ta aplinkybė, jog tik po įstatyminės atstovės A. S. specialistei – psichologei pasakyto raktinio žodžio „skaudžiai“ ir jo pakartojimo mažametei A. A. V., pastaroji ėmė pasakoti apie brolio – V. S. netinkamą elgesį jos atžvilgiu. Abejonių teismui kelia ir tai, jog net du katus iki pirmosios pertraukos mažametė A. A. V. nurodė, jog: „ten papasakosiu, ten pasakysiu“; „Neprisimena, ar brolis ją liesdavo, kol ten susirinks, gal atsimins“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, neatmetama galimybė, jog mažametei A. A. V. iš anksto buvo pasakyta, kiek žmonių turi susirinkti, kada ji turės kalbėti, netgi galimai ką ji turės pasakyti ir pan.

Apklausiama po pertraukos ir po specialistės – psichologės jai užduoto klausimo: „ar kada nors ką nors tau brolis yra padaręs skaudžiai?“, mažametė A. A. V. parodė (1 t., b.l. 32-34), jog brolis naktį kišdavo savo ranką po paklode prie jos užpakaliuko, užpakaliuko nuogo nelietė, brolis su ranka kišo gale, ji verkė, nes jai skaudėjo. Taip brolis darydavo daug kartų. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog paprašius mergaitės naudojantis lėlėmis parodyti, kur brolis jai kišo, ji nurodė lėlės užpakaliuką, o paklausus mažametės A. A. V., kur jai skaudėdavo, ji parodė, kad jai skaudėdavo juosmens srityje. Apklausiama 2010-02-18 teismo psichologinės ekspertizės metu mažametė A. A. V. parodė, jog brolis lįsdavo jai į užpakaliuką su pirštais, jai skaudėjo, ji netgi rėkdavo, brolis tai darė apie šimtą kartų. Kaip matyti iš mažametės A. A. V. parodymų (atmetant parodymų nelogiškumą, jog brolis taip darė 10 metų ir tėtis tai matė 10 metų), V. S. prie jos lindo ir jai į užpakaliuką ranką (pirštus) kišo daug kartų. 2009-10-23 atlikus tyrimą specialisto išvadoje Nr. G 1724/09(03) (1 t., b.l. 28-29) konstatuota, jog apžiūrėjus mažametę A. A. V., lytinio akto požymių bei objektyvių pakitimų, būdingų tvirkinamiesiems veiksmams, lytinių organų, jų aplinkos bei tiesiosios žarnos, išeinamosios angos srityje nerasta. Mažametės A. A. V. mergystės plėvė nepažeista. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas D. Vitkus pažymėjo, jog pagal specialisto išvadas tai arba tvirkinimo nebuvo, arba jis nebuvo toks intensyvus, kad tiek ilgai liktų požymiai. Turėtų būti sistemingai tvirkinama, kad matytųsi požymiai. Taigi, šiuo atveju specialisto išvada Nr. G 1724/09(03) mažametės A. A. V. tvirkinimo fakto nepatvirtino. Tačiau remiantis vien šia specialisto išvada negalima daryti kategoriškos išvados, kad tokių veiksmų ir nebuvo, kadangi, apeliacinio teismo vertinimu, praėjus daugiau nei vienerių metų laikotarpiui nuo galimo tvirkinimo iki tyrimo atlikimo jokių tvirkinimo požymių, jeigu tvirkinimas buvo neintensyvus arba pasireiškė tik mažametės kūno lietimu, galėjo ir nelikti.

Pagal mažametės A. A. V. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teismo psichologinės ekspertizės metu (1 t., b.l. 32-34, 43-45), apie V. S. neteisėtus veiksmus, atliekamus jos atžvilgiu, mažametė A. A. V. pasakojo tėvui N. V., jo sugyventinei J. S. bei seneliams (apeliacinis teismas sprendžia, jog seneliais A. A. V. vadino J. S. ir V. S. tėvus, kadangi tuo metu ji su A. S. nebendravo, be to, ir pati A. S. nurodė apie galimą mažametės A. A. V. tvirkinimą sužinojusi tik tada, kai anūkė apsigyveno pas ją). Tačiau tokių mažametės A. A. V. parodymų nei jos tėvas N. V., nei jo sugyventinė J. S., nei išteisintojo V. S. mama L. S. nepatvirtino. Liudytojas N. V. parodė (2 t., b.l. 170-171), jog mergaitė nėra sakiusi, kad V. S. ką nors skaudžiai jai daro. Nors liudytojas N. V. yra V. S. sesers J. S. sugyventinis, tačiau jis yra ir mažametės A. A. V. tėvas, todėl apeliacinio teismo vertinimu abejotina, kad jis galėtų nutylėti kokias tai su jo mažametės dukters galimu tvirkinimu susijusias aplinkybes. Liudytoja J. S. parodė (2 t., b.l. 167-168, 1 t., b.l. 188-190), jog nei jai, nei N. V. A. A. V. nesiskundė dėl blogo V. S. elgesio su ja, ji nėra niekada sakiusi, kad V. S. glosto jos kūną, lytinius organus ar analinę angą, ar kaip nors kitaip ją liečia. Liudytoja L. S. taip pat parodė (1 t., b.l. 147), jog A. A. V. niekam nesiskundė V. S. elgesiu. Nors neatmetama galimybė, kad liudytojai J. S., L. S. ir N. V. gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi, šiuo atveju svarbūs tampa liudytojos A. Č. (A. A. V. tėvo tetos) tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (3 t., b.l. 8-10, 1 t., b.l. 138-139), jog mažametė A. A. V., kuri pas ją priežiūrai būdavo paliekama nuo vienerių metų amžiaus, jai apie V. S. pasakodavo tik teigiamus dalykus, t.y., kad brolis su ja žaidžia, eina į lauką, kartu miega. Po N. V. suėmimo A. A. V. pas ją buvo palikta trims ar keturioms savaitėms, tada mergaitė sakė, kad buvo pas brolį Vilniuje, kad brolis su ja žaidžia, eina pasivaikščioti, nieko blogo apie vadinamąjį brolį nesakė, jo elgesiu nesiskundė, nesakė, kad būtų ją nuskriaudęs. Nesakė, kad jis kaip nors neįprastai su ja būtų pasielgęs, ar ją lietęs ir jai tai nepatiktų. Su A. A. V. ji bendravo artimai, jei kas nors A. A. V. būtų nutikę negero, tai tikrai ji jai būtų papasakojusi, ar žaidžiant ką nors neįprasto būtų pastebėjusi, bet nieko neįprasto nebuvo. Netikėti ar abejoti šios liudytojos parodymais apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo, kadangi ji yra mažametės A. A. V. tėvo teta, ji dažnai prižiūrėdavo mergaitę, kaip pati parodė, bendravo artimai, V. S. nepažįsta, tik žino jį kaip J. S. brolį, todėl suinteresuotumo palankia V. S. bylos baigtimi neturi, jokio pagrindo nutylėti kokias tai svarbias bylai aplinkybes ji taip pat neturi. Teisiamojo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustos vaikų darželių (kuriuos mažametė A. A. V. lankė gyvendama su tėvu N. V. ir J. S. bei vėliau su močiute A. S.) auklėtojos V. P. (3 t., b.l. 12, 1 t., b.l. 129-130), D. P. (3 t., b.l. 10-11, 1 t., b.l. 115-116), A. B. (3 t., b.l. 32-33), R. Ž. (3 t., b.l. 33, 1 t., b.l. 107-108), D. M. (3 t., b.l. 33-34) bei E. S. (1 t., b.l. 118) nenurodė, kad mažametė A. A. V. būtų užsiminusi apie blogą brolio elgesį. Liudytoja R. Ž. netgi parodė, jog būdavo, kai grupėje visi kalbėdavo bendrai ir atvirai, tačiau A. A. V. nieko ypatingo nepasakydavo. Mažametės A. A. V. apklausos metu (1 t., b.l. 32-34) išsakytą teiginį, jog jos tėvas visa tai matė televizoriuje, ir apeliantės A. S. samprotavimą, jog galimai mažametė A. A. V. buvo tvirkinimama ir tuo pat metu filmuojama, teisiamojo posėdžio metu paneigė liudytoja J. S. (2 t., b.l. 167-168) parodydama, jog miego metu A. A. V. nebuvo filmuojama, buvo filmuojama, kai buvo koks gimtadienis. Todėl tokie apeliantės samprotavimai nelaikytini pagrįstais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų (vaizdo įrašų, nuotraukų ir pan.), kurie patvirtintų, kad mažametė būtų buvusi tvirkinama ir filmuojama.

Apeliantai nurodo, ką teismo psichologijos ekspertizės akte (1 t., b.l. 43-45) konstatvo ir ekspertė, jog negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duotiems parodymams, todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu pas kiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, akcentuoja tai, jog nors mergaitės parodymai nėra visai nuoseklūs dėl vietų ar dėl to, kad brolis buvo geras ar negeras, tai A. A. V. yra visiškai tikra dėl to, kad V. S. tikrai kišo ranką jai prie užpakalio. Iš liudytojos A. Č. parodymų (3 t., b.l. 8-10, 1 t., b.l. 138-139) matyti, jog mažametė A. A. V., dar gyvendama su J. S. ir tėvu bei iš karto po jo sulaikymo, apie brolį kalbėjo tik teigiamus dalykus, t.y., kad kartu žaidžia, eina į lauką, pasivaikščioti, juo nesiskundė. Tuo tarpu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tuo metu, kai jau gyveno su močiute A. S., ne tik apie V. S. mažametė A. A. V. kalbėjo neigiamai, tačiau ir apie J. S. bei savo tėvą N. V.. Tiek liudytoja J. S. (2 t., b.l. 167-168), tiek liudytojas N. V. (2 t., b.l. 170-171) teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. A. V. J. S. vadino mama, tai nusprendė ji pati. Tuo tarpu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė A. A. V. parodė (1 t., b.l. 32-34), jog ji gyveno su pamote Julijana, ji jai nepatiko, nes tėtis nužudė mamą, paskui jis buvo pasodintas į kalėjimą, o Julijana išvažiavo. Julijana meluodavo ir tėtis meluodavo. Vaizdo įraše užfiksuoti mažametės A. A. V. parodymai, jog „tėtis jai meluodavo. Tėtis pinigų iš močiutės paėmė, nebeatidavė. Gali atimti butą tėtis, bet tėtis kalejime, kiti iš banko atims“. Iš teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-23 (1 t., b.l. 43-45) nustatomosios dalies matyti, jog paklausta apie tėvelius A. A. V. pasako, jog „tėtis nužudė mamą ir daug melavo, ir pateko į kalėjimą“, paaiškina, jog „močiutė taip pasakė“. Ir nors teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. A. V. duodamiems parodymams, apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartas aplinkybes sprendžia, jog daryti neginčijamą išvadą, kad įstatyminė atstovė – močiutė A. S. mažametei A. A. V. jokios įtakos formuojantis mažametės nuomonei apie tėvą, jo sugyventinę J. S. bei V. S. neturėjo, šiuo atveju negalima. Negalima neatkreipti dėmesio į teismo psichologijos ekspertizės akte (1 t., b.l. 43-45) nurodytas aplinkybes, kad mažametei A. A. V. yra būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems bei gerai pažįstamiems žmonėms, siekis jų pripažinimo. Pažymėtina ir tai, jog nors teismo psichiatrijos ekspertizės metu mažametės A. A. V. polinkis fantazuoti ir nebuvo nustatytas, ekspertė A. Š. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 191-193) parodė, kad pagal mergaitės amžių yra normalu paklusti ir tikėti kitų asmenų kalbomis. Apeliacinio teismo vertinimu, neatmetama galimybė, jog mažametė, girdėdama jos aplinkoje esančių žmonių neigiamą nuomonę apie V. S., J. S. bei N. V., keičia apie juos ir savo nuomonę, tokiu būdu bandydama įtikti ir paklusti. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. S. posėdžio metu (2 t., b.l. 164-166) parodė, jog kai ji pamatė, kaip A. A. V. masturbuojasi, pastaroji susigėdo, ji mergaitės pradėjo klausinėti, ir pastaroji pasakė, kad su broliu žaisdavo, o kai A. A. V. suprato blogybę, sakė, kad negerai su broliu. Šie nukentėjusiosios įstatyminės atstovės A. S. parodymai patvirtina, kad ji su mažamete A. A. V. apie mergaitės atliekamą masturbaciją (jeigu tai buvo) kalbėjo, su mergaite aiškinosi tokio mergaitės elgesio priežastis, leidusi jai suprasti, kad tai yra negeras dalykas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl šių aplinkybių abejonių kyla dėl mažametės duotų parodymų tikslumo ir gebėjimo atpasakoti su ja realiai vykusių, o ne jai įteigtų, nupasakotų, išaiškintų, ar pačios mažametės išgalvotų, įvykių aplinkybes.

Negalima sutikti su prokuroro argumentu, jog A. A. V. masturbavimasis šioje byloje yra netiesioginis įrodymas, pagrindžiantis jos tvirkinimą. Visų pirma, pažymėtina, jog jokių duomenų, apart mažametės įstatyminės atstovės A. S. parodymų, kad mažametė A. A. V. masturbuodavosi, byloje nėra. Pagal liudytojos A. Č. parodymus (3 t., b.l. 8-10, 1 t., b.l. 138-139), kuriais netikėti apeliacinis teismas neturi pagrindo, nustatyta, jog po N. V. sulaikymo mažametė A. A. V. kelias savaites gyveno pas ją ir ji mergaitės elgesyje nieko neįprasto nepastebėjo, jokių išskirtinių elgesio pokyčių joje nematė. Nustatyta, jog pradėjusi gyventi su įstatymine atstove – močiute A. S., A. A. V. pradėjo lankyti vaikų darželį „Atžalynas“. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu buvo apklausiamos šio vaikų darželio auklėtojos, prižiūrėjusios mažametę A. A. V., t.y. liudytojos D. P., A. B., R. Ž., D. M. bei E. S.. Liudytoja D. P. parodė (3 t., b.l. 10-11, 1 t., b.l. 115-116), jog nematė, kad mergaitė save dirgintų, liestų, ji mergaitę miego metu stebėdavo ir nieko nepastebėjo. Ir tualete jai nematant stebėdavo, tačiau ji nieko nedarydavo, savęs neliesdavo ir nedirgindavo. Vaikų darželyje dirba seniai, todėl atskirtų ir sugebėtų pamatyti vaikų išskirtinius, neįprasto elgesio briuožus ar kai vaikai liečia, dirgina savo kūnelį. Liudytoja A. B. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 32-33) parodė, kad A. A. V. turėdavo ant kaklo auksinę grandinėlę, tai ją liesdavo, pati savęs neliesdavo, mergaitės elgesyje nieko įtartino nepastebėjo. Liudytoja R. Ž. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 33, 1 t., b.l. 107-108) parodė, jog mergaitė niekada savęs neliesdavo, jokių išskirtinių elgesio pokyčių joje nepastebėjo. Liudytoja E. S. parodė (1 t., b.l. 118), jog jokių išskirtinių elgesio pokyčių mergaitėje nematė. Liudytoja D. M. tai pat nenurodė, kad būtų pastebėjusi, jog mažametė A. A. V. save kaip nors neįprastai liestų ar dirgintų. Apeliacinis teismas sprendžia, jog net ir tuo atveju, jei mažametė A. A. V., gyvendama pas močiutę, masturbuodavosi, tai jokiais būdais nepatvirtina, kad ji prieš tai buvo kokiu tai būdu tvirkinama ir kad tai – jos tvirkinimo padarinys. Teisiamojo posėdžio metu ekspertė A. Š. parodė (2 t., b.l. 191-193), jog mažamečių masturbacija galima ir nepatyrus seksualinės prievartos, maži vaikai žaidžia su savo lytiniais organais, augant tai turi išnykti. Jei mergaitė liečia savo lytinius organus ir apsišlapina, rodo, kad mergaitė turi vidinę emocinę įtampą, daug įtakos mergaitei turi mamos bei tėvo netekimas, sunku atriboti tų reiškinių poveikius mergaitės elgesiui. Liudytoja R. G., dirbanti psichologe, teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 6-8) nurodė mačiusi mergaitės psichologinius sutrikimus, močiutė pasakojo, kad vaikas turėjo emocinių problemų, žinojo faktą apie vaiko mamos netektį ir kad mergaitės tėtis padarė nusikaltimą. Apklausta papildomai 2011-06-29 teisiamojo posėdžio metu A. S. parodė (3 t., b.l. 35), jog tas etapas, kai A. A. V. šlapinosi bei liesdavo save, jau praėjo, Taigi, lieka nepaneigta versija, jog mažametės A. A. V. masturbavimasis (jeigu jis apskritai buvo) galimai buvo jos emocinės įtampos, streso, patirto dėl tėvų netekties, o ne jos tvirkinimo padarinys. Abejonių, kad masturbavimasis galėjo būti tvirkinimo padarymas, kelia ir tai, jog mažametė A. A. V. apklausos metu (1 t., b.l. 32-34) nurodė, jog jai skaudėdavo, kai brolis lįsdavo prie jos užpakaliuko, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausiama A. S. parodė (1 t., b.l. 12-13, parodymai perskaityti rašytinės medžiagos tyrimo metu), jog per laiką žodis po žodžio ji suprato, kad A. A. V. patinka masturbuotis. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei mažametė A. A. V. būtų patyrusi skausmą, ji būtų vengusi atkartoti veiksmus, kurie gali sukelti skausmą ar nemalonias emocijas.

Apeliantė A. S. su galimu mažametės A. A. V. tvirkinimu sieja ir jos šlapinimąsi į lovą. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog liudytoja A. Č. neva nurodė, kad mažametė A. A. V. anksčiau į lovą nesišlapindavo, o vėliau, po N. V. suėmimo, ji šlapinosi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (3 t., b.l. 8-10) matyti, jog liudytoja A. Č. nurodė, kad miegodama mergaitė nesišlapindavo, bet vėliau ji pradėjo šlapintis. Aplinkybės, kad mergaitė būtų pradėjusi šlapintis po N. V. suėmimo, minėta liudytoja nenurodė. Kad mergaitė šlapindavosi dar iki N. V. suėmimo, teisiamojo posėdžio metu nurodė pats N. V. (2 t., b.l. 170-171), liudytoja J. S. (2 t., b.l. 167-168), apie tai buvo nugirdęs ir V. S. (2 t., b.l. 163-164), tai patvirtino ir liudytoja A. A. (2 t., b.l. 189), dirbusi lopšelio – darželio „Giliukas“ grupėje ir prižiūrėjusi mažametę A. A. V.. Tai, jog mažametė A. A. V. šlapindavosi dar iki N. V. susipažinimo su J. S. ir apsigyvenimo su ja, patvirtina byloje esantis apžiūros protokolas (1 t., b.l.71-74), iš kurio matyti, jog apžiūrėjus A. A. V. ambulatorinę kortelę stebimas įrašas, kad A. A. V. „šlapinasi į kelnes“, įrašas buvo padarytas dar 2007-01-17, taigi, dar esant gyvai A. A. V. mamai J. V..

Nukentėjusiosios mažametės apklausos protokole (1 t., b.l. 32-34) užfiksuota, jog mažametė A. A. V., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tėtis matė, kaip brolis jai kišo ranką prie užpakaliuko, todėl pasakė broliui, kad užvilks „pampersus“, tėtis surišo rankas ir tada negalėjo kišti. Vaizdo įraše užfiksuota, jog mažametė A. A. V. parodė, kad tėtis nupirko vieną kartą „pampersus“ ir uždėjo, tada brolis pradėjo verkti, paskui užmigo, nekišo. Tėtis uždėjo „pampersus“, kad brolis suprastų, kad nereikia taip daryti. Tuo tarpu išteisintasis V. S. teisiamojo posėdžio metu apklaustas po vaizdo įrašo peržiūros parodė (2 t., b.l. 192), jog „pampersas“ jam uždėtas nebuvo ir rankos nebuvo surištos. Tai patvirtino ir liudytoja J. S. (2 t., b.l. 167-168) parodydama, kad nebuvo kalbos, kad V. S. bus uždėtas „pampersas“. Liudytojas N. V. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 170-171) parodė, jog nežino, kodėl dukra sakė, kad V. S. bus uždėtas „pamperis“, dėl „pampersų“ buvo sakoma jai, kad į lovą nesišlapintų, kad galėtų kontroliuoti šlapinimąsi. Ji to nemėgdavo, nes norėdavo būti didelė mergaitė. Liudytoja A. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė (3 t., b.l. 8-10), jog ji mergaitei dėdavo sauskelnes, bet ji labai nenorėjo, pasakė: „aš nesu leliukas“. Kaip matyti, tokių mažametės pasakojimų niekas nepatvirtino. Apeliacinio teismo vertinimu, mažametė A. A. S., sauskelnių uždėjimą galimai suprasdama kaip bausmę, asmenybės sumenkinimą ir bejėgiškumą, kalbėdama apie V. S. ir pagal naujai susiformavusią nuomonę manydama, kad jis yra negeras, tokiu būdu bando paaiškinti, kaip už blogą elgesį jis buvo nubaustas. Tačiau tokių mažametės A. A. V. parodymų ne tik kad niekas nepatvirtino, abejotina, kad 17-18 metų jaunuoliui būtų dedamos sauskelnės.

Iš 2009-10-23 nukentėjusiosios mažametės apklausos protokolo (1 t., b.l. 32-34) matyti, jog mažametė A. A. V., duodama parodymus nurodė, jog jos kambaryje gyveno brolis Marius. Apie jokį brolio draugą mažametė A. A. V. apklausos metu neužsiminė. Tuo tarpu 2010-02-18 teismo psichologinės ekspertizės metu (1 t., b.l. 43-45) A. A. V. nurodė brolio vardo neprisimenanti, jos pasakojime buvo minimas brolis, tėtis ir seneliai. Iš liudytojos A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b.l. 16-17) matyti, jog po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga ji pakalbėjo su A. A. V. ir paklausė, kad yra jos apklausose įvardintas Marius. Mergaitė pasakė, kad brolio draugas. A. A. V. ji paklausė, ar ir Marius jai „kišdavo“, ji atsakė teigiamai. A. A. V. pasakė, kad nakties metu ją miegančią brolis nunešdavo į kitą namą, vienas laikė, o kitas – „kišo“, jai labai skaudėjo, ji labai rėkė. Sakė, kad tėtis išgirdęs atėjo ir paėmė ją. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma nustatyti asmenį, vardu Marius, tačiau to padaryti nepavyko. Liudytoja L. S. (V. S. mama) ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 147) parodė nežinanti, kad pas V. S. būtų draugas, vardu Marius. Siekiant nustatyti asmenį, vardu Marius, buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl sutikimo gauti informaciją iš telekomunikacijos operatorių (2 t., b.l. 44), apklausti liudytojai (2 t., b.l. 54, 56), kreiptasi į Vilniaus „Minties“ gimnaziją (2 t., b.l. 59), apklausti 2007-2008 m. Vilniaus „Minties“ gimnaziją lankę mokiniai, kurių vardas Marius (2 t., b.l. 70-72, 74-76, 78-80, 82-84, 86-88, 94), tačiau tokio asmens nustatyti nepavyko. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog papildomai A. S. nupasakotos aplinkybės nepasitvirtino, o ir pasitvirtinti negalėjo, nes iš 2009-10-23 nukentėjusiosios mažametės apklausos protokolo (1 t., b.l. 32-34) aiškiai matyti, jog mažametė A. A. V. kalbėjo apie broliu vadinamą V. S., apie jokius kitus pašalinius asmenis, kurie neva ją skriaudė, mergaitė neužsiminė nei apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei apklausiama ekspertės. Tokių aplinkybių, kad mažametė dukra būtų buvusi kur išnešta, o jis būtų ėjęs jos gelbėti, nenurodė nei mažametės A. A. V. tėvas N. V..

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“). Remdamasis aukščiau išdėstytu, apeliacinis teismas sprendžia, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis V. S. atliko tvirkinimo veiksmus su mažamete A. A. V.. Kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo V. S. grindžiamas vien tik mažametės parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nors apeliantė A. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog J. S. brolis tvirkino ir seksualiai išnaudojo mažametę jos anūkę, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apeliantė A. S. tiesiogiai pati tokių veiksmų nematė, jos argumentai remiasi mažametės A. A. V. pasakojimais, kurių jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, todėl apeliantės išsakyta nuomonė, esant aukščiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visumai, negali būti vertinama kaip įrodanti V. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką mažametės A. A. V. atžvilgiu. Apeliacinio teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms pašalinti, tačiau to visiškai padaryti nepavyko. Šiuo atveju nėra jokios protingos galimybės rinkti naujus įrodymus, juolab atsižvelgiant į tai, jog praėjus metams po tariamo įvykio atliekant teismo medicininį tyrimą, jau tuo metu jokių tvirkinimo požymių nebuvo nustatyta. Kolegija konstatuoja, jog apeliacinių skundų argumentai neduoda pakankamo pagrindo V. S. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Todėl nuosprendis apeliacinių skundų ribose laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliacinuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios A. A. V. atstovės pagal įstatymą A. S. apeliacinus skundus atmesti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Valentinas JanonisDalius Jocys