Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi J. V.-P. administracinio nusižengimo bylą pagal Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus viršininkės Rasos Bekėžienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 16 d. nutarimo, kuriuo Klaipėdos apskrities VPK 2018 m. vasario 26 d. nutarimas panaikintas ir J. V.-P.i administracinio nusižengimo teisena nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apskrities VPK vyresnysis patrulis M. M. 2018 m. vasario 5 d. surašė J. V.-P. administracinio nusižengimo protokolą ir ji Klaipėdos apskrities VPK 2018 m. vasario 26 d. nutarimu buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos ANK 168 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. sausio 26 d. 3.15 val., bare, (duomenys neskelbtini), priklausančiame UAB „ (duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pardavė alkoholinių gėrimų, juos supylė į vienkartinę tarą, ją uždengė specialiu tam pritaikytu dangteliu, neužtikrino jų vartojimo vietoje, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus.

3.5. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą administracinio nusižengimo byloje, iš esmės nevertino alkoholio pirkėjų kaip liudytojų paaiškinimų ir tarp jų esančių prieštaravimų. Alkoholį pirkęs asmuo E. Š. teismo posėdžio metu nurodė tai, kad J. V.-P., parduodama alkoholį, tiesiogiai kliento neįspėjo, esamo teisinio reguliavimo neišaiškino. Taip pat teismas nevertino ir tos faktinės aplinkybės, jog tai nebuvo pavienis, t y. pavienio asmens alkoholio išsinešimas iš baro patalpų. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog alkoholį įsigijo ir išsinešė netgi du pirkėjai (vienas kito nepažįstantys), jį įsigiję skirtingu laiku. Tai tik patvirtina, jog konkrečiu atveju J. V.-P. pasirinktos priemonės buvo nepakankamos.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. Apeliaciniu skundu prašoma Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 16 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apskrities VPK 2018 m. vasario 26 d. nutarimą, motyvuojant tuo, kad konkrečiu atveju, vertinant subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, atskleidžiančias administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens santykį su minėtu pažeidimu, turėjo būti vertinami du esminiai momentai (aspektai), o konkrečiai, ar administracinį nusižengimą padaręs asmuo pasirinko efektyvias (aktyvias) ar pasyvias įstatymo normos įgyvendinimo užtikrinimo priemones. Apeliantė pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nedetalizavo ir įstatymiškai neapibrėžė būdų, kuriais subjektas privalėtų užtikrinti alkoholio vartojimą vietoje. Įgyvendinant reikalavimą – vartoti alkoholį vietoje, subjektas, prekiaujantis alkoholiu, turi pats savarankiškai įvertinti ir pasirinkti tokius būdus ir priemones, kurie būtų efektyvūs šiai įstatymo nuostatai tinkamai įgyvendinti. Apeliantės vertinimu, J. V.-P. pasirinktos Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvių reikalavimų įgyvendinimo priemonės neatitiko efektyvumo reikalavimo (nebuvo pasirinktos apdairiai, tinkamos ir pakankamos priemonės tikslui pasiekti), nes neužtikrino reikalavimo laikymosi. Baro darbuotoja pardavė 0,5 1 brendžio, kurį supylė į 0,5 1 talpos plastikinę stiklinę ir ją uždengė dangteliu, ir 0,5 1 degtinės, kurią supylė į plastikinę 0,5 1 talpos stiklinę, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro. Šie baro darbuotojos veiksmai tik įrodo, kad baro klientams viešojo maitinimo įstaigoje buvo sudarytos sąlygos ne vietoje vartoti alkoholinius gėrimus, o tikslu juos išsinešti, nes alkoholis buvo išpilstytas į didelės talpos plastikines taras, ir vienu atveju net uždengtas dangteliu. Apeliantės nuomone, J. V.-P. tokiais savo aktyviais veiksmais sudarė palankias sąlygas alkoholinių gėrimų išsinešimui, o ne jų vartojimui vietoje. Apeliantė rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimu, iš kurio nustatyta, kad darbuotoja atidariusi alkoholio butelį taip pat perpylė jį į vienkartinę tarą (popierinę stiklinę) su plastikiniu dangteliu. Minimoje byloje taip pat užfiksuota, kad alkoholinius gėrimus, perpiltus į vienkartinę tarą, iš viešojo maitinimo įstaigos išsinešė ne vienas asmuo, bet ir du prieš jį eilėje stovėję vyrai, kurie prieš išeidami, dar paėmė po šiaudelį. Teismas konstatavo, kad būtent dėl šios aplinkybės – alkoholinio gėrimo perpylimo į vienkartinę, o ne daugkartinio naudojimo tarą – pareiškėjas sudarė galimybę pirkėjams alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje. Teisėjų kolegija sutiko su tuo, kad šiuo atveju esminę reikšmę turėjo bendrovės pasirinktos taros savybės, jog pasirinkimas alkoholinius gėrimus patiekti vienkartinėje taroje, savaime nėra nesuderinamas su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintu draudimu, ypatingą dėmesį atkreipė į analogišką ir nagrinėjamai administracinio nusižengimo bylai aplinkybę, jog pareiškėjo naudotos popierinės stiklinės buvo uždengiamos dangteliu (patikrinimo metu stiklinę uždengė pati darbuotoja). Teisėjų kolegija minėtame sprendime darė išvadą, jog konkrečiu atveju pareiškėjo pasirinktos priemonės nebuvo pakankamai veiksmingos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintam imperatyviam draudimui užtikrinti, todėl sprendimu administracinio nusižengimo byloje pareiškėjui pagrįstai pripažino Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimą ir skyrė baudą.

8. Pažymėtina, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

9. Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patraukta J. V.-P. paaiškino, jog ji dirbdama bare, (duomenys neskelbtini), priklausančiame UAB „ (duomenys neskelbtini)“, žinojo, jog parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti suvartoti vietoje, alkoholiniai gėrimai turėjo būti išpilstyti iš butelių į vienkartinius plastikinius ar popierinius bokalus, bokalai buvo uždengiami dangteliais su šiaudeliu. Visus klientus turėjo įspėti, kad alkoholinius gėrimus būtina vartoti vietoje. Apie 3 val. į barą atėjo 4 vyriškiai. Paprašė 0,5 l butelį brendžio ir „Coca-cola“ gėrimo. Ji paaiškino, kad alkoholį būtina gerti vietoje, tai yra baro patalpose. Brendį išpylė į 4 mažas taureles, o likusį brendį išpylė į 0,5 l plastikinį permatomą bokalą. Vaikinai prie baro brendį išgėrė, po to ėjo parūkyti. Paprašė uždėti dangtelį ant 0,5 l taurės. Jie išėjo parūkyti, išsinešė brendį. Į barą jie grįžo po 15 min, atsisėdo prie staliuko ir išgėrė likusį brendį. Po jų atėjo kitas klientas, jis pirko 0,5 l degtinės „Zelionaja marka“. Iš originalios pakuotės ji įpylė degtinę į 50 g mažesnę taurelę, o likusią degtinį į 0,5 l plastikinį bokalą. Jis išgėrė mažą kiekį degtinės, apsisuko ir degtinę išsinešė. Jo bokalas dangteliu uždengtas nebuvo. Ji sakė, kad negalima išsinešti degtinės, sakė, kad gali būti nubaustas už tai. Vyriškiai, gėrę brendį, iš baro išėjo paryčiais. Išėjus klientui su degtine, į barą atėjo 2 policijos pareigūnai. Jie teigė, kad ji neteisingai parduoda alkoholinius gėrimus, paėmė paaiškinimą. Administracinėn atsakomybėn patraukta J. V.-P. teigė, kad alkoholiniai gėrimai buvo išpilstyti į specialius vienkartinius bokalus su dangteliais. Dangtelyje yra speciali vieta šiaudeliui įstatyti. Bare stiklinių taurių nėra, visos taurės popierinės ar plastikinės.

9.1. Iš aptartų administracinėn atsakomybėn patrauktos J. V.-P. paaiškinimų neginčytinai nustatyta, kad ji, bare pirkusiems klientams 0,5 l brendžio butelį, iš jo likusį brendžio kiekį po išpilstymo į taureles, iš 0,5 l butelio perpylė į 0,5 l plastikinį permatomą bokalą, klientui paprašius, jį uždengė dangteliu su skylute, bei klientui, pirkusiam 0,5 l degtinės „Zelionaja marka“, iš butelio įpylė 50 g degtinės į mažesnę taurelę bei likusį kiekį degtinės supylė į 0,5 l talpos plastikinį bokalą, jo dangteliu neuždengė. Šios nustatytos aplinkybės visiškai neprieštarauja ir teismo posėdyje apklausto kaip liudytojo policijos pareigūno M. M. parodymams, t. y. jog alkoholis buvo išpilstytas į plastikines talpas, viena 0,5 l talpa su alkoholiu buvo uždengta dangteliu, o kita – neuždengta. Apie tai, ar bare buvo pateikiama informacija, kad alkoholinius gėrimus būtina suvartoti vietoje, jų išsinešti negalima, liudytojas M. M. neprisiminė. Šiuo atveju nepaneigtas administracinėn atsakomybėn patrauktos J. V.-P. paaiškinimas, kad tokia informacija buvo pateikiama, be to, ji įspėjo klientus, jog alkoholio išsinešti iš baro negalima.

9.2. Iš nustatytų ir aptartų aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog J. V.-P. kaip baro darbuotoja, parduodama alkoholį nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietoje – bare, priklausančiame UAB „(duomenys neskelbtini) “, nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta, jog J. V.-P. parduotą alkoholį atidarė, jį išpilstė į bare buvusią plastmasinę tarą, nes bare stiklinės taros alkoholiui nebuvo iš viso, t. y. ji taros pati nepasirinko, alkoholį išpilstė į tokią tarą, kurią parūpino baro savininkai, kartu su vienkartinėmis stiklinėmis buvo ir dangteliai su skylutėmis šiaudeliams, klientui paprašius, juo uždengė vienkartinę stiklinę. Bylos duomenimis nepaneigta, jog bare yra ir klientus įspėjanti informacija apie tai, jog alkoholio išsinešti negalima, jį galima vartoti tik vietoje. Teismo posėdyje J. V.-P. paaiškino, jog ji apie tai, kad negalima iš baro išsinešti alkoholio, įspėjo klientus ir žodžiu. Nors teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas E. Š. parodė, kad pardavėja neminėjo apie tai, kad negalima išsinešti alkoholio iš baro, tačiau pirminiame paaiškinime jis šios aplinkybės nepaminėjo, jo planas buvo išsinešti iš baro alkoholio (b. l. 14), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jam tokia suteikta informacija ir nebuvo svarbi. Todėl šiuo atveju apygardos teismas neturi visiškai jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad bare pardavėja dirbanti J. V.-P. iš esmės padarė tai, kas nuo jos priklausė, kad nebūtų pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas, kliento sulaikyti ar kitaip priversti jį įsigytus alkoholinius gėrimus suvartoti vietoje ji negali. Akivaizdu, kad J. V.-P. parduodama išpilstytą alkoholį į tokią tarą, kurią jai parūpina įmonės savininkai, įspėdama apie tai, kad jo negalima išsinešti iš baro, esant bare ir atitinkamai tokiai įspėjamai informacijai, staliukams, prie kurių yra sudarytos sąlygos alkoholį suvartoti vietoje, kiekvieną kartą negali numanyti, jog pirkėjas alkoholį iš baro išsineš. Juolab kad, asmenims už alkoholio išsinešimą iš viešojo maitinimo įstaigų įstatymo uždraustu laiku, taip pat numatyta administracinė atsakomybė. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju J. V.-P. buvo išpilsčiusi abiejų klientų pirktą alkoholį į plastikinę tarą – tiek brendį, tiek ir degtinę. Vienam iš klientų dangteliu plastikinės stiklinės su alkoholiu neuždengė, tačiau ši aplinkybė neužkirto kelio tam, jog klientas neišsineštų iš baro perpilto į plastikinę stiklinę ir dangteliu neuždaryto alkoholio. Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos ūkio subjektų darbuotojų teisės pirkėjui taikyti tam tikras prievartos priemones, kai pirkėjas ketina parduotą gėrimą išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, todėl iš pardavėjo negalima reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Todėl nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, jog esant nustatytoms aplinkybėms, neįrodyta, kad J. V.-P., būdama baro darbuotoja, padarė ANK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusižengimą. Kartu pagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

10. Apygardos teismas pažymi, kad ne darbuotojo, o būtent įmonės (savininko), šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiga yra pasirinkti viešojo maitinimo įstaigoje tokią tarą, kuri nesudarytų net menkiausios galimybės klientui išsinešti alkoholio iš viešojo maitinimų įstaigų, ir taip būtų maksimaliai užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymasis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde minimoje 2017 m. spalio 31 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir pažymėjo, kad būtent konkrečiam ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymas. Atsižvelgdamas į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Kartu akcentuotina, kad minėtoje byloje Nr. A-1283-261/2017, kurią nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka pagal pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, būtent bendrovė, o ne bendrovei priklausančios kavinės-kebabinės darbuotoja, buvo nubausta už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, padarius išvadą, jog pareiškėjo, t. y. UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pasirinktos priemonės nebuvo pakankamai veiksmingos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintam imperatyviam draudimui užtikrinti.

11. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 16 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 16 d. nutarimą nepakeistą, Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus viršininkės Rasos Bekėžienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.