- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-28
- Bylos Nr.
- A-143-2153-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Transporto aptarnavimo centras“
- Kategorijos
- 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Transporto aptarnavimo centras“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Transporto aptarnavimo centras“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Transporto aptarnavimo centras“) skundu (b. l. 3 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2005 m. gruodžio 29 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-14294 ir 2006 m. sausio 26 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-2065.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais atsakovo 2005 m. gruodžio 29 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-14294 areštuota 24 576 Lt priklausanti grąžinti mokesčio permoka, o 2006 m. sausio 26 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-2065 – trys transporto priemonės, kurių bendra vertė – 124 576 Lt. Turtas areštuotas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėjo nuomone, areštuojant mokesčių mokėtojų turtą turi būti vertinamos šios aplinkybės: 1) pagrįsta rizika (grėsmė), jog ateityje mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priskaičiuotos mokestinės nepriemokos gali likti neįvykdytas, ir 2) taikyto arešto proporcingumas siekiamiems tikslams. Nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas reiškia turto arešto taikymo nepagrįstumą. Paaiškino, kad vien ta aplinkybė, jog numatoma priskaičiuoti patikrinimo metu mokestinė nepriemoka, nesukelia pagrįstos rizikos (realios grėsmės), kad mokesčių administratoriaus sprendimas gali likti neįvykdytas. Nurodė, kad nėra sudaręs ir neketina sudaryti jokių sandorių, kurių pagrindu nuosavybės teisė galėtų pereiti tretiesiems asmenims. Pareiškėjas pažymėjo, jog viso bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra 2 652 266 Lt, bendrovė dirba pelningai, pardavimo pajamos 2004 m. siekė 4 757 167 Lt, grynasis pelnas 2004 m. gruodžio 31 d. – 1 148 565 Lt. Nurodė, kad teisingumo ir protingumo kriterijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 6 d.) įpareigoja teismą atsižvelgti į taikyto turto arešto proporcingumą siekiamiems tikslams. Teigė, jog atsakovo taikytas turto arešto būdas – disponavimo apribojimas. Paaiškino, kad pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalį disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Dėl tokio apribojimo jis negalės gauti iš areštuoto turto praktiškai jokios komercinės naudos: nei jo įkeisti, nei perduoti naudotis tretiesiems asmenims, nei nustatyti servituto, nei išnuomoti. Akivaizdu, jog įkeitimas, perdavimas naudotis tretiesiems asmenims, nuoma, servituto nustatymas neapriboja galimybės vėliau priverstinai įvykdyti sprendimą iš šio turto.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35 – 37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad atlieka pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokestinį patikrinimą, kuris dar nebaigtas, patikrinimo aktas nesurašytas. Patikrinimo metu numatoma papildomai priskaičiuoti apie 140 000 Lt PVM. Pažymėjo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. turėjo tęstinių sandorių su į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę įtrauktomis įmonėmis arba su įmonėmis, kurių vardu veiklą vykdo nenustatyti asmenys. Pareiškėjas įformino sandorius (prekių įsigijimą) su įmonėmis (uždarąja akcine bendrove ,,Seikonas“ (toliau – UAB ,,Seikonas“), uždarąja akcine bendrove ,,Eurimeda“ (toliau – UAB ,,Eurimeda“), uždarąja akcine bendrove ,,Driada“ (toliau – UAB ,,Driada“), uždarąja akcine bendrove ,,Vilganta“ (toliau – UAB ,,Vilganta“ )), dėl kurių renkami įrodymai, ar ūkinės operacijos vyko dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, ar dokumentus įforminę ir pasirašę asmenys buvo įgalioti veikti nurodytų ūkio subjektų vardu. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas, tvarkydamas šių įmonių vardu išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų apskaitą ir atskaitydamas PVM, pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 9 dalies 1 punktą, 80 straipsnį. Atsakovo nuomone, išvardintos aplinkybės yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas nesąžiningai vykdo ūkinę finansinę veiklą, paminėtų bendrovių vardu išrašytos PVM sąskaitos – faktūros sudaro sąlygas neteisėtai ir nepagrįstai nemokėti mokesčių. Tai leidžia manyti, kad pareiškėjas gali ir toliau ne tik vengti ir nepagrįstai nemokėti mokesčių, bet ir perleisti rinkoje paklausą turintį turtą. Atsakovas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalį mokesčių administratorius turi teisę areštuoti registruojamą turtą ir grąžintiną mokesčio permoką, jeigu yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčių. Užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą taikyti šią sąlygą, o ar yra pagrįstas pagrindas manyti, kad gali atsirasti tokios neigiamos pasekmės, lemia konkrečios bylos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-944/2004). Pažymėjo, jog atliekant pareiškėjo patikrinimą nustatyta daug mokesčių teisės pažeidimų, kurių tikslas – nesilaikyti mokesčių įstatymų ir gauti mokestinę naudą. Tokie pareiškėjo veiksmai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali paslėpti arba kitokiu būdu netekti turto ir dėl to gali būti sunku iš jo išieškoti mokesčius. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo direktorius dalyvavo surašant turto arešto aktus ir sutiko, jog numatomos mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti būtų areštuoti automobiliai, prašė, kad nebūtų areštuotas nekilnojamasis turtas, nes tai sudarytų kliūtis dalyvauti konkursuose užsakymams gauti. Teigė, kad įstatymų leidėjas proporcingumą areštuojant turtą sieja su areštuojamo turto verte ir skolos dydžiu (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 677 str. 2 d.), o ne disponavimo teisės apribojimo apimtimi. Pabrėžė, jog atlikus patikrinimą, kaip nurodyta aukščiau, tikimasi apskaičiuoti apie 140 000 Lt PVM. Turto arešto aktuose areštuota turto už 144 576 Lt, t. y. turto areštuota proporcingai planuojamai nepriemokai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 24 d. sprendimu (b. l. 62 – 65) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gruodžio 29 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-14294 ir 2006 m. sausio 26 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-2065.
Teismas, vertindamas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnį ir 101 straipsnio 4 dalį sisteminiu ir loginiu būdu, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius įgyja teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą patikrinimo metu esant dviems sąlygoms, t. y. kai jau yra nustatytas mokesčių įstatymų pažeidimas ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti <...>, dėl ko gali būti sunku arba neįmanoma jo ateityje išieškoti. Įvertinęs skundžiamų turto arešto aktų turinį, teismas konstatavo, kad nei viena iš šių įstatymo numatytų būtinų sąlygų nėra motyvuota ir pagrįsta įrodymais, apsiribojama tik formaliu įstatymo nuostatų perrašymu. Taigi atsakovas, areštuodamas pareiškėjui priklausantį turtą, nemotyvavo priimamo akto, nenurodė nustatytų mokesčių įstatymų pažeidimų, taip pat nepagrindė išvados, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia išvengti numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Nurodė, kad atsakovo pateikti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas dėl informacijos pateikimo, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma, paaiškinimai nepatvirtina pareiškėjo padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų ir tuo labiau nepatvirtina pagrįstos rizikos dėl galimo pareiškėjo siekio išvengti mokestinės nepriemokos mokėjimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, areštuodamas pareiškėjui priklausantį turtą, neįvertino vienos iš svarbių aplinkybių sprendžiant pagrįstos rizikos klausimą dėl galimos mokesčio nepriemokos sumokėjimo, t. y. įmonės realios finansinės padėties, neįvertino aplinkybės, kad įmonė valdo turto daugiau nei už 2 000 000 Lt, dirba pelningai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, o skundžiami turto arešto aktai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 2 p.).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 88 – 90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nustatė pareiškėjo mokesčių įstatymų pažeidimus, bet oficialiai jie bus įforminti surašant patikrinimo aktą ir priimant sprendimą dėl jo tvirtinimo. Įstatymas nesuteikia teisės forminti kitų tarpinių dokumentų dėl mokesčių įstatymų pažeidimų. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis neįpareigoja mokesčių administratorių mokesčių apskaičiavimo ir jų sumokėjimo teisėtumo patikrinimo metu įrodyti nustatytus pažeidimus, nes tai galima padaryti tik mokestinio ginčo metu.
2. Užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes dėl pagrįstos rizikos, o ar yra pagrįstas pagrindas manyti, kad gali atsirasti neigiamos pasekmės, lemia konkrečios bylos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-944/2004). Neteisėtai išrašytos PVM sąskaitos – faktūros ir jų apskaita sudaro sąlygas nesilaikyti mokesčių įstatymų ir gauti mokestinę naudą. Toks mokesčių apskaičiavimas kelia abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali paslėpti arba kitokiu būdu netekti rinkoje paklausą turinčio turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti numatomą mokestinę nepriemoką.
3. Įstatymo leidėjas nesieja turto arešto pagrįstumo su turimo turto apimtimi, nes bet kuriuo momentu jis gali būti perleistas, prarastas arba iš jo išieškota trečiųjų asmenų naudai. Be to, teismui pateikti duomenys apie turtą jau yra pasenę. Numatoma priskaičiuoti didelę mokestinę nepriemoką.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Motyvuojamoji dalis
1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
2. 2006 m. birželio 6 d. į valstybės biudžetą sumokėjo 300 000 Lt PVM nepriemoką, kurios sumokėjimo užtikrinimui buvo taikytas turto areštas. Kadangi įvykdė galimą mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokestinės nepriemokos, todėl nebėra pagrindo taikyti turto areštą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamo ginčo esmė – Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje nurodytos galimybės areštuoti mokesčio mokėtojo (pareiškėjo) turtą teisinių prielaidų nustatymas. Todėl šioje byloje yra būtina pateikti nurodytos teisės normos taikymo išaiškinimą.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalį, mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Pareiškėjo skundžiami turto arešto aktai priimti jo atžvilgiu atliekamo mokestinio tikrinimo metu. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad šio patikrinimo metu nustatyti galimi jo padaryti mokestčių įstatymų pažeidimai. Todėl šiam ginčui išspręsti yra aktualus kitų Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje nustatytų prielaidų areštuoti turtą aiškinimas, t. y. nuostatos dėl pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, aiškinimas.
Kolegija pažymi, kad ši įstatymo nuostata skiriasi nuo prieš tai (iki 2004-05-01) galiojusios atitinkamos Mokesčių administravimo įstatymo (1995-06-28 įstatymo Nr. I-974 redakcija) 32 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią mokesčio mokėtojo turto arešto galimybė buvo siejama su „pavoju“, kad mokesčio mokėtojui priklausantis turtas gali būti jo paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu prarastas. Esminis šioje normoje nurodyto pavojaus (aiškinant šią normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu) elementas turėjo tikėtinumo pobūdį. Šioje byloje taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies atitinkama nuostata siejama su „pagrįsta rizika“, kad mokesčio mokėtojui priklausantis turtas gali būti jo paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu prarastas. Pastaroji nuostata (aiškinant ją lingvistiniu teisės aiškinimo metodu) suponuoja tam tikrą konkrečių faktinių aplinkybių įvertinimą. Todėl atsakovo nurodytas argumentas dėl taikymo šioje byloje Mokesčių administravimo įstatymo (1995-06-28 įstatymo Nr. I-974 redakcija) 32 straipsnio 4 dalies aiškinimo, pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-944/2004, nėra priimtinas.
Taigi konstatuotina, kad kiekvienu konkrečiu atveju Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taikymą (turto areštą) pagrįsti būtina nurodyti (pateikti teismui) įrodymus, patvirtinančius šioje normoje nurodytų galimų neigiamų arešto netaikymo pasekmių realumą. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada kolegijos pripažintina iš esmės pagrįsta.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.