- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-28
- Bylos Nr.
- N-502-277-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Antanas Ablingis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutarties R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 85-1888 „Dėl išnagrinėto skundo”;
2) panaikinti VDI 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (06)10-2508 „Dėl VDI Šiaulių skyriaus patikrinimo (duomenys neskelbtini) unijoje“ ir išvadą Nr. T5-24 „Dėl VDI Šiaulių skyriaus patikrinimo (duomenys neskelbtini) unijoje”;
3) įpareigoti VDI ištirti pareiškėjo skunduose užfiksuotus (duomenys neskelbtini) unijos administracijos (toliau – ir Unija) padarytus pažeidimus ir už jų padarymą taikyti Unijai administracines nuobaudas.
Savo reikalavimus pareiškėjas grindė tuo, jog nei VDI Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 85-1888, nei VDI 2006 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. T5-24 bei sprendime Nr. (06)10-2508 nebuvo nustatyti ir užfiksuoti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, nebuvo taikyta administracinė atsakomybė pažeidimus padariusiems asmenims.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2006 m. balandžio 6 d. jis dirbo Unijoje paskolų vadybininku. Tokias pačias pareigas Unijoje ėjo ir G. B. (toliau – ir kitas paskolų vadybininkas). Teigė, jog pareiškėjo ir G. B. pareiginiai nuostatai buvo identiški. Pažymėjo, kad neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o G. B. – tik aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, bei į tai, kad pareiškėjas tvarkė visus teisinius reikalus, nes turi teisininko kvalifikaciją ir teisinio darbo patirties, jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei jo kolegai. Manė, jog tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 ir 186 straipsniai, kadangi abiems paskolų vadybininkams, dirbantį vienodą darbą toje pačioje įmonėjė, turėjo būti mokamas vienodas darbo užmokestis. Be to, tais atvejais, kai kitas Unijos paskolų vadybininkas atostogaudavo, pareiškėjo darbo krūvis ženkliai padidėdavo, tačiau jo darbo užmokestis dėl to nepakisdavo. Teigė, jog taip buvo pažeidžiamas DK 197 straipsnis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmėtė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VDI Šiaulių skyrius 2006 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 85-1888, kuriame išaiškino, jog, remiantis DK 95 straipsnio 3 dalies ir 186 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darbo užmokesčio dydis, išmokėjimo sąlygos ir pan. yra tik abiejų šalių faktinis susitarimas, kuris nėra priskirtas VDI kompetencijai, o dėl to, kad pareiškėjui buvo padidėjęs darbo krūvis, už kurį nebuvo mokama proporcingai daugiau, kyla ginčas, kurio pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir VDI įstatymas) 6 straipsnio 23 ir 24 punktus darbo inspektoriai nenagrinėja, išskyrus tuos atvejus, kai darbuotojas atsisako dirbti motyvuodamas, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata. Pažymėjo, jog dėl kilusio ginčo pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas, nurodytas DK 286 straipsnyje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VDI Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendimu, kreipėsi į VDI, kuri 2006 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. T5-24 ir sprendime Nr. (06)10-2508 nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. R. J. skundas buvo išnagrinėtas pagal VDI kompetenciją ir kad skundo nagrinėjimo metu darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nustatyta nebuvo. Minėtuose dokumentuose buvo pabrėžiama, jog, remiantis VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, VDI inspektoriai nustatyta tvarka privalo surašyti protokolus, reikalavimus, aktus bei kitokios patvirtintos formos dokumentus tik nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus. Išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek VDI Šiaulių skyrius, 2006 m. spalio 23 d. priimdamas sprendimą Nr. 85-1888, tiek VDI, 2006 m. gruodžio 6 d. priimdama sprendimą Nr. (06)10-2508, kuriuose buvo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad VDI Šiaulių skyriaus pareigūnas, remdamasis pareiškėjo skundu, Unijoje atliko patikrinimą ir 2006 m. spalio 23 d. surašė prašymo ar skundo tyrimo aktą Nr. 4PS-297, kuriame nurodyta, jog tikrinimo metu buvo nustatyta, kad R. J. nuo 2006 m. balandžio 6 d. yra atleistas ir kad jam buvo mokamas darbo užmokestis, aptartas darbo sutartyje, todėl DK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Dėl to, kad kito paskolų vadybininko atostogų metu pareiškėjui būdavo padidinamas darbo krūvis, o darbo užmokestis nepakisdavo, minėtame akte buvo pasiūlyta kreiptis į teismą, nes šiuo atveju kyla ginčas, kurio VDI nenagrinėja. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir konstatavo, kad tiek VDI Šiaulių skyrius, tiek VDI ėmėsi visų įstatymuose numatytų priemonių pareiškėjo skunde nurodytiems pažeidimams nustatyti bei išaiškinti: Unijoje buvo atliktas patikrinimas, buvo surašytas prašymo ar skundo tyrimo aktas, nustačius tam tikrus pažeidimus, Unijos vadovei L. G. buvo surašytas VDI reikalavimas Nr. 0617-0106 nustatytiems pažeidimams pašalinti, tačiau nagrinėjant pareiškėjo skundą, darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nustatyta nebuvo. Remdamasis pirmiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek VDI Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendimas Nr.85-1888, tiek VDI 2006 m. gruodžio 6 d. išvada Nr. T5-24 ir sprendimas Nr. (06)10-2508 yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant galiojančių teisės normų, tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas bei atmestinas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį ir visiškai patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant klausimą dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatos, o ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, todėl šiuo atveju turėjo būti priimtas nutarimas patraukti kaltus asmenis administracinėn atsakomybėn arba atsisakyti patraukti juos administracinėn atsakomybėn.
Atsiliepimas
VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 7 d. nutartį palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog VDI neturi kompetencijos daryti įtaką darbo užmokesčio dydžio nustatymui darbo sutartyse. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 23 d. nutarimu ratifikuotos Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – ir TDO) konvencijos Nr. 81 „Dėl darbo inspekcijos pramonėje ir prekyboje“ (toliau – ir Konvencija) 17 straipsnio 2 dalis darbo inspektoriams suteikia teisę asmeniškai spręsti, ar asmenis, pažeidžiančius arba nepaisančius teisinių nuostatų, perspėti arba duoti patarimą, ar patraukti atsakomybėn arba rekomenduoti patraukti atsakomybėn. Nurodo, kad kiekvienu atveju darbo inspektorius, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir objektyvumo principais. Remiasi pirmiau išdėstytu ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VDI ištirti jo skunde nurodytus Unijos padarytus pažeidimus bei jai už padarytus pažeidimus taikyti administracines nuobaudas neturi teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
DK 186 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama „darbo užmokesčio“ sąvoka – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. DK 95 straipsnio, apibrėžiančio darbo sutarties sąlygas, to pačio straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), o 188 straipsnis įtvirtina, jog konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. DK 197 straipsnyje numatyta, kad tais atvejais, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau, o konkretūs darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Unijoje jokia kolektyvinė darbo sutartis negaliojo (2004 m. lapkričio 29 d. darbo sutarties Nr. 23, pasirašytos su R. J., kopija, b. l. 31; 2003 m. rugsėjo 8 d. darbo sutarties Nr. 18, sudarytos su G. B., kopija, b. l. 33-34), todėl visi pirmiau paminėti klausimai turėjo arba galėjo (priklausomai nuo jų pobūdžio) būti išspręsti pasirašant darbo sutartį su pareiškėju. Teisėjų kolegija pažymi, jog VDI Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 85-1888 teisingai nurodoma, kad darbo užmokesčio dydis, išmokėjimo sąlygos ir pan. – tai tik darbuotojo ir darbdavio faktinis susitarimas. Tai reiškia, jog, išskyrus imperatyvius reikalavimus dėl minimaliojo darbo užmokesčio dydžio ir pan., abi šalys turi laisvę derėtis dėl darbo sutartyje nustatomo darbo užmokesčio dydžio, jo išmokėjimo sąlygų ir pan.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos situacijos, kai pareiškėjui, nepriklausomai nuo geresnio jo išsilavinimo ir sudėtingesnio darbo pobūdžio, buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis negu analogiškas pareigas einančiam jo kolegai, kuris turėjo prastesnį išsilavinimą ir neatliko sudėtingesnių darbo užduočių, ar kai dėl kito Unijoje dirbančio paskolų vadybininko jo (pareiškėjo) darbo mastas padidėdavo ir jam už tai nebuvo mokamas papildomas darbo užmokestis, patenka į DK 285 straipsnyje apibrėžtą „individualaus darbo ginčo” sąvoką: individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurį pagal DK 286 straipsnio nuostatą, jeigu DK arba kiti įstatymai nenustato kitos nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja darbo ginčų komisija ir/arba teismas. Atsižvelgiant į tai, kad darbo santykiai tarp pareiškėjo ir Unijos yra nutrūkę, tokio pobūdžio ginčai šiuo konkrečiu atveju turėtų būti nagrinėjami teisme (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Iš šių DK nuostatų akivaizdu, jog VDI nesuteikta kompetencija nagrinėti tokio pobūdžio ginčus. Tą patvirtina ir VDI įstatymo 6 straipsnio nuostatos.
Pareiškėjas teigia, jog jis, kaip aukštesnės kvalifikacijos darbuotojas, gaudamas mažesnį darbo užmokestį negu analogiškas pareigas Unijoje einantis kitas darbuotojas, buvo diskriminuojamas DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, draudžiančio diskriminuoti darbuotojus dėl jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, prasme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas iš šioje nuostatoje paminėtų kriterijų netinka pareiškėjo situacijos apibūdinimui.
VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintinta, jog VDI inspektoriai, nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, nustatyta tvarka surašo protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VDI ištirti pareiškėjo skunduose užfiksuotus Unijos padarytus pažeidimus ir už jų padarymą taikyti Unijai administracines nuobaudas negali būti tenkinamas, kadangi jis neturi teisinio pagrindo. Kaip matyti iš pirmiau pacituotos VDI įstatymo nuostatos, teismas negali įpareigoti VDI pareigūno atitinkamo teisės akto pažeidėjui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jo pagrindu pažeidėjui paskirti administracinę nuobaudą, kadangi VDI įstatymas tokiam pareigūnui, kai yra nustatomas įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimas, suteikia tam tikrą diskrecijos laisvę, kuri pasireiškia ir tuo, jog VDI pareigūnas, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo pobūdį ir pan., savarankiškai parenka pažeidėjui taikytiną priemonę, kuri nebūtinai turi būti administracinės atsakomybės formos. Tą patvirtina ir Konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti darbo inspektoriaus teisę savarankiškai ir atsižvelgiant į konkrečią situaciją priimti sprendimą dėl asmens, kuris pažeidė teisės aktų reikalavimus, veiksmų įvertinimo ir jam taikytinos priemonės (nebūtinai – administracinės nuobaudos).
Skunde nurodomi Unijos galimai pažeisti ATPK 41 – 41⁵ straipsniai. Kaip matyti iš šiuose ATPK straipsniuose įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų sudėčių, šiam atvejui galėtų būti taikomos 41 arba 41⁴ straipsnių nuostatos, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo nurodytuose neva neteisėtuose Unijos veiksmuose nėra nei vienos iš šiuose ATPK straipsniuose įtvirtintos administracinio teisės pažeidimo sudėties. Šiuo atveju, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalimi, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta. Tuo atveju, jeigu nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo teisena būtų buvus pradėta, vadovaujantis pirmiau minėta teisės nuostata, dėl aplinkybės, darančios administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalima, ja būtų reikėję nutraukti.
Pareiškėjo teiginys, jog VDI, spręsdama klausimą dėl kaltų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn, turėjo vadovautis ATPK, o ne Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, taip pat yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju klausimas dėl kaltų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn apskritai nebuvo sprendžiamas. Pažymėtina, kad jis ir neturėjo būti sprendžiamas, kadangi pareiškėjo keliami reikalavimai šioje byloje, kaip jau buvo minėta, yra individualaus darbo ginčo pobūdžio, kas reiškia, jog šių klausimų sprendimas nepriklauso VDI kompetencijai. Nagrinėjamu atveju VDI, vadovaudamasi Viešojo administravimo nuostatomis, elgėsi tinkamai, kadangi tai yra lex generalis, įpareigojantis viešojo administravimo subjektą atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo skundą (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), kas šiuo atveju ir buvo padaryta. VDI negalėjo administracinės procedūros atlikti ir apie administracinės procedūros sprendimą pareiškėjui pranešti ATPK nustatyta tvarka, kadangi tokią tvarka nustato Viešojo administravimo įstatymas, tiksliau, šio įstatymo III – asis skirsnis, nustatantis administracinės procedūros atlikimo taisykles.
ATPK 259 straipsnyje numatyta, jog dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas arba visuomeninės organizacijos ar visuomeninio savaveiksmio organo atstovas surašo protokolą, išskyrus ATPK 262 straipsnyje numatytus atvejus. Pagal ATPK 233 straipsnio 1 dalį VDI nagrinėja ATPK inter alia 41 straipsnyje ir 41⁴ straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas, o pagal šio kodekso 224 straipsnį rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) nagrinėja administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 41⁴ straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, bylas. Pagal ATPK 259¹ straipsnio 1 ir 2 punktus dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 41 arba 41⁴ straipsniuose, padarymo protokolus surašyti yra įgalioti VDI ir Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai. ATPK 286 straipsnio 1 dalis numato, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje, o šio kodekso 287 straipsnio 1 dalyje išvardijamos priimtinų nutarimų rūšys. Byloje nustatyta, kad VDI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir atlikusi atitinkamą tyrimą (administracinė procedūra), nusprendė, jog pagrindų inicijuoti administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjamu atveju nėra. Vadinasi, nebuvo ir teisinio pagrindo vadovautis ATPK pirmiau paminėtomis nuostatomis. Tai dar kartą paneigia pareiškėjo teiginį, jog VDI, spręsdama dėl Unijos veiksmų jo atžvilgiu, turėjo vadovautis ATPK nuostatomis bei priimti atitinkamos rūšies nuatrimą.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis, tiek Šiaulių skyriaus 2006 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 85-1888, VDI 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. (06)10-2508 ir išvada Nr. T5-24 yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.