- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- e2YT-50151-155/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43209-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Krušnienė
- Pareiškėjas
- N. U.
- Kategorijos
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos N. U. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuotas asmuo antstolis D. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
teisme gautas pareiškėjos N. U. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, kuriuo pareiškėja prašo taikyti apsaugos priemones ir stabdyti antstolio D. K. veiksmus ir įpareigoti antstolį D. K. skubiai grąžinti 200 EUR jai priklausančių lėšų, kurios buvo išieškotos vykdymo procese. Prašyme nurodė, kad antstolis D. K. vykdo jos atžvilgiu vykdomąją bylą dėl skolos išieškojimo. Antstolis atliko išskaičiavimus iš jos darbo užmokesčio, nors darbo sutartis su ja jau nuo 2016-11-17 buvo nutraukta, todėl prašo jo veiksmus pripažinti neteisėtais ir grąžinti minėtas lėšas.
Pažymėtina, kad pats pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų yra paduotas tiesiogiai antstoliui, todėl šiuo atveju teismas sprendžia tik klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (LR CPK 510-512 str.).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors skolininko veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas nurodo, kad laikinąja apsaugos priemone gali būti ir išieškojimo vykdymo sustabdymas. Vadovaujantis šia nuostata išieškojimas, vykdant teismo sprendimą ar kitą vykdomąjį dokumentą, sustabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytinių teisėtumo (CPK 724 straipsnis), kitais atvejais, kai išieškojimo vykdymas padarytų negalimu nagrinėjamoje byloje būsimo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai yra dvi sąlygos: pirma, pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo pareiškimo reikalavimą; antra, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui, įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja pareiškėjos skundo iš esmės, o tik preliminariai įvertina, ar pareiškėjos reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą iš jos darbo užmokesčio bei įpareigoti antstolį skubiai grąžinti 200 EUR antstolio išieškotų jai priklausančių lėšų.
Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo išlaikyti ir proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, tam kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas/netaikymas nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Vertindamas pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymo pagrįstumą, teismas sprendžia, kad pareiškėja savo skunde teismui nenurodė ne tik jokios konkrečios antstolio vykdomosios bylos kurioje pareiškiamas skundas, nenurodė konkretaus skundžiamo antstolio patvarkymo, tačiau iš esmės savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visiškai nepagrindė, o tik abstrakčiai skundžia antstolio veiksmus, nurodant, jog antstolio atlikti veiksmai yra neteisėti, nepateikiant teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokių tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas negali padaryti išvados, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei nesustabdžius vykdymo proceso bus nepagrįstai pažeisti pareiškėjos interesai, t.y. nesiėmus šių priemonių galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokiu būdu iš esmės pareiškėja neįgyvendino abiejų sąlygų, kurios yra būtinos, tam kad byloje būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Be to pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, jeigu skundas būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, o šiuo atveju pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų iš esmės sutampa su laikinųjų apsaugos priemonių prašymo dalyku, t.y. prašoma skubiai įpareigoti antstolį grąžinti 200 EUR sumą, kurią antstolis iš skolininkės išieškojo. Pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones kokias prašo pareiškėja faktiškai jau pradinėje bylos stadijoje iš dalies pasiekiamas tikslas, kurio pareiškėja tikisi pareikšdama teisinius reikalavimus (skundą dėl antstolio veiksmų), nors ginčas dar net nepradėtas nagrinėti iš esmės, o būtent skundas (jei antstolis nepatenkins šio skundo) bus siunčiamas teismui ir tik tada teismas spręs šio skundo pagrįstumo klausimą ir atitinkamai, ar yra pagrindas grąžinti išskaičiuotas lėšas ar ne. Šiuo atveju preliminariai vertinant skundo pagrįstumą, neįvertinus visų šalių argumentų (atsiliepimų, kurie bus pateikti tik byloje dėl skundo dėl antstolio veiksmų teisėtumo), negalima šiuo atveju daryti išvados, jog antstolis atliko/ar neatliko kokius nors neteisėtus veiksmus, tuo labiau kaip pažymėta, pareiškėja teismui nepateikė visiškai jokių įrodymų, teismui net nėra aišku kokioje vykdomojoje byloje skundžiami antstolio D. K. veiksmai.
Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones pagrindo nėra, kadangi pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147, 151, 290, 291, straipsniais, teismas
nutarė:
atmesti pareiškėjos N. U. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.